Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-02-15 · Civilinė byla Nr. e2-520-241/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-15
Bylos Nr.
e2-520-241/2018
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02286-2017-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Gasiūnienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Grant Baltic“
Ieškovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
Trečiasis asmuo
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-520-241/2018Proceso Nr. 2-55-3-02286-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOSVARDU2018 m. vasario 15 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Grant Baltic“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2285-467/2018 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grant Baltic“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą prašydamas iškelti UAB „Grant Baltic“ bankroto bylą. Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 28 d. duomenimis atsakovės skola valstybės biudžetui buvo 15 487,67 Eur mokesčių. Skola susidarė 2014 metų IV-ojo ketvirčio pabaigoje. Atsakovei nemokant įmokų ir nepateikus veiklos vykdymą patvirtinančių dokumentų buvo sustabdytas draudėjo pranešimų apie apdraustuosius įrašymas, o 2017 m. liepos 3 d. sprendimu šešiems atsakovės apdraustiesiems buvo įrašyta socialinio draudimo pabaiga nuo 2017 m. vasario 1 d., vienam nuo 2017 m. vasario 15 d. Todėl įmonė apdraustųjų neturi, tikėtina, veiklos nevykdo. Įmonei taikytos priverstinio išieškojimo priemonės nebuvo sėkmingos; skolininkė nebendradarbiauja su ieškovu, nepateikia jokių įsiskolinimo sumokėjimo užtikrinimo būdų – 2017 m. gegužės 23 d. bei 2017 m. birželio 26 d. raštais pateikti įsipareigojimai neįvykdyti, iki šiol jokių lėšų negauta. 2016 metų balanse nebuvo fiksuojami jokie debitoriniai įsiskolinimai, darytina išvada, jog įmonės finansinė padėtis yra prasta, nėra jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima numatyti jos gerėjimą. Atsakovė su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad 2017 m. spalio 31 d. finansinių dokumentų duomenimis bendrovės pelnas išaugo iki 57 809 Eur, bendrovė nėra nutraukusi veiklos, veikia pelningai. Įmonė turi pradelstus įsipareigojimus tik kreditorius SODRĄ ir VMI, kuriems įsiskolinimas sudaro 24 684 Eur, tuo tarpu bendrovės turtas 2017 m. spalio 31 d. yra 211 672 Eur. Todėl nėra pagrindo laikyti atsakovę nemokia Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) prasme.Atsakovė, vykdydama Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį, pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad ieškovė išregistravo darbuotojus 2017 m. liepos mėnesį dėl nesumokėtos skolos, tačiau įmonė darbuotojų neatleido. Pažymos, kad skola KU Vilniaus taupomajai kasai nėra pradelsta, negali pateikti, kadangi kredito unijos bankroto administratorius šiuo metu yra išvykęs. Taip pat atsakovė pateikė keletą sutarčių su užsakovais, nurodė, kad ženklūs užsakymai gaunami iš fizinių asmenų.Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija sutiko su ieškiniu ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad atsakovės skola trečiajam asmeniui siekia 9 777,11 Eur.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi iškėlė atsakovei UAB „Grant Baltic“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankrotas“.Teismas nustatė, kad pradelstos UAB „Grant Baltic“ skolos iš viso sudaro 149 267,78 Eur, įsiskolinimų ir jų dydžio ieškovui ir trečiajam asmeniui atsakovė neginčija, tačiau įrodymais nepagrindė, jog skola Kredito unijai Vilniaus taupomajai kasai mokėtina po vienerių metų. Be to, teismas nurodė, kad skola kredito unijai yra kilusi iš paskolos, kuri yra atiduodama periodinėmis įmokomis, nors atsakovės finansinėse ataskaitose įmokų dydis niekaip neatsispindi. 2012 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartis Nr. 12-00500 LTL bei 2017 m. lapkričio 22 d. VĮ Registrų centro Hipotekos registro išrašas patvirtina, kad visos paskolos grąžinimo terminas, t. y. paskutinė įmokos data, yra 2017 m. gruodžio 25 d. Atsakovei nepateikus duomenų apie įsipareigojimų kredito unijai vykdymą, teismas sprendė, kad 124 003 Eur dydžio skola kredito unijai faktiškai yra pradelsta.Teismas nustatė, kad įmonės realiai turimo turto suma yra 96 500 Eur (147 927 Eur + 20 000 Eur – 63 745 Eur – 22 532 Eur + 7001 Eur + 5748 Eur + 1549 Eur + 552 Eur). Atsakovė nepagrindė savo argumentų, jog turimas materialusis turtas sudaro 147 927 Eur. Teismas (autoplius.lt duomenimis) nustatė, kad transporto priemonių Skoda Yeti, 2013 m. bei Skoda Superb, 2013 m. bendra rinkos vertė galėtų būti atitinkamai apie 20 000 Eur, ir šią sumą pridėjo prie realaus įmonės turimo materialaus turto vertės.Atsakovė neįvykdė 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo ir nedetalizavo finansinio turto už 63 745 Eur, todėl teismas negalėjo įvertinti jo realumo ir nelaikė įmonės realiu turimu turtu.Vertindamas atsakovės balanse nurodytą trumpalaikį 37 382 Eur vertės turtą, kurį sudaro atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys (22 532 Eur) ir per vienerius metus gautinos sumos (12 749 Eur) (šios eilutės detalizuotos atsakovo pateiktame debitorių sąraše), teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi atsakovės debitorei UAB „Aerotraining“ iškelta bankroto byla, kurioje 2017 m. lapkričio 13 d. teismo nutartimi patvirtintame kreditorių sąraše atsakovės kreditorinio reikalavimo nėra, todėl sprendė, kad šis debitorinis reikalavimas nėra realus ir nelaikytas įmonės realiu turimu turtu. Teismas sprendė, kad debitoriai UAB „Adolesa“ ir UAB „Aerotraining technics“ yra realūs. Kitos balanse nurodytos sumos – kitas trumpalaikis turtas 1 549 Eur ir pinigai 552 Eur – nėra reikšmingos, nustatant bendro turimo realaus turto masę, nors ir laikytini realiai turimu turtu.Teismas padarė išvadą, kad UAB „Grant Baltic“ yra nemoki, neatsiskaito su turimais kreditoriais, pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) šiuo metu galimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis) ir priešingų duomenų teismui nėra pateikta.Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas kelis kartus kreipėsi į teismą prašydamas iškelti bankroto bylą, nes atsakovė nevykdo savo prievolių. Teismas nustatė, kad atsakovės įsiskolinimas ieškovei vis augo, todėl sprendė, kad įmonės padėtis prastėja, o finansiniai sunkumai nėra laikini. Teismas pažymėjo, kad tiek 2016 m., tiek tarpinėje 2017 m. atsakovės pelno nuostolių ataskaitose nėra fiksuojama pardavimo savikaina (per ataskaitinį ir ankstesnius laikotarpius patirtos išlaidos, tenkančios per ataskaitinį laikotarpį suteiktoms paslaugoms ir parduotoms prekėms), nors įmonė yra gamybinė. Fiksuojamos tik bendrosios ir administracinės sąnaudos. Teismo vertinimu, įmonės balansas verčia pagrįstai abejoti, ar įmonė yra realiai veikianti, kadangi per dvejus metus ji nepatyrė jokių realių gamybinių kaštų.Pagal 2017 m. pelno nuostolių ataskaitą atsakovės pardavimo pajamas sudarė 98 533 Eur, tačiau iš pateiktų dviejų sutarčių teismas nustatė, kad atsakovė pagrindė tik 38 800 Eur pajamų, o sąnaudos sudarė 40 724 Eur. Atsakovė nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kad realiai gavo iš fizinių asmenų kokias nors pajamas (kvitų, banko sąskaitų išrašų ir pan.).Teismas sprendė, kad įmonės finansiniai sunkumai nėra laikini, įmonės finansinė padėtis prastėja, įmonė nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemoki.Vadovaudamasis ĮBĮ nustatytais reikalavimais, teismas paskyrė atsakovės bankroto administratorių.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde atsakovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nurodė, kad pateiktas atsakovės tarpinis balansas yra su trūkumais – nepasirašytas buhalterės, todėl kartu su atskiruoju skundu pateikiamos pasirašyto tarpinio balanso bei pelno nuostolių ataskaitos 2017 m. spalio 31 d. kopijos. Balanse nurodytas realus 63 745 Eur finansinis turtas, kurį sudaro kredito unijai Vilniaus taupomoji kasa įmokėtas pajus, kuris bus grąžintas padengus gautą paskolą. Atsakovė 2017 m. keturis mėnesius negalėjo vykdyti darbų ir prarado pelningus užsakymus, tačiau dabar veikia visu pajėgumu ir spalio mėn. gavo 39 168 Eur, lapkritį – 30 000 Eur pajamų. Veiklos vykdymui pagrįsti atsakovė pateikia teismui 2017 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais išrašytas sąskaitas bei kasos pajamų orderius. Gamybos kaštai įtraukti Veiklos sąnaudų eilutėje, todėl teismo argumentai dėl pardavimo savikainos nefiksavimo yra