- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-23
- Bylos Nr.
- 2A-702-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42303-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- S. P., R. P.
- Ieškovas
- D. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. P. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovams S. P. ir R. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – notaras R. K..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama 2013-02-22 negyvenamųjų patalpų (neįrengtos pastogės) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp jos ir atsakovo S. P., pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento bei taikyti restituciją – sugrąžinti ieškovei nekilnojamąjį turtą asmeninės nuosavybės teise, taip pat priteisti iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 416/10000 dalių neįrengtos pastogės (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-07-03 buvo įregistruota ieškovės D. K. vardu. Ieškovei įregistravus nuosavybės teisę, atsakovas S. P. kreipėsi į ją su prašymu parduoti jam nurodytą pastogės dalį. Pasak ieškovės, jai nesutikus parduoti, atsakovas vieno iš pokalbio metu nurodė, kad imsis visų teisėtų ir neteisėtų priemonių, sudarydamas sunkumų ieškovei naudotis, valdyti ir disponuoti priklausančiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis. Netrukus atsakovas realiai ėmėsi įgyvendinti grasinimus ir ekonominį spaudimą: teikė skundus policijos komisariatams, Statinių priežiūros inspekcijai, VĮ Registrų centrui, net Specialiųjų tyrimų tarnybai, teigdamas, kad ieškovė yra savavališkai užėmusi patalpas–kūrybines dirbtuves. Dėl vieno atsakovo pareiškimo ieškovei 2012-09-17 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, tačiau byla nutraukta nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties. Ieškovė ne kartą buvo šaukta į apklausas ir kituose policijos komisariatuose. Pati ieškovė taip pat ne kartą kvietė policijos pareigūnus dėl įvairių pažeidimų jos turto – kūrybinių dirbtuvių – atžvilgiu, nes atsakovas buvo sugadinęs kūrybinių dirbtuvių lauko duris, į spynas septynis kartus pylė klijų, išpylė šunų ekskrementus šalia durų ir pan. Tokio pobūdžio veiksmai yra atliekami ir prieš kitus kaimynus, siekiant supirkti jiems priklausančias pastogės dalis. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovui šiuo metu priklauso 8199/10000 dalys pastogės. Neištvėrusi nuolatinio spaudimo ir grasinimų, ieškovė sutiko parduoti atsakovui turimą pastogės dalį už minimalią jo reikalautą kainą, kad šis nutrauktų veiksmus, nukreiptus prieš ieškovę ir jos turtą. 2013-02-22 buvo pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu 416/10000 dalių pastogės ieškovė atsakovui perleido už 2 000 Lt, nors, ieškovės teigimu, šio turto reali vertė yra apie 6 000 Lt. Ieškinyje taip pat nurodyta, kad sutarties pasirašymo metu atsakovas pasirašė pareiškimą, kuriuo patvirtino, jog ateityje nereikš ieškovei jokių pretenzijų bei prieštaravimų, susijusių su kūrybinėmis dirbtuvėmis, taip pat patvirtino, kad jo teikti įvairūs skundai yra nepagrįsti. Ieškovės nuomone, nurodyto pareiškimo pasirašymo faktas patvirtina, kad atsakovas, siekdamas perimti ieškovei priklausančios pastogės dalį, naudojo prieš ją grasinimus, spaudimą ir šantažą. Tačiau netrukus po sutarties pasirašymo atsakovas pateikė ieškovei raštą, kuriuo pranešė, kad sustabdo savo notariškai patvirtinto pareiškimo įsipareigojimus ir taip pakeitė anksčiau išreikštą valią. Ieškinyje teigiama, kad dėl išdėstytų aplinkybių akivaizdu, jog pastogės dalies pirkimo-pardavimo sutartis ieškovės sudaryta dėl atsakovo nuolatinių realių grasinimų, todėl turi būti pripažinta negaliojančia CK 1.91 str. pagrindu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas S. P. nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka. Atsakovo teigimu, jokių neteisėtų veiksmų, grasinimų ar ekonominio spaudimo priemonių, nurodytų ieškovės, jis nevykdė. Ieškovė pati pasiūlė atsakovui įsigyti 3,75 kv. m neįrengtos pastogės, valdomos bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teise. Įvertinęs esamą nekilnojamojo turto būklę, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad perkama dalis nėra atidalinta iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovas sutiko sumokėti ieškovei 2 000 Lt. Be to, atsakovas patyrė papildomų išlaidų – sumokėjo už notaro paslaugas, patyrė išlaidų, susijusių su neįrengtos pastogės plano parengimu, dalių apskaičiavimu ir teisine registracija. Pažymėjo, kad notaras, tvirtindamas sandorį, privalėjo įsitikinti sandorį sudarančių šalių valia. Atsakovo manymu, ieškinys jam pareikštas tik dėl to, kad jis, būdamas neabejingas, kreipėsi į teisėsaugos institucijas, siekdamas išsiaiškinti, ar ieškovė teisėtai įgijo nuosavybės teise rūsio patalpas gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Atsakovui kilo pagrįstų abejonių dėl 2012-10-18 deklaracijos apie statybos užbaigimą teisėtumo. Siekdamas apginti pažeistas teises, atsakovas kreipėsi į policiją dėl ieškovės neteisėtai užvaldyto ir naudojamo nurodytame gyvenamajame name turto. Kvestionuodamas rūsio patalpų, kurios turėtų būti bendroji dalinė visų daugiabučio namo bendraturčių nuosavybė, perėjimo ieškovės nuosavybėn teisėtumą, atsakovas kreipėsi į įvairias institucijas su skundais. Aplinkybės, kad atsakovas kreipėsi į institucijas, siekdamas išsiaiškinti ieškovės veiksmų, įteisinant rūsio patalpas, teisėtumą, negalima vertinti kaip ekonominio spaudimo, kuriuo jį kaltina ieškovė. Atsakovo teigimu, pirkimo–pardavimo sutarties iniciatorė buvo pati ieškovė, sandoris buvo tvirtinamas pas ieškovės pasirinktą notarą. Pasak atsakovo, tik atvykus į notaro kontorą tvirtinti sandorio, jam buvo pateiktas pasirašyti pareiškimas, pagal kurį jis neturi jokių pretenzijų dėl ieškovei priklausančių kūrybinių dirbtuvių. Atsakovo teigimu, apie šį pareiškimą jis iš anksto nežinojo, perskaitęs jį pirmą kartą, ne iš karto suprato turinį, ir tik vėliau suvokė, ką pasirašė.
Trečiasis asmuo notaras R. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau teismo posėdyje nurodė, kad dėl ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo į jį kreipėsi ieškovė, išdėstydama iš esmės tas pačias sandorio sudarymo priežastis, kurios nurodytos ieškinyje. Be to, be sutarties buvo parengtas ir atsakovo pasirašytas ir notariškai patvirtintas pareiškimas, kuriuo atsakovas pareiškė nekelsiąs pretenzijų dėl rūsio patalpose esančių ieškovei priklausančių kūrybinių dirbtuvių. Trečiasis asmuo nurodė, kad sandorio sudarymo metu abiejų sandorio šalių valia buvo aiški, šalys buvo pasiekusios susitarimą, jog ieškovė parduoda atsakovui palėpės dalį, o šis pareiškia, kad nekels ieškovei pretenzijų dėl kūrybinių dirbtuvių. Notaras pažymėjo, kad, atsižvelgiant į šalių susitarimą, atsakovo pasirašytas pareiškimas dėl kūrybinių dirbtuvių iš esmės turėjo būti pastogės dalies pirkimo-pardavimo sutarties dalis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-26 sprendimu ieškinį tenkino – pripažino 2013-02-22 negyvenamųjų patalpų (neįrengtos pastogės) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės D. K. ir atsakovo S. P. dėl 416/10000 dalių neįrengtos pastogės (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), negaliojančia nuo sudarymo momento; taikė restituciją – grąžino ieškovės D. K. nuosavybėn 416/10000 dalių neįrengtos pastogės (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o ieškovę D. K. įpareigojo grąžinti atsakovui S. P. 2 000 Lt; taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas, byloje apklausęs liudytojus – patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkus N. L., R. K., M. S., nustatė, kad minėti asmenys patvirtino, jog ieškovė jiems skundėsi dėl atsakovo spaudimo ieškovės atžvilgiu, siekiant perpirkti jai nuosavybės teise priklausančią palėpės dalį. Teismas pažymėjo, kad dėl to, jog byloje apklausti liudytojai kviesti ieškovės iniciatyva, jų parodymų įrodomoji reikšmė vertinama atsižvelgiant į tai, ar juos patvirtina kitų byloje esančių rodymų visuma. Taip pat teismas nurodė, kad ir trečiasis asmuo notaras R. K. pažymėjo, kad gerai prisimena ginčijamą sandorį, nes situacija išsiskyrė tuo, jog ieškovė, kreipdamasi dėl palėpės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, nurodė tas pačias aplinkybes, kurios išdėstytos ieškinyje. Teismo vertinimu, ieškovės įrodinėjamą aplinkybę, kad jos valia parduoti ginčo palėpės dalį buvo formuojama atsakovo veiksmų, nukreiptų prieš jai priklausančias rūsio patalpas – kūrybines dirbtuves, be kita ko, patvirtina tą pačią dieną, kurią sudaryta ginčijama palėpės dalies pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. 2013-02-22, notarų biure atsakovo pasirašytas pareiškimas, kuriame jis pareiškė neturįs jokių pretenzijų ieškovei D. K. dėl kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), taip pat kad jo skundai policijai, Statinių priežiūros inspekcijai, VĮ Registrų centrui, Specialiųjų tyrimų tarnybai buvo nepagrįsti, susiję su pakankamos informacijos neturėjimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad tiek šį pareiškimą, tiek ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį tvirtinęs notaras paaiškino, jog, kaip jam nurodė ieškovė, ji parduoda palėpę tik atsakovui sutikus pasirašyti tokį pareiškimą, nes „nori ramybės“. Be to, teismo posėdyje ir pats atsakovas, atsakydamas į teismo klausimą, kodėl sutarties sudarymo dieną jis pasirašė nurodytą pareiškimą, pripažino, kad tai buvo ieškovės iškelta sąlyga, kitaip ji nesutiko parduoti palėpės. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad namo rūsio ir palėpės klausimai nesusiję ir kad atsakovo teisėtai iškeltas klausimas dėl ieškovės turimų rūsio patalpų neįtakojo ieškovės sprendimo parduoti jam turimą palėpės patalpų dalį. Vertindamas bylos duomenis dėl ieškovės valios sudaryti ginčijamą sutartį, teismas pažymėjo, kad, viena vertus, atsakovo kreipimasis į įvairias institucijas su skundais dėl ieškovės nuosavybe esančių patalpų suformavimo ir įgijimo nuosavybėn teisėtumo savaime yra teisėti veiksmai, tačiau šioje konkrečioje byloje tokie veiksmai vertintini, atsižvelgiant į tai, kokių tikslų jais buvo siekiama. Kadangi atsakovas buto, esančio name (duomenys neskelbtini), savininkas yra nuo 2004 m., be to, šiame name gyveno ir anksčiau, kai butas priklausė jo tėvui, teismas padarė išvadą, kad apie kūrybinių dirbtuvių įrengimą ir buvimą namo pusrūsyje atsakovui turėjo būti žinoma nuo pat šių dirbtuvių įrengimo, t. y. gerokai anksčiau, negu ieškovė tapo jų savininkė. Tačiau iki 2012 m., kai atsakovas ėmėsi įgyvendinti savo ketinimus virš jam priklausančio buto esančioje palėpėje įsirengti patalpas, jis nesikreipė nei į ankstesnį kūrybinių dirbtuvių savininką, nei į valstybės institucijas dėl rūsio patalpų, esančių, pasak atsakovo, bendrąja daline visų namo bendraturčių nuosavybe, valdymo teisėtumo. Pažymėjo, kad ir teisėti veiksmai, rašant skundus valstybės institucijoms dėl asmens valdomo turto, neabejotinai daro psichologinį poveikį asmeniui, prieš kurio turtą jie atliekami. Teismo vertinimu, byloje esančių duomenų visumos analizė teikia pagrindą daryti pagrįstą išvadą, kad, kreipdamasis į valstybės institucijas dėl ieškovės valdomų rūsio patalpų, atsakovas siekė paveikti ieškovės valią dėl jai priklausančios palėpės dalies pardavimo. Pažymėjo, kad iki ginčijamos sutarties sudarymo atsakovai jau buvo įsigiję didžiąją namo palėpės dalį, o ieškovės nurodytas aplinkybes dėl jos valios parduoti ginčo palėpės dalį formavimosi patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek trečiojo asmens notaro paaiškinimai, be to, paties atsakovo veiksmai pasirašant 2013-02-22 pareiškimą, įsipareigojant nekelti ieškovei pretenzijų dėl kūrybinių dirbtuvių. Teismo posėdyje aiškinantis, kodėl 2013-06-01 pareiškimu atsakovas atšaukė 2013-02-22 pareiškimo galiojimą, atsakovas iš esmės pripažino, jog pareiškimą atšaukė po to, kai ieškovė nesutiko duoti leidimo palėpės rekonstrukcijai, o po to atsakovas vėl teikė skundus dėl kūrybinių dirbtuvių. Teismas vertino, kad atsakovo kreipimasis su skundais dėl ieškovės valdomų rūsio patalpų susijęs su atsakovo siekiu įsigyti iš ieškovės jai priklausančią palėpės dalį, o atsakovo skundų įvairioms valstybės institucijoms rašymas akivaizdžiai paveikė ieškovės valią sudaryti su atsakovu jo norimą pastogės dalies pirkimo-pardavimo sandorį. Pažymėjo, kad, sudarydamos sandorį laisva valia, šalys laisvos susitarti dėl parduodamo turto rinkos kainos, kuri, žinoma, gali būti mažesnė už vidutinę rinkos kainą, tačiau nagrinėjamu atveju, kai nustatyta, kad ieškovės valia parduoti jai priklausančią palėpės dalį buvo paveikta atsakovo veiksmų, pripažintini pagrįstais ieškovės argumentai, jog palėpės dalis parduota už jai nenaudingą kainą, kurią pasiūlė atsakovas, o ji, išvarginta nuolatinių apklausų valstybės institucijose dėl ieškovo teikiamų skundų, neprieštaravo, siekdama, jog greičiau baigtųsi varginantys procesai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas reikalavo parduoti jam palėpės dalį; palėpės dalį ieškovė pardavė atsakovui ne laisva valia, bet paveikta jo veiksmų, rašant skundus valstybės institucijoms dėl rūsio patalpų–kūrybinių dirbtuvių; ginčo palėpės dalį ieškovė pardavė nenaudingomis jai sąlygomis, t. y. už mažesnę nei masinio vertinimo būdu VĮ Registrų centro nustatytą vidutinę rinkos kainą; be atsakovo veiksmų, sukėlusių realų psichologinį poveikį, ginčo sutartis su atsakovu nebūtų sudaryta. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas ieškinį tenkino ir, pripažinęs sutartį negaliojančia dėl realaus atsakovo grasinimo, taikė restituciją (CK 1.91 str. 1, 2 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovai S. P. ir R. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Nurodo, kad tam, jog pirkimo-pardavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia CK 1.91 str. pagrindu, teismas byloje privalėjo nustatyti šias aplinkybes: 1) ieškovei buvo grasinama ir reikalaujama sudaryti sutartį; 2) grasinimas buvo realus; 3) sutartis buvo sudaryta akivaizdžiai ieškovei nenaudingomis sąlygomis; 4) sutartį ieškovė sudarė dėl grasinimo (spaudimo), t. y. nesant grasinimo (spaudimo) sutartis nebūtų sudaryta. Kadangi šiuo atveju sutartis sudaryta be jokio ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, nebuvo pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį. Mano, kad byloje nėra pakankamų įrodymų padaryti išvadą, jog sutartis sudaryta dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo. Teigia, kad liudytojų parodymų teismas iš viso neturėjo vertinti, nes nei vieno iš jų parodymai nebuvo susiję su ginčijamo sandorio sudarymu ir juo labiau su ieškovės valios nustatymu. Liudytojai nedalyvavo šalių derybose dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, priešingai nei trečiasis asmuo notaras, kuris nurodė, kad sutarties sudarymo metu šalių valia buvo aiški. Byloje nustatyta, kad pati ieškovė inicijavo sutarties sudarymą – ieškovė kartu su notaru parengė pirkimo-pardavimo sutartį, o iki šios sutarties sudarymo šalys buvo sutarusios dėl pardavimo kainos. Be to, atsakovas be jokių išlygų pasirašė ieškovės parengtą sutartį ir pateiktą pareiškimą. Mano, kad apelianto kreipimosi į teisėsaugos institucijas negalima laikyti nepagrįstu, nes 2012-09-17, kuomet buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ieškovė dar nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į rūsio patalpas, todėl apeliantas turėjo teisę manyti, jog ieškovės užimtos patalpos priklauso visiems namo gyventojams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokiu būdu apeliantas, kreipdamasis į teisėsaugos institucijas, gynė savo, kaip bendraturčio, teises. Be to, 2012-10-25 nutarimu nuspręsta nutraukti administracinio pažeidimo bylą nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, tik todėl, kad ieškovė pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašą, jog patalpos nuosavybės teise priklauso jai. Tai reiškia, kol buvo nagrinėjama administracinė byla, ieškovė įregistravo nuosavybės teises į ginčo patalpas. Be to, tarp 2012-09-17 administracinio teisės pažeidimo protokolo bei 2012-10-25 nutarimo ir 2013-02-23 pastogės dalies pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo yra ilgas laiko tarpas – keturi mėnesiai, o tai leidžia daryti išvadą, jog minėti įvykiai nėra susiję ir todėl savaime paneigia ekonominio spaudimo buvimą ar grasinimo realumą. Taip pat nurodo, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog notaras patvirtino ir atsakovo pasirašytą pareiškimą, kuriuo atsakovas patvirtino, jog neturi jokių pretenzijų ieškovei dėl kūrybinių dirbtuvių, nes notaras patvirtino tik apelianto parašo tikrumą. Be to, mano, kad šio pareiškimo negalima vertinti kaip įrodymo, jog prieš sudarant sutartį apeliantas buvo atlikęs veiksmus, kurie lėmė ieškovės apsisprendimą sudaryti palėpės pirkimo-pardavimo sutartį. Šio pareiškimo atšaukimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, iškreipusi ieškovės valią dėl sutarties sudarymo. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas atšaukė savo pareiškimą po to, kai ieškovė nesutiko apeliantams leisti rekonstruoti pastogę, nes tai apeliantas padarė po to, kai suprato, jog ieškovė neleistinu būdu galėjo įsiteisinti rūsio patalpas, kurios, jei ne ieškovės neteisėti veiksmai, priklausytų gyventojams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tuo tarpu atsakovo kreipimasis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo ieškovei yra teisėta priemonė, kuria siekiama išsiaiškinti, ar ieškovė savo veiksmais nepadarė teisės pažeidimo. Nurodo, kad byloje nėra įrodymų, kad sutartį ieškovė sudarė akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis. Teismas neįvertino, kad parduota tik dalis pastogės bendrojoje dalinėje nuosavybėje su kitais bendraturčiais. Be to, apeliantas savo lėšomis parengė pastogės kadastrinius matavimus, dalių kiekvienam bendraturčiui paskaičiavimus, o palyginti turto pardavimo kainą su VĮ Registrų centro pateikiama vidutine rinkos kaina, verčių skirtumas nėra toks reikšmingas (1 561,73 Lt), kad galima būtų daryti išvadą, jog pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta akivaizdžiai ieškovei nenaudingomis sąlygomis. Taip pat apeliantas nurodė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Ieškovė D. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sutarties sąlygų interpretavimas apeliaciniame skunde grindžiamas tik pamąstymais, deklaratyviais teiginiais ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Priešingai nei nurodo apeliantai, kasacinis teismas yra nurodęs, jog tam, kad ginčijama sutartis būtų pripažinta negaliojančia CK 1.91 str. pagrindu, byloje reikia nustatyti šias aplinkybes: 1) asmeniui buvo grasinama; 2) grasinimas buvo realus; 3) sutartį jis sudarė grasinimo įtakoje. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė yra moteris, netekusi vyro po jo mirties, todėl natūralu, kad ji laikytina silpnesne ir labiau pažeidžiama sutarties šalimi. Byloje pateikti liudytojų parodymai, įrodantys, kad ir jiems atsakovas siūlė parduoti jiems nuosavybės teise priklausančias pastogės dalis, tačiau jie nesutiko, o visų liudytojų parodymai yra vieningi. Tuo tarpu atsakovas teise apklausti jo nurodytus liudytojus nepasinaudojo. Tai, kad prieš ieškovę buvo naudojamas spaudimas, įrodo ir trečiojo asmens notaro paaiškinimai bei tai, jog atsakovas pasirašė pareiškimą, kuriuo jis patvirtino, kad prieš ieškovę naudojo grasinimus, spaudimą ir šantažą. Bylos aplinkybės įrodo, kad atsakovo tikslas buvo supirkti visas palėpės dalis, o ieškovei atsisakius savo dalį parduoti atsakovui, ji sulaukė grasinimų ir aktyvių veiksmų, nukreiptų prieš ieškovę, kas įrodo, kad sutartis sudaryta tik siekiant išvengti nuolatinio spaudimo. Tai, kad ieškovė pasirašė notarinę sutartį jos pasirinktame notarų biure, neįrodo, jog jos valia buvo laisvai ir aiškiai išreikšta. Siekdama išvengti nuolatinių grasinimų, ieškovė pasirašė standartines sutarties sąlygas, tačiau pagrindinė ieškovės sutarties pasirašymo sąlyga buvo atsakovo pasirašytas pareiškimas, kurį jis vėliau atšaukė, tačiau tai nepaneigia, kad atsakovas patvirtino, jog jo skundai ieškovės atžvilgiu buvo nepagrįsti. Pažymėjo, kad atsakovui buvo žinoma, kad rūsio patalpos ieškovės vyrui priklausė seniai, tačiau nebuvo spėta jų teisiškai įregistruoti. Tokiu būdu atsakovas piktnaudžiaudamas teise kreipėsi į teisėsaugos institucijas, siekdamas įbauginti ieškovę, tik po to, kai ieškovė įsiregistravo dalį palėpės, tuo tarpu 10 metų iki tol atsakovas jokių pretenzijų nei ieškovei, nei jos vyrui dėl kūrybinių patalpų nereiškė. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad nėra pagrindo teigti, jog sutartis sudaryta ieškovei akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis, nes iš bylos duomenų matyti, kad palėpės rinkos vertė yra tris kartus didesnė (6 000 Lt) nei pardavimo kaina. Taip pat VĮ Registrų centre įregistruota pastogės vidutinė rinkos vertė beveik dvigubai viršija pardavimo kainą (3 561,73 Lt), kas įrodo, kad ieškovė sutartį už atsakovo nurodytą kainą sutiko parduoti tik siekdama išvengti besitęsiančių atsakovo grasinimų ir spaudimo. Šiuo atveju svarbu atskirti sąžiningo piliečio pastangas apginti savo pažeistas teises nuo savo teisėmis piktnaudžiaujančio asmens, šiuo atveju – ieškovo. Taigi, mano, kad byloje įrodytos visos sąlygos, leidžiančios sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu, nes 1) ieškovei buvo grasinama ir reikalaujama sudaryti sutartį; 2) grasinimas buvo realus ir įgyvendintas; 3) sutartis buvo sudaryta akivaizdžiai ieškovei nenaudingomis sąlygomis; 4) sutartį ieškovė sudarė dėl grasinimo (spaudimo), t. y. nesant grasinimo (spaudimo) sutartis nebūtų sudaryta. Taip pat ieškovė nesutinka su atsakovo prašymu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes byla nėra sudėtinga, byloje ištirtos visos reikšmingos bylai aplinkybės, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas. Be to, apeliantai nepateikė teismui motyvų, dėl kurių byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Apeliantas S. P. pateikė į bylą papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-10-14 priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2-733-341/2014, kuri patvirtina aplinkybę, kad pati ieškovė gera valia pripažino savo veiksmų, susijusių su kūrybinių dirbtuvių įsigijimu, neteisėtumą. Taigi, mano, kad ši aplinkybės įrodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą dėl ekonominio spaudimo ir grasinimų ieškovei buvimo. Priešingai, minėta teismo nutartis tik įrodo tą aplinkybę, jog šiuo atveju apelianto kreipimasis į teisėsaugos institucijas buvo visiškai teisėtas.
Trečiasis asmuo notaras R. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Remiantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliantai, apeliaciniu skundu prašydami bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių motyvų, kodėl skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijai neįžvelgiant būtinybės nagrinėti skundo žodinio proceso tvarka, apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė D. K. ginčo pirkimo-pardavimo sutartį sudarė ne laisva valia, bet paveikta atsakovo S. P. veiksmų, be to, sandoris šiuo atveju vertintinas kaip sudarytas ieškovei akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis, dėl to pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė D. K. ir atsakovas S. P. yra daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkai. Ieškovei nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), kūrybinės dirbtuvės (duomenys neskelbtini), o iki ginčijamos 2013-02-22 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškovė buvo ir 416/10000 dalių nurodyto namo pastogės bendraturtė. Atsakovas yra buto (duomenys neskelbtini), savininkas, taip pat, Nekilnojamojo turto registro 2013-12-17 duomenimis, atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 8199/10000 dalys namo (duomenys neskelbtini), pastogės. Didžiąją pastogės dalį atsakovai yra įsigiję iš kitų namo bendraturčių nuo 2012-01-23 iki 2013-08-16 sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. 2013-02-22 pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta trečiojo asmens notaro R. K., ieškovė pardavė jai priklausančias 416/10000 dalių (3,75 kv. m) pastogės atsakovui už 2 000 Lt. Tą pačią dieną, t. y. 2013-02-22, atsakovas S. P. pasirašė pareiškimą, kuriuo pareiškė, kad neturi jokių pretenzijų ieškovei D. K. dėl kūrybinių dirbtuvių (bendras plotas – 114,74 kv. m), esančių (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto darbų, faktiškai atliktų 1994-1996 m., taip pat dėl 2012-10-18 deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. 1 ir teisinės registracijos, atliktos 2012-10-29. Pareiškime taip pat nurodyta, kad atsakovas garantuoja, jog nei jis, nei jo šeimos nariai ar kiti su juo susiję asmenys nereikš pretenzijų dėl pirmiau nurodytų dirbtuvių ateityje, be to, patvirtina, jog jo skundai policijai Statinių priežiūros inspekcijai, VĮ Registrų centrui, Specialiųjų tyrimų tarnybai buvo nepagrįsti, susiję su pakankamos informacijos neturėjimu bei neatsakingumu. 2013-06-01 atsakovas pareiškime ieškovei nurodė, kad sustabdo jo pasirašytus notarų biure 2013-02-22 įsipareigojimus, nes pareiškimo tekste įžvelgia įstatymų pažeidimą bei mano, kad apie nekilnojamojo turto grobimą privalo pranešti valstybės institucijoms bei namo (duomenys neskelbtini), gyventojams. Be to, atsakovo pažymėta, kad 2013-02-22 pareiškimas jo pasirašytas dėl poveikio, keliant sąlygas dėl kito sandorio, sudaryto tą pačią dieną Vilniaus miesto 2 notarų biure. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia 2013-02-22 negyvenamųjų patalpų (neįrengtos pastogės) pirkimo–pardavimo sutartį, kaip sudarytą dėl atsakovo realaus grasinimo ir ekonominio spaudimo.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2012-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012). Atsižvelgdama į minėtas sąlygas, tik kurioms esant sandoris pripažintinas sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, teisėjų kolegija, vertindama ieškovės reikalavimo pagrįstumą ir atsakovo atsikirtimus, pasisako dėl kiekvienos iš minėtų sąlygų.
Apeliaciniame skunde apeliantas neigia, kad jis reikalavo ieškovės sudaryti ginčo pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodo, kad minėta sutartis pasirašyta laisva ieškovės valia ir jos nustatytomis sąlygomis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai pagrindžia priešingą išvadą byloje. Pažymėtina, kad CPK 178 str. numatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Nagrinėjamu atveju byloje pateikti liudytojų parodymai, kurie pagrindžia ieškovės nurodytus teiginius, jog atsakovas jos atžvilgiu naudojo spaudimą, siekdamas paveikti ieškovės valią dėl jai priklausančios palėpės dalies pardavimo. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo remtis šiais įrodymais kaip faktiniais duomenimis byloje, nes, atsakovo teigimu, nei vieno iš jų parodymai nebuvo susiję su ginčijamo sandorio sudarymu ir juo labiau su ieškovės valios nustatymu, be to, nurodyti liudytojai nedalyvavo šalių derybose dėl sutarties pasirašymo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtus įrodymus vertino neatsietai nuo kitų byloje pateiktų įrodymų, tuo tarpu atsakovas byloje nepasinaudojo teise apklausti jo nurodytus liudytojus.
CK 1.91 str. 4 d. numatyta realaus grasinimo samprata, kuri reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar ieškovei buvo realiai grasinama atsakovo nesąžiningais veiksmais, siekiant sudaryti palėpės dalies pirkimo-pardavimo sutartį, vertintina tai, jog atsakovas nuolat teikė skundus ieškovės atžvilgiu Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, VĮ Registrų centrui, Specialiųjų tyrimų tarnybai. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors toks atsakovo kreipimasis į įvairias institucijas su skundais dėl ieškovės nuosavybe esančių patalpų suformavimo ir įgijimo nuosavybėn teisėtumo savaime nėra neteisėti veiksmai, tačiau iš bylos duomenų galima daryti pagrįstą išvadą, jog jais buvo siekiama vienintelio tikslo – priversti pasirašyti ginčo pirkimo-pardavimo sutartį. Tai įrodo ir į bylą pateiktas pareiškimas, kuriame atsakovas ginčo sutarties sudarymo dieną pareiškė neturįs jokių pretenzijų ieškovei D. K. dėl kūrybinių dirbtuvių (bendras plotas – 114,74 kv. m), esančių (duomenys neskelbtini), taip pat kad jo skundai policijai, Statinių priežiūros inspekcijai, VĮ Registrų centrui, Specialiųjų tyrimų tarnybai buvo nepagrįsti, susiję su pakankamos informacijos neturėjimu. Šie atsakovo veiksmai įrodo jo nesąžiningą siekį bei poveikį ieškovei, turint tikslą nuosavybės teise įsigyti ginčo palėpės dalį. Pažymėtina, kad nors atsakovas byloje nurodė, jog minėtas pareiškimas atsiimtas suabejojus ieškovės veiksmų teisėtumu įsigyjant kūrybines dirbtuves, o į bylą atsakovas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad teismo nutartimi ieškovės rūsio dalies įsigijimas pripažintas neteisėtu, tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia atsakovo patvirtinimo, kad skundus įvairioms institucijoms jis teikė nepagrįstai. Atkreiptinas dėmesys, kad tokį pareiškimą atsakovas laisva valia pasirašė sutarties sudarymo dieną, t. y. pasiekęs užsibrėžtą tikslą – įsigyti iš ieškovės jai priklausančią palėpės dalį. Pažymėtina ir tai, kad minėti atsakovo veiksmai ieškovės atžvilgiu siekiant paveikti jos valią prasidėjo tik po to, kai ji nuosavybės teise įsiregistravo dalį palėpės ir atsisakė atsakovo pasiūlymo minėtas patalpas parduoti, kai tuo tarpu apie ieškovės kūrybines dirbtuves rūsyje atsakovas žinojo ir gerokai anksčiau. Be to, šiuo atveju svarbu įvertinti ir tą faktą, kad asmuo, kurio atžvilgiu atsakovas nukreipė spaudimo veiksmus (ieškovė), yra moteris, našlė, todėl ji nelaikytina lygiaverte teisinio santykio šalimi. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju darytina labiau tikėtina išvada, jog atsakovas reikalavo ieškovės sudaryti su juo ginčo sutartį bei nesąžiningais tikslais ėmėsi realių grasinimo ir spaudimo veiksmų.
Vertinant, ar šiuo atveju ginčo sandoris buvo sudarytas ieškovei nenaudingomis sąlygomis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog palėpės dalis parduota už ieškovei nenaudingą kainą, kurią pasiūlė atsakovas, o ji, išvarginta nuolatinių apklausų valstybės institucijose dėl ieškovo teikiamų skundų, neprieštaravo, siekdama, jog greičiau baigtųsi varginantys procesai. Pažymėtina, kad sandorio kaina sudarė 2 000 Lt, kai tuo tarpu vidutinė turto rinkos vertė buvo 6 000 Lt. Tai reiškia, kad sutartis sudaryta už tris kartus mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą ir net beveik du kartus mažesnę kainą, nei VĮ Registrų centre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė (3 561,73 Lt). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju vertintina tai, jog parduota tik dalis pastogės bendrojoje dalinėje nuosavybėje su kitais bendraturčiais, be to, apeliantas savo lėšomis parengė pastogės kadastrinius matavimus, dalių kiekvienam bendraturčiui paskaičiavimus, tačiau šie apelianto argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, jog sandoris sudarytas ieškovės laisva valia už jos nurodytą ar šalių sutartą kainą. Būtent įvertinus atsakovo elgesį ir veiksmus nagrinėjamoje byloje iki ginčo sandorio sudarymo, darytina išvada, kad ieškovės valia buvo paveikta tiek dėl sandorio sudarymo, tiek dėl sandoriu nurodytos pardavimo kainos, kuri yra akivaizdžiai nenaudinga jį sudariusiam asmeniui, t. y. ieškovei. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, darytina išvada, kad nesant minėto atsakovo poveikio ieškovei, ginčo sandoris nebūtų sudarytas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovė byloje įrodė, kad atsakovas reikalavo parduoti jam palėpės dalį, kurią ji atsakovui pardavė ne laisva valia, bet paveikta jo veiksmų, kad ginčo palėpės dalis parduota ieškovei akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis, o be atsakovo veiksmų ginčo sutartis su atsakovu sudaryta nebūtų. Šios teisėjų kolegijos išvados pagrindžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai įvertinus ir išnagrinėjus bylos medžiagą ir aplinkybes, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų S. P. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-26 sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, remiantis CPK 88 str. 1 d. 6 p. ir CPK 98 str., ieškovės D. K. naudai iš atsakovų priteisiamos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 1 506,03 EUR išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punkte rekomenduojamą maksimalų dydį už atsiliepimą į apeliacinį skundą, teisiniai santykiai byloje nėra itin sudėtingi, todėl priteisti visas prašomas ieškovės atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo. Jos mažintinos iki rekomenduojamo dydžio – 390 EUR (8.11 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovų S. P. ir R. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovės D. K. naudai iš atsakovų S. P. ir R. P. solidariai 390 EUR bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti.