- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-28
- Bylos Nr.
- ATP-357-562/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Rosita Patackienė, Nuorašas Teisėja, Rosita Patackienė
- Pažeidėjas
- S. P.
- Kategorijos
- 39.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarimo, kuriuo S. P. nubaustas pagal ATPK 127 str. 1 d. 500 Lt bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., S. P. paskirtos administracinės nuobaudos subendrintos ir jam paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. P. teismo nubaustas pagal ATPK 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d. už tai, kad jis 2013-08-08, apie 18.40 val., Rodūnios kel. 2, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir pradėdamas važiuoti, neįsitikino, kad tai saugu, ir kliudė šalia automobilio stovėjusį pėsčiąjį, dėl ko pastarajam nežymiai sutrikdė sveikatą, įvykus eismo įvykiui, įvykio vietoje nepasiliko, iš įvykio vietos nuvažiavo, pažeisdamas KET 231 p. reikalavimus.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauktas S. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą bei administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; išreikalauti iš VšĮ „Respublikinė Vilniaus Universitetinė ligoninė“ J. J. ambulatorinę kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir ją ištirti dalyvaujant bylos dalyviams; pakartotinai ištirti byloje esančius vaizdo įrašus. Nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas priimtas ne tik vadovaujantis prielaidomis, kas suformuotoje teismų praktikoje yra kategoriškai draudžiama, bet ir neištyrus tokių svarbių įrodymų kaip sferinės vaizdo kameros padarytas vaizdo įrašas ir ambulatorinė kortelė, nepašalinus prieštaravimų tarp įrodymų, abejonių dėl inkriminuojamo eismo įvykio realumo ir S. P. kaltės.
Apeliantas pažymi, kad šioje byloje pagrindinis klausimas yra, ar iš tiesų įvyko eismo įvykis, apie kurį pranešė ir toliau teigė nukentėjusiuoju pripažintas J. J.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad vienintelis objektyvus tiesioginis įrodymas byloje yra vaizdo įrašai. Apeliantas mano, kad Vilniaus oro uoste įrengtos vaizdo kameros (vienos iš kelių ten įrengtų ir veikiančių) ir J. J. automobilyje įrengto vaizdo registratoriaus padaryti vaizdo įrašai paneigia J. J. pramanytus kaltinimus S. P.. Apeliantas nurodo, kad vaizdo kameros padarytame vaizdo įraše neginčijamai užfiksuota aplinkybė, jog automobiliui Audi išvažiavus, netrukus prieš vaizdo kamerą pasirodo J. J., kuris laikosi už kairės kojos. Vertinant įrodymus objektyviai ir nešališkai, ši aplinkybė turėtų būti lemiama, kadangi nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl asmuo, teigiantis apie ką tik patirtą dešinės kojos sužalojimą(-us), laikosi už kairės kojos. Deja, pirmosios instancijos teismas tik pastebi šią aplinkybę, o toliau mano paneigęs jos reikšmę teisme apklaustos specialistės paaiškinimais apie tai, kad žmogus gali nejausti skausmo. Tačiau apeliantas pažymi, jog specialistė tikrai nesakė, kad tokiomis aplinkybėmis nejausdamas skausmo sužalotoje kojoje eismo įvykio dalyvis gali jausti skausmą kitoje kojoje, kuri įvykio metu tikrai nenukentėjo ir nebuvo sužalota. Apeliantas mano, kad didelę reikšmę turi ir vaizdo registratoriaus padarytas vaizdo įrašas. Pasak apelianto, tiek J. J., tiek K. A. elgesys paneigia buvus kokį nors realų eismo įvykį, tuo labiau susijusį su kūno sužalojimu: J. J. ramiai vaikšto sportiniu žingsniu be menkiausių ženklų, kad jis jaučia kažkokį diskomfortą kojose ir/ar kad jam reikalinga kokia nors pagalba, tuo labiau neatidėliotina/greitoji medicinos pagalba; tuo tarpu K. A. ramiai tęsia veiksmus, kuriuos jis pradėjo iki tariamai įvykusio eismo įvykio ir nemato jokio poreikio rūpintis savo kolega, kuris neva ką tik buvo sužalotas.