nepagrįsti. Atsakovė surado užsakovą, ketinantį įsigyti 24 procentus bendrovės akcijų ir suteikti 50 000 Eur apyvartinėms lėšoms. Įsiskolinimą ieškovui ketinama padengti 2018 m. sausio mėnesį. Realaus veiklos vykdymo pagrindimui papildomai pateikia 2017 m. gruodžio 27 d. pasirašytą sutartį 121 600 Eur sumai. Atsakovė gerina savo finansinę padėtį, stengiasi maksimaliai išnaudoti veiklos galimybes, o finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio. Įmonė vykdo sutartis, gauna pajamas bei pagal galimybes kitas lėšas, kurias skiria atsiskaitymui su kreditoriais.Atsiliepime ieškovas prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Apeliantės skola VSDF biudžetui 2018 m. sausio 22 d. sudaro 15 491,36 Eur ir yra tik už laikotarpį iki 2017 m. sausio mėn. Ieškovas neturi duomenų apie atleistų darbuotojų kreipimąsi į Valstybinę darbo inspekciją dėl sumų, nuo kurių apskaičiuotos draudžiamosios pajamos, gavimo už darbo funkcijų vykdymą įrodinėjimo, arba dėl darbo santykių pasibaigimo. Neįrodyta, kad darbuotojai atliko darbo sutartyje numatytas funkcijas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario mėnesio ir gavo už tai darbo užmokestį. Apeliantė teigia, kad veiklos nutraukusi nebuvo, tačiau veiklą įrodančių finansinių dokumentų nepateikė. Jei, kaip teigia apeliantė, įmonėje buvo vykdoma veikla ir darbuotojai atliko pareigines funkcijas nors nebuvo registruoti kaip apdraustieji, vadinasi įmonė vykdė veiklą pažeisdama teisės aktų reikalavimus, be to, tikėtina jog įsiskolinimas VSDF biudžetui padidėtų mokėtinų įmokų suma. Atitinkamai padidėtų įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Nors teismas ir nurodė, jog pateiktas tarpinis balansas yra su trūkumais, tačiau išsamiai vertino įmonės finansinę padėtį pagal byloje surinktus duomenis. Teismas pagrįstai suabejojo į balansą įtraukto finansinio turto realumu. Šis turtas – KU Vilniaus taupomoji kasa įmokėtas pajus, kuris turėtų būti grąžintas visiškai atsiskaičius pagal paskolos sutartį. Tačiau šiai kredito unijai vykdoma bankroto procedūra ir kreditoriniai reikalavimai tenkinami įstatymo nustatyta eile ir tvarka, todėl manytina, kad šis finansinis turtas negali būti įskaitytas kaip realus atsakovės turtas. Aplinkybių visuma rodo, kad apeliantės finansiniai sunkumai nėra trumpalaikiai ir ji negali egzistuoti kaip mokus rinkos dalyvis. Apeliantės pateikta 2017 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 84 nepasirašyta ir nepridėti apmokėjimą patvirtinantys dokumentai. Apeliantės įsiskolinimas ieškovui susidarė dar nuo 2014 m., piniginių lėšų judėjimas vyksta tik per kasą. Ieškovas kelis kartus kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, tačiau bankroto byla nebuvo iškelta, o įsiskolinimas toliau didėjo. Nors apeliantės teigimu, ji vykdo veiklą, gauna pajamas ir jas skiria atsiskaitymui su kreditoriais, tačiau į VSDF biudžetą negauta nei viena įmoka bent daliniam įsiskolinimo sumokėjimui. Apeliantė savo veiklos vykdymą iš esmės grindžia 2017 m. spalio – lapkričio mėn. gautomis pajamomis ir sudaryta sutartimi, t. y. visos pajamos pradėtos gauti jau pateikus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, o sutartis dėl darbų sudaryta jau iškėlus bankroto bylą. Šios aplinkybės kelia abejonių sutarties realumu. Teismas pagrįstai sumažino realiai turimo turto vertę ir nustatė, kad pradelsti įsipareigojimai viršija pusę įmonės turto, šie rodikliai atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytas nemokumo sąlygas. Taip pat teismas pagrįstai suabejojo debitoriaus UAB „Aerotraining“ skolos atgavimu, nes šiai įmonei iškelta bankroto byla, o apeliantės nėra teismo patvirtintame kreditorių sąraše. UAB „Adolesa“ priskaitomos tik simbolinės pajamos. Kitas debitorius UAB „Aerotraining technics“ Fondo biudžetui skolingas nuo 2014 m. pabaigos, jam nuo 2017 m. kovo mėn. sustabdytas duomenų apie apdraustuosius įrašymas ir dviem apdraustiesiems įrašyta draudimo pabaiga ieškovės iniciatyva. Be to, ši įmonė turi tuos pačius atsakingus asmenis, kaip ir apeliantas. Įvertinus nurodytus debitorius, reali apeliantės turto vertė turėtų būti dar mažesnė. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsakovė UAB „Grant Baltic“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: vadovo ir buhalterės pasirašytų 2017 m. spalio 31 d. tarpinio balanso ir pelno nuostolio ataskaitos kopijas, PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių kopijas bei 2017 m. gruodžio 27 d. sutarties kopiją. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Byloje pateikti nauji įrodymai kartu su atskiruoju skundu buvo išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, jokių prieštaravimų dėl jų priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta, ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą pasisakė dėl atsakovės pateiktų įrodymų vertinimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, atsakovės pateikti nauji įrodymai, susiję su jos procesinio dokumento argumentais, priimami ir vertinami bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 19 d. nutartimi iškėlė apeliantei bankroto bylą dėl nemokumo. Įmonės bankroto bylos iškėlimo pagrindai numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyvia rinkos dalyve. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne balanse įrašytą, įmonės turimo turto vertę. Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės tarpinis 2017 m. spalio 31 d. balansas yra su trūkumais, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 25 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes pasirašytas tik bendrovės direktoriaus, tačiau siekdamas nustatyti tikrąjį atsakovės turto ir įsipareigojimų santykį, šį įrodymą vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. 2017 m. spalio 31 d. tarpinio balanso duomenimis atsakovės turtas sudarė 249 054 Eur, iš jo 211 672 Eur ilgalaikis turtas ir 37 382 Eur trumpalaikis, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė iš viso 148 687 Eur, iš jų 24 684 Eur per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai ir 124 003 Eur po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad realaus turto atsakovė turi už 96 500 Eur. Atskirajame skunde nurodoma, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovės turimo turto, nepagrįstai neįtraukė į jį 63 745 Eur finansinio turto. Apeliantės teigimu, ši suma yra KU Vilniaus taupomajai kasai įmokėtas pajus, kuris atsakovei bus grąžintas visiškai įvykdžius įsipareigojimus pagal paskolos sutartį, tačiau pajaus sumokėjimą patvirtinančių įrodymų nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantė nepateikė. Be to, pažymėtina, kad KU Vilniaus taupomajai kasai yra iškelta bankroto byla, todėl abejotinas apeliantės nurodytos pinigų sumos gavimo iš bankrutuojančio asmens realumas. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės realiai turimo turto vertės už 96 500 Eur sumą, apeliantė nepaneigė. Pažymėtina ir tai, jog net ir prie teismo nustatytos realaus turto vertės (96 500 Eur) pridėjus 63 745 Eur finansinio turto, teismo nustatyti apeliantės pradelsti įsipareigojimai (148 687 Eur), kurių dydžio apeliantė neginčija, gerokai viršija pusę turimo turto vertės (160 245 Eur = 96 500 Eur + 63 745 Eur).Skundžiamoje nutartyje teisingai nurodyta, kad ĮBĮ normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant ją kaip veikiantį rinkos dalyvį. Esminiai apeliantės skundo argumentai yra susiję su veiklos vykdymu ir realiai gaunamomis pajamomis, teigiant, kad finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio, įmonė veikia, turi sudarytų sutarčių, gauna pajamas, atsiskaito su kreditoriais. Tokiems argumentams pagrįsti apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių kopijas bei 2017 m. gruodžio 27 d. sutarties kopiją.Atkreiptinas dėmesys, jog pagal byloje esančius ir teismui prieinamus viešus duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apdraustų asmenų atsakovė neturi. Pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalį apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatas draudėjai privalo atitinkamam vietos mokesčių administratoriui (registro tvarkymo įstaigai) ir Fondo administravimo įstaigoms šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi atsakovė buvo įpareigota pagrįsti vykdomą veiklą neturint draudžiamų darbuotojų. Atsakovė pateikė paaiškinimus, nurodydama, jog įmonė darbuotojų neatleido, jie dirba ir jiems mokamas atlygis už atliktą darbą. Tačiau jokie įrodymai apie dirbančius asmenis, jų skaičių, mokamą darbo užmokestį teismui nepateikti. Tokiu atveju negalima spręsti, kad atsakovė realiai vykdo veiklą. Siekdama pagrįsti realiai vykdomą veiklą atsakovė pateikė pirmosios instancijos teismui dvi sutartis. 