Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-09-24 · Administracinė byla Nr. A-2814-143/2015

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-24
Bylos Nr.
A-2814-143/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00888-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Virginija Volskienė
Atsakovas
valstybės įmonės ,,Regitra“
Pareiškėjas
G. P.
Trečiasis asmuo
D. P., R. P.
Kategorijos
  • 12.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2814-143/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00888-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 12.4; 59 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės ,,Regitra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. P. skundą atsakovui valstybės įmonei „Regitra“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. P., R. P. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja G. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–8), kurį patikslino (I t., b. l. 22–28), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti valstybės įmonės „Regitra“ Vilniaus filialo (toliau – ir VĮ „Regitra“ Vilniaus filialas) 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (1.21)-24-235 „Dėl transporto priemonės „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)“.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad VĮ „Regitra“ Vilniaus filialas ginčijamu sprendimu informavo ją apie priimtą sprendimą neregistruoti automobilio „Toyota RAV4“ ir įpareigojo pateikti registracijos liudijimą bei valstybinio numerio ženklus. Tokį sprendimą priėmė atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros (toliau – ir Vilniaus apylinkės prokuratūra) 2013 m. vasario 7 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog nėra galimybės identifikuoti gamintojo pagaminto ir sertifikuoto automobilio „Toyota RAV4“, VIN (duomenys neskelbtini), visumos. Pareiškėjos teigimu, skundžiamas sprendimas pažeidžia jos, kaip automobilio savininkės, teises, kadangi ji negali automobilio parduoti, laisvai juo disponuoti, nes atsisakoma automobilį perregistruoti naujo savininko vardu. Pareiškėja nurodė ir tai, kad pirmą kartą automobilis „Toyota RAV4“, VIN (duomenys neskelbtini), dyzelinas, galia – kW 85, variklio darbinis krūvis – 1 995, juodos spalvos, Lietuvos Respublikoje buvo įregistruotas 2006 m. sausio 25 d. valstybės įmonės „Regitra“ Kauno filiale (toliau – ir VĮ „Regitra“ Kauno filialas), automobiliui suteiktas valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Automobilis įsigytas ir atgabentas iš JAV su sudegusiu automobilio salonu. Lietuvoje automobilis sutvarkytas: pakeistas automobilio salonas, vietoje benzininio įmontuotas dyzelinis variklis. UAB Kauno techninės apžiūros centras atliko automobilio techninę ekspertizę ir 2006 m. sausio 23 d. išvadoje konstatavo, kad buvusio variklio keitimas kitu leistinas, variklio keitimas nedaro įtakos gamintojo nustatytiems saugumo reikalavimams. Kelių transporto priemonių eksperto 2006 m. sausio 17 d. techninės ekspertizės akte Nr. 6-040 nurodyta, kad transporto priemonė tinkama naudoti Lietuvoje. Pažymėjo, kad ji aštuonerius metus naudojosi šiuo automobiliu, kas dvejus metus buvo atliekama automobilio techninė apžiūra (paskutinį kartą – 2013 m. sausio 21 d.), jokių abejonių dėl automobilio teisinės registracijos niekada nekilo. 2013 m. žiemą nutarė parduoti paminėtą automobilį, tačiau jį ketinusiam įsigyti pirkėjui atvykus į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialą ir tikrinant, ar registruotini transporto priemonės duomenys sutampa su dokumentuose ar Kelių transporto priemonių registre esančiais duomenimis, darbuotojui kilo abejonių dėl automobilio identifikavimo numerio klastojimo, todėl buvo iškviesta policija ir transporto priemonė sulaikyta. Atlikus automobilio identifikavimo numerio tyrimą, nustatyta, kad jis nepakeistas. Nesant identifikavimo numerio pakeitimo ir nusikaltimo požymių, ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir automobilis grąžintas. VĮ „Regitra“ Vilniaus filialas, gavęs paminėtą Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013 m. vasario 7 d. nutarimą, atsisakė registruoti automobilį, kaip neidentifikuotą, todėl neregistruotiną Lietuvos Respublikoje. Pirkėjas D. P., ketinęs įsigyti automobilį, susidūręs su tokiomis problemomis, susitarimą dėl automobilio pirkimo–pardavimo nutraukė. Pagrįsdama savo reikalavimą, pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių (toliau – ir Registravimo taisyklės) 3.5 ir 14.6 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 2 punktu, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. I-82 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl transporto priemonių, kurios įtariama yra pagrobtos, paėmimo, saugojimo, tikrinimo ir grąžinimo atliekant ikiteisminį tyrimą (toliau – ir Rekomendacijos). Pažymėjo, kad būtent kėbulo numeris yra pagrindinis automobilio identifikacinis požymis, nurodomas transporto priemonės registracijos liudijime kaip identifikavimo numeris. Atlikus identifikavimo numerių tyrimą nustatyta, kad jai priklausančio automobilio identifikavimo numeris nesuklastotas ir nepakeistas. Teigė, kad leistinai pakeistos automobilio detalės negali pakeisti automobilio identifikacijos (autentiškumo) ir tapti automobilio neregistravimo priežastimi. Dar 2006 m. pateikta UAB Kauno techninės apžiūros centro techninės ekspertizės išvada, kad transporto priemonė atitinka gamintojo reglamentuotus parametrus ir yra tinkama naudoti Lietuvoje. Vadovaujantis šia išvada, transporto priemonė 2006 m. buvo įregistruota ir eksploatuojama iki 2013 m., todėl dabartinis sprendimas yra neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovas valstybės įmonė „Regitra“ (toliau – ir atsakovas, VĮ „Regitra“, apeliantas) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 35–37) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas vadovavosi Registravimo taisyklių 14.6 punktu, pagal kurį Lietuvos Respublikoje neregistruojamos neidentifikuotos transporto priemonės, taip pat Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 3-169 patvirtintų Motorinių transporto priemonių, priekabų ir šių transporto priemonių sudedamųjų dalių atitikties įvertinimo atlikimo taisyklių (toliau – ir Įvertinimo taisyklės) bei Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 2B-250 patvirtinto Transporto priemonių atitikties įvertinimo procedūrų aprašo (toliau – ir Aprašas), parengtų įgyvendinant Europos Tarybos direktyvas ir Komisijos reglamentus dėl variklinių transporto priemonių ir jų priekabų tipo patvirtinimo, nuostatomis. Pažymėjo, kad remiantis 1975 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyva 76/114/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų identifikavimo lenteles, įrašus, tų lentelių tvirtinimo vietą ir būdus, suderinimo (toliau – ir 1975 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyva 76/114/EEB) bazinės transporto priemonės identifikavimo numerio paskirtis – užtikrinti, kad kiekvieną transporto priemonę, padedant gamintojui, būtų galima aiškiai identifikuoti 30 metų ir kad tam tikslui nereikėtų naudoti jokių kitų duomenų. Tokias nuostatas patvirtina ir 2011 m. sausio 11 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 19/2011 dėl variklinių transporto priemonių ir jų priekabų tipo patvirtinimo, atsižvelgiant į gamintojo identifikavimo plokštelę ir transporto priemonės identifikavimo numerį reikalavimų, kuriuo įgyvendinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 661/2009 dėl variklinių transporto priemonių, jų priekabų ir joms skirtų sistemų, sudėtinių dalių bei atskirų techninių mazgų tipo patvirtinimo, atsižvelgiant į jų bendrąją saugą, reikalavimų (toliau – ir 2011 m. sausio 11 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 19/2011). Europos Tarybos direktyvos ir Komisijos reglamentai yra privalomi ir taikomi visuotinai visose valstybėse narėse. Pareiškėjos automobilio identifikavimo numerio simboliai neatitinka tos prasmės, kurią suteikė gamintojas. Atsižvelgiant į tai, kad automobilis sukomplektuotas iš keliolikos skirtingų automobilių dalių, jį reikia iš naujo įvertinti kaip visumą ir suteikti naują identifikavimo numerį, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjos automobilis yra neidentifikuotas, dėl to pagrįstai atsisakyta registruoti transporto priemonę. Teisės aktai, reglamentuojantys transporto priemonių registravimą, neįpareigoja atsakovo visais atvejais registruoti automobilį, net jeigu jis yra grąžintas jo valdytojui po teisėsaugos institucijų tyrimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu (I t., b. l. 189–196) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (1.21)-24-235.

Teismas vadovavosi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 5 dalies 3 punktu, Registravimo taisyklių 1 punktu (2008 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 1V-353 redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.), 3.6 punktu (2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-26 redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.).

Teismas nustatė, kad sprendimą neregistruoti transporto priemonės atsakovas priėmė vadovaudamasis Registravimo taisyklių 14.6 punktu (2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V-252 redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.). Būtent remdamasis šio tyrimo rezultatais, t. y. Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013 m. vasario 7 d. nutarimu bei Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2013 m. vasario 1 d. išvada Nr. 140-(6748)-IS1-503, kurioje nurodyta, kad identifikuoti automobilį kaip gamintojo pagaminto ir sertifikuoto automobilio „Toyota RAV4“ visumą nėra galimybės, atsakovas nusprendė, kad transporto priemonė neidentifikuota, todėl negali būti registruojama.

Teismas taip pat nustatė, kad ginčo transporto priemonė Lietuvoje pirmą kartą buvo registruota 2006 m. Pateiktame registracijos liudijime buvo nurodytas identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovo pateiktais duomenimis, ši transporto priemonė yra registruota pareiškėjos vardu. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. į atsakovą kreipėsi siekdamas pakeisti duomenis apie įregistruotos transporto priemonės savininką, kadangi įsigijo automobilį iš pareiškėjos. Siekiant pakeisti registruotus transporto priemonės savininko (valdytojo) duomenis, vadovaujantis Registravimo taisyklių 45.3 punktu (2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija), privalėjo būti atlikta transporto priemonės apžiūra. Nagrinėjamu atveju apžiūros metu buvo nustatyti ginčo transporto priemonės identifikavimo numerio (VIN) klastojimo požymiai, todėl atsakovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Pagal aktualų teisinį reguliavimą, kai apžiūros metu nustatoma, jog transporto priemonės identifikavimo žymenys turi taisymo, klastojimo požymių, transporto priemonė gali būti registruojama tik po teisėsaugos institucijų atlikto patikrinimo (tyrimo) (Registravimo taisyklių 16.2 p. (2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija)).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vadovavosi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 32 dalimi (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija), 2 straipsnio 33 dalimi (2012 m. kovo 27 d. įstatymo Nr. XI-1943 redakcija), 10 straipsnio 5 dalies 3 punktu (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija). Taigi vienas iš įstatymų leidėjo nustatytų transporto priemonės registravimo veiksmų yra „transporto priemonės tapatumo nustatymas“. Iš šią sąvoką įtvirtinančių cituotos bei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 41 dalies (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija) nuostatų loginės ir lingvistinės konstrukcijos, taip pat šią nuostatą analizuodamas kitų aptariamo įstatymo nuostatų kontekste, teismas padarė išvadą, jog paminėtas „transporto priemonės tapatumo nustatymas“ iš esmės reiškia veiksmus, atliekamus siekiant užtikrinti, kad Kelių transporto priemonių registre būtų užregistruota būtent pateikta, o ne kita transporto priemonė. Šis tikslas, be kita ko, suponuoja būtinybę registruojant transporto priemonę nustatyti šią priemonę (individualiai) identifikuojančius duomenis (duomenų visumą), t. y. duomenis (požymius) ar jų visumą, kurie leistų šią transporto priemonę objektyviai atskirti nuo kitų priemonių.

Teismas konstatavo, kad įtvirtindamas bendrą draudimą neregistruotoms transporto priemonėms dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymų leidėjas taip pat nustatė, jog gali būti registruojamos tik tokios transporto priemonės, kurių tapatumas yra nustatytas, t. y. kurios yra identifikuotos pagal tam tikrus objektyvius jas identifikuojančius duomenis (požymius). Kitaip tariant, įtvirtino reikalavimą, jog šiame eisme dalyvautų tik tos transporto priemonės, kurių tapatumas yra nustatytas. Pažymėjo, jog, vadovaujantis Registravimo taisyklių 14.6 punktu (2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V-252 redakcija), Kelių transporto priemonių registre neregistruojamos „neidentifikuotos transporto priemonės“. Atskleidžiant, kas yra laikytina „neidentifikuota transporto priemone“ šios nuostatos prasme, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į Registravimo taisyklių 3.4 punkte nurodytą transporto priemonės apžiūros sąvoką.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-2/2014, vadovavosi Registravimo taisyklių 47, 48 punktais, 52.1 punktu (2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1V-492 redakcija), 3.5, 52.2, 16.2, 51.3, 61.4 punktais.

