Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-08-20 · Administracinė byla Nr. P-556-193-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-08-20
Bylos Nr.
P-556-193-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
D. Š.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Trečiasis asmuo
B. P.
Kategorijos
  • 80.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P556-193/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.10; 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. rugpjūčio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. Š. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A858-790/2010 pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui B. P. dėl įsakymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja D. Š. (toliau – ir pareiškėja) skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-72 bei prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-99.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad nuo 1985 metų ji dirba antstole. Siekdama įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ji įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir yra baigusi 8 semestrus bei mokosi 5 kurse. Ši paskutinė studijų dalis atitinka magistrantūros studijų programos reikalavimus, ką patvirtina ir Vilniaus universiteto 2007 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 785. Paaiškino, kad yra baigusi vientisų teisės krypties studijų programos dalį, atitinkančią universitetinių pagrindinių (bakalauro) studijų programos reikalavimus, t. y. yra įgijusi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalaurą), nors diplomas bus išduotas tik po to, kai bus užbaigta likusi studijų programos dalis, atitinkanti magistrantūros studijų programos reikalavimus. Pabrėžė, kad Aukštojo mokslo įstatymas aukštąjį mokslą sieja su pagrindinių arba vientisų studijų Lietuvos aukštojoje mokykloje baigimo momentu, tačiau ne diplomo pateikimo momentu. Paaiškino, kad antstole dirba virš 20 metų, todėl pagrįstai tikėjosi protingų ir pagrįstų savo įgytų teisių apsaugos. Nurodė, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnyje yra pateikiamas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo atvejų sąrašas. Antstolių įstatymas yra laikytinas specialiąja įstatymo norma, reglamentuojančia antstolio įgaliojimų pasibaigimą. Kaip matyti iš Antstolių įstatyme pateikto baigtinio antstolių įgaliojimų pasibaigimo sąrašo, šiame sąraše nėra numatyta tokio atleidimo pagrindo, dėl kurio ji buvo atleista. Tai reiškia, kad nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai prieštaraujančios nuostatos, todėl priimtas Teisingumo ministro įsakymas Nr. 7P-72, kuris remiasi tik Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, tačiau prieštarauja Antstolių įstatymui, pareiškėjos manymu, yra nepagrįstas ir naikintinas, nes prieštarauja teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principui. Papildomame skunde teismui pareiškėja nurodė, kad 2007 m. spalio 2 d. Teisingumo ministras priėmė įsakymą Nr. 7P-99, vadovaudamasis tuo, kad ji buvo atleista iš antstolių, kuriuo paskyrė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančią antstolę B. P. perimančia jos, veikusios Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje, nebaigtas vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą. Paaiškino, kad ji neteisėtai atleista iš darbo, todėl ir jos darbo funkcijų perdavimas yra neteisėtas. Be to, pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 9 d. priimto Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 53-2043) 5 straipsnio 1 dalies nuostata „teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.“ ir 5 straipsnio 2 dalies nuostata „antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai bei 29 straipsnio 1 daliai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundus patenkino, panaikino Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-72 „Dėl antstolės D. Š. įgaliojimų pasibaigimo“, panaikino Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymą 2007 m. spalio 2 d. Nr. 7P-99 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės D. Š. įgaliojimams“, pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nepatenkino.

Teismas nustatė, kad 1985 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėja buvo priimta dirbti Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismo vykdytoja. 2007 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras įsakymu Nr. 7P-72 „Dėl antstolės D. Š. įgaliojimų pasibaigimo“ 2007 m. spalio 1 d. atleido pareiškėją iš antstolių, neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-99 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės D. Š. įgaliojimams“ skyrė antstolę B. P. perimančia antstolės D. Š. darbines funkcijas, pastarąją atleidus iš antstolių. Pareiškėja 2008 m. birželio 18 d. gavo diplomą, patvirtinantį, jog ji baigė Vilniaus universiteto teisės programą ir jai suteiktas teisės magistro kvalifikacinis laipsnis. Pažymėjo, kad 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo Nr. VIII-1993, kuris įsigaliojo 2000 m. spalio 31 d., 7 straipsnyje buvo nustatyta, kad „asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais <...> 3) turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“. 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad per septynerius metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos; 3 dalyje buvo nustatyta, kad dirbti teismo antstoliais trejus metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos gali būti priimami asmenys, kurie turi aukštąjį išsilavinimą ir studijuoja siekdami įgyti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą. Taip pat nurodė, kad 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-877 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjui yra suteikta teisė keisti, naikinti arba priimti naujus įstatymus, reglamentuojančius tam tikrų asmenų teises ir pareigas, t. y. įstatymų leidėjas pakeitė teismo antstolių nustatyto išsilavinimo įgijimo terminus, 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-877 5 straipsnio 1 dalyje nustatydamas, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnyje 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių, tuo pakeisdamas nustatyto išsilavinimo įsigijimo terminus, numatytus 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 straipsnio 1 dalyje (per septynerius metus nuo Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, vadovaudamasi 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1994 2 straipsnio 1 dalies norma, 2000 m. spalio 31 d. įsigaliojus Teismo antstolių įstatymui, įgijo teisėtus bei pagrįstus lūkesčius, o kartu ir pareigą, per septynerius metus nuo minėto įstatymo įsigaliojimo dienos (iki 2007 m. spalio 31 d.) įgyti reikiamą išsilavinimą antstolio pareigybei atitikti. Pažymėjo, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės bei valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Tai reiškia, kad asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, siekdama įgyti jos pareigoms privalomą aukštąjį universitetinį išsilavinimą, įstojo į Vilniaus universiteto teisės fakultetą, o baigus 8 semestrus, ji buvo užbaigusi vientisų teisės krypties studijų programos dalį, atitinkančią universitetinių pagrindinių (bakalauro) studijų programos reikalavimus, t. y. buvo įgijusi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalaurą), tačiau diplomas pareiškėjai buvo išduotas tik po to, kai ji užbaigė likusią studijų programos dalį, atitinkančią magistrantūros studijų programos reikalavimus. Teismas konstatavo, kad Aukštojo mokslo įstatymas aukštąjį mokslą sieja su pagrindinių arba vientisų studijų Lietuvos aukštojoje mokykloje baigimo momentu, tačiau ne diplomo pateikimo momentu. Išsamiai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, atlikęs visapusišką teisės normų, reglamentuojančių antstolių reikiamo išsilavinimo įgijimą, analizę, teismas padarė išvadą, kad realiai ir faktiškai mokslus Vilniaus universiteto Teisės fakultete, įgyjant aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalauro), pareiškėja baigė 2007 metų pavasarį, todėl būtent nuo šios dienos ir turi būti skaičiuojamas terminas, vertinant jos atitikimą užimamoms antstolės pareigoms. Teismas laikė, kad sąvoka „studijų baigimas“ turi būti siejama su faktiniu reikiamo išsilavinimo aukštojoje mokykloje įgijimu, o ne formaliu diplomo, baigusiam mokslus, įteikimu, todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, remdamasis aiškiu ir nedviprasmišku teisėtų lūkesčių principu, konstatavo, kad pareiškėja per įstatymų, reglamentuojančių reikiamo išsilavinimo įsigijimą, norint tapti antstoliu, nustatytus terminus, įgijo aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalaurą), reikalingą antstolio pareigoms užimti, kad Ministerija formaliai vertino ginčo situaciją ir netinkamai interpretavo realų studijų baigimo faktą, todėl, teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007 m. rugsėjo 28 d. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą įsakymą Nr. 7P-72, atleisdamas pareiškėją iš antstolių, motyvuojant tuo, kad ji neturi nustatyto išsilavinimo. Teismui padarius pagrįstą išvadą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-72, atleisdamas pareiškėją iš antstolių, netinkamai taikė bei vertino galiojančias teisės normas, reglamentuojančias antstoliams nustatyto išsilavinimo įgijimo terminus, padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-99 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolės D. Š. įgaliojimams“ nepagrįstai skyrė antstolę B. P. perimančia antstolės D. Š. darbines funkcijas, pastarąją atleidus iš antstolių. Remdamasis išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-72 bei dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-99 panaikinimo yra teisėti ir pagrįsti, kad teisingumo ministras, priimdamas minėtus įsakymus, netinkamai taikė bei vertino ginčo aplinkybes, todėl pareiškėjos skundus patenkino. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjos nurodyti įstatymai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir atsakingo valdymo principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai bei 29 straipsnio 1 daliai, todėl jos prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetė.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 13 d. sprendimu atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą patenkino - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl pareiškėjos teisės eiti antstolio pareigas, konkrečiai, dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 7P-72, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš antstolių, bei 2007 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 7P-99, kuriuo pareiškėjos nebaigtos vykdyti vykdomosios bylos buvo perduotos kitam antstoliui, teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių konkrečiai Aukštojo mokslo įstatymo ar kitų teisės aktų normų pagrindu padarė pirmiau minėtą išvadą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad šis teisės aiškinimo aspektas jau buvo analizuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (pvz., žr. 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1924/2008; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1925/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2039/2008), kad pagal Švietimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 63-2853) 2 straipsnio 5 dalį, išsilavinimas – tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija – tai įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. To paties straipsnio 3 dalis inter alia numato, kad aukštojo mokslo studijų programas vykdo aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, 4 dalis – kad baigus aukštojo mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija, o 5 dalis – kad aukštųjų mokyklų veiklos principus ir studijų jose tvarką nustato Aukštojo mokslo įstatymas. Įvertinęs šias nuostatas Lietuvos vyriausias administracinis teismas konstatavo, kad iš minėtų Švietimo įstatymo nuostatų akivaizdu, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos. Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiama „aukštojo išsilavinimo“ sąvoka: tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. To paties straipsnio 2 ir 4 dalyse apibrėžiama, jog aukštoji mokykla yra studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo nustatyta tvarka, o diplomas – tai asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisąsias studijas, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją. Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą. Taigi Aukštojo mokslo 2 straipsnio 4 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis expressis verbis nurodo, kad asmens įgytą kvalifikaciją liudija jam išduotas diplomas. Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje bakalauras yra apibrėžiamas kaip kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam nuosekliųjų universitetinių studijų pirmosios pakopos studijų programą, taip pat asmuo, turintis bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Be to, Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kvalifikacijos ir mokslo laipsnio suteikimą patvirtinančių dokumentų formą, jų gamybos, apskaitos, registracijos ir išdavimo tvarką nustato Vyriausybė. Šią nuostatą įgyvendina 2001 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 900 ,,Dėl aukštojo mokslo kvalifikacijos ir daktaro laipsnio suteikimą patvirtinančių dokumentų formos, jų gamybos, apskaitos, registracijos ir išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2007 m. kovo 14 d. redakcija), kuriuo patvirtinto Aukštojo mokslo kvalifikacijos ir daktaro mokslo laipsnio suteikimą patvirtinančių dokumentų formos, jų gamybos, apskaitos, registracijos ir išdavimo tvarkos aprašo 3 punkte numatyta, kad aukštosios mokyklos turi teisę išduoti diplomus, liudijančius asmens įgytą aukštojo mokslo kvalifikacinį laipsnį ir (arba) profesinę kvalifikaciją, tik tiems asmenims, kurie baigė atitinkamos studijų pakopos studijų programą ir įvykdė visus šios programos reikalavimus. Aukštojo mokslo įstatymas taip pat numato, kad tam tikrais atvejais aukštoji mokykla gali išduoti ne diplomą, o pažymėjimą, tačiau toks pažymėjimas gali būti išduotas tik tuomet, kai asmuo baigia rezidentūros programą (Aukštojo mokslo įstatymo 4 str. 2 d.) arba tuomet, kai asmuo, studijavo aukštojoje mokykloje pavienius dalykus arba dalykų ciklą, bet neišėjo kurios nors nuosekliųjų studijų pakopos visos programos – taigi, neįgijo aukštojo išsilavinimo (Aukštojo mokslo įstatymo 4 str. 3 d.). Įvertinusi pirmiau išdėstytas nuostatas teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje reikalaujamo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo sieti vien su faktiniu atitinkamo išsilavinimo aukštojoje mokykloje įgijimu nėra pagrindo. Tam, kad asmuo būtų laikomas baigusiu pagrindines universitetines studijas ir įgijusiu bakalauro kvalifikacinį laipsnį, jis turi būti baigęs visą bakalauro studijų programą ir gavęs tai patvirtinantį diplomą. Tokį teisės normų aiškinimą patvirtina ir susiformavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008; 2009 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-379/2009), pagal kurią Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas (įgyti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą iki 2007 m. spalio 31 d. (dėl šio termino žr., pvz., pirmiau minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. A525-1996/2008) yra tenkinamas tuomet, kai: 1) pareiškėjas iki įstatyme nustatyto termino (t. y. 2007 m. spalio 31 d.) įgijo reikalaujamą aukštąjį išsilavinimą ir 2) pateikė jo išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Kaip minėta pirmiau, šiuo atveju išsilavinimą patvirtinančiu dokumentu laikytinas būtent aukštosios mokyklos išduotas diplomas, o ne pažyma, kurioje nurodoma, kad diplomas bus išduotas tuomet, kai bus sėkmingai užbaigta likusi studijų dalis, atitinkanti magistrantūros studijų programos reikalavimus. Nors pareiškėja, grįsdama savo reikalavimus, atsiliepime į apeliacinį skundą rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 24 d. sprendimu byloje Nr. A143-379/2009, kuriame teismas konstatavo, jog būtina atskirti aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo įgijimą nuo tokio išsilavinimo pripažinimo, skiriasi nagrinėjamos ir pirmiau minėtos bylos faktinės aplinkybės. Minėtoje byloje pareiškėjas buvo baigęs atitinkamą studijų programą ir pateikęs išsilavinimo gavimą patvirtinantį diplomą, t. y. atitiko pirmiau minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje apibrėžtas sąlygas. Buvo atlikti visi įstatymo reikalaujami veiksmai, priklausę nuo pareiškėjo valios. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai nurodė, kad (konkrečiai toje byloje - užsienyje) įgytas ir teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvoje pripažintas aukštasis išsilavinimas laikytinas įgytu nuo to laiko, kai (užsienio) mokslo įstaiga išdavė šį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą). Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje byloje pirmiau minėtos sąlygos nėra tenkinamos, t. y. pareiškėja nepateikė jos įgytą išsilavinimą patvirtinančio įstatyme numatyto dokumento (diplomo). Pareiškėja taip pat rėmėsi teisėtų lūkesčių ir teisingumo principais. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos manymu, į šiuos principus jau atsižvelgė įstatymų leidėjas, nustatydamas pakankamai ilgą septynių metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį pareiškėja turėjo galimybę įgyti teisės aktuose reikalaujamą išsilavinimą. Be to, teisėtų lūkesčių principas šiuo atveju negali būti suvokiamas kaip reikalaujantis, kad bet kuris antstolis, per teisės aktais nustatytą pereinamąjį laikotarpį neįgijęs reikalaujamo išsilavinimo, ir toliau galės dirbti antstolio darbą, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad ginami tik tie lūkesčiai, kurie yra pagrįsti Konstitucija ir galiojančiais teisės aktais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03). Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1924/2008), pereinamasis laikotarpis tęsėsi nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2007 m. spalio 31 d., todėl toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja, atsižvelgdama į teisės aktuose nustatytą pereinamąjį laikotarpį, privalėjo imtis visų veiksmų, kad iki nustatyto termino pabaigos įgytų reikalaujamą aukštojo mokslo diplomą, todėl jai kilusios neigiamos pasekmės negali būti teisinamos teisėtų lūkesčių principu. Pareiškėjos teiginys, kad ji norėjo įgyti „svaresnį“ aukštąjį išsilavinimą, ir dėl to pasirinko būtent vientisąsias (ilgesnes) studijas, taip pat atmestinas, nes tokiu pasirinkimu negali būti paneigti teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai. Teismas pažymėjo, kad aiškinant teisės normas pareiškėjos ir pirmosios instancijos teismo siūlomu būdu, būtų paneigiama vientisųjų studijų, kaip atskiros studijų formos, esmė (Aukštojo mokslo įstatymo 2 str. 26 d.), nes, sekant tokia logika, norint tapti antstoliu, t. y. atitikti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, (gauti ir) pateikti aukštojo mokslo diplomo išvis nebereikėtų – pakaktų pateikti pažymą, kad yra baigtas tam tikras semestrų skaičius. Pareiškėja, pasirinkdama vientisąsias studijas, atsižvelgdama į galiojantį reguliavimą, privalėjo suvokti iš to kylančias pasekmes, t. y. tai, kad aukštojo mokslo diplomas jai bus išduotas tik baigus pirmosios ir antrosios pakopos universitetines studijas. Nors pareiškėja, remdamasi teisingumo principu, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-171/2010, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nurodytos bylos aplinkybės skiriasi nuo šios nagrinėjamos bylos, kadangi pirmiau minėtoje byloje pareiškėjai tam tikrų veiksmų negalėjo atlikti dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino teisės aktų nuostatas ir netinkamai jas pritaikė šios bylos aplinkybėms. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja nei ginčijamų įsakymų priėmimo dieną, nei iki 2007 m. spalio 31 d. atsakovui nepateikė įgytą aukštąjį mokslą patvirtinančio diplomo, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas turėjo pareigą priimti ginčijamus įsakymus, ginčijamas 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-72 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Teismas nurodė, jog laikytina, kad pareiškėja iš antstolių buvo atleista nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Civilinio kodekso 1.118 str. 1 d. ir 1.119 str. 1 d., Darbo kodekso 162 str. 1 d. 10 p., Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”) (analogiškai žr. 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1924/2008). Padarius išvadą, kad ginčijamas 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 7P-72 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo spręsti, kad ginčijamas 2007 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 7P-99 yra neteisėtas ar nepagrįstas. Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta, jog pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, Ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas Ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams. 2002 m. liepos 8 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet nepanaudoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos (Žin., 2002, Nr. 71-2990) (toliau - ir Tvarka) 3 punkte įtvirtinta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams ne vėliau kaip kitą darbo dieną Ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui. Tvarkos 8 punkte numatyta, kad antstolis iki Ministro įsakymo dėl jo atleidimo iš antstolių priėmimo dienos, o nesant galimybių – per penkias darbo dienas nuo tokio įsakymo priėmimo dienos, privalo pateikti Lietuvos antstolių rūmams bei Ministerijai šiuos inventorizavimo aktus: vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų (faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų įteikimo ir perdavimo) inventorizavimo aktą, išieškotojams neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų bei perimto, bet išieškotojams neperduoto turto inventorizavimo aktą, vykdymo išlaidų panaudojimo pagal nebaigtas vykdomąsias bylas inventorizavimo aktą ir archyvo inventorizavimo aktą. Teismas padarė išvadą, kad tokio įsakymo priėmimas yra ne Ministro teisė, o pareiga. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog tokio įsakymo priėmimą nulemia įsakymo dėl atleidimo iš antstolių priėmimas: įsakymas dėl atleidimo iš antstolių yra pirminis šios procedūros etapas, o įsakymas dėl nebaigtų vykdyti vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų perdavimo – antrinis, t. y. jis yra privalomas atleidimo iš antstolių procedūros elementas. Be to, tokioje situacijoje, kaip matyti iš Tvarkos 8 punkto, atitinkamas pareigas turi ir iš antstolio pareigų atleidžiamas asmuo (analogiškai žr. 2008 m. lapkričio 27 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1925/2008). Pagal Antstolių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, antstolio įgaliojimai pasibaigia atleidus jį iš antstolių. Kaip jau buvo minėta, pareiškėja įsakymu Nr. 7P-72 buvo atleista iš antstolio pareigų. Teismas padarė išvadą, kad Ministras, pasibaigus pareiškėjos, kaip antstolio, įgaliojimams, turėjo pareigą priimti įsakymą Nr. 7P-99, o pareiškėja savo ruožtu turėjo Tvarkos 8 punkte nustatytą pareigą dėl inventorizavimo aktų perdavimo. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, jog būtų buvusi pažeista įsakymo Nr. 7P-99 priėmimo procedūra ar jį būtų priėmęs tam neįgaliotas subjektas.

IV.

Pareiškėja 2010 m. birželio 10 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo ir 2010 m. rugpjūčio 12 d. papildomą prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A858-790/2010. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą; apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A858-790/2010 nagrinėti iš naujo ir pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą, paliekant nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą; taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A858-790/2010 vykdymą. Prašyme dėstomi šie argumentai:

1. Administracinė byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad sprendžiant bylos atnaujinimo pagrindo pagrįstumą, t. y. tikrinant, ar nepažeistos asmens teisę į nešališką teismą užtikrinančios teisės normos, teismui privalu vadovautis Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis. Taip pat atsižvelgti į šioje srityje formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-790/2010 priėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjo Stasio Gagio, teisėjo pranešėjo Irmanto Jarukaičio ir teisėjo kolegijos pirmininko Dainiaus Raižio. Tokios sudėties teismas, priimdamas kardinaliai priešingą sprendimą pirmosios instancijos teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimui, kuris aiškiai paneigia bendruosius teisingumo ir protingumo teisės principus, buvo šališkas. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos konstitucinė teisė į nešališką teismą ir teisingą bylos nagrinėjimą.

3. Pareiškėjos manymu, bylą nagrinėjusio teismo teisėjų kolegijos pirmininkas, teisėjas Dainius Raižys buvo suinteresuotas bylos baigtimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 13 d. sprendime konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes iš esmės neatitinka suformuotos teismo praktikos šios kategorijos bylose. Patvirtindamas savo poziciją, teismas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtas nutartis, kuriose vienu iš teisėjų kolegijos nariu buvo ir teisėjas Dainius Raižys. Taigi teisėjų kolegijos pirmininkas šioje byloje Dainius Raižys buvo šališkas, jo suinteresuotumas bylos baigtimi pagrįstas tuo, kad jis dalyvavo nagrinėjant ir priimant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai palankius sprendimus kitose šios kategorijos bylose. Teisėjas Dainius Raižys buvo subjektyviai šališkas priimant 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą, nes turėjo išankstinį nusistatymą, t. y. tendencingai vadovavosi ankstesnėse šios kategorijos bylose, kurių nagrinėjime pats dalyvavo, priimtais teismo išaiškinimais, visiškai neatsižvelgęs į šios bylos specifiką. Tokią poziciją dėl teismo (teisėjo) šališkumo yra suformavęs EŽTT Ferrantelli ir Santangelo v. Italiją bylos sprendime. Šie faktai administracinėje byloje Nr. A858-790/2010 dalyvavusiems asmenims objektyviai galėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktu.

4. Teisėjas pranešėjas Irmantas Jarukaitis taip pat buvo šališkas. Kaip matyti iš pridedamo teisėjo Irmanto Jarukaičio gyvenimo aprašymo jis nuo 1997 m. iki 2010 m. dirbo Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vyr. specialistu, vėliau šio departamento Žmogaus teisių ir tarptautinės teisės skyriaus vedėju. 2005 metais Irmantas Jarukaitis dirbo Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus pavaduotoju. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad teisėjas Irmantas Jarukaitis buvo pavaldus atsakovui administracinėje byloje Nr. A858-790/2010 Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Be to, šis teisėjas buvo tiesioginiuose pavaldumo santykiuose su atsakovu tuo metu, kai buvo priimtas administracinėje byloje Nr. A858-790/2010 ginčytas teisinis reguliavimas dėl reikalavimų antstolių išsilavinimui, todėl, akivaizdu, kad teisėjas galėjo būti šališkas priimant 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą. Byloje Sramek v. Austriją EŽTT nustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir pripažino teismą buvus šališką, kuomet vienas teismo narių savo profesine veikla buvo pavaldus vienai iš bylos šalių. Teisėjas Irmantas Jarukaitis savo profesine veikla skundžiamų įsakymų priėmimo metu, t. y. 2007 m. rugsėjo 28 d. ir 2007 m. spalio 2 d., buvo tiesiogiai pavaldus atsakovui. Tą patvirtina ir išrašas iš valstybės įmonės „Registrų centras“, iš kurio aiškiai matyti, kad Europos teisės departamentas, kurio generalinio direktoriaus pavaduotoju buvo teisėjas, priklauso LR teisingumo ministerijai. Šios aplinkybės patvirtina, jog teisėjas Irmantas Jarukaitis objektyviai galėjo turėti išankstinį nusistatymą dėl sprendimo esmės, nes ilgą laiką buvo pavaldus tam nagrinėjamos bylos dalyviui, kuris priėmė ginčijamus įsakymus.

5. Naujai pateikiami įrodymai yra akivaizdūs, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jai taikant nagrinėjamoje byloje (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). 2010 m. birželio 17 d. kreipėsi į LR švietimo ir mokslo ministeriją dėl išaiškinimo pateikimo, kokia jos vientisų studijų programos dalis atitinka pirmosios pakopos (bakalauro) studijas. Kaip matyti iš pridedamo Švietimo ir mokslo ministerijos rašto Nr. 42-01-R-4544 ir Vilniaus universiteto pažymos Nr. 10000-3-952 pareiškėja, atleidimo metu, t. y. 2007 m., buvo baigusi I-VII semestrus, kurios apimtis buvo 140 kreditų, tai reiškia, jog atitiko reikalavimus, keliamus universitetinių pagrindinių (bakalauro) studijų programoms. Be to, Vilniaus universitetas pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. ISAK-1551 „Dėl bendrųjų reikalavimų studijų programoms“ patvirtino Pagrindinių, specialiųjų, profesinių ir vientisųjų studijų programų nuostatus, kurių 32 punkte yra nustatyta, kad vientisųjų studijų programos 130-170 kreditų apimties dalis turi atitikti reikalavimus, keliamus universitetinių pagrindinių (bakalauro) studijų programoms. Vadinasi, įstatymo leidėjas aukštąjį mokslą sieja su pagrindinių arba vientisųjų studijų baigimo momentu, bet ne atitinkamo diplomo pateikimo momentu. Pažymi, kad Aukštojo mokslo įstatyme (redakcija galiojusi atleidimo iš antstolių dieną, 2000 m. kovo 21 d. Nr. VIII - 1586) yra nurodyta, jog aukštasis išsilavinimas yra įgyjamas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje. Tai reiškia, jog ji atleidimo dieną sutinkamai su Lietuvos teisės aktais buvau įgijusi tinkamą išsilavinimą, kurio reikalauja Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ir 12 straipsnio 3 dalis. Tokia nauja aplinkybė administracinėje byloje Nr. A858-790/2010 objektyviai sukelia pagrįstų abejonių dėl teismo priimto 2010 m. gegužės 13 d. sprendimo pagrįstumo.

6. Pareiškėjos atveju turi būti pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Panaikinus 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą ir nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, jai palankaus naujo sprendimo vykdymas gali iš esmės pasunkėti arba netgi pasidaryti neįmanomu. Tokiu būdu galėtų būti pažeistos trečiųjų asmenų teisės, t. y. tiek išieškotojų, tiek D. Š., antstolių kontoroje dirbančių asmenų, taip pat antstolių, kuriems būtų perduotos vykdomosios bylos pagal galimai neteisėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimą. Taigi akivaizdu, kad šiuo atveju yra objektyviai būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimo vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9, 10 punktus.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46, 47 str.), reglamentuojančio teismo sudėtį, nušalinimus, nuostatų pažeidimus. Pareiškėjos pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismo sudėtis buvo neteisėta ar jog bylą nagrinėjęs teismas galėjo būti šališkas, todėl prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą yra nepagrįstas.

Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Priešingu atveju, būtų rizikuojama tuo pasitikėjimu, kurį teismai turi kelti visuomenėje, o svarbiausia - proceso šalims. Todėl proceso teisės normos, garantuojančios teismo (teisėjo) nešališkumą, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinį, šios teisės reikšmę demokratinėje ir teisės viršenybe grindžiamoje visuomenėje.

Šių nuostatų, dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo, taikymas taip pat yra glaudžiai susijęs su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio taikymu, kurio praktiką formuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje aiškiai nustatė, kad sąvoka „nešališkumas“, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. pvz. bylą Hauschildt v. Danija). Atitinkamai, ar teismas yra šališkas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatyta, remiantis subjektyvumo testu, t. y. konkretaus teisėjo asmeninio įsitikinimo pagrindu konkrečioje byloje. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. v. Islandija Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan.

Atsižvelgiant į minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką dėl teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principo aiškinimo, konstatuotina, jog vien tik faktas, kad tas pats teisėjas yra dalyvavęs nagrinėjant kitas panašaus pobūdžio bylas nėra pakankamas pagrindas pripažinti tokią situaciją kaip keliančią abejonių dėl teismo sudėties teisėtumo ar teisėjo ir teismo nešališkumo. Nagrinėjamu atveju, kaip numato Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei ABTĮ 157 straipsnio 2 dalis, kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo nėra pateikta jokių kitų konkrečių įrodymų dėl galimo administracinę bylą Nr. A858-790/2010 nagrinėjusio teisėjo Dainiaus Raižio šališkumo subjektyvia ar objektyvia prasme (teisėjo asmeninio elgesio ar objektyvių faktų, keliančių abejones dėl jo šališkumo, pavyzdžiui, teisėjo ir byloje dalyvaujančių asmenų tarpusavio santykių pobūdžio). Dėl šios priežasties nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad administracinę bylą Nr. A858-790/2010 išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Pareiškėjos teigimu, teisėjas Irmantas Jarukaitis nuo 1997 m. iki 2010 m. dirbo Europos teisės departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, t. y. buvo tiesiogiai pavaldus atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai administracinėje byloje Nr. A858-790/2010. Tą patvirtina ir išrašas iš valstybės įmonės „Registrų centras“, iš kurio aiškiai matyti, kad Europos teisės departamentas, kurio generalinio direktoriaus pavaduotoju buvo teisėjas, priklauso LR teisingumo ministerijai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie pareiškėjos nurodyti teiginiai ir pateikti įrodymai dėl teisėjo Irmanto Jarukaičio šališkumo taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog administracinę bylą Nr. A858-790/2010 išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Europos teisės departamentui, kuriame dirbo teisėjas Irmantas Jarukaitis, vadovauja generalinis direktorius. Generalinis direktorius tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas teisingumo ministrui. Europos teisės departamento generalinio direktorius gali turėti pavaduotoją (-ų), kurį (-iuos) jis priima į pareigas ir atleidžia iš pareigų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Europos teisės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas (-ai) tiesiogiai pavaldus (-ūs) ir atskaitingas (-i) generaliniam direktoriui, kuris nustato jo (jų) administravimo sritis ir paveda jam (jiems) atitinkamas funkcijas. Taigi teisėjas Irmantas Jarukaitis nebuvo tiesiogiai pavaldus LR teisingumo ministerijai, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis objektyviai galėjo turėti išankstinį nusistatymą dėl sprendimo esmės.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Kaip matyti iš prašymo turinio, pareiškėja iš esmės nenurodo konkrečių argumentų, jog apeliacinės instancijos teismas padarė konkretų materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja kitaip aiškina Aukštojo mokslo įstatyme numatytas normas dėl aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo įgijimo momento, negali būti laikoma patvirtinančia, jog teismas padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.

Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo papildomais pagrindais atnaujinti procesą nurodo ne konkrečių materialinės teisės normų pažeidimus, bet kelia fakto klausimus. Vien tik galimai netinkamas fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu. Pareiškėjos prie prašymo pridėti Švietimo ir mokslo ministerijos raštas Nr. 42-01-R-4544 ir Vilniaus universiteto pažyma Nr. 10000-3-952 niekaip neįrodo, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Minėtuose dokumentuose yra pateikiami išaiškinimai, nuomonė dėl pareiškėjos studijų, kurie nepaneigia apeliacinės instancijos teismo teisės normų aiškinimo, kad reikalaujamo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo sieti vien su faktiniu atitinkamo išsilavinimo aukštojoje mokykloje įgijimu nėra pagrindo. Tam, kad asmuo būtų laikomas baigusiu pagrindines universitetines studijas ir įgijusiu bakalauro kvalifikacinį laipsnį, jis turi būti baigęs visą bakalauro studijų programą ir gavęs tai patvirtinantį diplomą. Todėl prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą taip pat yra nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, jog pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Atsisakius atnaujinti procesą, nėra pagrindo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. sprendimo vykdymą administracinėje byloje Nr. A858-790/2010.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-790/2010 pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui B. P. dėl įsakymų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArūnas SutkevičiusSkirgailė Žalimienė