2016 m. rugsėjo 15 d. gamybos sutartyje su UAB „Adolesa“ nurodyta, kad atsakovei yra mokamas nuolatinis 2 000 Eur mėnesinis atlygis, sutarties terminas yra 3 metai (iki 2019 m. rugsėjo 15 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal šią sutartį atsakovė per 2017 metus tikėtinai gavo (gaus) 24 000 Eur (nors UAB „Adolesa“ įtraukta į atsakovės debitorių sąrašą su 7 001 Eur skola). 2017 m. liepos 3 d. metalo gaminių sutarties su UAB „Statybų šalis“ priede Nr. 1 nurodyta, kad sutarties vertė iki 2017 m. gruodžio 22 d. yra 14 800 Eur. Iš šių duomenų, pirmosios instancijos teismo vertinimu atsakovė pagrindė, kad per 2017 metus užsitikrino 38 800 Eur pajamų. Tačiau duomenys, kad šios pajamos realiai gautos ir apskaitytos, nepateikti. Apeliacinės instancijos teismui apeliantė pateikė 2017 m. gruodžio 27 d. sutartį su UAB „Energoblokas“, pagal kurią atsakovė įsipareigojo iki 2018 m. gruodžio 31 d. pagaminti ir parduoti užsakovei 38 viešbučio kambario baldų komplektus už 121 600 Eur. Aplinkybė, kad sutartis sudaryta esant priimtai skundžiamai Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarčiai iškelti atsakovei bankroto bylą, nors ir rodo apeliantės siekį išlikti rinkoje veikiančiu subjektu, turinčiu užsakymą 2018 metams, tačiau verčia abejoti šios sutarties realumu.Apeliantė taip pat pateikė apeliacinės instancijos teismui 2017 m. spalio – lapkričio mėn. PVM sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius 67 571 Eur sumai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi apeliantė buvo įpareigota pateikti teismui papildomus įrodymus iki 2017 m. gruodžio 14 d., skundžiama nutartis priimta 2017 m. gruodžio 19 d., tačiau įrodymai apie 2017 m. spalio – lapkričio mėnesiais gautas pajamas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui įrodymus teikia selektyviai, savo nuožiūra ir ne visus. Ieškovo pateikti duomenys patvirtina, kad apeliantė bankų sąskaitose lėšų neturi, taigi atsiskaitymai per bankus nevyksta. Apeliantė disponuoja tik grynaisiais pinigais, teismui teikė tik kasos pajamų orderius. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punktą visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Šios knygos duomenys teismui nepateikti. Nors apeliantė ir teigia, kad gaunamomis pajamomis atsiskaito su kreditoriais, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikta. Priešingai, ieškovo duomenys liudija, kad nuo 2016 m. birželio 23 d., kai pastarąjį kartą ieškovo naudai buvo nurašyta 691,53 Eur debeto suma, atsakovė mokėjimų į VSDF biudžetą nevykdo. Duomenų apie mokėjimų trečiajam asmeniui VMI, kreditorei BKU Vilniaus taupomajai kasai vykdymą apeliantė taip pat nepateikė.Teismų praktikoje pažymima, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016). Nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir įvertintų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės nemokumo apeliantė nepaneigė, neįrodė vykdomos veiklos ir gebėjimo ją vykdyti ateityje. Apeliantės argumentas, kad jos finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio, pripažintinas deklaratyviu, neparemtu jokiais objektyviais duomenimis. Tuo tarpu byloje esantys duomenys liudija, kad apeliantė nemoka seniai susidariusių skolų, bankroto byla jai inicijuojama nebe pirmą kartą, pradelsti skoliniai įsipareigojimai ieškovui ir trečiajam asmeniui neįvykdyti iki šiol. Tai leidžia spręsti, kad atsakovės finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio, atsakovė negeba tvarkyti, vystyti verslo, atsiskaityti su kreditoriais.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino byloje esančius atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis ir kitus byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, ir pagrįstai sprendė dėl pagrindo iškelti atsakovei bankroto bylą egzistavimo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, CPK 263 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis). Atsakovės atskirojo skundo argumentai ir apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia. Esant tokioms aplinkybėms, pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Gasiūnienė