Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-09-04 · Civilinė byla Nr. 2-1442/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-04
Bylos Nr.
2-1442/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00466-2010-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Gasiūnienė
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1442/2014Proceso Nr. 2-55-3-00466-2010-8Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria tenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eurotroba“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „DIVINGAS“ prašymas dėl buvusio įmonės vadovo A. J. teisių apribojimo eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios UAB „Eurotroba“ buvusiam direktoriui teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartimi UAB „Eurotroba“ iškelta bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Eurotroba“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. nutartimi BUAB „Eurotroba“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi BUAB „Eurotroba“ likvidavimo procedūra pratęsta 12 mėnesių laikotarpiui. Bankrutavusios įmonės administratorius kreipėsi į teismą dėl buvusiam įmonės vadovui teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo. Nurodė, jog buvęs įmonės vadovas, kai įmonė buvo nemoki, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, per pigiai pardavė turtą ir tuo įmonei padarė žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi tenkino BUAB „Eurotroba“ bankroto administratoriaus prašymą ir apribojo buvusiam įmonės vadovui A. J., teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Atsakovo argumentus, kad prašymas turi būti paliktas nenagrinėtas, kadangi administratorė neturi teisės pareikšti tokio prašymo, teismas atmetė. Teismas pažymėjo, jog tokia teisė pagal ĮBĮ įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3, 8, 10, 11, 13, 14 punktus yra suteikta būtent įmonės administratoriui. Atsakovo teiginį, jog faktą apie įmonės akivaizdžią bankroto grėsmę teismas nustatė tik 2012 m. gruodžio 11 d., t. y. po bankroto bylos iškėlimo, teismas pripažino nepagrįstu. Teismas nustatė, jog įmonės finansinės situacijos vertinimas vienareikšmiškai suponuoja išvadą, kad jau 2008 metais įmonė buvo nemoki, t. y. finansinė situacija atitiko įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas akcentavo, kad 2008 – 2009 metais įmonės pradelsti įsipareigojimai ne tik viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, tačiau viršijo ir visą turto vertę. Be to, 2009 metais antstolis areštavo didelę dalį įmonės turto; 2010 metais įmonės pradelsti įsipareigojimai ne tik viršijo visą turto vertę kaip 2008 ir 2009 metais, tačiau pradelsti įsipareigojimai viršijo į jos balansą įrašyto turto vertę du kartus. Aptarta įmonės finansinės veiklos analizė teismui leido daryti išvadą, kad jau nuo 2008 metų buvęs įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi įmonė buvo susidūrusi su jai neįveikiamais finansiniais sunkumais, jie nebuvo laikino pobūdžio, kadangi disponuojamais bylos duomenimis tai tęsėsi 3 metus, tai reiškia, kad visą šį laikotarpį įmonė akivaizdžiai negalėjo ir buvo matyti, kad negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), tačiau šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės vadovas, tuo pažeisdamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą imperatyvų reikalavimą. Teismas įvertino ir tai, jog įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu, buvęs bendrovės vadovas A. J. pripažintas kaltu pagal BK 208 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 30 MGL dydžio (3 900 Lt) bauda bei pripažintas kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 15 MGL dydžio (1 950 Lt) bauda. Teismas sprendė, jog baudžiamojoje byloje nustatyti faktai patvirtina, kad buvęs vadovas ne tik nesiekė atkurti įmonės mokumo, atsiskaityti su kreditoriais, tačiau priešingai, savo veiksmais dar labiau sunkino įmonės finansinę situaciją (CPK 178 str.). Atsakovo argumentus, jog jis negalėjo pateikti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo dėl to, kad įmonės dokumentai buvo paimti Klaipėdos AVPK ENTS pagal 2009 m. gruodžio 7 d. reikalavimą, teismas pripažino nepagrįstais. Teismas nurodė, jog įmonės finansinė situacija buvo kritinė jau 2008 metais, 2009 metais situacija tik blogėjo, o reikalavimas dėl dokumentų pateikimo pateiktas tik 2009 m. gruodžio 7 d. Teismas konstatavo, jog buvęs įmonės vadovas privalėdamas pagal įstatymą nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, savo kaltais veiksmais prisidėjo prie žalos kreditoriams didinimo, todėl administratoriaus prašymą tenkintino – vadovaudamasis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 14 dalimi, apribojo buvusiam įmonės vadovui A. J. teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas A. J. atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir administratoriaus prašymą atmesti. Atskirąjį skundą grindžia principo non bis in idem pažeidimu. Apeliantas nurodo, jog teismas atsižvelgė į tai, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 208 straipsnio 2 dalį bei 223 straipsnio 1 dalį, t. y. už veikas dėl UAB „Eurotroba“ kreditorių reikalavimo netenkinimo bei apsunkinimo juos tenkinti. Atsakovas nurodo, jog tie patys motyvai kartojami ir skundžiamoje nutartyje, todėl teismas pažeidė non bis in idem principo taikymą, kas sąlygoja nutarties panaikinimą ir administratoriaus prašymo netenkinimą.

Bankroto administratorius atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria buvusiam bendrovės direktoriui apribota teisė trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 5 d.; BK 2 str. 6 d. bei ATPK 250 str. 8 p.). Tarptautiniu lygmeniu principas non bis in idem įtvirtintas kelių tarptautinių sutarčių normose, tarp kurių nagrinėjamos bylos kontekste svarbiausias yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kuris aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Tiek nurodytos teisės normos, tiek Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, jog principo non bis in idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008; EŽTT sprendimas S. Z. prieš Rusiją (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82).

Įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-1115-718/2012) apeliantas pripažintas kaltu pagal BK 208 straipsnio 2 dalį bei 223 straipsnio 1 dalį. BK 208 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi atsakovui baudžiamoji atsakomybė taikyta už turtinės žalos kreditoriams padarymą bei už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apeliantui apribota už tai, jog jis neįvykdė įstatyme – ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje – jam, kaip įmonės vadovui, nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog tuo atveju, jei įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi atsakovui taikyta baudžiamoji atsakomybė ir nagrinėjamoje byloje atsakovui taikyta ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyta sankcija yra dėl skirtingų teisinių faktų, todėl skundžiama nutartimi atsakovui taikytas teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu ribojimas negali būti vertinamas kaip tapatus atsakovui taikytai baudžiamajai atsakomybei pagal BK 208 straipsnio 2 dalį bei 223 straipsnio 1 dalį.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, spręstina apie pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl non bis in idem principo apribojus teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu pažeidimo nebuvimą, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Gasiūnienė