Apeliantas pažymi, kad neatidi vaizdo įrašo peržiūra ir nesugebėjimas jo sugretinti su kitais byloje esančiais įrodymais nulėmė tyrėjos I. G. šališkumą, vienpusiškumą, neobjektyvumą. Apeliantas nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog J. J. buvo pėsčiasis, tačiau iš administracinio teismo posėdžio protokolo ir tyrėjos teismui perduotos bylos medžiagos akivaizdu, kad tariamai nukentėjusio pėsčiojo veiksmų (buvimo važiuojamoje kelio dalyje ne pėsčiųjų perėjoje ir kt.) teisėtumas ir jų reikšmė eismo įvykio kilimui tyrėjos nebuvo nagrinėjami. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pėsčiųjų perėja netoli tariamai įvykusio eismo įvykio vietos tikrai buvo ir yra, vaizdo įraše matyti, kad automobilis Audi sustojo keli metrai už pėsčiųjų perėjos, o pėsčiasis J. J. eina link automobilio važiuojamąja kelio dalimi, nors jam nebuvo jokių kliūčių eiti šaligatviu, neišeinant į važiuojamąją kelio dalį. Pasak apelianto, tai yra labai svarbi aplinkybė, kadangi Kelių eismo taisyklių 49 punkte imperatyviai nustatyta, jog pėstieji neturi peržengti perėjos ribų.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausiama specialistė Jolanta Majauskaitė-Čobot paaiškino, jog nematė ir neapžiūrinėjo J. J.. Taigi, pasak apelianto, byloje esantis 2013-08-29 specialisto paaiškinimas yra tik netiesioginis, išvestinis įrodymas, kurį visiškai nulėmė įrašai J. J. ambulatorinėje kortelėje Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas pažymi, kad byloje nesant ambulatorinės kortelės, buvo neįmanoma jos ištirti nei betarpiškai, nei kitaip. Specialistė Jolanta Majauskaitė-Čobot neprisiminė ambulatorinės kortelės turinio. Apeliantas pažymi, kad vienas specialistės paaiškinimo sakinys apie patinimo nustatymą niekaip neleidžia suprasti ir nustatyti byloje, ar buvo realiai atliekama nukentėjusiojo J. J. apžiūra ir kaip ji buvo atliekama, šios apžiūros eigą, išvadų kategoriškumą ir jų padarymo mechanizmą. Apeliantas įsitikinęs, kad J. J. nebuvo tinkamai apžiūrėtas, o patinimas dešinio peties ir dešinio kelio srityse tinkamai atliekant apžiūrą negalėjo būti konstatuotas bei faktiškai nebuvo konstatuotas. Pasak apelianto, specialistė galėjo paviršutiniškai ar klaidingai interpretuoti ambulatorinės kortelės įrašus, paimti iš kortelės tik tai, kas leido jai padaryti išvadą, nutylėdama prieštaravimus, nepašalintas abejones. Pačios specialistės teisme pasakyti žodžiai apie apžiūros tinkamumo ir ambulatorinės kortelės įrašų lemiamą reikšmę specialisto išvadai/paaiškinimui, ypač tokiomis aplinkybėmis, kai atsakomybėn traukiamas asmuo ir jo atstovas ginčija eismo įvykio ir sužalojimų realumą, leidžia daryti vienintelę išvadą, kad tiesos nustatymas byloje ir realus S. P. teisės į gynybą įgyvendinimas galimas tik tuo atveju, jei J. J. ambulatorinė kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) bus išreikalauta į bylą ir bus tinkamai ištirta teismo posėdyje.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ypač nepagrįsta ir neteisėta skundžiamo nutarimo dalis dėl kaltinimo pagal ATPK 130 str. 1 d. Apeliantas pažymi, kad pirmąja instancija bylą nagrinėjusi teisėja kaip byloje nustatytas aplinkybes nurodė prielaidas – vietoj tyrėjos subjektyvaus įspūdžio ir nuomonės „virto faktu“ S. P. išgąstis būtent dėl žinojimo kliudžius ir sužalojus žmogų; iš J. J. žodžių, kad jis „nežino, ar vairuotojas galėjo pajusti smūgį, negali tiksliai pasakyti, bet jam atrodo, kad vairuotojas po kontakto buvo pristabdęs transporto priemonę“, nutarime netikėtai atsirado išvada, kad S. P. išties suvokė kliudęs J. J. ir išvažiavo tai suvokdamas. Apeliantas nurodo, kad viena iš tokių nutarime padarytų klaidingų prielaidų yra ta, kad S. P. nebuvo išduotas leidimas vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi. Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismo nutarime vardijamos aplinkybės, kurias pats J. J. apibendrino kaip smulkų pažeidimą, dėl kurio S. P. apskritai nesurašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ir tai traktuojama kaip asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles. Apeliantas mano, kad S. P. pirmosios instancijos teismo priskiriamas tikslas išvengti atsakomybės už eismo įvykį yra netikroviškas ir nelogiškas, atsižvelgiant į incidento vietą, laiką ir kitas aplinkybes: gausiai žmonių lankoma vieta, liudytojai, viskas filmuojama keliomis atvirai įrengtomis vaizdo kameromis ir pan. Pasak apelianto, joks vairuotojas, padaręs eismo įvykį tokioje vietoje, negalėtų tikėtis, kad jis liks nenustatytas. Apeliantas pažymi, kad šioje byloje faktiškai nekilo jokių sunkumų nustatyti transporto priemonę ir jos vairuotoją, nenustatyta jokių bandymų iš S. P. pusės paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad byloje nebuvo atsižvelgta į labai reikšmingą aplinkybę, kad S. P. turi teisę vairuoti iš esmės visų kategorijų transporto priemones. Pasak apelianto, tai reiškia atitinkamą statusą, patirtį ir suvokimą, nesuderinamą su neatsakingu požiūriu į grėsmę prarasti vairuotojo pažymėjimą. Vairavimas visada buvo S. P. pragyvenimo šaltinis, būdamas įregistruotas darbo biržoje jis ieškojo būtent vairuotojo darbo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
S. P. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d. Apeliantas ginčija savo kaltę dėl šių pažeidimų.
ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Dėl ATPK 127 str. 1 d. pažeidimo.
S. P. nubaustas pagal ATPK 127 str. 1 d., kur numatyta administracinė atsakomybė už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą. ATPK 127 str. 1 d. numatytos veikos požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje, todėl atskleidžiant jos turinį privalu remtis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintomis Kelių eismo taisyklėmis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarime pripažinta, kad S. P. pažeidė KET 106 p., kur nustatyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams.
ATPK 127 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą ATPK straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (Kelių eismo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir turto sugadinimo. Priežastinio ryšio nustatymas tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką pagal ATPK 127 str. 1 d., jeigu nenustatoma eismo įvykį sukėlusio asmens kaltė. Asmuo atsako pagal ATPK 127 str. 1 d. tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo. Priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių yra suprantamas kaip santykis, kuriam esant atitinkama veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos kelių eismo taisyklės, būtinąja įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, kelių eismo įvykis neįvyktų. Priežastinio ryšio nustatymas yra teismo, o ne ekspertų ar specialistų kompetencija. Be to, svarbu yra ir tai, kad esant ne vienam, o keliems KET pažeidimams, yra būtina patikrinti, ar visi jie tiesiogiai sąlygojo, t. y. buvo priežastiniame ryšyje su padariniais.
Įvertinus byloje esančią medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog S. P. 2013-08-08, apie 18.40 val., Rodūnios kel. 2, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir pradėdamas važiuoti, neįsitikino, kad tai saugu, ir kliudė šalia automobilio stovėjusį pėsčiąjį, dėl ko pastarajam nežymiai sutrikdė sveikatą, tokiais veiksmais S. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 106 punkto reikalavimus ir padarė ATPK 127 str. 1 d. numatytą teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju kilę padariniai, t. y. nežymus J. J. sveikatos sutrikdymas, buvo dėsningas S. P. padaryto KET pažeidimo rezultatas ir priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Administracinį teisės pažeidimą S. P. padarė dėl neatsargumo, tai yra jis nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti žalingos pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti.
Apeliantas pažymi, kad šioje byloje pagrindinis klausimas yra, ar iš tiesų įvyko eismo įvykis, apie kurį pranešė ir toliau teigė nukentėjusiuoju pripažintas J. J.. Apeliantas įsitikinęs, jog jo valdomas automobilis nedalyvavo eismo įvykyje. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus, nes jie yra paneigti byloje surinktais, teismo ištirtais ir skundžiamoje nutartyje išsamiai aptartais įrodymais. Administracinėn atsakomybėn patraukto S. P. parodymai, kad jis nepadaręs jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo, vertintini kritiškai, kaip stengimasis išvengti atsakomybės bei prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms. Nukentėjusysis J. J. paaiškinime policijai nurodė, kad 2013-08-08, apie 18.30 val., dirbant kartu su vyr. specialistu K. A., Rodūnios kel. 2, tikrino taksi veiklą vykdžiusius asmenis. Priėjo prie automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), prisistatė ir paprašė vairuotojo leidimo teikti paslaugas, tačiau minėtas asmuo pasuko vairą ir pradėjo važiuoti bei užkabino jį kairiu automobilio šonu ir pasišalino. Apie įvykį buvo pranešta BPC (b. l. 19). Apklaustas pirmosios instancijos teisme J. J. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, paaiškino, kad buvo tikrinamas vienas automobilis, kuris pastebėtas su taksi automobilio numeriais. Nukentėjusysis nurodė, kad priėjus prie vairuotojo, pastarasis rankoje laikė racijos manipuliatorių, buvo prisistatyta, vairuotojas pradėjo atsitraukti, jam pervažiavo dešinę koją, porininkas spėjo įsiminti numerius. J. J. paaiškino, kad nebuvo nuėjęs iki automobilio galo ir į langus nebeldė, buvo vasara ir langas buvo atidarytas. Kai jis, J. J. priėjo, automobilis stovėjo, buvo pokalbis, kuris tęsėsi apie minutę, tai buvo jo monologas, nebuvo taip, kad jis priėjo ir automobilio vairuotojas staigiai pradėjo važiuoti. J. J. paaiškino, kad jis nekrito, kai užvažiavo ant kojos, refleksas suveikė lenktis į priekį ir tada užkabino petį, konstatuoti smulkūs sužalojimai, jam pervažiavo pėdą, kokias išvadas pateikė jis nežino, Vilniaus miesto greitosios pagalbos ligoninėje buvo vienintelis apžiūrėjimas (b. l. 69-70). J. J. nurodytas įvykio aplinkybes iš dalies patvirtino įvykio vietoje buvęs K. A., kuris paaiškinime policijai nurodė, jog 2013-08-08, apie 18.30 val., atvyko su l. e. p. vedėju J. J. į oro uostą tikrinti taksi automobilių pagal planą. Sustojo gale taksi automobilio ir priėjo patikrinti. Kol tikrino vieną, J. J. pastebėjo kitą pravažiuojantį mėlynos spalvos automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ant kurio panelės švietė taksometro parodymai su skaičiais, nors plafono ant automobilio stogo nebuvo. J. J. priėjus patikrinti ir keleiviui išlipus, automobilis staigiai pradėjo judėti ir užkabino J. J.. Buvo pranešta policijai (b. l. 21). Nors apklaustas pirmosios instancijos teisme K. A. nurodė, kad tiksliai nematė, kaip automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užkabino J. J., tačiau patvirtino, jog J. J. koją pervažiavo būtent minėtas automobilis (b. l. 71). Pažymėtina, kad šių asmenų dėstomos įvykio aplinkybės tyrimo metu ir per bylos nagrinėjimą teisme buvo nurodomos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai, todėl teismas netikėti šiomis aplinkybėmis neturi pagrindo. Priešingai nei nurodo apeliantas, byloje nenustatyta jokių duomenų, dėl kurių šie asmenys, įvykio metu vykdę tarnybines funkcijas, būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį tariamo pažeidimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus.
Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad vienintelis objektyvus tiesioginis įrodymas byloje yra vaizdo įrašai. Apeliantas mano, kad Vilniaus oro uoste įrengtos vaizdo kameros (vienos iš kelių ten įrengtų ir veikiančių) ir J. J. automobilyje įrengto vaizdo registratoriaus padaryti vaizdo įrašai paneigia J. J. kaltinimus S. P.. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtuose vaizdo įrašuose eismo įvykis nėra aiškiai užfiksuotas, šiuo atžvilgiu vaizdo įrašai nėra informatyvūs. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad Vilniaus oro uoste įrengtos vaizdo kameros padarytame vaizdo įraše yra užfiksuota aplinkybė, jog automobiliui „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvažiavus, netrukus prieš vaizdo kamerą pasirodo J. J., kuris laikosi už kairės kojos. Nors apeliantas nurodo, kad nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl asmuo, teigiantis apie ką tik patirtą dešinės kojos sužalojimą(-us), laikosi už kairės kojos, tačiau toks subjektyvus vertinimas nepaneigia paties eismo įvykio fakto, kurį patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Apeliantas mano, kad didelę reikšmę turi ir vaizdo registratoriaus padarytas vaizdo įrašas. Pasak apelianto, tiek J. J., tiek K. A. elgesys paneigia buvus kokį nors realų eismo įvykį, tuo labiau susijusį su kūno sužalojimu: J. J. ramiai vaikšto sportiniu žingsniu be menkiausių ženklų, kad jis jaučia kažkokį diskomfortą kojose ir/ar kad jam reikalinga kokia nors pagalba, tuo labiau neatidėliotina/greitoji medicinos pagalba; tuo tarpu K. A. ramiai tęsia veiksmus, kuriuos jis pradėjo iki tariamai įvykusio eismo įvykio ir nemato jokio poreikio rūpintis savo kolega, kuris neva ką tik buvo sužalotas. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, kadangi iš vaizdo registratoriaus padaryto vaizdo įrašo matyti, kad po eismo įvykio J. J. grįžta prie savo kolegos K. A., kuris tuo metu tikrino kitą automobilį, ir netrukus skambina mobiliuoju telefonu, po šio veiksmo už kelių minučių prie jų privažiuoja tarnybinis policijos automobilis, kas rodo, kad J. J. buvo iškviesta pagalba.
Atkreiptinas dėmesys, kad tai, jog nagrinėjamo įvykio metu J. J. buvo padaryti atitinkami sveikatos sužalojimai, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertės Jolantos Majauskaitės – Čobot paaiškinimas, kuriame ji nurodė, jog susipažinusi su jai pateikta J. J. RVUL ambulatorine kortele Nr. (duomenys neskelbtini) bei eismo įvykio aplinkybėmis, padarė išvadą, kad pastarajam nustatytas minkštųjų audinių patinimas dešinio peties ir dešinio kelio srityse. Sužalojimai galėjo būti padaryti aptariamo eismo įvykio metu. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 17). Nors apeliantas skunde pažymi, kad vienas specialistės paaiškinimo sakinys apie patinimo nustatymą niekaip neleidžia suprasti ir nustatyti byloje, ar buvo realiai atliekama nukentėjusiojo J. J. apžiūra ir kaip ji buvo atliekama, šios apžiūros eigą, išvadų kategoriškumą ir jų padarymo mechanizmą, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti minėtos ekspertės kvalifikacija bei jos pateikta išvada dėl sveikatos sutrikdymo masto, kurią ji davė įspėta dėl atsakomybės pagal ATPK 187² str., ir susipažinusi su jai pateikta J. J. RVUL ambulatorine kortele Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio aplinkybėmis. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų minėtą išvadą, todėl nėra pagrindo išreikalauti iš VšĮ „Respublikinė Vilniaus Universitetinė ligoninė“ J. J. ambulatorinę kortelę Nr. (duomenys neskelbtini).
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog J. J. buvo pėsčiasis, tačiau nepagrįstai teigia, kad iš administracinio teismo posėdžio protokolo ir tyrėjos teismui perduotos bylos medžiagos akivaizdu, kad tariamai nukentėjusio pėsčiojo veiksmų (buvimo važiuojamoje kelio dalyje ne pėsčiųjų perėjoje ir kt.) teisėtumas ir jų reikšmė eismo įvykio kilimui nebuvo nagrinėjami. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė J. J. įgaliojimus ir tai, kad jis turėjo teisę prieiti prie S. P. vairuojamo automobilio bei tikrinti, ar vairuotojas dirba turėdamas leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi, ar turi kitus būtinus dokumentus, todėl apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nekartoja. Nors apeliantas skunde nurodė, kad vaizdo įraše matyti, kaip pėsčiasis J. J. eina link automobilio važiuojamąja kelio dalimi, nors jam nebuvo jokių kliūčių eiti šaligatviu, neišeinant į važiuojamąją kelio dalį, tačiau nagrinėjamoje byloje jokių pažeidimų J. J. veiksmuose nenustatyta, todėl padaryta pagrįsta išvada, kad S. P. vairuodamas automobilį ir pradėdamas važiuoti, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir kliudė šalia automobilio stovėjusį pėsčiąjį, dėl ko pastarajam nežymiai sutrikdė sveikatą, todėl jo veiksmai buvo priežastis eismo įvykiui kilti.
Įvertinęs šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, S. P. veikoje yra pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 1 d., sudėtis.
Dėl ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, administracinio teisės pažeidimo byloje nėra surinkta vienareikšmiškų, patikimų ir neginčytinų įrodymų, kad S. P. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d. Asmuo baudžiamas pagal ATPK 130 str. 1 d., taip pat ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. Pagal KET 231 p. nuostatas įvykus eismo įvykiui kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo: 231.1. nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka; 231.2. pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus; 231.3. pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo ir privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ar kitus asmens turimus dokumentus, jeigu to reikalauja kiti su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai; 231.4. jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam; 231.5. imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone, išskyrus tuos atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiųjų gyvybei ar sveikatai. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime, baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Kaip minėta, įrodyta, jog S. P. sukėlė eismo įvykį, t. y. vairuodamas automobilį ir pradėdamas važiuoti, neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir kliudė šalia automobilio stovėjusį pėsčiąjį, dėl ko pastarajam nežymiai sutrikdė sveikatą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad S. P. tiek administracinio teisės pažeidimo tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė pajutęs eismo įvykį ir tyčia pasišalinęs iš eismo įvykio vietos. S. P. paaiškinime policijai nurodė, kad išvažiuodamas iš tos vietos tikrai neužkliudė žmogaus ir iš įvykio vietos nepasišalino, nes nebuvo įvykio (b. l. 34). Apklaustas pirmosios instancijos teisme S. P. paaiškino, kad jo keleivė apėjo automobilį ir nukentėjusysis nuėjo prie keleivės, jis tuo laiku ramiai išvažiavo, jis nukentėjusiojo nelietė. S. P. paaiškino, jog jis matė, kad jis nekliudė nukentėjusiojo, jokio garso negirdėjo, tą dieną ramiai nuvažiavo namo ir niekas iš policijos jo neieškojo (b. l. 69). Kaip minėta, iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertės Jolantos Majauskaitės – Čobot paaiškinimo matyti, kad J. J. nustatytas minkštųjų audinių patinimas dešinio peties ir dešinio kelio srityse, sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 17). Nukentėjusysis J. J. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad kai automobilis pradėjo judėti, jis stovėjo šalia prie automobilio, jam pervažiavo dešinę koją ir žmogus nuvažiavo. J. J. paaiškino, kad jis nekrito, kai užvažiavo ant kojos, refleksas suveikė lenktis į priekį ir tada užkabino petį, buvo konstatuoti smulkūs sužalojimai, jam pervažiavo pėdą (b. l. 70). Transporto priemonės apžiūros akte nurodyta, kad transporto priemonei „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią eismo įvykio metu vairavo S. P., išorinių sugadinimų nenustatyta (b. l. 24-26). Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam buvo padaryti smulkūs sveikatos sužalojimai, kad S. P. vairuotai transporto priemonei po eismo įvykio išorinių sugadinimų nenustatyta, galima spręsti, kad automobilio ir nukentėjusiojo kontaktas nebuvo stiprus, ir S. P. galėjo jo nepajusti bei suvokti buvus kontaktą.
Kaip pagrįstai skunde nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas S. P. kaltės klausimą dėl jam inkriminuoto ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymo, rėmėsi prielaidomis. Apylinkės teismas nurodė, kad, pasak J. J., jam atrodo, kad vairuotojas transporto priemonę po kontakto buvo pristabdęs (b. l. 71), tačiau iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad S. P. iš eismo įvykio vietos nuvažiavo nemažindamas greičio. Tai, kad liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta tyrėja I. G. nurodė, kad nuvažiavus pas pažeidėją į namus apžiūrėti automobilio, S. P. buvo išsigandęs ją pamatęs (b. l. 70), neįrodo, kad S. P. suvokė sukėlęs eismo įvykį ir tyčia pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, pažeisdamas KET reikalavimus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismo skundžiamame nutarime nurodyti S. P. galimai padaryti Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių pažeidimai su nagrinėjama byla nėra susiję ir jam neinkriminuoti, todėl taip pat neįrodo, jog S. P. padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.
Įvertinus minėtas aplinkybes bei vadovaujantis principu, kad visos abejonės turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, darytina išvada, jog byloje surinktų įrodymų nepakanka daryti vienareikšmiškos išvados, kad S. P., administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje vairuodamas automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir kliudęs šalia automobilio stovėjusį pėsčiąjį, dėl ko pastarajam nežymiai sutrikdyta sveikata, įvykus eismo įvykiui, įvykio vietoje nepasiliko, tyčia iš įvykio vietos nuvažiavo, pažeisdamas KET 231 p. reikalavimus ir taip padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.
Apeliantas skunde taip pat prašė nagrinėjant šį apeliacinį skundą rengti žodinį bylos nagrinėjimą. ATPK 302¹⁰ str. 2 d. nustatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo šios administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos pirmosios instancijos teisme.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarimas dalyje dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., naikintinas ir administracinio teisės pažeidimo teisena dėl šio pažeidimo nutrauktina, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
S. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarimą:
panaikinti nutarimo dalį, kuria S. P. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. ir jam skirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,
panaikinti nutarimo dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d. S. P. paskirta galutinė administracinė nuobauda - 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.
Nutraukti S. P. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo teiseną dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 p.)
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.