Kauno apygardos teismo sprendimas

2007-02-19 · Civilinė byla Nr. 2A-54-555/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-02-19
Bylos Nr.
2A-54-555/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Tamašauskas (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Raimondas Buzelis
Ieškovas
S. Ž.
Atsakovas
R. Ž.
Advokatai
Kristina Česnaukienė, Redvita Šeštakauskienė
Civilinė byla Nr. 2A-54-555/2007
Pirmosios instancijos teismo teisėja Irena Poderienė
Procesinio sprendimo kategorija 71;114.11;121.15(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. vasario 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,

kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Raimondo Buzelio,

sekretoriaujant Diletai Liudžiuvienei, dalyvaujant ieškovui S. Ž., ieškovo atstovei advokatės padėjėjai Redvitai Šeštakauskienei, atsakovei R. Ž., atsakovės atstovei advokatei Kristinai Česnaukienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. Ž. ieškinį atsakovei R. Ž. dėl piniginės kompensacijos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 63774 Lt piniginę kompensaciją už atliktą ūkinio pastato rekonstrukciją ir priestato pastatymą. Nurodė, kad po santuokos nutraukimo ir santuokinio turto dalybų visa šeima gyveno drauge Kaune (duomenys neskelbtini) iki 1998 m. Šią aplinkybę pripažįsta ir atsakovė. Gyvendami drauge bendrai tvarkė ir ūkį – mokėjo komunalinius mokesčius, tvarkė aplinką, pirko maisto produktus, bendrai naudojo turėtas lėšas. Namą (duomenys neskelbtini) , Kaune, kurį atsakovė paveldėjo iš tėvų, nugriovė 1989 m. Turėdami butą (duomenys neskelbtini) , Kaune, jame gyveno nuo 1970 m. iki 1992 m., kol persikėlė į namą (duomenys neskelbtini) , Kaune. Dar gyvendami (duomenys neskelbtini) gatvėje pradėjo statytis naują namą. Norint namą statytis reikėjo išsituokti. Santuoką formaliai nutraukė 1984 m. Pradėjus namo inventorizavimą prasidėjo anoniminiai skundai, todėl privalėjo ištuoką įregistruoti, ką ir padarė 1990 m. Po 1993 10 12 turto dalybų notarinės sutarties šeimyniniame gyvenime niekas nepasikeitė. Su atsakove buvo sutarta, kad jis savo darbu ir lėšomis toliau statys ūkinį pastatą - pagal gautus projektus jį rekonstruos į gyvenamąjį namą ir kad jis atiteks jam. Ūkinio pastato perstatymui trūko lėšų, todėl pinigus skolinosi. 1994 m. buvo priverstas parduoti butą (duomenys neskelbtini) gatvėje su garažu, nes reikėjo atsiskaityti už skolas. Po buto pardavimo už savo lėšas toliau vykdė ūkinio pastato rekonstrukciją, pirko statybines medžiagas, samdė darbininkus už savo lėšas. Nuo 1993 iki 1997 m. atliko darbus - pastatas 2I2/p iš vienaaukščio perstatytas į dviejų aukštų, pastatytas naujas pastatas 2i2/p su garažu, juos abu sujungus. Grįžus iš darbo Klaipėdos transporto laivyne į namus (duomenys neskelbtini) , įleistas nebuvo. Atvykdavo pakankamai dažnai, tačiau dėl apsigyvenimo konkretaus atsakymo nebuvo. 2001 m. rugpjūčio mėnesį dar kartą atvyko išsiaiškinti ir girdint kaimynui Liužinui atsakovė pasakė, kad jo čia nieko nėra. Tada suprato, kad yra apgautas.Piniginis indėlis perstatant ūkinį pastatą yra 63 774 Lt, neskaitant tiesioginio darbo. Patirtas išlaidas grindžia UAB”Sistela” paskaičiavimais.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 31 887 Lt piniginę kompensaciją, 200 Lt žyminio mokesčio, 600 Lt advokato pagalbai apmokėti, 236 Lt už lokalinės sąmatos sudarymą. Teismas nustatė, jog šalys veikė bendrai turėdamos tikslą rekonstruoti ūkinį pastatą ir pastatyti priestatą, tiek ieškovas, tiek atsakovė investavo šio tikslo siekimui savo turimas lėšas, o ieškovas organizavo ir pats atliko reikalingus darbus. Šalių santykiams kvalifikuoti teismas taikė tuo metu galiojusio Civilinio kodekso (1964 m. red.) normas, reglamentavusias jungtinę ūkinę veiklą, kurios nustatė, kad keli asmenys galėjo įsipareigoti bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti, o piliečiai galėjo sudaryti jungtinės veiklos sutartį asmeniniams buitiniams savo poreikiams tenkinti (CK 472 str. 1,2 d./1964 m. red.). Nors atsakovė neigė, jog po turto dalybų ji su ieškovu gyveno kaip šeima, tačiau teismas vienareikšmiškai nustatė, kad pasistačius namą (duomenys neskelbtini) , Kaune, į jį iš buto (duomenys neskelbtini) gatvėje gyventi kartu su visa šeima atsikraustė ir ieškovas ir kad jis toliau rūpinosi vykdomais rekonstrukcijos ir statybos darbais. Teismas nurodė, kad ieškovo paskolos sutartys bei jo kreditoriaus J.O. raštas patvirtina, jog prie ūkinio pastato rekonstrukcijos ir priestato statybos ieškovas prisidėjo ir piniginėmis lėšomis. Teismas sprendė, jog šiuo atveju šalių tarpusavio santykių pobūdis - ar šalys gyveno kaip šeima ar ne - nėra svarbu, nes faktiškai susiklosčiusius šalių, kaip jungtinės veiklos sutarties dalyvių, santykius įrodo ieškovo veiksmai, kuriais jis dalyvavo rekonstruojant ūkinį pastatą ir statant priestatą. Kadangi byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog rekonstrukcijos ir statybų laikotarpiu viename name gyvenusių ieškovo ir atsakovės asmeninius poreikius atitiko siekimas rekonstruoti ūkinį pastatą ir pastatyti priestatą, todėl teismas darė išvadą, jog ieškovas kartu su atsakove dalyvavo rekonstrukcijos ir statybos procese, kuriuo buvo sukurtas ginčo turtas, tiek savo lėšomis, tiek ir asmeniniu darbu. Nurodė, jog ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai – paskolos sutartys, apmokėjimo čekiai, kvitai, važtaraščiai bei liudytojų parodymai ir pačios atsakovės pripažinimas, jog ieškovas rūpinosi ūkinio pastato rekonstrukcija ir priestato statyba, atliko organizacinius darbus įrodo faktinį susitarimo dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę egzistavimą ir rašytinio šio susitarimo teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia (CK 58 str. 1 d./1964 m. red.). Ieškovas reiškė reikalavimą priteisti piniginę kompensaciją už jam priklausančią dalį dalinėje nuosavybėje, tačiau iš pateiktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių teismas sprendė, kad ūkinis pastatas rekonstruotas, o priestatas pastatytas ir atsakovės lėšomis, nes ieškovo įvardijama suma buvo investuota po 1993 10 12 santuokinio turto dalybų sutarties, o CK 474 str. 1 d.(1964 m. red.) numatė, jog jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, kad dalyvių įnašai yra lygūs. Kadangi ieškovas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kokią dalį jo įnašas sudaro naujai sukurtoje jungtinėje dalinėje nuosavybėje, todėl vadovaujantis CK 474 str. 1 d. nuostata bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais teismas darė išvadą, kad abiejų šalių įnašas į ūkinio pastato rekonstrukciją bei priestato statybą po 1993 m. santuokinio turto dalybų sutarties yra vienodas, todėl ieškovui priteisė pusę 63774 Lt sumos – 31887 Lt. Teismas, nustatęs, kad apie teisių pažeidimą ieškovui tapo žinoma 2001 m. rugpjūčio mėn., atmetė atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė ieškinio senaties institutą, nes rėmėsi tik ieškovo ir jo draugo liudytojo parodymais, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, neįvertino kitų byloje surinktų įrodymų, kurie neginčytinai patvirtina, jog ieškovas apie savo tariamos teisės pažeidimą privalėjo sužinoti ir žinojo daug anksčiau. Nurodo, kad taip pat teismas neteisingai išaiškino ir taikė CK 472, 474 straipsnių normas, kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas kurti bendrąją dalinę nuosavybę bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu, neanalizavo šalių tarpusavio santykių pobūdžio. Apeliantė teigia, jog ieškovo aktyvūs veiksmai rodo, kad jau po leidimų, projekto statyboms, kurie buvo išduoti 1991 m., t.y. 1993 m. jis realizavo savo valią, kad turtas būtų pasidalintas ir valda (duomenys neskelbtini) būtų jos – atsakovės asmeninė nuosavybė, tai patvirtina prijungta civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) . Taip pat skunde nurodo, jog ieškovas teismui reikalavimo pripažinti, kad buvo kuriama bendroji nuosavybė jungtinės veiklos sutarties pagrindu, nereiškė, o tik prašė priteisti pinigus už pastato rekonstrukciją ir pastatymą, todėl teismas, priimdamas sprendimą, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus - paskolos sutartis, apmokėjimo čekius, kvitus, važtaraščius, liudytojų parodymus bei šalių paaiškinimus, sprendė, jog šie įrodymai patvirtina faktinį šalių susitarimą dėl bendros veiklos sukurti bendrą dalinę nuosavybę.

Kolegija su tokiomis teismo išvadomis sutikti pagrindo neturi, kadangi jos, kolegijos vertinimu, neatitinka 1964 m. CK 121, 472 ir 474 straipsnių prasmės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl asmenų, gyvenančių faktiniuose santuokiniuose santykiuose ir bendru darbu bei lėšomis sukurto turto teisinio statuso. Pagal ūkinio pastato rekonstrukcijos metu galiojusius įstatymus ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos CK 4.47 straipsnio nuostatas nuosavybės teisė gali būti įgyjama ir pagaminant naują daiktą, taigi ir pastatant statinį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas S. Ž. ir atsakovė R. Ž. santuoką nutraukė teismo sprendimu 1984 m. gegužės 24 d. Ištuoka Kauno m. CMS įregistruota 1990-10-10. Notariškai patvirtinta sutartimi santuokoje įgytas turtas buvo padalintas 1993-10-12. Pagal šios sutarties sąlygas mūrinis gyvenamasis namas su rūsiu, garažu ir gyvenamuoju priestatu, mūrinis ūkio pastatas su rūsiu ir priestatas su rūsiu bei kiemo įrenginiai, esantys (duomenys neskelbtini) , Kaune, atiteko atsakovei R. Ž., todėl ginčo namų valda, su joje esančiais pastatais, šalims priklausę bendrosios jungtinės nuosavybės teise, po santuokoje įgyto turto padalijimo sutarties sudarymo, tapo asmenine atsakovės nuosavybe ir šį nuosavybės teisės statusą ginčo turtas išlaikė iki bylos užvedimo teisme. Byloje taip pat nustatyta, kad po santuokoje įgyto turto pasidalijimo buvo vykdoma ūkinio pastato rekonstrukcija. Šalys pripažino, jog ūkinio pastato rekonstrukcijos vykdymo metu ieškovas ir atsakovė gyveno vienoje gyvenamojoje valdoje. Ieškovas, teigdamas, jog ir po santuokinio turto pasidalijimo sutarties sudarymo jis aktyviai savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie ūkinio pastato rekonstrukcijos, įrodinėja, jog tarp šalių buvo sudarytas susitarimas kurti ne bendrą nuosavybę, o nurodo, jog po ūkinio pastato rekonstrukcijos, rekonstruotas statinys turėjo tapti jo asmenine nuosavybe kitam asmeniui priklausančioje namų valdoje, tuo tarpu atsakovė pripažįsta, jog ieškovas, už teisės suteikimą gyventi jai priklausančioje valdoje, rūpinosi atskirais ūkinio pastato rekonstrukcijos darbais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje A. Brajinskienė v. V. Stepulaitis dėl turto padalijimo (bylos Nr. 3K-3-1029/2001) konstatavo, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio vedimas, bendro turto kūrimas abiejų iš bendro ūkio gautomis lėšomis bei bendru jų pačių darbu gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus jų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukurti dalinę nuosavybę. Spręsdamas klausimą dėl susitarimo kurti bendrą nuosavybę, pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė dvi aplinkybes, kurios teismo vertinimu, patvirtina jungtinės veiklos sutarties sudarymą - šalių gyvenimą bendroje valdoje bei ieškovo prisidėjimą darbu prie pastato rekonstrukcijos. Tačiau nagrinėjamojoje byloje nėra pateikta įrodymų, kad po santuokos nutraukimo ir turto dalybų sutarties sudarymo ieškovas su atsakove vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą turtą iš bendro ūkio gautų lėšų, šioje byloje nustatyta priešingai - šalys siekė nutraukti santuoką, siekė santuokos nutraukimo pasekmių, po santuokos nutraukimo pakeitė santuokoje įgyto turto teisinį rėžimą. Prie civilinės bylos prijungtos civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga nustatyta, kad šalys po santuokos nutraukimo bendro ūkio nevedė, šalių sudaryta santuokoje įgyto turto padalijimo sutartis fiktyvia pripažinta taip pat nebuvo. Šioje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad leidimas rekonstruoti pastatą buvo išduotas atsakovės vardu, jos vardu atlikta rekonstruoto pastato teisinė registracija, pastato rekonstrukcijos metai nurodyti 2004 . Po pastato dalies rekonstrukcijos, ieškovas nesiėmė priemonių rekonstruotą pastatą įregistruoti daline ar asmenine nuosavybe, iš namų valdos išsikėlė gyventi kitur. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog logiškumo, protingumo principai paneigia ieškovo aiškinimus, jog po turto dalybų sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo notarine tvarka, buvo sudarytas susitarimas kurti dalinę nuosavybę atsakovei priklausančioje namų valdoje. Kolegijos vertinimu, nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nustatytos aplinkybės patvirtina ieškovo ir atsakovės siekius sukurti bendrą nuosavybę rekonstruojant ūkinį pastatą, nes nenustačius vienoje namų valdoje gyvenusių ieškovo ir atsakovės siekimo kartu pastatyti, naudoti ir bendrai valdyti privačios nuosavybes teise statinio, dalyvavimas savo darbu ne visada turi būti suprantamas kaip betarpiškas dalyvavimas daikto, kaip nuosavybės objekto, kūrime. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, neatsižvelgė į šalių santykių pobūdį po santuokos nutraukimo, santuokinio turto pasidalijimo sutarties sudarymo ir po ūkinio pastato dalies rekonstrukcijos darbų atlikimo.

Ūkinio pastato rekonstrukcijos pradžios metu galiojusio 1964 m. CK 472 straipsnyje buvo numatyta piliečių teisė sudaryti jungtinės veiklos sutartį savo asmeniniams buitiniams poreikiams tenkinti. Tokiai sutarčiai privaloma rašytinė forma ir šios formos nesilaikymo pasekmės šio pobūdžio sutartims nebuvo numatytos. Šio kodekso 474 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra jų bendroji dalinė nuosavybė. Pagal šias nuostatas S. Ž. negali būti pripažintas ūkinio pastato bendraturčiu, nes byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, jog namo priklausinys buvo statomas šalių buitiniams poreikiams tenkinti.Teismas, nustatęs faktą, kad ieškovas rūpinosi statybinių medžiagų pirkimu, jų pristatymu, darbų organizavimu, padarė išvadą, kad ieškovas dalyvavo bendro turto kūrime, tačiau tokia teisinė išvada, kolegijos vertinimu, prieštarauja 1964 m. CK 474 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatoms, kadangi byloje neįrodyta iš kokių lėšų buvo pirktos statybinės medžiagos, kur jos buvo panaudotos, be to, kaip jau minėta, vien tik betarpiškas prisidėjimas darbu prie turto sukūrimo, kuris sukuriamas kitam asmeniui priklausančioje namų valdoje, nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Pripažinti pagrįstais ir apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai išaiškinto ir pritaikyto ieškininės senaties instituto. 1964 m. liepos 7 d. priimtas CK 90 straipsnis numato ieškininės senaties termino pasibaigimo pasekmes. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti. Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad ieškovas ieškininės senaties termino nepraleido, todėl pagrindo ieškiniui atmesti, remiantis CK 90 straipsnio 1 dalimi neturėjo. Tuo metu galiojusio CK 83 straipsnyje yra pateikta ieškininės senaties sąvoka. Ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti savo pažeistą teisę. Šio termino eigos pradžia, sutinkamai su CK 86 straipsniu, prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas nustatė, kad ieškovas teises į dalį priestato pareiškė po 2001 m. gruodžio 25 d., kai atsakovė atsisakė atlikti ginčo pastato registraciją jo vardu ir sprendė, jog ieškininės senaties termino ribose ieškovas kreipėsi į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas po jo išvykimo iš atsakovei priklausančios gyvenamosios namų valdos 1997 metais rekonstrukcijos darbų neatlikinėjo, šio pastato dalimi nesinaudojo kaip namo bendrasavininkis, be to bylos duomenimis nustatyta, jog procesiniuose dokumentuose įrodinėjo, kad buvo sudarytas susitarimas, kurio pagrindo rekonstruotas pastatas turėjo tapti tik jo asmenine nuosavybe. Žinodamas ir suprasdamas, jog po santuokos nutraukimo sutarties sudarymo pasikeitė turto teisinis rėžimas, ieškovas, nuo jo atliktų rekonstrukcijos darbų atlikimo pabaigos, turėjo kreiptis dėl sukurto naujo turto įregistravimo jo vardu į atsakovę. Ieškovo nesidomėjimas savo teisėmis nesudaro rimto pagrindo manyti, kad praleistas ieškininės senaties terminas gali būti atnaujintas. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismas neteisingai nustatė, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės gynybos, nepraleidęs ieškininės senaties termino (CK 84 straipsnio 1 dalis, 85 straipsnis ir 86 straipsnis), todėl netinkamai taikė CK 90 straipsnio 1 d. nuostatas.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, jungtinę veiklą bei bendrąją nuosavybę, kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo reikalavimai netenkintini (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Tenkinant atsakovės apeliacinį skundą, iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 2070 Lt advokato pagalbai apmokėti, 478,30 Lt žyminio mokesčio atsakovei R. Ž. bei 21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 478,30 Lt žyminio mokesčio valstybei (CPK 93, 96, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos CPK 326-329 straipsniais,

nuspre n d ė:

Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti.

Priteisti iš S. Ž. 2548,30 Lt bylinėjimosi išlaidų R. Ž. bei 499,30 Lt valstybei.

Kolegijos pirmininkas Egidijus TamašauskasKolegijos teisėjai Rūta PalubinskaitėRaimondas Buzelis