Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str. 1 d., nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas E. G., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. P. išteisintas dėl to, kad jis 2012 m. balandžio 28 d. apie 00.45 val., įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams, viešoje vietoje – Sodų kelio gatvėje, Mažeikiuose, vairuodamas ,,BMW“ markės automobilį, v/n (duomenys neskelbtini) išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, automobilį pastatęs skersai kelio, taip tyčia užblokavo pravažiavimą O. J., A. Š. ir A. J., išvažiuojantiems automobiliu ,,VW Golf“, bei G. T., S. C., E. K. ir E. J., išvažiuojantiems automobiliu ,,Honda Civic“, ir, veikdamas kartu su E. G., užlaužė nukentėjusiajam A. Š. ranką bei sudavė kumščiu du smūgius į kairę galvos pusę, po ko E. G. sudavė metaliniu strypu nukentėjusiajam A. Š. smūgį į galvą, tokiais bendrais veiksmais padarydamas galvos sumušimą, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą A. Š., taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

nukentėjusysis A. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su draugais pamanė, kad viskas baigėsi, sėdo į automobilį ir važiavo atgal, tačiau tame pačiame kelyje, pavažiavus kelis šimtus metrų, jiems kelią užblokavo BMW markės automobilis, iš kurio išlipo jo vairuotojas. Jis taip pat su draugais išlipo iš automobilio. Tuomet tas vairuotojas priėjo prie jo ir sugriebęs už rankos šią užlaužė už nugaros. Taip tas vairuotojas, laikydamas viena ranka užlaužęs jo ranką, kitos rankos kumščiu sudavė jam du smūgius į kairę galvos pusę ties ausimi. Netrukus išgirdo žodžius „Š. lenkis“. Pasisukęs pamatė link savęs atbėgantį su metaliniu strypu rankoje E.. E. smūgiavo tuo strypu jam į galvą, tačiau jis pasisuko ir pirmo smūgio išvengė, tačiau tuoj pat E. vėl sudavė smūgį jam ir šis smūgis pataikė į galvą. Kai jį minėto BMW automobilio vairuotojas ir E. mušė, jokių kitų asmenų, išskyrus jo draugus A. ir O., ten nebuvo (1 t. 45–47 b. 1.).liudytojas O. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. su A. atėjo prie jo ir jie visi trys jo automobiliu važiavo atgal. Tačiau pavažiavus maždaug 200 m pamatė priešais atvažiuojantį BMW markės automobilį, kuris užblokavo jiems kelią. Išlipęs iš automobilio, jo vairuotojas priėjo prie išlipusio A. ir, paėmęs kažkuria jo ranką bei ją laikydamas, kita ranka sudavė A. į galvą porą kartų. A. tam vaikinui nesipriešino. Tuomet jis su A., stovėdamas tarp savo ir minėto BMW automobilio, pamatė link jų atbėgantį aukšto ūgio nepažįstamą vaikiną, kuris rankoje laikė sidabrinės spalvos metalinį strypą. Tas vaikinas pribėgo prie BMW vairuotojo laikomo per prievarta A. ir užsimojo prieš jo galvą. Jis tai pamatęs staiga sušuko „Š. lenkis“. Tačiau ar tas vaikinas tuo strypu pataikė A. į galvą nebesuprato, nors matė kaip A. susvirduliavo ir vos nenukrito, lyg būtų netekęs sąmonės. Asmuo laikęs A., jį paleido, tačiau netrukus kartu su vaikinu, turinčiu strypą vėl puolė link jo. Matydamas, kad šie asmenys vėl gali mušti A., jis dar kartą iššovė iš minėto garsinio pistoleto. Tuomet išgirdo, kaip BMW vairuotojas sušuko „atsitraukiam“ ir kartu su vaikinu turėjusiu strypą, atsitraukė nuo A.. Toje vietoje A. mušė tik minėto BMW automobilio vairuotojas ir vaikinas, turėjęs metalinį strypą. Iki jam išvažiuojant iš įvykio vietos vaikinas, turėjęs metalinį strypą ir mušęs juo A., sužalotas nebuvo (1 t. 85, 86 b. 1.). Teisiamojo posėdžio metu, perskaičius jo parodymus, liudytojas O. J. patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus.liudytojas A. J. ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus, apie A. Š. sumušimą visiškai nepasisakė, teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas, todėl negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti nukentėjusiojo A. Š. teiginio, jog apie įvykį kalbėjosi su savo draugais O. J. ir A. J.. A. J. viską geriau prisiminė ir sakė, kad BMW vairuotojas jam nesudavė smūgių.2012-05-04 specialisto išvadoje Nr. G 45/12 (13) nurodyta, kad A. Š. nustatyta galvos sumušimas. Apžiūrėtas gydytojo 2012-04-29. Sužalojimas gavosi 2-jų kontaktų su kietu buku daiktu metu ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t. 50 b. 1.).nukentėjusysis A. Š. ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, kad jam pirma 2 smūgius į kairę galvos pusę sudavė T. P., o po to metaliniu strypu smūgiavo E. G., kurio vieną smūgį jis išvengė, nes spėjo pasilenkti, o antras smūgis pataikė į galvą, jo parodymuose užfiksuotas nusikaltimo aplinkybes, patvirtino liudytojas O. J. bei specialisto išvada Nr. G 45/12(13), kurioje užfiksuota, jog A. Š. padarytas sužalojimas gavosi 2 kontaktų metu, ir nors teisminio tyrimo metu A. Š. pakeitė savo parodymus, paaiškindamas, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė kitus parodymus, tai, prokurorės nuomone, vertintina, kaip siekis padėti kaltinamajam T. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi, išteisinus T. P., o E. G. sudavus 1 smūgį, lieka neinkriminuotas antras smūgis, užfiksuotas teismo medicinos specialisto išvadoje.kaltinamojo T. P. parodymus, jog jis neužstatė kelio išvažiuojantiems automobiliams, paneigia nukentėjusiojo A. Š. ir liudytojų G. T., S. C., O. J. E. K. parodymai, kuriuose nurodoma, kad kai jie skirstėsi ir visi važiavo namo, kelias buvo užblokuotas, dėl ko O. J. vairuojamas automobilis sustojo, o G. T. vairuojamas automobilis išvažiavo į priešingą pusę.kaltinamojo T. P. parodymus, jog jis atliko pilietinę pareigą ir sulaikė galimai nusikaltusius asmenis, nes jis atvyko jau po to, kai E. G. buvo sužalota akis, paneigia kito kaltinamojo E. G., liudytojo O. J. bei nukentėjusiojo A. Š. parodymai, kad kaltinamasis T. P. atvyko ir užblokavo kelią visiems skirstantis ir išvažiuojantiems, nesant tam jokios būtinybės, nes tik po to, kai T. P. užblokavęs kelią, laikė A. Š., atbėgo sveikas ir nesužalotas E. G., kuris laikomam A. Š. sudavė vieną smūgį metaliniu strypu, bei nustatytos įvykio aplinkybės. Kaltinamasis T. P. tuo metu nebuvo policininkas ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo, kuris privalo sulaikyti asmenis ir aiškintis įvykio aplinkybes.

Prokurorės teigimu, teismas turi remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad byloje pakako objektyvių duomenų, pagrindžiančių kaltinamojo T. P. kaltę, neatsižvelgė į visus byloje surinktus duomenis, juos netinkamai įvertino ir nepagrįstai išteisino T. P..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis T. P. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis A. Š. teigė, kad T. P. yra nekaltas, o nukentėjusysis A. J. dėl apeliacinio skundo paliko spręsti teismui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog T. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. Su tokiu sprendimu aiškiai nesutinka prokurorai, atitinkamai prašydami panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl T. P. išteisinimo ir pastarąjį pripažinti kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Kita vertus, apeliaciniu skundu neginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje viešąją tvarką pažeidė ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. Š. sveikatą kitas šioje byloje nuteistas asmuo – E. G., kuris taip pat buvo kaltinamas bendrai su išteisintuoju T. P. padaręs jam inkriminuotą, BK 284 str. 1 d. numatytą, nusikaltimą prieš A. Š.. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamoje nuosprendžio dalyje, nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kolegija, skundžiamą nuosprendį peržiūrėjusi jo pagrįstumo ir teisėtumo aspektais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir pažymi, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais. Vien dėl to, kad teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas nukentėjusysis A. J., nepaneigia minėtos išvados, nes apklausus pastarąjį apeliacinės instancijos teisme, jis, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 116 b. l.), nenurodė jokių kaltinimą T. P. patvirtinančių aplinkybių, teigdamas, kad įvykio vietoje buvo, matė, kaip vaikinas iš automobilio „BMW“ (nustatyta, kad tai T. P.) laikė A. Š. – ,,...T. P. su A. Š. laikė vienas kitą, ar jie norėjo muštis, ar ką, ką jie veikė, nežinau. Po dešine puse buvo E. G.. <...> Per 3–4 metrus mačiau, kaip T. P. laikė A. Š..“.

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas T. P. ir E. G. bylą, nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, teisiamajame posėdyje apklausė nukentėjusiuosius, liudytojus, aiškindamasis prieštaravimus, tyrė ir ikiteisminio tyrimo metu asmenų duotus parodymus, ištyrė kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus rašytinius įrodymus, kuriuos vertino visete ir padarė teisingas išvadas, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina to, kad T. P. būtų veikęs bendrai su kitu nuteistuoju E. G., kad išteisintasis būtų sudavęs du smūgius nukentėjusiajam A. Š. į galvą, o vien tai, kad T. P. savo automobiliu išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir užblokavo pravažiavimą kitiems automobiliams, nagrinėjamoje situacijoje, nėra tokio pavojingumo veika, už kurią asmuo turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Apeliaciniame skunde nėra įvardyti įrodymai, kurių būtų netyręs ar nevertinęs pirmosios instancijos teismas, tačiau teigiama, kad teismas juos vertino netinkamai. Kolegija nesutinka su minėtu teiginiu, nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė ir, vadovaudamasis įstatymu, įvertino visus, t. y. tiek kaltinančius, tiek teisinančius ar abejonių keliančius įrodymus, duomenis patikrino atsižvelgę į visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos jų patikimumui.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė bei aptarė bylos įrodymus, tarp jų ir nuteistojo E. G., nukentėjusiųjų, išteisintojo T. P., liudytojų parodymus, kitus įrodymus, kurių viseto pagrindu nustatė teisiškai veikų kvalifikacijai reikšmingas aplinkybes, atkūrė įvykių seką ir atskleidė T. P. veikimo subjektyviąją pusę.

BK 284 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai vienu ar keliais minėtais būdais turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. kyla tik tuomet, kai viešoje vietoje padaryti kaltininko įžūlūs, demonstruojantys nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai veiksmai, sukelia atitinkamas pasekmes – sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

T. P. buvo kaltinamas veikęs bendrai su nuteistuoju E. G. įžūliu elgesiu viešoje vietoje demonstravęs nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir taip sutrikdęs visuomenės rimtį ir tvarką. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Prokurorų suformuluotose kaltinimuose T. P., pastarojo įžūlus elgesys apibūdintas tokiais konkrečiais veiksmais: 1) automobiliu ,,BMW“ išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, automobilį pastatė skersai kelio, taip tyčia užblokuodamas pravažiavimą automobiliams ,,VW Golf“ ir ,,Honda Civic“; 2) užlaužė nukentėjusiajam A. Š. ranką bei sudavė kumščiu jam du smūgius į kairę galvos pusę.

Byloje nėra jokių neabejotinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad T. P. būtų sudavęs du smūgius nukentėjusiajam A. Š. į galvą. Apeliaciniame skunde paminėti nukentėjusiųjų, kaltinamųjų parodymai ir kiti byloje surinkti duomenys nepaneigia prieš tai minėtos išvados.

Prokurorė skunde akcentuoja nukentėjusiojo A. Š. parodymus ikiteisminio tyrimo metu (2012-05-17), kuomet pastarasis teigė, kad T. P. laikydamas viena ranka užlaužęs jo ranką, kitos rankos kumščiu sudavė jam du smūgius į kairę galvos pusę ties ausimi (1 t. 45–47 b. 1.). Šiuo atveju tenka pažymėti, kad iškart po įvykio (2012-04-28) A. Š. tokių aplinkybių nenurodė ir teigė, kad iš ,,BMW“ automobilio išlipęs vyriškis – ,,...paėmė mane už striukės ir laikė mane <...> Kai minėtas vyriškis mane laikė E. mėgino metaliniu strypu smūgiuoti man į galvą, bet aš pasilenkiau ir man kliuvo tik iš lazdos galo į pakaušį.“ (1 t., 48 b. l.). Teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis A. Š. taip pat tvirtino, kad T. P. jį tik laikė ir jokių smūgių nesudavė, smūgius metaliniu strypu sudavė tik E. G. ir dėl to jam buvo padarytas sužalojimas galvoje. Dėl kitokių savo parodymų A. Š. aiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu galbūt suklydo, neteisingai įvertino aplinkybes, manė, kad smūgius sudavė ir T. P.. Kalbant apie liudytojo O. J. parodymus (2012-07-10), kurie taip pat minimi apeliaciniame skunde, kad išlipęs iš ,,BMW“ automobilio, jo vairuotojas priėjo prie išlipusio A. Š. ir, paėmęs kažkurią jo ranką bei ją laikydamas, kita ranka sudavė A. Š. į galvą porą kartų (1 t., 85–86 b. l.). Tačiau tas pats liudytojas apklausiamas anksčiau (2012-05-08) tvirtino, kad ,,BMW“ automobilio vairuotojas, laikydamas A. Š. už rankos, pastarajam sudavė ne mažiau nei 3-4 smūgius (1 t., 87–88 b. l.). Išteisintasis T. P. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jokių smūgių A. Š. nesudavė, tik laikė pastarąjį, kad nepabėgtų kol atvažiuos policija. Taigi, aptarti parodymai visete neleidžia daryti neabejotiną išvadą, kad T. P. sudavė smūgius nukentėjusiajam A. Š. į galvą. Šioje situacijoje laikyti teisingais išskirtinai liudytojo O. J. parodymus taip pat nėra pagrindo, nes jie nėra vienodi dėl suduotų smūgių skaičiaus A. Š. (du smūgiai; ne mažiau trijų–keturių smūgių).

Iš tikrųjų, 2012-05-04 specialisto išvadoje Nr. G 45/12 (13) nurodyta, kad A. Š. nustatytas galvos sumušimas, nustatyta, kad sužalojimams padaryti reikėjo dviejų kontaktų su kietu buku daiktu (1 t., b. l. 50). Specialisto išvada nekelia abejonių, tačiau ir nepatvirtina, kad sužalojimus A. Š. padarė ir T. P.. Jei laikyti teisingu kaltimą, kad išteisintasis kumščiu sudavė A. Š. du smūgius į kairę galvos pusę, o nuteistasis E. G. sudavė vieną kartą metaliniu strypu A. Š. į galvą – iš viso būtų trys smūgiai, o specialistas aiškiai nurodė, kad sužalojimams padaryti reikėjo dviejų smūgių. Dėl aptariamų aplinkybių kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo A. Š. parodymus, kuomet jis teigė, kad E. G. suduoti jam metaliniu strypu į galvą kėsinosi du kartus – pasak nukentėjusiojo, pirmą sykį jis išvengė smūgio pasilenkdamas, o antrasis smūgis kliuvo jam į galvą. Tiesa, ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas A. Š. teigė, kad tą sykį, kai jis nuo smūgio pasilenkė – ,,...aš pasilenkiau ir man kliuvo tik iš lazdos galo į pakaušį.“ (1 t., 48 b. l.). Kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės būtų pagrindas svarstyti, kad abu sužalojimai A. Š. galvoje galėjo būti padaryti nuteistojo E. G. veiksmais, tam neprieštarauja nei specialisto išvada, tačiau tokie kaltinimai E. G. pareikšti nebuvo, apeliacinės instancijos teisme keisti skundžiamą nuosprendį E. G. atžvilgiu nebuvo prašoma ir teismas negali pabloginti nuteistojo padėties (BPK 320 str. 4 d.).

Dėl to, kas paminėta, kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog T. P. įvykio metu viešoje vietoje būtų sudavęs smūgius A. Š. į galvą.

Priešingai nei skundu tikina prokurorė, pirmosios instancijos teismas vertino tas aplinkybes ir laikė jas įrodytomis, kad T. P. nagrinėjamo įvykio metu laikė sučiupęs nukentėjusiuosius, kad buvo pastatęs automobilį priešpriešinėje eismo juostoje ir užblokavęs kelią kitoms transporto priemonėms, tai pripažino moralės požiūriu nepriimtinais veiksmais, tačiau ne tokiais pavojingais, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Byloje nustatyta, kad įvykio dieną iš pradžių konfliktas kilo tarp E. G. ir nukentėjusiojo M. U., kuris nuteistojo buvo sumuštas. Tada M. U. pusseserė liudytoja G. T. į pagalbą pasikvietė buvusį draugą A. Š., sakydama, kad E. G. muša M. U., o E. G. paskambino ir į pagalbą pasikvietė T. P., sakydamas, kad grupė jaunuolių jį nori sumušti. Į įvykio vietą A. Š. atvyko kartu su draugais O. J. bei A. J., o T. P. dar paskambino liudytojui V. B. ir paprašė pastarojo pagalbos draugui. Kai į įvykio vietą atvyko T. P., jis pamatė, kad kažkokie asmenys bando išvažiuoti automobiliais ir, kadangi E. G. buvo sakęs, jog jį ketina sumušti, norėdamas išsiaiškinti su tais asmenimis, savo automobiliu ,,BMW“ užstatė pravažiavimą kitiems automobiliams. T. P., norėdamas bent kažką sulaikyti, kad išsiaiškinti aplinkybes, dėl kurių jį pasikvietė E. G., jis sučiupo A. Š. ir jį laikė, o pastarasis bandė ištrūkti, tačiau metaliniu strypu buvo sužalotas atbėgusio E. G.. Pasak T. P., jis matė netoliese suklupusį kruviną E. G., tačiau negalėjo prisiminti, ar jį pamatė iškart atvažiavęs, ar kai jau buvo sučiupęs vaikiną. Šių aplinkybių neginčija nei prokurorai.

Surinktais įrodymais nenustatyta, kad E. G. ir T. P. veikė bendrai. Šioje situacijoje aiškinantis T. P. tyčią svarbu nustatyti, jog jis suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Taip pat, nagrinėjamoje situacijoje, yra reikšmingos ir priežastys, dėl kurių išteisintasis atvyko į įvykio vietą, kokie motyvai paskatino T. P. užblokuoti pravažiavimą kitiems automobiliams ir sučiupti bei laikyti A. Š., kiek laiko truko tokie veiksmai ir kurio neteisėti veiksmai – T. P. ar E. G., sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį.

Šių nuostatų pirmosios instancijos teismas laikėsi ir, nustatęs objektyviuosius T. P. veikos požymius, teisingai atkleidė subjektyviuosius veikos požymius – kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė išteisintasis. Byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad T. P. dar prieš atvykstant į įvykio vietą ar jau įvykio vietoje būtų susiformavęs koks nors – apibrėžtas ar neapibrėžtas, nusikalstamas sumanymas. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir aptartų liudytojų, nukentėjusiųjų parodymų yra aišku, kad viešoji tvarka, kai atvyko T. P., jau buvo sutrikdyta, buvo kilusi sumaištis dėl E. G. veiksmų, kai jis smurtavo prieš nukentėjusįjį M. U., būtent dėl to atitinkamai G. T. ir E. G. į įvykio vietą pasikvietė ir kitus asmenis, tarp jų A. Š.. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad T. P. veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusiojo A. Š. asmenį. Nors išteisintojo veiksmai, užblokuojant pravažiavimą kitiems automobiliams, buvo nepriimtini viešosios tvarkos požiūriu, tačiau jo paskatos nebuvo chuliganiškos, kokių nors kitų veiksmų, kuriais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, be nukentėjusiojo A. Š. sulaikymo ir eismo sutrikdymo, jis nepadarė, o išgąstį aplinkiniams kėlė E. G., mojuodamas metaliniu strypu ir smūgiuodamas juo nukentėjusiajam A. Š. į galvą. Teisėjų kolegija pažymi, kad visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, T. P. jokių sužalojimų A. Š. nepadarė, išteisintojo neteisėti veiksmai truko neilgai, tai, kad dėl jo padarytų veiksmų žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis ir buvo nutrauktas renginys bei kitų aplinkybių, kurios leistų konstatuoti realų viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymą, nenustatyta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokurorų teiginiai, jog T. P. bendrais su E. G. įžūliais veiksmais sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, yra neteisingi, neatitinkantys byloje nustatytų aplinkybių.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad nustatant minėtų T. P. veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, būtina įvertinti realų išteisintojo padarytos veikos pavojingumą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jei veika turi konkrečios nusikalstamos veikos požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ir nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad T. P. nebuvo konflikto iniciatorius, jis įsikišo į viešoje vietoje jau vykstantį konfliktą tarp kitų asmenų, vieno iš jų prašymu, turėdamas tikslą padėti išspręsti kilusį konfliktą. Kolegija mano, kad vertinant T. P. veiksmus pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, jie nėra pasiekę tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga jį už tai traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. P. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir tenkinti apeliacinį skundą, jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą.