Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 2 d., 183 str. 2 d. (dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir turto pasisavinimo 2005 m. sausio 24 d.), 228 str. 2 d., 183 str. 2 d. (dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir turto pasisavinimo 2004 m. rugsėjo 2 d.), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad būdamas antstolių V. S. , A. L. , G. M. kontoros antstoliu – valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, siekdamas turtinės naudos – asmeninėn nuosavybėn gauti palūkanas už valstybės naudai išieškotas lėšas, 2005 m. sausio 21 d. UAB „A.“ pervedus į antstolio G. M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Nord/LB Lietuva“, AB „L.“ naudai pagal vykdomąją bylą išieškotus 1438999,30 Lt, jis, privalėdamas dalį šios sumos – apie 1373000 Lt pervesti į Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių sąskaitą kaip išieškotus iš AB „L.“ valstybės naudai pagal vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir nesilaikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 758 str. 2 d. reikalavimo išieškotą sumą nedelsiant išmokėti, išsiųsti arba pervesti išieškotojui, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos „Sprendimų vykdymo instrukcijos“ 109 p. reikalavimo ne vėliau kaip per 20 dienų nuo išieškotų iš skolininko sumų įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą dienos išieškotą sumą paskirstyti ir išmokėti išieškotojams, 2005 m. sausio 24 d. Vilniuje iš UAB „A.“ išieškotą 1438999,30 Lt sumą, pervedė iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/LB Lietuva“, į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Ūkio bankas“, kurioje sudarė terminuoto privataus indėlio sutartį, tokiu būdu užsitikrindamas 2589,04 Lt palūkanų gavimą asmeninėn nuosavybėn. Taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, pasisavino didelės vertės svetimą turtą, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

Taip pat jis buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, po to, kai UAB „A.“ kaip skolininkė pagal vykdomąją bylą už AB „L.“ 2005 m. sausio 21 d. pervedė į antstolio G. M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Nord/LB Lietuva“, 1438999,30 Lt, jis šį jam svetimą, UAB „A.“ jam dėl užimamų antstolio pareigų patikėtą didelės vertės turtą – 1438999,30 Lt, pasisavino: 2005 m. sausio 24 d. iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/LB Lietuva“, pervedė į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Ūkio bankas“, kurioje nurodytai sumai sudarė terminuoto asmeninio indėlio sutartį ir tokiu būdu užtikrino 2589,04 Lt palūkanų gavimą.

Taip pat jis buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – antstolių V. S., A. L., G. M. kontoros antstoliu, siekdamas turtinės naudos – asmeninėn nuosavybėn gauti palūkanas už išieškotojų naudai išieškotas lėšas, 2004 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir nesilaikydamas CPK 758 str. 2 d. reikalavimo išieškotą sumą nedelsiant išmokėti, nusiųsti arba pervesti išieškotojui, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos „Sprendimų vykdymo instrukcijos“ 109 p. reikalavimo ne vėliau kaip per 20 dienų nuo išieškotų iš skolininko sumų įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą dienos išieškotą sumą paskirstyti ir išmokėti išieškotojams, iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/LB Lietuva“, kurioje buvo išieškotų, bet nepaskirstytų, kitiems asmenims priklausančių lėšų likutis, pervedė į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, 400000 Lt, ir nurodytai sumai sudarė terminuoto asmeninio indėlio sutartį, tuo užsitikrindamas 2950,82 Lt palūkanų gavimą. Taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, G. M. pasisavino didelės vertės svetimą turtą, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

Taip pat jis buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, 2004 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje mokėjimo pavedimu Nr. 2151 iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/LB Lietuva“, kurioje buvo jo, kaip antstolio išieškotų, bet nepaskirstytų, kitiems asmenims priklausančių lėšų likutis, pervedė į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“ – 400000 Lt, ir nurodytai sumai sudarė terminuoto asmeninio indėlio sutartį, tokiu būdu užsitikrindamas 2950 Lt palūkanų gavimą.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu G. M. išteisino pagal BK 228 str. 2 d., 183 str. 2 d. (dėl 2005 m. sausio 24 d. nusikalstamos veikos), 228 str. 2 d., 183 str. 2 d. (dėl 2004 m. rugsėjo 2 d. nusikalstamos veikos) nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, jog G. M. anksčiau nurodytas pinigines lėšas pervedė iš vieno banko į kitą, turėdamas tikslą jas pasisavinti ir tokiais veiksmais padarė kam nors didelę žalą. Pažymima, jog antstolis G. M. įvairiuose bankuose turėjo keliolika sąskaitų, tačiau tai nėra uždrausta. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad byloje nepaneigtas liko G. M. teiginys, jog antstoliams nedraudžiama gauti palūkanas už sąskaitose laikomas lėšas. Nuosprendyje aptartų įrodymų visetas leido teismui padaryti išvadą, kad bylos įrodymai nepatvirtina kaltinime suformuluoto teiginio, jog G. M. įvykdė svetimo turto pasisavinimą, todėl, vadovaudamasis BPK 3 str. 1 d. 1 p., teismas pilna apimtimi išteisino G. M. pagal BK 228 str. 1 d., 183 str. 2 d.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašė panaikinti apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Šiuo skundu prokuroras prašė:

- pripažinti G. M. kaltu pagal BK 183 str. 2 d. ir 228 str. 2 d. dėl 400000 Lt pasisavinimo ir pagal BK 183 str. 2 d. skirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 228 str. 2 d. paskirti vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Esant idealiajai sutapčiai ir vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę;

- pripažinti G. M. kaltu pagal BK 183 str. 2 d. ir 228 str. 2 d. dėl 438999,30 Lt pasisavinimo ir pagal BK 183 str. 2 d. skirti dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 228 str. 2 d. paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Esant idealiajai sutapčiai ir vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

- vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti G. M. galutinę subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Apelianto nuomone, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kadangi teismas iš esmės netinkamai įvertino G. M. pareikštų kaltinimų esmę ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasisakydamas dėl BK 183 str. 2 d. taikymo prokuroras nurodė, kad negalima sutikti su teismo išvadomis, jog normatyviniai aktai nedraudžia antstoliui pervesti lėšas iš vieno banko į kitą ar turėti bankuose keliolika sąskaitų. Teigė, kad teismo išvados, jog antstolis G. M. buvo kaltinamas pinigų pervedėjimu iš sąskaitos į sąskaitą ar keliolikos sąskaitų turėjimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir pabrėžė, kad pateiktų kaltinimų esmė šioje dalyje buvo lėšų, esančių antstolio sąskaitose, teisinio režimo pakeitimas. Tvirtino, kad būtent šį lėšų statuso pasikeitimą ir įrodinėjo kaltinimas baudžiamojoje byloje. Taigi skunde buvo akcentuojama, kad antstolio išieškotos lėšos, iki jų paskirstymo, jam nepriklauso nuosavybės teise, todėl yra svetimos. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatyme vartojamos sąvokos „saugoti“, „administruoti“, „tarpininkauti“ apibrėžia, jog turto atžvilgiu antstolis turi tam tikrus įgalinimus, tačiau nei turtas, nei turtinės teisės ar turtinės prievolės netampa antstolio nuosavybe. Be to, ir veikos metu galiojusi Sprendimų vykdymo instrukcija, kuria vadovavosi antstolis, nenumatė atvejų, kad išieškomos sumos taptų antstolio nuosavybe. Apeliantas nurodė, kad ir minėtoje instrukcijoje, ir CPK nėra nuorodų į antstolio nuosavybės teisę tokioms lėšoms iki jų paskirstymo. Prokuroras atkreipė dėmesį, kad net ir paties antstolio G. M. sąskaitos pavadinimas yra „advokatų, notarų ir antstolių kontorų klientų lėšos patikėjimo pagrindais“. Taip pat aptariamų lėšų statusas įvardinamas ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialisto išvadoje – „kitiems asmenims priklausančios lėšos“. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustos FNTT specialistė G. K., Antstolių rūmų valdytoja A. K. (Astrauskienė) šias lėšas iki jų paskirstymo taip pat įvardino kaip trečiųjų asmenų lėšas, kurias antstolis valdo patikėjimo teise; šią poziciją palaikė ir liudytojas P. K..

Prokuroras pabrėžė, kad nors išteisintasis G. M. ir tvirtino, jog depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos yra jo nuosavybė, o nuosavybės pagrindas yra lėšų pervedimas, tačiau tokio nuosavybės įgijimo pagrindo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) IV knygos II dalies V skyriaus pirmame skirsnyje nėra numatyta. Skunde buvo nurodoma, jog apygardos teismas nepagrįstai atsisakė priimti prokuroro pateiktą 2003 m. gruodžio 18 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimą Nr. (18.9-08-2)-R-11527. Analizuojant šį išaiškinimą darytina išvada, kad antstolis išieškojimo procese savo nuosavybėn nei lėšų, nei daiktų neįgyja, kadangi turto, kurį areštuoja antstolis, savininką pakeičia turto pardavimo iš varžytinių aktas, turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas arba turto perdavimo išieškotojui aktas, patvirtinti teisėjo rezoliucija, o jei teisėjas aktą patvirtina nutartimi – įsiteisėjus nutarčiai, taip pat turtą pardavus per prekybos įmonę, realizavus kitais būdais. Tad naujuoju savininku tampa turto įgijėjas. Prokuroras, remdamasis šiai argumentais, darė išvadą, kad aptariamos lėšos, esančios antstolio depozitinėje sąskaitoje, nėra antstolio nuosavybė, o tai reiškia, kad šis turtas jam yra svetimas. Pabrėžė, kad tokia svetimo turto sąvoka yra pateikta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 4 punkte. Turtas laikomas svetimu iki to laiko, kol antstolis jį paskirsto, todėl veikos kvalifikacijai neturi įtakos, ar tos lėšos yra išieškotojų, kurių sąskaitos nežinomos, ar sustabdytų vykdymų lėšos, ar lėšos vykdymų, kurių aktai nepatvirtinti teismo. Nurodo, kad iki šių lėšų paskirstymo nėra svarbu, kokia šių lėšų dalis taps vykdymo išlaidomis ar antstolio atlyginimu. Tai yra antstoliui svetimas turtas ir toks jo režimas išlieka iki šio turto paskirstymo. Prokuroro manymu, apygardos teismas neatsižvelgė ir neįvertino antstolio išieškotų lėšų statuso.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojos P. B. parodymus. Apelianto nuomone, liudytoja kaltinime ir atskiruose norminiuose aktuose vartojamoms sąvokoms suteikė kitas reikšmes. Liudytoja P. B. nurodė, jog yra dvi banko sąskaitų rūšys: indėlio ir bankinė. Sąskaita, į kurią tretieji asmenys perveda pinigus, yra bankinė sąskaita, kurioje esančios lėšos valdomos patikėjimo teise. Prokuroras teigė, kad depozitinė sąskaita, remiantis liudytojos parodymais, yra indėlio sąskaita, kadangi anglų kalba terminas „deposit“ reiškia indėlį. Toks atskyrimas darytinas ir pagal CK VI knygos IV dalies XLIV ir XLVI skyrius. Prokuroras darė išvadą, kad norminiuose aktuose (Sprendimų vykdymo instrukcijoje, patvirtintoje 2002 m. gruodžio 31 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 432 ir 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, taip pat Antstolių įstatyme) minimos depozitinės sąskaitos reiškia tą patį kaip ir liudytojos P. B. įvardinta „bankinė sąskaita“ ar CK minima sąvoka „banko sąskaita“.

Prokuroras taip pat pažymėjo, kad terminuotas banko indėlis sukuria kitokį indėlininko ir indėlio santykį, nei patikėjimo teise valdomos trečiųjų asmenų lėšos. Šia sutartimi bankas iš indėlininko gavęs pinigų sumą (indėlį) įsipareigoja praėjus tam tikram laikui jį grąžinti ir sumokėti už jį palūkanas. Šiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja tik bankas ir indėlininkas, kuris turi teisę pareikalauti išmokėti visą ar dalį indėlio, pratęsti indėlio sutarties galiojimą. Nurodo, kad indėlininko mirties atveju indėlis yra paveldimas, tačiau mirus antstoliui jo paveldėtojai neįgytų teisės paveldėti išieškotas lėšas, esančias jo depozitinėse sąskaitose. Apeliantas tvirtino, kad teismo posėdžio metu liudytoja P. B. parodė, kad sudarius indėlio sutartį pinigai perkeliami į indėlio sąskaitą (subsąskaitą). Taigi, pirmajame epizode, kaip teigė prokuroras, banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) aptariamų 1500000 Lt nebuvo, nes jie terminuoto indėlio sutarties galiojimo metu buvo indėlio sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) , o antrajame epizode indėlio sąskaitos numeris yra (duomenys neskelbtini) ; būtent šioje indėlio sąskaitoje terminuoto indėlio sutarties galiojimo metu buvo 400000 Lt, kurie buvo surinkti ir susikaupė sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (advokatų, notarų ir antstolių klientų lėšos patikėjimo pagrindais). Prokuroras taip pat akcentavo liudytojos parodymus, kad, nukreipus išieškojimą į banko sąskaitą, išieškojimas į indėliu laikomas lėšas nebūtų nukreiptas. Skunde prokuroras darė išvadą, kad antstolis su išieškotomis ir jam svetimomis lėšomis pasielgė kaip su asmeninėmis, t. y. pakeitė jų teisinį statusą į terminuotą indėlį, taigi tokiu būdu antstolis G. M. pasisavino jam patikėtas, svetimas lėšas. Prokuroro manymu teismas neatsižvelgė ir neįvertino liudytojos P. B. parodymų, nepagrįstai nevertino nei paties terminuoto indėlio sutarties sudarymo fakto, nei teisinių ir faktinių pasekmių, kurias sukelia terminuoto indėlio sutarties sudarymas, todėl padarė neteisingas išvadas, jog antstolis pervedinėjo lėšas tarp vienodą statusą turinčių sąskaitų, dėl to nepagrįstai netaikė baudžiamojo įstatymo.

Nepagrįstomis apeliantas vadino ir tas teismo išvadas, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad G. M. nurodytas lėšas pervedė iš vieno banko į kitą, turėdamas tikslą jas pasisavinti bei tokiu būdu padarė žalą. Taip pat tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 2 d., baigtumo momentą ir teigė, kad šiuo atveju antstoliui sudarius indėlio sutartį, nusikalstama veika laikytina baigta, nes indėliui skirtais pinigais kaltininkas disponuoja kaip asmeninėmis lėšomis, t. y. iš antstolio banko sąskaitos lėšos perkeliamos į indėlio sąskaitą. Prokuroras pasekmes apibrėžė kaip tretiesiems asmenims priklausančio turto sumažėjimą. Pabrėžė, kad po nusikaltimo padarymo išieškotų lėšų banko sąskaitoje jau nebebuvo, kadangi jos kaip indėlis įneštos į kitą – indėlio – sąskaitą. Pažymėjo, jog pardavėjui atsisakius tęsti sandorį antstolis pinigų grąžinti negalėtų, nes jo depozitinėje sąskaitoje pinigų nebuvo todėl nusikaltimo baigtumo momentu buvo padaryta žala, savo dydžiu lygi pasisavintai pinigų sumai.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad antstolis G. M. veiksmus, susijusius su indėlio sutarties sudarymu atliko sąmoningai, suvokdamas veiksmų prasmę. Iš G. M. parodymų matyti, kad nors jis ir nesiekė pasisavinti svetimo turto, tačiau turėjo tikslą gauti kuo didesnę naudą iš jo sąskaitoje laikomų lėšų. Prokuroro teigimu, G. M. suprato, kad sudaro indėlio sutartį, o indėliui naudoja vykdymo procese išieškotas klientų lėšas. Dėl šių aplinkybių jis veikė tiesiogine tyčia, nes norėjo tokios įvykių eigos ir rezultatų, suprato, kad norint gauti didesnes palūkanas tikslinga lėšas įnešti kaip terminuotą indėlį. Taigi, prokuroras neteisinga vadino teismo išvadą, jog antstolis G. M. nesiekė pasisavinti jam patikėtų lėšų. Netinkamais vadino ir tuos apygardos teismo argumentus, jog normatyviniai aktai nedraudžia antstoliui pervedinėti lėšų iš vienos sąskaitos į kitą ir pabrėžė, kad svetimo turto pasisavinimo neteisėtumą numato BK 183 str.

Skunde pasisakydamas dėl BK 228 str. taikymo G. M., prokuroras nurodė, kad Antstolių įstatymo 2 str. 1 d. antstolis apibrėžiamas kaip valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Apelianto teigimu, sąvoka atitinka valstybės tarnautojui prilyginamo asmens sąvokai, numatytai BK 230 str. 3 d. Taip pat pažymėjo, kad antstolis turi atitinkamus administracinius įgalinimus ir baudžiamosios teisės prasme yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo. Ta aplinkybė, prokuroro manymu, suponuoja antstolio atsakomybę, remiantis principu „draudžiama viskas, išskyrus, tai, kas yra leista“. Tvirtino, kad ši principinė nuostata yra formalizuota CK 585 str. 3 d. Taigi, prokuroras darė išvadą, kad antstolis gali veikti tik jam suteiktų įgalinimų ribose, todėl antstolis G. M. viršijo įgaliojimus, kadangi atliko norminiuose aktuose nenumatytus veiksmus, tokiu būdu piktnaudžiaudamas savo užimama padėtimi. Prokuroro įsitikinimu, šiuos veiksmus jis atliko siekdamas turtinės naudos, t. y. gauti kuo didesnes palūkanas.

Apeliantas atkreipė dėmesį, kad teismas esmine baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe įvardino tai, kad dėl G. M. veiksmų neatsirado piktnaudžiavimui būtinos pasekmės – didelė žala. Ši nusikaltimo sudėtis yra idealiojoje nusikaltimų sutaptyje su didelės vertės svetimo turto pasisavinimu, todėl akivaizdu, jog pripažinus pagrįstais kaltinimo argumentus dėl pirmos nusikalstamos veikos, šios veikos pasekmės tampa ir antrosios veikos pasekmėmis, t. y. trečiųjų asmenų turto aktyvas, patikėtas antstoliui, sumažėja daugiau nei 250 MGL. Be to, pasisavindamas didelės vertės svetimą turtą ir pasinaudodamas savo, kaip antstolio padėtimi, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens autoritetą. Apeliantas nesutiko, kad šią padarytą neturtinę žalą negalima vertinti kaip neženklią ir prilyginti ją tarnybiniam nusižengimui.

Išteisintasis G. M. atsikirtimu į prokuratūros apeliacinį skundą prašė šį skundą atmesti. G. M. nesutiko su prokuroro teiginiu, kad jis pakeitė lėšų teisinį turto režimą. Jo nuomone, prokuratūra nesupranta antstolio statuso ir antstolio finansinės – ūkinės veiklos specifikos, todėl atsikirtime išteisintasis analizavo antstolio statuso dvilypumą. Pabrėžė, kad sudarydamas terminuoto indėlio sutartis jis veikė kaip antstolis G. M., o sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė jam kaip antstoliui ir abiejose sąskaitose buvo tiek asmeninės nuosavybės teise priklausančios, tiek ir kitiems asmenims išmokėtinos lėšos. Atkreipė dėmesį, kad tuo metu galiojęs Teisingumo ministro įsakymas Nr. 432 nereglamentavo pinigų laikymo ir saugojimo depozitinėse sąskaitose tvarkos. Išteisintasis kategoriškai neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 183 str. 2 d., 228 str. 2 d. Pabrėžė neviršijęs jokių įgalinimų ir sutinka su apygardos teismo išvada, jog BK 228 str. dispozicija yra blanketinė. Išteisintasis manė, jog prokuratūra turėjo konkrečiai nurodyti, kokie įstatymai draudžia su depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis sudaryti terminuoto indėlio sutartis. Be to, atkreipė dėmesį, jog prokuratūra niekada konkrečiai nenurodė, kokia žala ir kam dėl jo veiksmų buvo padaryta. Nurodė, jog visi byloje suinteresuoti asmenys jokios žalos neįvardijo ir civilinio ieškinio dėl to nepareiškė.

Lietuvos apeliacinis teismas, priėmęs kaltinimo pakeitimą ir išnagrinėjęs bylą, 2006 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmetė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 13 d. nutartimi prokuroro skundą tenkino, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pakartotinai nagrinėjant bylą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai, pilnai, objektyviai ir bešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą, atsižvelgusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartyje Nr. 2K-243/207 išdėstytus argumentus bei į prokuroro poziciją apeliacinės instancijos teisme, laiko tikslingu apibrėžti apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 13 d. nutartyje nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs prokuroro prašymą ir išnagrinėjęs bylą pagal pakeistą kaltinimą, neatsakė į kai kuriuos apeliacinio skundo argumentus ir tuo pažeidė BPK 320 str. 3 d. įtvirtintą reikalavimą, kad byla patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Be to, kasacinė instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju prokuroro apeliaciniame skunde nebuvo suformuluotas prašymas pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinės galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo klausimo BPK 256 str. 1, 2 d. nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras pateikė prašymą pakeisti G. M. pateiktą kaltinimą. Šį prokuroro prašymą 2007 m. gegužės 11 d. nutartimi kolegija atmetė.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais faktais ir aplinkybėmis, atsižvelgdama į kasacinės instancijos teismo nutarties argumentus, nusprendžia, jog šioje baudžiamojoje byloje apeliacinio proceso metu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendis peržiūrimas pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro 2005 m. gruodžio 7 d. apeliaciniame skunde nurodytas ribas.

Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka su apygardos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu ir prašo išteisintąjį G. M. pažinti kaltu pagal BK 183 str. 2 d. ir 228 str. 2 d. dėl 400000 Lt pasisavinimo bei pagal BK 183 str. 2 d. ir 228 str. 2 d. dėl 1438999,30 Lt pasisavinimo, t. y. piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi pasisavinus didelės vertės svetimą turtą.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad antstolis buvo kaltinamas pinigų pervedinėjimu iš sąskaitos į sąskaitą ar keliolikos sąskaitų turėjimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokuroras akcentuoja, jog pateiktų kaltinimų esmė šioje dalyje buvo piniginių lėšų, esančių antstolio sąskaitose, teisinio režimo pasikeitimas, t. y. kaip piniginės lėšos, esančios depozitinėje antstolio sąskaitoje, tampa to paties antstolio indėliu.

Aukščiau nurodytus antstolio veiksmus prokuroras kvalifikuoja kaip turto pasisavinimą, padarytą stambiu mastu (BK 183 str. 2 d.). Tokį išteisintojo veikos juridinį įvertinimą apeliantas iš esmės grindžia svetimo turto pasisavinimo baigtumo momentu ir sąskaitų teisinio režimo pasikeitimu.

Kolegija sutinka su apelianto teiginiais, kad kaltinime nurodytas turtas (piniginės lėšos) antstoliui buvo svetimas bei kad depozitinės sąskaitos ir terminuoto indėlio sąskaitos teisiniai režimai yra skirtingi. Tačiau paminėtos aplinkybės šiuo atveju dar neduoda pagrindo G. M. nuteisti pagal BK 183 str. 2 d.

BK 183 str. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto, esančio jo žinioje, jo valdomo, disponuojamo, inter alia dėl užimamų pareigų, svetimo turto neteisėtas, neatlygintinis pavertimas savo turtu. Pažymėtina, jog turto pasisavinimas skiriasi nuo laikino pasinaudojimo svetimu turtu, kai asmuo turtą paima tik norėdamas juo laikinai pasinaudoti ir ketina jį vėliau grąžinti savininkui. Subjektyviajai šios veikos pusei būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori.

Teisėjų kolegijos nuomone, piniginių lėšų, esančių antstolio sąskaitose, teisinio režimo pasikeitimas, t. y. aplinkybės, kurioms esant trečiųjų asmenų piniginės lėšos, esančios depozitinėje antstolio sąskaitoje, tampa to paties antstolio indėliu, savaime nesuponuoja fakto, jog tos lėšos buvo pasisavintos iš teisėto jų savininko. Toks lėšų pervedimas iš vienos sąskaitos į kitą gali būti vertinamas kaip pareiginis nusikaltimas (piktnaudžiavimas tarnyba), tačiau ne kaip turto pasisavinimas, nes pinigų judėjimas sąskaitose nereiškia jų pasisavinimo.

Iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos matyti, jog 2005 m. sausio 21 d. UAB „A.“ pagal vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) į antstolio G. M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Nord/LB Lietuva“, pervedė 1438999,30 Lt. Išteisintasis 2005 m. sausio 24 d. iš minėtos depozitinės sąskaitos pervedė į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Ūkio bankas“, ten buvusias lėšas ir sudarė terminuoto indėlio sutartį Nr. DO11-421426. Tokiu būdu G. M. gavo 2589,04 Lt palūkanų. Jis 2004 m. rugsėjo 2 d. iš anksčiau nurodytos depozitinės sąskaitos į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Ūkio bankas“, pervedė 400000 Lt, sudarė terminuoto indėlio sutartį Nr. D011-373533 ir tokiu būdu gavo 2950,82 Lt palūkanų. Pažymėtina, kad tiek vienu, tiek kitu atveju išieškotos lėšos buvo grąžintos atgal į depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Nord/LB Lietuva“.

Tas faktas, jog piniginės lėšos buvo grąžintos atgal į depozitinę sąskaitą, iš kurios vėliau buvo vykdomi mokėjimai, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, jog G. M. neturėjo tikslo pasisavinti jam patikėtą turtą – šiuo atveju išteisintasis svetimu turtu tik pasinaudojo. Be to, pažymėtina, jog vėliau, t. y. 2005 m. vasario 25 d., atskaičius vykdymo išlaidas, minėtos UAB „A.“ į antstolio depozitinę sąskaitą pervestos lėšos sumokėtos į valstybės biudžetą, nepraleidus Teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 109 p. numatyto 20 dienų termino, kuris, remiantis CPK 758 str. 4 d., turi būti pradėtas skaičiuoti nuo tos dienos, kai teismas nutartimi patvirtina varžytynių aktą. Varžytynių aktas šiuo konkrečiu atveju buvo patvirtintas 2005 m. vasario 23 d. Taigi, nurodytos bylos aplinkybės duoda pagrindą daryti išvadą, jog G. M. veiksmuose nėra BK 183 str. įtvirtinto nusikaltimo – turto pasisavinimo -sudėties objektyviosios pusės požymių.

Kasacinės instancijos teismas 2007 m. vasario 13 d. nutartyje nurodė, jog subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė gali būti nustatoma ne tik remiantis kaltininko parodymais, bet ir iš objektyvių bylos medžiagoje užfiksuotų įrodymų. Šiuo atveju bylos medžiaga būtent ir leidžia daryti išvadą, jog G. M. veiksmuose tiek 2004 m. rugsėjo 2 d., tiek 2005 m. sausio 21 d., iš antstolio G. M. depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke AB „Nord/LB Lietuva“, pervedant į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, pinigines lėšas ir sudarant terminuotojo indėlio sutartį, o pastarajam pasibaigus grąžinant pinigines lėšas atgal į antstolio G.M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Nord/LB Lietuva“, ir jas išmokant pagal vykdomąsias bylas, tyčinių veiksmų, kuriais išteisintasis būtų siekęs pasisavinti jam patikėtą turtą bei padaryti žalą teisėtam to turto savininkui, nebuvo.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino BK 183 str. numatyto nusikaltimo baigtumo momentą – remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 11 p., pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis bei disponuoti. Prokuroras nurodo, jog šiuo atveju antstoliui sudarius indėlio sutartį, nusikalstama veika laikytina baigta, nes indėliui skirtais pinigais kaltinamasis disponuoja kaip nuosavais, tuo metu atsiranda ir nusikalstami padariniai. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nusikaltimo sudėtį sudaro ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia pasisavinti svetimą turtą, tuo padarant teisėtam turto savininkui materialinę žalą.

Tiesioginė turtinė žala kaltinamajame akte nurodytais atvejais niekam nebuvo padaryta.

Nekyla abejonių, kad turtine žala yra laikomas ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų galėjęs gauti, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Tačiau šiuo atveju tokių pajamų, nepraėjus 20 dienų terminui, per kurį antstolis turėjo pervesti išieškomas sumas išieškotojams, pastarieji gauti negalėjo nepriklausomai nuo antstolio sąskaitų teisinio režimo pasikeitimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog G.M. veikoje prokuroro nurodomu nusikaltimo baigtumo momentu, t. y. tuo momentu, kai piniginės lėšos iš antstolio banko sąskaitos perkeliamos į indėlio sąskaitą, tyčios pasisavinti jam patikėtas pinigines lėšas nebuvo. Šį faktą patvirtina ir tai, jog, kaip minėta, pasibaigus indėlio sutarčiai, piniginės lėšos buvo grąžintos atgal į antstolio depozitinę sąskaitą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija daro išvadą, jog prokuroro apeliacinio skundo teiginiai dėl apygardos teismo išteisinamojo nuosprendžio nepagrįstumo, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nepasitvirtino. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog G.M. veiksmuose nėra BK 183 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties, todėl pagrindo naikinti ar keisti apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį dalyje dėl G.M. išteisinimo pagal BK 183 str. 2 d. (2004 m. rugsėjo 2 d., 2005 m. sausio 21 d. epizodai) nėra procesinio pagrindo.

Apygardos teismas dėl piktnaudžiavimo tarnyba, padaryto 2004 m. rugsėjo 2 d. ir 2005 m. sausio 24 d., G. M. išteisino, nurodydamas, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog G. M. tyčia pažeidė teisės normų reikalavimus, nurodytus kaltinime, ir tuo padarė didelę žalą valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui.

Be to, apygardos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog dėl išteisintojo veiksmų buvo padaryta didelė žala.

Su šiomis išvadomis sutikti negalima.

Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad yra neginčijamai nustatyta, jog G. M. , būdamas antstolių V. S. , A. L. , G. M. kontoros antstoliu – valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, siekdamas turtinės naudos – asmeninėn nuosavybėn gauti palūkanas už valstybės naudai išieškotas lėšas, 2005 m. sausio 21 d. UAB „A.“ pervedus į antstolio G. M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB bankas „Nord/LB Lietuva“, AB „L.“ naudai pagal vykdomąją bylą išieškotus 1438999,30 Lt, 2005 m. sausio 24 d. Vilniuje iš UAB „A.“ paminėtą sumą pervedė iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/LB Lietuva“, į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, kurioje sudarė terminuoto privataus indėlio sutartį, tokiu būdu užsitikrindamas 2589,04 Lt palūkanų gavimą asmeninėn nuosavybėn. Taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, dėl ko buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

Be to, G. M. , būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – antstolių V.S., A.L., G.M. kontoros antstoliu, siekdamas turtinės naudos – asmeninėn nuosavybėn gauti palūkanas už išieškotojų naudai išieškotas lėšas, 2004 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) , esančios AB bankas „Nord/LB Lietuva“, kurioje buvo išieškotų, bet nepaskirstytų, kitiems asmenims priklausančių lėšų likutis, pervedė į kitą sąskaitą Nr. LT Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Ūkio bankas“, 400000 Lt ir šiai sumai sudarė terminuoto asmeninio indėlio sutartį, tuo užsitikrindamas 2950,82 Lt palūkanų gavimą. Taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, dėl ko buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

Tokie G. M. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 228 str. 2 d.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. M. nepažeidė kaltinamajame akte nurodytos „Sprendimų vykdymo instrukcijos“ ir CPK 758 str. 2 d. reikalavimų. Tačiau tai dar nereiškia, kad jo atlikti veiksmai, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje BK 228 str. dispozicija nėra blanketinė: joje nėra tiesioginės nuorodos į kitus norminius aktus. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais gali pasireikšti norminių aktų, reglamentuojančių pareigūno ar jam prilyginto asmens veiklą, pažeidimu. Tokiu atveju kaltinime būtina nurodyti konkrečias normas, kurias pareigūnas pažeidė. Tačiau piktnaudžiavimas tarnyba gali pasireikšti ne tik konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimu, bet ir elgesiu, tiesiogiai neprieštaraujančiu konkrečioms teisės normoms, bet prieštaraujančiu valstybės tarnybos ar jai prilygintos veiklos principams, uždaviniams, tarnybinės etikos ar bendro pobūdžio reikalavimams, nurodytiems valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Byloje nustatyta, kad G.M. kaltinime nurodytais dviem atvejais išieškotas lėšas iš antstolio depozitinės sąskaitos pervedė į kitą sąskaitą, sudarydamas terminuoto indėlio sutartį, siekdamas turtinės naudos – palūkanų gavimo. Tiesioginio draudimo tam daryti antstolio veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nėra. Tačiau tokia veika be jokios abejonės yra nesuderinama su valstybės tarnybos ar jai prilygintos veiklos esme, principais ir uždaviniais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje akcentuota, kad antstoliui, kaip valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, negalioja teismo taikytas principas „leidžiama viskas, kas nedraudžiama“. Tai reiškia, kad antstolis vykdymo procese neturi atlikti tokių veiksmų, kurių nenumato jo veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Kad antstolis vykdymo procese neturi viršyti jam suteiktų įgaliojimų numatyta bendro pobūdžio normoje – CPK 585 str. 3 d. Tai, kad ši norma nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, išteisintojo teisės į gynybą nesuvaržo, nes, kaip jau minėta, šioje normoje įtvirtinti elementarūs bendro pobūdžio reikalavimai, kurie be jokios abejonės yra žinomi visiems antstoliams, tarp jų ir G. M. .

Taigi, byloje nustatyta, kad G. M. atliko veiksmus, kurie sudaro nusikaltimo, numatyto BK 228 str. objektyviąją pusę. Kad nuosprendyje nurodyti veiksmai (išieškotų piniginių lėšų pervedimas iš depozitinės sąskaitos į kitą sąskaitą, sudarant terminuoto indėlio sutartį) buvo atlikti tyčia ir siekiant turtinės naudos (gauti palūkanas) neginčija ir pats išteisintasis. Kitaip vertinti tyčios turinį ir jos kryptingumą šiuo atveju paprasčiausiai neįmanoma.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad piktnaudžiavimo būtinasis požymis ir pasekmė – didelė žala valstybei, organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, kuri gali būti fizinė, turtinė arba neturtinė. Neturtinio pobūdžio žala (gali būti moralinė, politinė, organizacinė ar kt.) – tai pareigūno vardo, institucijos prestižo diskreditavimas, organizacinės veiklos sutrikdymas ir pan. Vertinant pažeistų objektų reikšmingumą, paprastai įvertinamas ir padarytos žalos dydis. Kaip didelė žala paprastai pripažįstamas valstybės tarnautojų piktnaudžiavimu padarytas žmogaus konstitucinių teisių ar laisvių suvaržymas, valstybės institucijos autoriteto menkinimas, jos ar kitos organizacijos normalaus darbo trikdymas ir pan.

Iš esmės teisingai apibūdindamas didelės žalos požymį, apygardos teismas vis dėlto padarė faktinėms bylos aplinkybėms ir teismų praktikai prieštaraujančią išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl G. M. veiksmų buvo padaryta žala valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Motyvai, pagrindžiantys šią išvadą, yra pernelyg siauri ir lakoniški. Jie faktiškai apsiriboja teiginiu „tokios aplinkybės nenustatytos“. Kolegijos nuomone, G. M. veiksmai šiuo atveju kaip tik diskreditavo antstolio, kuris yra prilygintas valstybės tarnautojui, vardą, sumenkino institucijos, vykdančios teismo sprendimus bei kitus vykdomuosius dokumentus, autoritetą ir prestižą.

Tokia neturtinė žala be jokios abejonės laikytina didele.

Teismų praktika, vertinant tokio pobūdžio neturtinės žalos dydį, yra jau susiformavusi. Tokios praktikos formavimuisi pritaria ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės bylos Nr.2K-622/2004, 2K-51/2004, 2K-153/2005).

Taigi, byloje yra nustatyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d. (pagal turtinės naudos kvalifikuojamąjį požymį) objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Todėl apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis šioje dalyje naikintinas. Byloje priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Skirdama bausmę, kolegija atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltininko asmenybę bei kitas bylos aplinkybes.

G. M. neteistas, charakterizuojamas gerai. Jo padarytos veikos priskiriamos prie apysunkių nusikaltimų. Todėl G. M. skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu (BK 55 str.), jos trukmę nustatant arčiau minimalios ribos, numatytos BK 45 str. 2 d.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendį dėl G. M. išteisinimo pagal BK 228 str. 2 d. (dėl veikų, padarytų 2004 m. rugsėjo 2 d. ir 2005 m. sausio 24 d.) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

G. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 str. 2 d., ir nuteisti:

- pagal BK 228 str. 2 d. (už nusikalstamą veiką, padarytą 2004 m. rugsėjo 2 d.) - teisės dirbti antstoliu atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 228 str. 2 d. (už nusikalstamą veiką, padarytą 2005 m. sausio 24 d.) - teisės dirbti antstoliu atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtąsias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti teisės dirbti antstoliu atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.