Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-09-28 · Administracinė byla Nr. A-556-1052-09

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-28
Bylos Nr.
A-556-1052-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Antanas Ablingis
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Gintarinis uostas“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Neringos miesto agentūrai
Trečiasis asmuo
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A556 – 1052/2009Procesinio sprendimo kategorija 2.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant atsakovo atstovui Augustui Ručinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Gintarinis uostas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Gintarinis uostas“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Neringos miesto agentūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai ir Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Gintarinis uostas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Gintarinis uostas“) kreipėsi į teismą (b. l. 4-6) prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (4.1.)-LV4-2513 dėl 2008-04-10 privalomojo nurodymo ir 2008 m. balandžio 10 d. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Neringos miesto agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus B. K. UAB „Gintarinis uostas“ duotą privalomąjį nurodymą Nr. 6.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. (4.1)-LV4-2513 netenkino pareiškėjo skundo ir paliko nepakeistą 2008 m. balandžio 10 d. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Neringos miesto agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus privalomąjį nurodymą Nr. 6. Pažymėjo, jog privalomajame nurodyme nurodytas reikalavimas bendrovės direktoriui iki 2008 m. balandžio 17 d. pašalinti iš valstybinės žemės sklypo neteisėtai pastatytą namelį -vagonėlį, kuris pastatytas pažeidžiant Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 32-1 punkto nuostatas. Teigė, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, nagrinėdamas jo skundą dėl privalomojo nurodymo, neatsižvelgė į terminų įvykdyti privalomąjį nurodymą skyrimo teisėtumą, nes Neringos miesto agentūros aplinkos apsaugos inspektorius nurodė 7 dienų terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą, kai įstatymas nustato 10 dienų jo apskundimo terminą nuo nurodymo įteikimo dienos. Pažymėjo, jog Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, palikdamas galioti Neringos miesto agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus privalomąjį nurodymą, ne tik užkirto kelią pareiškėjui apskųsti nurodymą įstatymų nustatyta tvarka, bet ir jį įvykdyti, nes įvykdymo terminas jau pasibaigęs. Pareiškėjo manymu, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Neringos miesto agentūros privalomasis nurodymas paremtas Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 32-1 punktu, kuris negali būti taikomas, nes namelis - vagonėlis yra įsigytas 2007 m. spalio 29 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. iki 2007 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro įsakymo Nr. D1-556 įsigaliojimo.

Atsiliepimas

Atsakovai Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Neringos miesto agentūra atsiliepimuose (b. l. 30-32; 41) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta pareiga aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims. Pažymėjo, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Neringos miesto agentūros 2008 m. balandžio 10 d. privalomas nurodymas yra teisėtas, nes pareiškėjas pažeidė Kuršių nerijos nacionalinio parko aplinkos apsaugos reglamento 32-1 punktą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 439 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 32-1 punkte nustatyta, jog Kuršių nerijos nacionalinio parke draudžiama statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius ir kilnojamuosius objektus/įrenginius (namelius, konteinerius, nebenaudojamas transporto priemones, sandėliukas, garažus, bitininkų/sodininkų vagonėlius/namelius).

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija atsiliepimu (b. l. 90) nesutiko su pareiškėjo skundo reikalavimais. Pažymėjo, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Neringos miesto agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus privalomasis nurodymas buvo surašytas teisėtai, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu (b. l. 92-94) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymą gali būti nustatomi du terminai - privalomojo nurodymo įvykdymo terminas ir privalomojo nurodymo apskundimo terminas. Įvykdymo terminus, ne ilgesnius kaip 3 mėnesiai, nustato privalomąjį nurodymą duodantis aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas, o privalomojo nurodymo apskundimui įstatymas nustato tikslų terminą - 10 dienų nuo įteikimo. Pažymėjo, kad šie terminai vienas nuo kito nepriklauso, todėl prašė atmesti pareiškėjo teiginį, jog atsakovo priimtas sprendimas ne tik užkirto kelią pareiškėjui apskųsti nurodymą įstatymų nustatyta tvarka, bet ir jį įvykdyti. Pareiškėjas pažeidė Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 32-1 punkto nuostatas, nes į (duomenys neskelbtini), namelis-vagonėlis buvo atgabentas galiojant 2007 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymui Nr. D1-556, todėl naujoje vietoje namelis pastatytas pažeidžiant tuo metu galiojančius teisės aktus.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 117-120) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje kilęs ginčas dėl atsakovų priimtų aktų: 2008-04-10 privalomojo nurodymo Nr. 6 ir 2008-04-22 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-648 redakcija), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-556, kuriuo patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamentas. Teismas vadovavosi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 punktu, 18 straipsnio 1 punktu, 18-22 straipsniais, 6 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Teismas konstatavo, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Neringos miesto agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius B. K. turėjo teisę duoti privalomąjį nurodymą. Teismas nustatė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise jį valdo Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Teritorija yra saugoma ir priklauso Kuršių nerijos nacionaliniam parkui, todėl šiai teritorijai taikytinos Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 439, nuostatos. Reglamento 32-1 punkte nurodyta, kad nacionaliniame parke draudžiama statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius ir kilnojamuosius objektus/įrenginius (namelius, konteinerius, nebenaudojamas transporto priemones, sandėliukus, garažus, bitininkų/sodininkų vagonėlius/namelius). Šiuo punktu Reglamentas papildytas 2007 m. lapkričio 7 d. (2007-11-07 įsakymo Nr. D1-556 redakcija). Teismas pareiškėjo argumentą, jog jo atžvilgiu taikomas įsakymo galiojimas atgal, atmetė kaip nepagrįstą. Įsakymas įsigaliojo 2007 m. lapkričio 23 d. ir nuo šios datos pareiškėjas privalėjo laikytis įsakymo nuostatų. Teisiškai nėra reikšminga aplinkybė, kurioje vietoje stovėjo namelis-vagonėlis jį įsigyjant, tačiau jis naujoje vietoje pastatytas pažeidžiant tuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus. Teismas konstatavo, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių namelio-vagonėlio stovėjimo vietą ne Kurčių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, priešingai, tiek prie bylos prijungta žemės sklypo plano schema, tiek 2008 m. kovo 7 d. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos patikrinimo aktas Nr. 98, tiek Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2008 m. kovo 14 d. raštas Nr. 2.11-120-(14.18) „Dėl neteisėto vagonėlių statymo saugomose teritorijose, adresu (duomenys neskelbtini)“ patvirtina namelio-vagonėlio stovėjimo vietą teritorijoje, kurioje nustatyti specialūs Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reikalavimai. Tai patvirtino ir liudytojas B. K. , kuris nurodė, kad namelio vieta neturi reikšmės, nes yra patraukiamas iš vienos vietos į kitą, tačiau jis stovi ant valstybinės žemės Kuršių Nerijos nacionalinio parko teritorijoje, kur namelio-vagonėlio stovėjimas draudžiamas. Teismas, įvertinęs šias teisines ir faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad žemės sklype, (duomenys neskelbtini), mobilus įrenginys - namelis - vagonėlis pastatytas neteisėtai. Institucija, nustačiusi, kad įstatymas ir kitas teisės aktas, draudžiantis laikyti vagonėlius ir kilnojamuosius objektus/įrenginius Kuršių nerijos nacionaliniame parke, pagrįstai įpareigojo pareiškėją pašalinti jį iš saugomos teritorijos ir neviršijo nustatytos kompetencijos. Nors pareiškėjas teigia, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nustatytas pernelyg trumpas, tačiau Aplinkos apsaugos valstybinės priežiūros įstatymo 21 straipsnis nustato tik maksimalų - 3 mėnesių terminą privalomajam nurodymui įvykdyti ir suteikia diskreciją pareigūnui nustatyti konkretų terminą, todėl ši teisės norma nebuvo pažeista priimant 2008 m. balandžio 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. 6. Mobilus namelis nėra stacionarus statinys ir iš valstybės saugomos teritorijos gali būti iškeltas per nurodytą terminą. Privalomojo nurodymo apskundimo terminas ir privalomajame nurodyme nustatytas terminas pažeidimui pašalinti negali būti priklausomi vienas nuo kito, nes nėra tarpusavyje susiję. Nurodyme nustatytas terminas pažeidimui pašalinti neužkerta galimybės įstatymu nustatytu apskundimo terminu per 10 dienų nuo privalomojo nurodymo gavimo dienos apskųsti ginčijamą nurodymą. Pareiškėjas šia savo teise pasinaudojo ir įstatymu nustatytu terminu nurodymą apskundė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, o šios institucijos sprendimą teismui. Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes, nepateikė ir teismas tokių nenustatė. Teismas konstatavo, kad skundžiami teisės aktai yra teisėti ir pagrįsti.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 125-132) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (4.1.)-LV4-2513-04-10 dėl 2008-04-10 valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus privalomojo (pakartotinio) nurodymo Nr. 6, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. D1-556 32.1 punktą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nagrinėdamas bylą tinkamai neįvertino bendrovės pateiktų argumentų esmės, tinkamai neįvertino pateiktų įrodymų, neįsigilino į sąryšį ginčą reguliuojančių įstatymų ir poįstatyminių aktų, valstybinių institucijų funkcijų pasiskirstymą, apibrėžtų įstatymais, neatsižvelgęs į bendrovės prašymą ir argumentus, jog ginčą reguliuojantis poįstatyminis aktas (2007-11-07 LR aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-556) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, bei nesivadovavo bendraisiais teisės principais.

2. Šios bylos proceso metu buvo pažeista Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuota bendrovei teisė į teisingą teismą dėl atsakovo ir jo tiesioginių vadovų - LR aplinkos ministro vykdomos viešųjų ryšių kampanijos žiniasklaidoje nukreiptos prieš bendrovę ir jos direktorių bei tiesioginio spaudimo teismams per žiniasklaidą.

3. Teismas analizuodamas teisinę bazę neįvertino aplinkos apsaugą reglamentuojančio Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų, iš kurio teisnių principų kyla Aplinkos apsaugos kontrolės įstatymo nuostatos, kaip įstatymo užtikrinančio valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę (2 str. 2 d.). Teismas neįsigilino į Aplinkos apsaugos įstatyme apibrėžtas privalomojo nurodymo apibrėžime esančias sąvokas, todėl neteisingai įvertino bendrovės skunde pateiktą argumentą, jog privalomąjį nurodymą davė nekompetentingas administravimo subjektas.

4. Valstybiniai aplinkos apsaugos pareigūnai niekaip negalėjo surašyti privalomojo nurodymo dėl bendrovės nuosavybės teise priklausančio daikto, nes jis negali padaryti jokios žalos aplinkos apsaugai ar gamtos ištekliams bei ekosistemai.

5. Teismas pripažindamas trečiaisiais suinteresuotais asmenimis Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą ir Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją pažeidė bendrovės procesines teises. Bendrovė apie tai sužinojo tik 2008 m. spalio 1 d. teismo posėdžio metu. Jų pagalba teismui pirmininkaujanti ir pranešėja teisėja A. M. darė psichologinį spaudimą bendrovę atstovaujančiam direktoriui, neleisdama išdėstyti argumentų, atsikirtimų, juos nutraukdavo, posėdžio metu priėmė papildomus atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens įrodymus, dokumentus, kurių atsikirtimui nebuvo suteikta galimybė bendrovei pateikti kitus dokumentus, nes bendrovės direktorius neturėjo su savimi visų bendrovės dokumentų ir korespondencijos. Bendrovei nebuvo pateiktas trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas prieš posėdį bei įrodymai. Teismo pripažintas esminiu trečiojo suinteresuoto asmens pateiktas įrodymas – 2008 m. kovo 7 d. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos patikrinimo aktas Nr. 98 yra neteisėtas, nes bendrovė su juo nėra supažindinta ir sužinojo apie jo egzistavimą tik 2008 m. spalio 1 d. teismo posėdžio metu.

6. Teismas sprendime nurodė, jog namelis-vagonėlis (mobilus įrenginys) priklauso R. Z. Tai yra netiesa, nes šis namelis-vagonėlis (mobilus įrenginys) pagal pirkimo - pardavimo sutartį priklauso UAB „Gintarinis uostas“.

7. Teismo išvada, kad pažeidimas buvo užfiksuotas po poįstatyminio akto - LR aplinkos ministro įsakymo - įsigaliojimo ir tai, kad bendrovė namelį-vagonėlį (mobilų įrenginį) įsigijo pagal sutartį prieš šią redakciją - neturi reikšmės, prieštarauja bendriesiems teisės principams (vienas iš pagrindinių teisinėje valstybėje principas, jog teisės aktas negalioja atgaline data, jei nėra nurodyta kitaip) bei elementariai logikai. Tokios teismo išvados sukuria precedentą mūsų valstybėje, ignoruojant Konstitucijos 23 straipsnį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Taip pat pažeidžia bendrovės teisėtus lūkesčius, nes valstybėje nėra sukurtas kompensacijos mechanizmas vagonėlių-namelių atveju, jei jie teisėtai įsigyti prieš LR aplinkos ministro įsakymo redakciją.

8. Teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą argumentą - Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. neįsiteisėjusią nutartį administracinėje byloje Nr. II-440-583/2008, kuria bendrovės direktoriui buvo panaikinta administracinė bauda dėl privalomojo nurodymo Nr. 6 ir administracinė byla nutraukta.

9. Teismas visiškai neįsigilino į privalomojo nurodymo surašymo procedūras, kurias pagal Aplinkos apsaugos kontrolės įstatymą privalo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atlikti ir kurias šiuo atveju jis pažeidė.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 143-144) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas bylos faktines aplinkybes nustatė, vertino ir išaiškino tinkamai bei teisingai, jas visas ištyrė. Be to, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, tinkamai taikytos tiek materialinės, tiek procesinės teisės normos.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 136-139) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad įstatymas nereikalauja sprendime nurodyti absoliučiai visus teisės aktus, reglamentuojančius ginčą. Teismas, parinkdamas teisės normą ir ją aiškindamas, yra nepriklausomas. Teismas parenka teisės normas atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes. Ginčas susijęs su veiklos Kuršių nerijos nacionaliniame parke apribojimais, įtvirtintais 2002 m. rugpjūčio 10 d. LR aplinkos ministro įsakyme Nr. 439 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“ (2007-11-23 redakcija), bei aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės teisiniais santykiais, kuriuos reglamentuoja specialus Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos nuomone, pakanka nurodyti šiuos aktus, kaip specialiuosius teisės aktus, reglamentuojančius specifinius teisinius santykius. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą - saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas. Pareiškėjas prašo panaikinti LR aplinkos ministro 2007 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. D1-556 32.1 punktą. Visų pirma, šis aplinkos ministro įsakymas turi tik šešis punktus, todėl mano, kad pareiškėjas nori, jog būtų panaikintas LR aplinkos ministro 2007 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. D1-556 trečiasis punktas, kuriuo ir buvo įtvirtintas draudimas Kuršių nerijos nacionaliniame parke statyti, laikyti ir naudoti namelius - vagonėlius. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos manymu, LR Aplinkos ministro 2007 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. D1-556 trečiasis punktas yra teisėtas ir neturi būti naikinamas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 140-141) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos patikrinimo aktas Nr. 98 prie procesinių dokumentų buvo prijungtas tik kaip įrodomoji medžiaga, kurioje buvo fiksuota faktinė aplinkybė, t. y. pats administracinio teisės pažeidimo faktas. Pažymi, kad apeliantas pateikė naują reikalavimą - panaikinti 2007 m. lapkričio 7 d. LR aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-556 32.1 punktą, taip prieštaraujant Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalies teisės normai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims (redakcija nuo 2008 m. gegužės 10 d. iki 2008 m. birželio 1 d.). Skundžiamas 2008 m. balandžio 10 d. privalomas nurodymas Nr. 6 surašytas vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus B. K. (b.l. 10). Dėl šio asmens darbo minėtoje institucijoje esamose pareigose ginčo nėra, todėl apeliacija dėl privalomojo nurodymo Nr. 6 davimo nekompetentingo asmens kategoriškai atmestina.

Kada yra duodami privalomieji nurodymai, apibrėžta Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnyje. Tokie atvejai gali būti, kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis, kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes, taip pat išvardinti ir kiti atvejai, kurie nėra glaudžiai susieti su šia byla, todėl neminėtini. Koks turi būti privalomojo nurodymo turinys, apspręsta Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnyje.

Susipažinus su 2008 m. balandžio 10 d. privalomojo nurodymo Nr. 6 turiniu matyti, kad jis atitinka įstatymų leidėjo keliamus reikalavimus. Valstybinės aplinkos apsaugos inspektorius privalome nurodyme pažymėta, kas surašė šį dokumentą, kada jis surašytas, kam duotas privalomas nurodymas, už kokį pažeidimą, kokia tvarka patvarkymas gali būti skundžiamas. Dokumento turinio analizė patvirtina, jog jis pasirašytinai įteiktas suinteresuoto asmens atstovui. Nenustatyta jokių privalomojo nurodymo pildymo procedūrų pažeidimų. Taigi apeliacinio skundo argumentas apie privalomojo nurodymo surašymo procedūros pažeidimą pripažintinas niekuo neparemtu.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 439 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 32-1 punkte nustatyta, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje draudžiama statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius ir kilnojamuosius objektus/įrenginius (namelius, konteinerius, nebenaudojamas transporto priemones, sandėliukus, garažus, bitininkų/sodininkų vagonėlius/namelius), išskyrus Statybos įstatyme, kituose teisės aktuose numatytus atvejus ir teisės aktų nustatyta tvarka masiniams renginiams naudojamus laikinus statinius, objektus ir įrenginius.

Ginčo vagonėlio stovėjimo Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje faktą iš esmės pripažįsta pats apeliantas, įrodyta 2008 m. balandžio 14 d. surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu bei kita administracinėje byloje esančia medžiaga (b.l. 10, 12; Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N662-1441/2009; procesinio sprendimo kategorija 42.19 (S)). Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 32-1 punkte įtvirtintos taisyklės nepaisymą būtų galima priskirti formaliajam teisės pažeidimui, kada pakanka nustatyti tik patį pažeidimo faktą ir nėra reikalinga įrodinėti padarytą žalą aplinkai, gamtos ištekliams ar ekosistemai. Vadinasi, atmestinas ir šis apeliacinio skundo argumentas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamoje administracinėje byloje iš tikro neturi teisinės reikšmės, kada bendrovė įsigijo vagonėlį - namelį. Esminės faktinės aplinkybės - vagonėlio stovėjimo vieta, dėl kurios, kaip jau buvo minėta, ginčo nėra, bei jo pastatymo (atgabenimo) laikas.

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, surašyto 2008 m. balandžio 14 d., pažeidimo faktas nustatytas 2008 m. kovo 7 d. bendro reido su Kuršių nerijos nacionalinio parko saugomų teritorijų pareigūnais metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N662-1441/2009; procesinio sprendimo kategorija 42.19 (S)). Tai reiškia, jog teisės pažeidimas konstatuotas galiojant Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 32-1 punktui (įsigaliojo 2007 m. lapkričio 23 d.), pagal kurį Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje draudžiama statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius ir kilnojamuosius objektus/įrenginius (namelius, konteinerius, nebenaudojamas transporto priemones, sandėliukus, garažus, bitininkų/sodininkų vagonėlius/namelius). Įrodymų apie šio vagonėlio pastatymą iki aptariamos Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento nuostatos įsigaliojimo (2007 m. lapkričio 23 d.) nėra. Tai reiškia, jog pažeidimas konstatuotas pagrįstai. Bendrasis teisės principas, kad teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, nepažeistas.

Privalomas nurodymas duotas uždarajai akcinei bendrovei „Gintarinis uostas“, atstovaujamai direktoriaus R. Z. (b.l. 42). Teismo sprendime padaryta nuoroda į vagonėlio priklausomybę fiziniam asmeniui R. Z. vertintina, kaip trūkumas, tačiau nedarantis įtakos bylos baigčiai, t. y. galimos intervencijos į pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nutarimas skundžiamo 2008 m. spalio 10 d. sprendimo priėmimo metu nebuvo įsiteisėjęs, ką pripažįsta ir apeliantas, todėl juo vadovautis nebuvo teisinio pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str.; b.l. 103-104).

Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas teismo neva padarytais procesinės teisės pažeidimais. Teigiama negavus trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo, apie trečiųjų suinteresuotų asmenų įtraukimą įmonė sužinojusi tik teismo posėdžio dieną, bendrovė nesusipažino su 2008 m. kovo 7 d. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos patikrinimo aktu Nr. 98, kuriuo rėmėsi teismas priimdamas sprendimą.

Šiais aspektais pažymėtina, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų įtraukimas į procesą yra skirtas išvengti pastarųjų asmenų interesų pažeidimo, teismo sprendimo galimo panaikinimo nusprendus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Toks procesinis veiksmas pareiškėjo pozicijai įtakos nedaro. Atvirkščiai, teismo nuomone, tik padeda visapusiškam bylos išnagrinėjimui ir objektyvaus sprendimo priėmimui. Tikrinamoje byloje trečiųjų suinteresuotų asmenų įtraukimas į procesą įvykdytas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi rašytinio proceso tvarka (b.l. 88). Dalyvaujantys byloje asmenys turėjo galimybę iki 2008 m. spalio 1 d. (paskutinio teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme) susipažinti su bylos medžiaga. Tai ne tik dalyvaujančių byloje asmenų teisė, bet ir pareiga, t.y. pareiga domėtis bylos eiga. Atsiliepimo negavimas neužkerta kelio bylos nagrinėjimui iš esmės.

2008 m. kovo 7 d. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos patikrinimo aktas Nr. 98 yra tik vienas iš administracinėje byloje esančių įrodymų ir neturi prioriteto kitų įrodymų atžvilgiu. Vertinami visi įrodymai surinkti byloje pagal teismo vidinį įsitikinimą, grindžiamą visapusišku, objektyviu ir išsamiu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, todėl aptariamas dokumentas negali būti laikomas, kaip tvirtina apeliantas, reikšmingiausiu tarp visų kitų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.). Jis buvo pridėtas prie bylos teismo posėdžio metu, o tai reiškia, jog egzistavo reali galimybė susipažinti su 2008 m. kovo 7 d. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos patikrinimo aktu Nr. 98. Pareiškėjas posėdžio metu neprašė ilgesnio laiko tarpo susipažinimui su papildomai prie bylos pridedamais dokumentais, neprašė papildomo laiko pasiruošti bylos nagrinėjimui, todėl nėra pagrindo teiginiui apie teisės susipažinti su dokumentais, susijusiais su byla, atėmimą.

Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, net jei ir būtų buvę padaryti apeliaciniame skunde įvardijami procesinės teisės pažeidimai, jie negalėtų tarnauti pagrindu sprendimo naikinimui, kadangi nebūtų esminiai. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 1 d.).

Kiti apeliacinio skundo motyvai, kaip antai, jog teismas tinkamai neįvertino bendrovės pateiktų argumentų esmės, įrodymų, neįsigilino į sąryšį tarp ginčą reguliuojančių įstatymų ir poįstatyminių aktų, yra abstraktūs, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pripažinti nepagrįstais ir yra atmestini.

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir priėmė teisingą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Gintarinis uostas“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius