Vilniaus apygardos teismo nutartis

3. Apeliciniu skundu nuteistojo L. Š. gynėjas advokatas Arūnas Bertulis (toliau – ir nuteistojo gynėjas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-08-06 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skundas grindžiamas tuo, kad:

3.1. Teismas byloje pripažindamas kaltinamąjį kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nekaltumo prezumpciją, kadangi byloje nebuvo surinkta kaltinamojo kaltę pagrindžiančių įrodymų, o esantys byloje prieštaravimai nebuvo pašalinti. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad:

3.1.2. Pirmosios instancijos eismas suklaidintas bylos iki galo neištyrusio prokuroro, įvykio vietą teismo sprendime vadina automobilių stovėjimo aikštele, kurioje greitis būtų ribojamas iki 20 km/h.

3.1.3. Kaip matyti iš byloje pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2021-06-17 rašto Nr. A51-52345/21(3.3.2.26E-INF) Dėl važiuojamosios dalies atkarpos, kad gatvių ir jų atkarpų kategorijos nustatomos teritorijų planavimo dokumentais, pagal statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ reikalavimus. Pateikiame ištrauką iš miesto skaitmeninio žemėlapio, nurodančio gatvių raudonųjų linijų ribas, sklypų ribas ir kitą inžinerinę informaciją (pridedama). Jūsų nagrinėjimas privažiavimo kelias nėra Žirmūnų gatvės dalis, jis neturi suformuotų gatvės raudonųjų linijų. Tai jungiamasis kelias tarp Žirmūnų gatvės ir prekybos centro „IKI“ aikštelės, bendro naudojimo teritorija.

3.1.4. Vertinant eismo dalyvių veiksmus, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad eismo įvykis atsitiko kelyje (gatvėje), kurioje miesto ribose greitis ribojamas iki 50 km/h, ir todėl pareigos dėl elgesio kelyje turėjo būti taikomos abiems šalims, o ne tik vien kaltinamajam.

3.1.5. Teismas klaidingai visiškai be pagrindo atmetė ir nesivadovavo visas kaltinamojo parodymais - byloje nebuvo paneigta aplinkybė, jog nukentėjusioji galėjo bėgti per gatvę - įrodymų, jog ji nebėgo nėra. Priešingai, nukentėjusiosios elgesys kaip tik įrodo, jog tik jos bėgimas, neįsitikinus gatvės kirtimo saugumu, ir įtakojo bei buvo esminė ir pagrindinė eismo įvykio priežastis.

3.1.6. Taip teismas R. Š. įžengimą į važiuojamą dalį vietą, teigdamas, jog neva nukentėjusioji į gatvę ėjo šalia elektromobilių įkrovimo stotelės (iš kairės pusės) ir todėl kaltinamasis ją galėjo pamatyti iš toliau nei būdamas iki jos 3,2 m atstumu. Tačiau tokią teismo išvadą paneigė pati R. Š. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

3.1.7. R. Š. teisme nurodė, jog link stotelės ji ėjo lygiagrečiai IKI prekybos centro pastatui, statmenai gatvei, į kurią išėjo. Ir statmenai ją kirto, t. y. dar žymiai prieš elektros įkrovimo stotelę. Tai ji pažymėjo ir savo plane.

3.1.8. Kad R. Š. negalėjo eiti ties teismo nurodyta vieta patvirtina ir faktas, jog lygiagrečiai gatvės nėra jokio šaligatvio. Be to, ji duodama paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu nenurodė jokios konkrečios vietos, kurioje išėjo į važiuojamą dalį.

3.1.9. Kad R. Š. negalėjo išeiti į gatvę teismo ties paminėta vieta patvirtino ir teismo ekspertas, nurodydamas, jog eismo įvykis, jei nukentėjusioji būtų ėjusi būtent toje vietoje nebūtų įvykęs.

3.1.10. Priešingai nei teigia teismas, jei R. Š. būtų ėjusi pro kairę elektros įkrovimo stotelės pusę, ji nebūtų galėjusi matyti, kad nuo IKI prekybos centro neatvažiuoja joks automobilis, nes vaizdą jai užstojo iš dešinės elektros įkrovimo stotelės pusės stovėję automobiliai, vienas kurių buvo baltos spalvos aukštas (iki 2,5 m) mikroautobusas. Tad, pamatyti, jog nevažiuoja transporto priemonės, prieš įžengdama į važiuojamą kelio dalį, ji galėjo, tik kaip ir pati nurodė teisme, eidama iš dešinės elektros įkrovimo stotelės ir toje pusėje stovėjusių transporto priemonių, tarp jų ir baltos spalvos aukšto (iki 2,5 m) mikroautobuso.

3.1.11. Jei kliautis teismo logika ir aiškinimais (įrodymų be nukentėjusios paaiškinimų daugiau nėra), ir kartu tikėti R. Š., tai jei ji ėjo pro kairę elektros įkrovimo stotelės pusę, tam kad pamatytų, ar nevažiuoja automobiliai nuo IKI prekybos centro pusės (nukentėjusiajai iš dešinės), ji turėjo išeiti į važiuojamąją dalį pagal planą 5,20 m atstumu nuo kelkraščio už stovinčių automobilių, kas reiškia, jog ji buvo nuo pravažiuojančio kaltinamojo automobilio (įvykio vietos) jau tik ne mažesniu nei 2,60 m atstumu. O šis atstumas yra mažesnis nei teismo eksperto nustatytas minimalus 3,20 m atstumas, kuriam esant kaltinamasis galėjo išvengti susidūrimo.

3.1.12. Analogiškai ir kaltinamasis negalėjo matyti R. Š. anksčiau dėl į važiuojamąją dalį pagal planą 5,20 m išsikišusio baltos spalvos aukšto (iki 2,5 m) mikroautobuso. Todėl L. Š. ją galėjo pastebėti tik pravažiavęs šį autobusą kaip ir nurodyta eismo įvykio schemoje bei R. Š. pasiekus važiuojamosios dalies vidurį.

3.1.13. Byloje nesant objektyvių įrodymų, jog kaltinamasis galėjo matyti nukentėjusiąją didesniu nei 3,2 m atstumu dėl jam vaizdą užstojusio baltos spalvos mikroautobuso, teismas negalėjo padaryti vienareikšmiškos išvados dėl kaltinamojo kaltumo.

3.1.14. Teismas negalėjo remtis R. Š. parodymais, nes pagal R. Š. parodymus ji neva buvo partrenkta prieš pat priešingoje gatvės pusėje esančio šaligatvio, tačiau kaip matyti iš įvykio schemos nuo įvykio vietos iki šaligatvio dar buvo likę daugiau nei 4,70 m (7,30 m - 2,60 m).

3.1.15. Jei teismas iš tiesų būtų pasirėmęs L. Š. parodymais, jog ji matė, kad nėra gatve važiuojančių automobilių, tai būtų priėmęs priešingą dabar nurodytai išvadai, jog kaltinamasis niekaip nebūtų partrenkęs nukentėjusios, nes šiai po apsidairymo tiek einant per važiuojamą dalį nuo kelkraščio iki balto mikroautobuso priekio (5,20 m) ar einant per važiuojamą dalį, nuo mikroautobuso iki susidūrimo vietos (2,60 m), L. Š. vis dar būtų dar neprivažiavęs prie nukentėjusios.

3.1.16. Kaip matyti iš eismo įvykio schemos, jei nukentėjusi būtų pasižiūrėjusi į dešinę dar prieš įžengdama važiuojamą dalį, ji būtų apžvelgusi gatvę mažiausiai 25-30 m atstumu nuo baltos spalvos mikroautobuso arba 45-50 m nuo susidūrimo vietos. Todėl, kol nukentėjusioji eidama 3,8 km/h (1,05 m/s) greičiu atstumą iki susidūrimo vietos nuo kelkraščio būtų įveikusi per 7,4 s, tuo tarpu kaltinamasis važiuodamas 20 km/h (5,55 m/s) greičiu, iki susidūrimo vietos (45­50 m) per 7,4 s būtų dar tik 4-9 m (45 -41,07; 50-41,07) atstumu, t. y. neprivažiavęs prie nukentėjusios. Tuo tarpu, jei nukentėjusioji būtų į dešinę pažvelgusi tik praėjusi baltos spalvos mikroautobusą, t. y. likus 2,60 m, tai jai nuėjus šį atstumą per 2,4 s, kaltinamasis nuo jos būtų dar toliau: 31,68 m - 36,68 m atstumu. Todėl teismo išvada dėl kaltinamojo kaltumo yra niekuo nepagrįsta, nes remiantis nukentėjusios R. Š. parodymais eismo įvykis taip pat negalėjo įvykti.

3.1.17. Teismas ekspertizės išvada galėjo remtis tik netiesiogiai, nes teismo ekspertas taip pat neturėjo objektyvių duomenų (be kaltinamojo ir nukentėjusios parodymų), kokiu atstumu pėsčioji ir automobilis buvo viena skito atžvilgiu, kai kaltinamasis išvydo nukentėjusiąją ir tokiu būdu nustatyti judėjimo trajektoriją bei tikrąjį susidūrimo mechanizmą.

3.2. Atkreipimas dėmesys, kad priimant nuosprendį ir vertinant eismo įvykį, visiškai nebuvo nustatyta, ar, pvz. vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje buvo pageidautinas, saugus, priimtinas, efektyvus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K49/2013).

3.2.1. Teigiama, kad vairuotojas L. Š. pastebėjo kelio važiuojamąja dalimi ėjusią L. Š. mažesniu atstumu nei galėjo sustabdyti, o kai moteris pradėjo bėgti, L. Š. pradėjo stabdyti, siekiat išvengti eismo įvykio, t. y. ėmėsi tikėtinai visų toje situacijoje tinkamų veiksmų. Be to, akivaizdu, kad vairuotojas šiuo atveju tinkamai elgėsi ir po eismo įvykio. Taip pat pabrėžiama, kad iš karto po įvykio, L. Š. buvo šoko būsenoje ir paaiškinti visų eismo įvykio aplinkybių negalėjo.

3.2.2. Pagal bendrąsias KET normas vairuotojas ir pėsčiasis yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes pareigas vienas kito atžvilgiu. Todėl ir teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys, kad net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat laikysis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau bei kitiems.

3.2.3. KET 42 punktas nustato pareigą pėsčiajam į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra, - sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu. Taip pat pėstieji turi pareigą įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu (KET 44 p.).

3.2.4. Vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią atsiradusią kliūtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-368-511/2015, 2K-335-303/2018, 2K-251-458/2019). Šiuo atveju akivaizdu, jog L. Š. per gatvę ėjo neįsitikinusi, jog jai iš dešinės pusės neatvažiuoja transporto priemonė, nes ji negalėjo nepastebėti kaltinamojo automobilio, kadangi automobilis kliudė nukentėjusiosios dešinę kūno pusę. Tad ji, būdama beveik važiuojamosios kelio dalies viduryje turėjo ir galėjo pamatyti jai iš dešinės atvažiuojantį automobilį.

3.3. Apibendrindamas skundo argumentus nuteistojo gynėjas nurodo, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų dėl kaltinamojo kaltės dėl jam inkriminuoto eismo įvykio ir tiesioginio priežastinio ryšio, t. y. kad tik kaltinamojo veiksmai, o ne nukentėjusios staigus bėgimas likus mažiau nei 3,2 m iki įvykio vietos, lėmė eismo įvykį, todėl daro išvadą, kad byloje gauti duomenys neleido daryti kategoriškų ir neginčijamų išvadų bei konstatuoti, jog L. Š. veiksmuose egzistuoja nusikalstamos veikos požymiai. Todėl byloje nesant neginčijamų duomenų, patikimai patvirtinančių L. Š. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymo teismas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, todėl L. Š. turėjo ir turi būti išteisintas.

2. Atsiliepimai į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą negauti.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą. Prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.