Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-06-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-427-497/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-06-26
Bylos Nr.
1A-427-497/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-26475-2017-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Audrius Cininas (pirm.), Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
Nuteistasis
Š. O.
Advokatai
Gediminas Skaistys
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-427-497/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26475-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6.; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,nuteistojo gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo Š. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir paskirta bausmė – areštas 45 paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 90 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Į paskirtą subendrintą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. baudžiamuoju įsakymu įskaitytas laikino sulaikymo laikas ir pagal šį įsakymą atlikta bausmės dalis.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metus, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant iš Š. O. į valstybės biudžetą konfiskuotino turto (automobilio „Opel Astra“) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 060 Eur.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Š. O. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. gegužės 29 d. apie 20.22 val. Vilniuje, Aušros Vartų g. 7B, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 3,01 promilės etilo alkoholio). Šiais veiksmais Š. O. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai

Nuteistasis Š. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo nuteistojo parodymais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistasis nurodė, kad automobilio „Opel Astra“ jis nevairavo, šį automobilį įvykio metu vairavo nuteistojo pažįstamas. Iš teismo nurodomų įrodymų, kuriais jis vadovavosi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nei vienas nepatvirtino fakto, kad nuteistasis 2017 m. gegužės 29 d. 20.22 val. Vilniuje, Aušros Vartų g. 7B, vairavo automobilį „Opel Astra“, o tuo labiau būdamas neblaivus. Liudytojo J. P. parodymai yra nepatikimi, nes ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad įvykį matė iš 15-20 m atstumo ir matė, kaip automobilis „Opel Astra“ lėkė dideliu greičiu, atsitrenkė į namo sieną, apsisuko ir nuvažiavo, už 15-20 m sustojo, o nuteistasis išlipo iš automobilio. Tačiau teisme šis liudytojas negalėjo nurodyti, kaip nuteistasis buvo apsirengęs, nes jis buvo toli – už 50-60 m, ir liudytojui trukdė medžiai. Tokie liudytojo parodymai tik patvirtina faktą, kad jis nematė, kas vairavo automobilį, o tuo labiau, kas iš jo išlipo. Liudytojo parodymus galima vertinti tik kaip jo kerštą, nes jie su nuteistuoju anksčiau pykosi dėl šiukšlių, bet to, sutiktas mieste šis liudytojas nuteistojo net nepažino. Taigi byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę, o teismo nurodomais įrodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima dėl jų nepatikimumo.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas, kaip ir pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliaciniame skunde nepripažįsta savo kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą, teigdamas, kad automobilio kaltinime nurodytu metu nevairavo, o pirmosios instancijos teismas apeliantą nuteisė, neturėdamas jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Taigi apeliantas kelia įrodymų nepakankamumo ir netinkamo jų vertinimo klausimą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

Dar kartą įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų nepakankamumo, įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, apylinkės teismui sprendžiant dėl Š. O. kaltės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, yra nepagrįsti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų teisių. Sprendžiant Š. O. atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį klausimą, visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamojo Š. O., liudytojų J. P., O. G., A. T., I. L. parodymai, vyriausiojo patrulio O. G. tarnybinis pranešimas, vyriausiojo patrulio V. Š. paaiškinimas, asmens blaivumo patikrinimo alkoholio matuokliu rezultatas, specialisto išvada ir medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas bei kita bylos medžiaga – nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti. Todėl pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad byloje nepakanka įrodymų apelianto kaltei dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo konstatuoti, kadangi jo kaltė neginčijamai įrodyta iš dalies paties nuteistojo parodymais, liudytojų J. P., O. G., A. T., I. L. parodymais, vyriausiojo patrulio O. G. tarnybiniu pranešimu, vyriausiojo patrulio V. Š. paaiškinimu, asmens blaivumo patikrinimo alkoholio matuokliu rezultatu, specialisto išvada ir medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu, kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais, ką taip pat teisingai konstatavo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje.

Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nuteistasis teigė, kad automobilio nevairavo, nes jį vairavo nuteistojo pažįstamas Andrius. Tačiau šie apelianto argumentai, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas nuosprendyje, prieštarauja kitiems byloje surinktiems duomenims, todėl pagrįstai apylinkės teismo atmesti. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad automobilio „Opel Astra“ vairuotojas vilkėjo tamsios spalvos trumpomis rankovėmis drabužiais. Liudytojas O. G. parodė, kad Š. O. tą dieną vilkėjo marškiniais su trumpomis rankovėmis, t. y. tokiais pačiais, kaip „Opel Astra“ vairuotojas. Sudaužytame automobilyje ant priekinės sėdynės buvo rasti Š. O. akiniai. Nuteistasis patvirtino, kad akiniai yra jo. Policijos pareigūnai automobilio raktelius surado Š. O. kelnių kišenėje, kas patvirtina, kad raktelius turėjo ir jais galėjo naudotis Š. O.. Liudytojas O. G. taip pat nurodė, jog kaltinamasis iš pradžių teigė, kad automobilį „Opel Astra“ vairavo jo pažįstamas, tačiau vėliau prisipažino, kad jis pats vairavo transporto priemonę. Liudytojas J. P. patvirtino, kad matė, kaip iš automobilio „Opel“ po eismo įvykio iš vairuotojo vietos išlipo Š. O., kurį tikrai atpažino, nes anksčiau buvo matęs ir įsidėmėjęs, kai Š. O. norėjo išmesti šiukšles į vienuolyno šiukšlių konteinerį. Teisme šis liudytojas neabejodamas patvirtino, kad automobilį vairavo būtent Š. O.. Tai, kad šis liudytojas neprisiminė, kaip konkrečiai buvo apsirengęs Š. O., nepaneigia fakto, kad jis atpažino vairuotoją iš veido bruožų ar kūno sudėjimo, nes įdėmiai stebėjo, kaip šis išlipo iš sudaužyto automobilio. J. P. teisme paaiškino, kad matė, kaip kaltinamasis išlipo iš automobilio, nes tarp automobilio ir medžių buvo tarpas, tačiau medžiai jam trukdė matyti, kaip nuteistasis, pasišalindamas iš įvykio vietos, ėjo pas A. T. į namus, kur ir buvo vėliau pareigūnų surastas. Pareigūnas V. Š. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad aiškinantis įvykio aplinkybes, automobilio savininkė A. T. parodė, kad jos automobilį vairavo Š. O.. Taigi liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja kitiems bylos duomenims, sudaro logišką įvykių seką, todėl teismui nebuvo pagrindo jais netikėti. Nors apeliantas teigia, kad liudytojas J. P. kerštauja nuteistajam, nes jie buvo susipykę dėl šiukšlių metimo į vienuolyno konteinerį, tokių aplinkybių J. P. nenurodė. Vien dėl to, kad J. P., būdamas kiemsargiu, davė pastabą nuteistajam dėl šiukšlių metimo į konteinerį, nesudaro pagrindo išvadai, kad dėl to šis liudytojas kerštautų nuteistajam ir, davęs priesaiką, duotų melagingus parodymus teisme ir apkalbėtų nuteistąjį.

Apibendrindama vis tai, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurių pakanka konstatuoti apelianto kaltę ir pripažinti jį kaltu padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą. Apeliacinis skundas negali būti tenkinamas, todėl atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo Š. O. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Audrius CininasJurgita MačionytėVitalija Norkūnaitė