Teismas, atsižvelgęs į aptartą transporto priemonės identifikavimo procedūrą, padarė išvadą, kad transporto priemonę apžiūrėti pristatęs asmuo turi teisę teikti įvairius apžiūrai reikalingus duomenis ir dokumentus (gamintojo, kitų valstybių transporto priemonių registrų pažymas, ekspertinių žinių turinčių asmenų nuomones ar kt.), o šią apžiūrą atliekantis VĮ „Regitra“ darbuotojas – pareigą pateiktus duomenis ir dokumentus vertinti ir, esant pagrindui, į juos atsižvelgti, inter alia sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės identifikavimo (Registravimo taisyklių 51.4 p. (2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 1V-268 redakcija)), taip pat priimtame administraciniame sprendime išdėstyti faktinius ir teisinius argumentus, kodėl asmens pateikti duomenys ir dokumentai nėra pakankami, kad būtų galima transporto priemonę įregistruoti, jei šiuo klausimu priimamas neigiamas sprendimas.

Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad transporto priemonė gali būti pripažinta neidentifikuota pagal Registravimo taisyklių 14.6 punkto (2011 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 1V-252 redakcija) prasmę tik tuo atveju, kai atlikęs apžiūrą VĮ ,,Regitra“ darbuotojas konstatuoja, jog transporto priemonę identifikuojančių duomenų (jų visumos) objektyviai nepakanka jos tapatumui nustatyti (identifikuoti transporto priemonę). Nustačius šias aplinkybes, turi būti priimtas administracinis sprendimas, kuris privalo atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, būti aiškus ir suprantamas, pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir teisės normomis.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011), nustatė, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą Registravimo taisyklių 14.6 punkto pagrindu, atsakovas ginčo transporto priemonę pripažino neidentifikuota remdamasis vien tik Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2013 m. vasario 1 d. specialisto išvada Nr. 140-(6748)-IS1-503, pateikta Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01511-12, kurioje buvo nurodyta, kad „identifikuoti automobilį kaip gamintojo pagaminto ir sertifikuoto automobilio ,,Toyota RAV4“, VIN (duomenys neskelbtini), visumą nėra galimybės“.

Teismas pažymėjo, jog, aptikus automobilio identifikavimo numerio klastojimo požymių, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistams buvo suformuota užduotis atsakyti į klausimą, ar automobilio ,,Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeriai yra pakeisti. Atlikę tyrimą, specialistai padarė išvadą, kad šio automobilio identifikavimo numeriai nėra pakeisti. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad 2006 m. įregistruotos ginčo transporto priemonės registracijos liudijime nurodytas identifikavimo žymuo sutapo su ant transporto priemonės esančiu identifikavimo žymeniu – VIN numeriu.

Teismas taip pat pažymėjo, jog specialistų išvada yra laikytina įrodymu baudžiamojoje byloje, kuris yra vertinamas kartu su kitų įrodymų visuma, tuomet yra priimamas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 str.). Šiuo atveju buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesant nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 306¹ straipsnio 1 dalyje, požymių. Taigi specialisto išvada negali būti savarankišku pagrindu priimti sprendimą neregistruoti transporto priemonės. Atsakovas, prieš priimdamas sprendimą, privalėjo atlikti savarankišką faktinių aplinkybių vertinimą ir įrodymų tyrimą, nurodyti, kiek ir kokios konkrečios ginčo automobilio kėbulo detalės buvo vizualiai apžiūrėtos ir kodėl pagal jas negalima identifikuoti automobilio kaip visumos. Neturėdamas galimybės identifikuoti transporto priemonės pagal identifikavimo numerius, atsakovas privalėjo vertinti galimybes identifikuoti šią transporto priemonę pagal kitus jos duomenis (duomenų visumą). Teismas nustatė, kad atsakovas skundžiamame sprendime rėmėsi tik specialisto išvada ir neatliko visų nurodytų veiksmų teisėtam ir pagrįstam sprendimui priimti. Teismo vertinimu, ši aplinkybė, atsižvelgiant į šiame sprendime pateiktą ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų aiškinimą, sudaro pagrindą pripažinti ginčijamą individualų administracinį aktą nepakankamai motyvuotu, nepagrįstu ir jį panaikinti.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–4, 9–12) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad VĮ „Regitra“ darbuotojas įvykdė pareigą, nustatytą Registravimo taisyklių 47 ir 48 punktuose, nes vizualiai apžiūrėjo transporto priemonę ir patikrino Registravimo taisyklių 47 punkte nurodytus duomenis, tačiau kilus įtarimams dėl identifikavimo numerio taisymo, klastojimo buvo pranešta teisėsaugos institucijoms (policijai). Apie tai buvo informuotas tiek trečiasis suinteresuotas asmuo D. P., tiek pareiškėja. Ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistai, atlikę automobilio tyrimą, padarė išvadą, kad pats identifikavimo numeris nepakeistas, tačiau bazinė automobilio kėbulo ir kitų dalių visuma yra sukomplektuota iš keliolikos skirtingų automobilių dalių. Todėl identifikuoti automobilį kaip gamintojo ir sertifikuoto automobilio ,,Toyota RAV4“, VIN (kėbulo numeris) (duomenys neskelbtini), visumą nėra galimybės. VĮ „Regitra“ teisės aktais, reglamentuojančiais jos veiklą, nėra pavesta atlikti transporto priemonių ekspertizių ar atitikties įvertinimo, todėl priimant sprendimą dėl registracijos ar duomenų keitimo yra vadovaujamasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, atliktų ekspertizių išvadomis. Ginčo automobiliui buvo privalu atlikti transporto priemonių atitikties įvertinimą, kuris buvo atliekamas vadovaujantis Įvertinimo taisyklėmis, Aprašu, kurie yra parengti įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus. Įvertinus tai, jog leidimas dalyvauti eisme yra išduodamas transporto priemonei kaip visumai, o ne jos atskiroms dalims ar valdymo mazgams, todėl nesant galimybės jos identifikuoti pagal tokią prasmę, kokią suteikė gamintojas, pagrįstai galima teigti, jog tokia transporto priemonė yra laikoma neidentifikuota iki tol, kol jai nebus atliktas atitikties įvertinimas suteikiant naują identifikavimo žymenį, kai konstatuojama nauja identifikavimo žymens prasmė, t. y. su visomis pakeistomis kėbulo ir kitomis detalėmis. VĮ ,,Regitra“ įvykdė visas pareigas, numatytas teisės aktuose, bei užbaigdama transporto priemonės registravimo (duomenų keitimo) procedūrą priėmė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkantį individualų administracinį aktą, t. y. sprendimą neregistruoti automobilio.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 16–19) prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1210/2014. Jokiuose teisės aktuose nėra apibrėžta tokia sąvoka ar formuluotė kaip automobilio kaip visumos identifikavimas, tuo pagrindu teisės aktais draudžiant registruoti transporto priemones. Atsakovas irgi nenurodė tokio teisinio reglamentavimo, kuris numato transporto priemonės identifikavimo procedūrą ir kiek procentų detalių turi sutapti, kad ji būtų identifikuota kaip visuma. Atlikus ginčo automobilio identifikavimo numerių tyrimą buvo konstatuota, kad jai priklausančio automobilio identifikavimo numeris nesuklastotas ir nepakeistas, konstatuojant, jog pateikto automobilio kėbulo bazinės dalies VIN yra (duomenys neskelbtini). Taip pat nėra duomenų, kad šis automobilis ar jo dalys yra ieškomi. Vadovaujantis Nuostatų 17.1 punktu, į registro duomenis privalo būti įrašytas kelių transporto priemonės identifikavimo numeris – VIN kodas. Transporto priemonė Lietuvoje įregistruota 2006 m. sausio 25 d. ir buvo sėkmingai eksploatuojama iki 2013 m., todėl atsakovo sprendimas nesuprantamas ir akivaizdžiai pažeidžiantis jos teisėtus lūkesčius.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja, būdama pirmiau paminėto (ginčo) automobilio savininkė ir siekdama perleisti jį kitam asmeniui (trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P.), skundžia VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta įregistruoti nurodytą automobilį kaip leistiną dalyvauti viešajame eisme transporto priemonę. Pareiškėjos materialinis suinteresuotumas apskųsti šį atsakovo sprendimą administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) taikymo prasme yra patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1850/2014. Šioje administracinėje byloje nėra kvestionuojami nei atsakovo (VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo) kompetencija priimti tokio pobūdžio sprendimą, nei ginčo teisinius santykius reglamentuojančio teisės akto - Registravimo taisyklių – nustatytas privalomumas iš naujo spręsti nurodyto automobilio registracijos klausimą, perleidžiant jį kitam savininkui. Todėl šiais klausimais kolegija toliau nepasisako.

Iš pareiškėjos skundžiamo atsakovo (VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo) 2013 m. vasario 20 d. sprendimo matyti, kad teisės taikymo požiūriu jis yra grindžiamas tik nuoroda į Registravimo taisyklių (2011-03-30 įsakymo Nr. 1V-252 redakcija) 14.6 punktą, faktinio pagrindimo prasme – tik nuoroda į paminėtą Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2013 m. vasario 1 d. padarytą (pirmiau paminėtame Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013-02-07 nutarime atkartotą) išvadą (aplinkybę), kad „identifikuoti automobilį kaip gamintojo pagaminto ir sertifikuoto automobilio TOYOTA RAV 4, vin. (duomenys neskelbtini), visumą nėra galimybės“ (I t., b. l. 29, 61-63, 12-13).

Kalbant apie nurodytą faktinę aplinkybę, pažymėtina, kad paminėtuose Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje bei Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarime taip pat nurodyta, jog ginčo automobilio identifikavimo numeris (vin. (duomenys neskelbtini)) yra gamyklinis, t. y. autentiškas, ir nėra pakeistas, o jį komplektuojančios kitų automobilių dalys nepriklauso duomenų bazėje nurodytų ieškomų automobilių kategorijai. Pastarosios aplinkybės, kolegijos manymu, yra pakankamos daryti išvadą, kad baudžiamosios teisės taikymo požiūriu kliūčių įregistruoti ginčo automobilį kaip leistiną dalyvauti viešajame eisme transporto priemonę nėra. Todėl pareiškėjos skundžiamame sprendime nurodytos faktinės aplinkybės reikšmė aiškintina tik Registravimo taisyklių 14.6 punkto taikymo prasme.

Registravimo taisyklių 14.6 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje neregistruojamos neidentifikuotos transporto priemonės. Todėl teisės taikymo požiūriu nagrinėjamoje byloje turi būti atskleista „neidentifikuotos transporto priemonės“ samprata. Kolegija pažymi, jog dėl šios nagrinėjamai bylai reikšmingos sampratos yra pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I143-2/2014, kuris teisės aiškinimo požiūriu yra reikšmingas nagrinėjamai administracinei bylai (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1, 2 d.). Šiame teismo sprendime, atsižvelgiant į Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pateiktą sąvokos „Motorinės transporto priemonės arba priekabos registravimas“ aiškinimą (tai yra veiksmai, apimantys motorinės transporto priemonės arba priekabos tapatumo nustatymą, jų duomenų įrašymą į Kelių transporto priemonių registrą, valstybinio numerio ženklų ir transporto priemonės registravimo dokumento išdavimą), taip pat į šiame įstatyme (10 str. 5 d.) nurodytą transporto priemonių registravimo tvarkos nustatymo tikslą – eismo saugumo užtikrinimas, be kita ko, yra nurodyta, kad registravimo veiksmas – transporto priemonės tapatumo nustatymas - iš esmės reiškia veiksmus, atliekamus siekiant užtikrinti, kad Kelių transporto priemonių registre būtų užregistruota būtent pateikta, o ne kita transporto priemonė (aptariamo sprendimo 18 p.). Aptariamame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime taip pat nurodyta, kad transporto priemonės identifikavimu Registravimo taisyklių prasme turi būti laikomas šių taisyklių 47 punkte nurodytų bei registruotinų (techninių, identifikavimo) šios priemonės duomenų nustatymas ir (ar) jų (duomenų) tapatumo su transporto priemonės registravimui teikiamuose dokumentuose esančiais duomenimis arba Kelių transporto priemonių registre esančiais įrašais sutikrinimas. Registravimo taisyklių 14.6 punkte nurodyta samprata „neidentifikuota transporto priemone“ yra laikytina tokia transporto priemonė, kurios (1) apžiūros metu nustatyti techniniai, identifikavimo duomenys nesutampa su registravimui teikiamuose dokumentuose esančiais duomenimis arba Kelių transporto priemonių registre esančiais įrašais, ir nėra galimybės nustatyti tikrųjų šių duomenų, arba (2) nėra nustatomi minėti duomenys, kurie (ar kurių visuma) leistų identifikuoti konkrečią (teikiamą registruoti) transporto priemonę.

Atsižvelgdama į nurodytus Registravimo taisyklių 14.6 punkto aiškinimo argumentus, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos skundžiamame atsakovo sprendime pateikta nuoroda į paminėtą (kolegijos pirmiau nurodytą) faktinę aplinkybę ir Registravimo taisyklių 14.6 punkto taikymas neturi šiai materialinės teisės normai taikyti būtino ryšio, t. y. ji pakankamumo aspektu negali būti pripažinta reikšminga Registravimo taisyklių 14.6 punkto taikymo prasme. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais (jų nekartodama), pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjos skundžiamas sprendimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo požiūriu negali būti pripažintas pagrįstu.

Kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą paduotas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje apeliacinėje byloje nesprendžiamas, nes savo turiniu jis neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo valstybės įmonės ,,Regitra“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArūnas SutkevičiusVirginija Volskienė