- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-16
- Bylos Nr.
- 1A-111-300-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Bronius Zalaga, Danutė Matiukienė
- Nukentėjusysis
- D., D. Č.
- Advokatai
- Irina Petkienė
- Kategorijos
Pranešėjas Vidmantas Mylė Privataus kaltinimo byla Nr. 1A-111-300/2009
1.2.8.2.2., 2.4.7.
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 16 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-01-20 nuosprendžio, kuriuo S. S. išteisintas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis viešai žodžiu užgauliai pažemino žmogų, o būtent 2008-01-07 tarp 16-17 val. S. S. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), D. Č. kalbantis su savo motina S. S., atėjęs jos brolis S. S. savo motinai S. S. nurodė nesikalbėti su ta „lerva“, „karova“, „karve“, šie įžeidžiantys žodžiai buvo skirti D. Č., ji juos girdėjo, jie ją įžeidė ir užgavo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji prašo: panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. nuosprendį, kuriuo S. S. buvo išteisintas pagal LR BK 155 str. 1 d., kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.), o baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo nutraukta, ir šioje byloje priimti naują nuosprendį, kuriuo S. S. pripažinti kaltu pagal LR BK 155 str. 1 d., paskirti jam įstatymo sankcijoje numatytą bausmę teismo nuožiūra ir priteisti iš jo jai, nukentėjusiajai D. Č., 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei visas proceso (advokato teisinės pagalbos) išlaidas. Taip pat prašo atnaujinti byloje įrodymų tyrimą ir jos pateiktam teismui garso įrašui paskirti fonoskopinę ekspertizę.
Skunde nurodo, kad siekdama įrodyti skunde suformuluotą kaltinimą S. S., ji teismui pateikė diktofonu padarytą ir perkeltą į kompaktinę plokštelę garso įrašą, tačiau, pasak apeliantės, teismas vertindamas juos nusprendė nepripažinti įrodymu garso įrašo ir nepripažinti „pagrindine įrodinėjimo priemone" jos sūnaus parodymų, o liudytojos S. S. parodymus pripažino kaip pagrindą perkvalifikuojant kaltinimą iš LR BK 155 str. 1 d. į LR BK 155 str. 2 d. Taip pat nurodo, jog teismas nepripažindamas įrodymu duomenų, kuriuos ji pateikė kompaktinėje plokštelėje, nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad šis įrodymas yra laikytinas nepatikimu ir neatitinkančiu įrodymo leistinumo reikalavimų, kadangi neišliko garso įrašo originalas, o pats įrašas buvo daromas kitam asmeniui priklausančioje valdoje be jo sutikimo, todėl mano, kad tokie teismo argumentai dėl pagrindinio įrodymo nepripažinimo tinkamu įrodymu yra visiškai nepagrįsti, nes buvo pateikti netinkamai išaiškinant ir pritaikant LR BPK 20 str. nuostatas, ir tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (LR BPK 369 str. 1 d. 2 p., 3 d.). Taip pat nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu teiginiu, jog garso įrašas buvo daromas neteisėtai, t. y. pažeidžiant LR Visuomenės informavimo įstatymo 13 str. 1 d. 1 p. nuostatą ir nurodo, kad pagal LR Visuomenės informavimo įstatymo 13 str. 2 d., draudimas be asmens sutikimo daryti garso įrašą fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje yra netaikomas fiksuojant teisės pažeidimus. Apeliantės nuomone, išklausius jos pateiktą garso įrašą, darytina pagrįsta išvada, kad jame užfiksuotas jos, liudytojos S. S. ir išteisintojo pokalbis vyko tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios ir yra nurodytos privataus kaltinimo skunde ir apie kurias jie visi kalbėjo teisme, todėl nukentėjusioji teigia, kad teismo iškeltos abejonės šio garso įrašo autentiškumu yra šiurkščiausias LR BPK 20 str. 5 d. nurodytos pareigos - įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu - nevykdymas. Nurodo, jog kompaktinėje plokštelėje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad jos su mažamečiu sūnumi parodymai teisme visiškai atitinka faktines bylos aplinkybes, o tuo tarpu išteisintojo ir liudytojos S. S. parodymai iš esmės prieštarauja tikrosioms bylos aplinkybėms. Taip pat nurodo, kad teismas vertindamas bylos įrodymus be jokio teisėto pagrindo nusprendė, kad jos sūnaus parodymai vertintini kritiškai. Taip pat nurodo, kad teismas kaltinimą perkvalifikavo iš LR BK 155 str. 1 d. į to paties straipsnio 2 d., tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodė, kad kaltinamąjį išteisina ne pagal LR BK 155 str. 2 d., o pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą, iš kurio buvo perkvalifikuota nusikalstama veika. Tuo teismas pažeidė LR BPK 307 str. 4 d. reikalavimus, keliamus rezoliucinės nuosprendžio dalies surašymui.
Teismo posėdžio metu nukentėjusioji ir jos atstovas prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėja prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintojo S. S. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių ir S. S. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal LR BK 155 str. 1 d. išteisino.
Nukentėjusiosios D. Č. skunde nurodyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo iškeltos abejonės garso įrašo autentiškumu yra šiurkščiausias LR BPK 20 str. 5 d. nurodytos pareigos pažeidimas, dėl ko, pasak apeliantės buvo netinkamai išaiškintos ir pritaikytos LR BPK 20 str. nuostatos, ir tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepagrįsti. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti ir ar gauti įstatymo nustatyta tvarka. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismas atliko įrodymų tyrimą ir tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Kolegija neturi pagrindo teigti, kad šioje byloje, vertindamas įrodymus, apylinkės teismas pažeidė BPK reikalavimus.
Apeliantės skunde nurodytas argumentas, jog nepagrįstas teismo sprendimas dėl liudytojos S. S. parodymų pripažinimo kaip pagrindo perkvalifikuojant kaltinimą iš LR BK 155 str. 1 d. į LR BK 155 str. 2 d., atmestinas. Apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė tik galimybę perkvalifikuoti S. S. veiką į LR BK 155 str. 2 d., o išteisindamas pagal LR BK 155 str. 1 d. nepažeidė LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, o ne pavienius bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje priimtas sprendimas dėl galimos veikos perkvalifikavimo neturi lemiamos įtakos nuosprendžio teisėtumui, nes apylinkės teismas įrodymus vertino pagal BK 155 str. 1 ir 2 dalis, todėl rezoliucinėje dalyje priimtas sprendimas išteisinti S. S. pagal jam pareikštą kaltinimą yra pagrįstas.
Kitas apeliantės skunde nurodytas teiginys, kad teismas vertindamas bylos įrodymus be jokio teisėto pagrindo nusprendė, kad jos sūnaus parodymai vertintini kritiškai, atmestinas. Apylinkės teismas visiškai teisingai ir pagrįstai nurodė, kad liudytojas A. Č. yra visiškai priklausomas ir gali būti įtakojamas mamos, t. y. D. Č., kuri yra suinteresuota bylos baigtimi. Be to, mažametis liudytojas A. Č. nebuvo tiesioginis įvykio liudytojas, nors ir nurodė, kad S. S. ištarti žodžiai buvo skirti mamai, tačiau tokie mažamečio parodymai negali būti pakankamas pagrindas besąlygiškai jais remtis, kadangi mažametis apeliantės sūnus net nebuvo tame kambaryje, kuriame ir buvę, anot D. Č., jai pasakyti žodžiai, girdėjo tik dalį pokalbio, dėl ko liudytojo A. Č. parodymai negali nenuginčijamai patvirtinti S. S. kaltės.
Taipogi, teismas pažymi, kad vertinti nukentėjusiosios, kaltinamojo ir kitų proceso dalyvių parodymus, yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str.), todėl tik teismo prerogatyva yra spręsti kuriais parodymais remtis, kurie parodymai yra reikšmingi teisingam ir objektyviam bylos išsprendimui.
Be kita ko apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad S. S. ir D. Č. pokalbio garso įrašas negali būti neginčijamu įrodymu, kad būtent S. S. inkriminuojami žodžiai pasakyti kaltinime nurodytu laiku, nes S. S. ir S. S. neigia kaltinime nurodytas pokalbio aplinkybes. Kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada dėl garso įrašo vertinimo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, ir naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiosios D. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.