Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-26 · Administracinė byla Nr. I-839-815/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-26
Bylos Nr.
I-839-815/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01213-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
R. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-839-815/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01213-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 26 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį papildė (b. l. 54-56), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 7 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL, atlyginimą.Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. spalio 31 d. buvo laikomas LAVL ūkio darbams atlikti antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.Darbo LVAL valandos buvo neribotos, pareigūnai keldavo ir naktimis atlikti įvairius ūkinius darbus. Už darbą šeštadieniais ir sekmadieniais pinigų niekas nemokėjo, pareiškėjas taip buvo išnaudojamas.Buvo laikomas priimamojo skyriaus pastate, antrame aukšte 3 ir 4 miegamuosiuose (6 asmenys, apie 12 kv. m.), kuriuose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 2 kv. m kameros ploto. LAVL kamerose buvo šalta ir drėgna, trūko oro, buvo tamsu. Kamerose esantis sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų reikalavimų. Kameroje teko kvėpuoti iš tualeto sklindančiais kvapais, nes tualete nebuvo įrengta vėdinimo sistema. Pareiškėjas naudotis tualetu turėjo kitų asmenų akivaizdoje, dėl ko buvo žeminama jo garbė ir orumas. Dėl per mažo laisvo ploto kameroje pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, dėl ko buvo pakenkta pareiškėjo akims, nes jis daug skaito ir rašo. Kamerose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Dėl per mažo ploto ir dėl rūkančių laikymo kartu su nerūkančiais tarp kalinamųjų kildavo konfliktinės situacijos.Dėl neteisėtų LAVL pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučiamą baimę, apatiją.

II

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–12) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma asmenų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas arba keičiamas nauju. Teisės aktai nereikalauja, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. LAVL palatose apšvietimas įrengtas atsižvelgiant į higienos normų reikalavimus. Vasaros metu vienas kameros lango rėmas išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, o žiemos metu lango rėmas įdedamas tam, kad būtų užtikrinta šiluma patalpoje. Kiekvienoje kameroje langai vėdinimui pritaikyti. Be to, ventiliacinė vėdinimo sistema užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Informacija apie draudimą rūkyti iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat iškabinti įspėjamieji ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Žmogaus imunodeficito virusu infekuotas asmuo nėra ligonis, nuo jo kasdienių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus užsikrėsti, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos. LAVL pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netinkamų darbo sąlygų į LAVL administraciją nesikreipė ir pretenzijų nepareiškė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia (lot. be kita ko) nustatyta:

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT), išnagrinėjęs administracinę bylą, 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu (b. l. 67–71) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pareiškėjo apeliacinį skundą dėl VAAT 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo, nustatęs, kad VAAT tinkamai neišanalizavo ir nevertino pareiškėjo gyvenimo sąlygų LAVL nuo 2013 m. kovo 23 d. iki 2013 m. spalio 31 d., šios bylos aspekto VAAT netyrė ir todėl byloje nėra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas LAVL laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 23 d. iki 2013 m. spalio 31 d. buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų kalinimo sąlygų, 2017 m. lapkričio 7 d. nutartyje (b. l. 90–93) pareiškėjo apeliacinė skundą tenkino iš dalies, VAAT 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. LAVL išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 25).Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo gydomas LAVL (b. l. 13, 14).LAVL direktoriaus 2012 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. NK-63 (b. l. 15) pareiškėjas perkeltas iš statybininko pareigų į Psichiatrijos skyriaus palatinio sanitaro pareigas nuo 2012 m. spalio 18 d., nustatant minimalios mėnesinės algos 0,43 dydžio atlyginimo koeficientą.LAVL direktoriaus 2013 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. NK-19 (b. l. 16) pareiškėjas perkeltas iš Psichiatrijos skyriaus palatinio sanitaro pareigų į Chirurgijos ir vidaus ligų skyrių režiminiame korpuse palatinio sanitaro pareigas nuo 2013 m. balandžio 12 d. nustatant minimalios mėnesinės algos 0,43 dydžio atlyginimo koeficientą.LAVL direktoriaus 2013 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. NK-66 (b. l. 22) pareiškėjas atleistas iš Chirurgijos ir vidaus ligų skyrių režiminiame korpuse palatinio sanitaro pareigų nuo 2013 m. spalio 31 d. ir išbrauktas iš nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, sąrašų.Palatinio sanitaro pareigas dirbančio asmens funkcijos nurodytos LAVL direktoriaus 2006 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 1-10 patvirtintame Nuteistojo, palikto atlikti ūkio darbus laisvės atėmimo vietų ligoninėje palatinio sanitaro pareigose, pareigybės aprašyme (b. l. 17–18), kurio 9 ir 10 punktuose nustatyta, kad nuteistasis turi vykdyti gydytojų ir skyriaus slaugytojų teisėtus nurodymus ir pavedimus, budėti pagal nustatytą grafiką.Pagal LAVL direktoriaus 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. V-165 patvirtintą Nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus LAVL, dienotvarkę bei garsinių signalų jai vykdyti įjungimo laiką (b. l. 108), nuteistieji keliasi 6.00 val. ryto; pusryčiauja 6.45 val. – 7.15 val.; darbas prasideda 7.25 val. iki 11.25 val. ir nuo 12.15 val. iki 16.25 val.Iš atsiskaitymo lapelių (b. l. 111–118) matyti, kad pareiškėjui nebuvo mokama už viršvalandžius ar naktinį darbą.Pareiškėjas buvo paskirtas į (b. l. 110):

gyvenamąsias patalpas Nr. 2-4 (plotas 12,76 kv. m), 4 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas 3,19 kv. m);gyvenamąsias patalpas Nr. 2-5 (plotas 15,66 kv. m), 5 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas 3,13 kv. m).

Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 37, 38, 39, 42, 135, 136, 137) matyti, kad LVAL teritorijoje yra iškabinti įspėjimo ženklai, draudžiantys rūkyti, įspėjantys, kad draudžiama rūkyti LAVL teritorijoje, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 123–129) matyti, kad gyvenamosiose patalpose yra įrengti langai, užtikrinantys natūralų apšvietimą ir per kuriuos sudaryta galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas.Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 119–134) matyti, kad bendrabučio tipo patalpose nėra įrengtų sanitarinių mazgų.LAVL 2017 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. S-6060 „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 102–105) nurodyta, kad pareiškėjas nesikreipė į Visuomenės sveikatos centrą, kad šis galėtų atlikti operatyvinį patikrinimą dėl higienos normų laikymosi Ūkio būrio gyvenamose patalpose ginčo laikotarpiu.

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo, esą, netinkamas laikymo sąlygas LAVL. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas LAVL buvo laikomas tinkamomis sąlygomis.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

3. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m bendrabučių tipo patalpose. Būtent šis plotas yra vertinimo kriterijus šioje administracinėje byloje, nes pareiškėjo keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2013 m. spalio 31 d.

Apibendrinus LAVL pateiktus duomenis apie bendrabučių patalpų plotą ir jose esančių lovų skaičių, pareiškėjas LAVL bendrabučio tipo patalpose buvo laikomas iš viso 224 paras. Įvertinus gyvenamųjų patalpų plotus (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 11 punktą), darytina išvada, kad LAVL nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. balandžio 8 d.) reikalavimai. LAVL veikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl LAVL veiksmų neteisėtumo faktas šiuo aspektu nėra įrodytas.

4. Pareiškėjas, be kita ko, pateikė argumentus dėl netinkamo LAVL darbo organizavimo.

4.1. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji, kuriems laisvės atėmimo bausmę atlikti nustatyta pataisos namuose, gali būti palikti kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietos ligoninėje arba kalėjime atlikti ūkio darbus; atlikti šiuos darbus nuteistasis paliekamas kardomojo kalinimo vietos, laisvės atėmimo vietos ligoninės arba kalėjimo direktoriaus įsakymu, jei yra rašytinis nuteistojo sutikimas (2 dalis). Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui; šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui (2 dalis); Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.

4.2. Kaip nustatyta, darbas iš ryto prasideda 7 val. 25 min. ir tęsiasi iki 11 val. 25 min. ir po pietų prasideda 12 val. 15 min. ir baigiasi 16 val. 45 min. (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 9 punktą). Kaip minėta, nuteistieji, kuriems laisvės atėmimo bausmę atlikti nustatyta pataisos namuose, gali būti palikti laisvės atėmimo vietos ligoninėje atlikti ūkio darbus laisvės atėmimo vietos ligoninės direktoriaus įsakymu, jei yra rašytinis nuteistojo sutikimas. Pareiškėjui už atliktus ūkio darbus buvo mokamas darbo užmokestis. Taigi, pareiškėjas LAVL savo iniciatyva liko dirbti ūkio darbus, bet kuriuo momentu, manydamas, kad yra pažeidžiamos jo teisės, galėjo teikti prašymą LAVL direktoriui dėl tolesnio bausmės atlikimo pataisos namuose. Be to, pareiškėjui manant, kad yra pažeidžiamos jo, kaip darbuotojo teisės galėjo teikti skundą LAVL direktoriui, o nesutikdamas su LAVL direktoriaus sprendimu, galėjo teikti skundą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL direktorių, kaip ir nėra duomenų apie tai, kad būtų teikęs skundą dėl netinkamų darbo sąlygų. Teismui kelia pagrįstų abejonių pareiškėjo teiginiai dėl jo darbo naktimis, šeštadieniais ir sekmadieniais, neribotų darbo valandų, saugos priemonių neišdavimo, kadangi laivės atėmimo bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja laisvės atėmimo bausmes vykdančias institucijas giežtai laikytis bausmės atlikimo režimo reikalavimų. Duomenų apie tai, kad LAVL būtų nesilaikiusi pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo režimo reikalavimų nėra (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 10 punktą). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, jog LVAL darbo valandos buvo neribotos, pareigūnai keldavo ir naktimis atlikti įvairius ūkinius darbus, už darbą šeštadieniais ir sekmadieniais pinigų niekas nemokėjo, pareiškėjas taip buvo išnaudojamas, atmestini kaip nepagrįsti.

5. Teismas, įvertinęs byloje pateiktas fotonuotraukas (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 13, 14 punktus), rašytinę bylos medžiagą bei vadovaudamasis LVAT formuojama praktika, pagal kurią neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, o jos buvimas konstatuotinas tik tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007 ir kt.), kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad LAVL nebuvo laikomasi higienos reikalavimų, t. y. buvo šalta, trūko oro, buvo drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas. Kaip nustatyta, nėra duomenų, kad LAVL bendrabučio tipo patalpose būtų nustatyti higienos pažeidimai (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 15 punktą). Fotonuotraukose, kuriose užfiksuotos LAVL bendrabučio tipo patalpos ir kuriose buvo laikomas pareiškėjas, matyti, kad LAVL bendrabučio tipo patalpose sanitarinių mazgų nėra, todėl atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo bei pažymėtina, kad tokiu atveju pareiškėjui garbės ir orumo pažeidimas dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu negalėjo kilti.

6. Pareiškėjas taip pat patirtą neturtinę žalą kildina ir iš to, kad LAVL gyvenamosiose patalpose neužtikrino, jog rūkantys asmenys nebūtų laikomi kartu su nerūkančiais.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma 76:2010) 6 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos 76:2010 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, LAVL administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Todėl ir LVAT praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Vertinant, ar LAVL nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti pareiškėją nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikoma pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) iškabinti draudimo rūkyti ženklai ir įspėjamieji užrašai (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 12 punktą). Nagrinėjamoje byloje duomenų, kad būtų užfiksuotas asmenų rūkymo faktas LAVL bendrabučio tipo palatose, kuriose ginčo metu buvo laikomas pareiškėjas, nėra. Pareiškėjas į LAVL administraciją su prašymais (skundais) dėl nuteistųjų (suimtųjų) rūkymo palatoje nesikreipė, perkelti į kitą gyvenamąją patalpą neprašė. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad apie draudimą rūkyti LAVL ir jos teritorijoje informuota tinkamai, duomenų, kad kartu su pareiškėju gyvenamosiose patalpose esantys asmenys būtų rūkę, ir tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nėra, taip pat nėra kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti abstraktaus pobūdžio pareiškėjo teiginius apie nerūkančių asmenų laikymą kartu su rūkančiais asmenimis. Kaip nustatyta, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo gydomas LAVL, o dirbo (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4, 5, 6, 7 punktus), todėl akivaizdu, kad darbo laiku (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 9 punktą) pareiškėjas nebūdavo gyvenamosiose patalpose. Ši aplinkybė yra vertinimo kriterijus sprendžiant dėl pareiškėjui kilusios neturtinės žalos dėl LAVL galimai neteisėtų veiksmų neužtikrinant, kad rūkantieji asmenys nebūtų laikomi kartu su nerūkančiaisiais asmenimis. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo aspektu LAVL neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti.

7. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, nurodytas šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriuje, ir šio sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriuje pateiktus teismo motyvus, darytina išvada, kad pareiškėjas savo skundo dėl LAVL neteisėtų veiksmų nepagrindė. Taigi, šioje administracinėje byloje nenustačius būtinosios viešosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, taip pat ir neturtinės žalos fakto, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas nėra pagrįstas, jo tenkinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis