Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios V. B. individualios įmonės bankroto administratoriaus mažosios bendrijos „Ex Ante“ prašymą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartimi V. B. individualiai įmonei (toliau – IĮ) iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Ex Ante“ (1 t., b. l. 79–83). Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartimi V. B. IĮ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (1 t., b. l. 143–144).Teisme gautas bankrutavusios V. B. IĮ bankroto administratorės MB „Ex Ante“ įgalioto asmens L. P. – L. prašymas priimti sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos. Kartu su prašymu pateiktas 2017 m. gegužės 26 d. kreditorių susirinkimo protokolas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono Aplinkos apsaugos departamento Joniškio rajono agentūros pažyma ir likvidavimo balansas bei ataskaita.Apie paskirtą teismo posėdį, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl įmonės veiklos pabaigos, viešai paskelbta specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt, tačiau įmonės kreditorių prieštaravimų dėl bankroto administratorės pareikšto prašymo dėl įmonės veiklos pabaigos negauta.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla (kartais, kai ji naudinga įmonei, – tęsiama), taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat įmonės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007). Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl galimumo priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, be kita ko, būtina vertinti, ar egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, jog kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi, jeigu administratorė atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (nesant prima facie (iš lot. preliminariai) įrodymų egzistuojant realią galimybę tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesne apimtimi) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-797-178/2015).Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 3 d., 2016 m. sausio 26 d., 2016 m. liepos 14 d., 2016 m. rugpjūčio 18 d. ir 2017 m. kovo 24 d. nutartimis patvirtinti bankrutavusios V. B. IĮ kreditorių finansiniai reikalavimai (1 t., b. l. 111–112, 117–118; 2 t., b. l. 17–18, 24–25, 85–86). Iš bankroto administratorės pateikto likvidavimo akto matyti, kad bankroto procese pardavus įmonei priklausantį turtą buvo gauta 300 Eur, ši suma buvo skirta administravimo išlaidoms dengti. Kitų pajamų bankroto procese negauta, todėl kreditoriniai reikalavimai bankroto procese nebuvo tenkinami. Nors bankroto administratorė nepateikė bendrovės turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktų, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad įmonė neturi debitorių ir turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, be to, Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų apie teisminius ginčus, kuriuose dalyvautų V. B. IĮ.Teismui pateikta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono Aplinkos apsaugos departamento Joniškio rajono agentūros 2017 m. birželio 5 d. pažyma patvirtina, kad agentūra neturi pretenzijų dėl V. B. IĮ veiklos pabaigos. Iš bankroto administratorės pateikto kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad 2017 m. gegužės 26 d. įvyko kreditorių susirinkimas, kuriame dalyvavo kreditoriai, turintys 99,37 procentus teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų. Trečiuoju dienotvarkės klausimu kreditoriai vienbalsiai pritarė administratorės siūlymui kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos. Taigi įmonės kreditoriai pripažino, kad nėra tikslinga tęsti bankroto procedūras.Visi paminėti duomenys rodo, jog visos ĮBĮ numatytos ir būtinos procedūros yra pilnai užbaigtos, pagal bankroto administratorės pateiktus duomenis liko nepatenkinti 3 092,52 Eur dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai, tačiau įmonė neturi turto, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi. Duomenų, kad bankroto procedūros atliktos ar užbaigtos netinkamai, jog administratorė neišnaudojo visų galimybių tenkinti kreditorių reikalavimus, jog priimti sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos, byloje nėra pateikta. Esant šioms aplinkybėms, nėra kliūčių priimti sprendimą dėl šios įmonės veiklos pabaigos. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad įmonės pasibaigimas neužkerta kelio įmonės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti (arba buvo patenkinti tik iš dalies), pretenduoti tiek į turtą, kylantį iš reikalavimo teisių, buvusių iki įmonės išregistravimo, tiek į naujai atsiradusį bankrutavusios įmonės turtą. Šiais atvejais bankrutavusios ir iš juridinių asmenų registro išregistruotos įmonės turtą ir turtines reikalavimo teises pagal įstatymą perima jos kreditoriai, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti likvidavimo procedūros metu, pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Tuo atveju, jeigu po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti šios įmonės kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-701-798/2016).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu, 32 straipsnio 4 dalimi, teismas

nutaria:

Pripažinti, kad V. B. IĮ (juridinio asmens kodas 157697897, buveinės adresas Joniškio r. sav., Joniškio m., Vilniaus g. 49A) veikla pasibaigė.

Patvirtinti bankrutavusios kad V. B. IĮ likusius nepatenkintus kreditorinius reikalavimus 3 092,52 Eur sumai:

Eil. Nr.KreditoriusKreditorinis reikalavimas,EurAntros eilės kreditoriai1.VSDFV Šiaulių skyrius2 762,882.VĮ Turto bankas310,04Viso:3 072,92Trečios eilės kreditoriai1.UAB „Apsaugos komanda“19,60Viso:19,60Bendra kreditorinių reikalavimų suma:3 092,52

Įpareigoti bankroto administratorę atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.

Sprendimo patvirtintą kopiją išsiųsti bankroto administratorei.