Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-07-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-460/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-04-15Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-07-03Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-03
Bylos Nr.
1A-460/2013
Teisminio proceso Nr.
1-57-1-02042-2012-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Šiukšta, Violeta Ražinskaitė, Kęstutis Jucys (pran.)
Nuteistasis
V. Z.
Advokatai
Antonas Kviatkovskis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-460/2013Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02042-2012-7Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.4.8.; 1.2.3.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Violetos Ražinskaitės, Lino Šiukštos,sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant prokurorui Liutaurui Rudzevičiui,gynėjui advokatui Antonui Kviatkovski,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. (V. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams;

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir V. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 6 d. apie 5 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto metu, dešine ranka smogė nukentėjusiajai J. P. į kairės akies sritį, taip padarė kraujosruvą kairės akies plote ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Taip pat, V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 25 d. apie 21 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip vieną smūgį į pilvą, ir ne mažiau kaip septynis smūgius į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam V. J. (V. J.), taip jam padarė kaktos muštinę žaizdą, kaktos kairės pusės odos nubrozdinimą su aplinkine poodine kraujosruva, dešinio skruosto poodinę kraujosruvą, kairės plaštakos pirštų odos nubrozdinimus, juosmens kairės pusės odos nubrozdinimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, kairės pusės šešto-devinto šonkaulių lūžius, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kraujosruvą kasos galvutės srities minkštuosiuose audiniuose, kepenų vartų venos priekinės sienelės plyšimą, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, ūmia vidaus organų mažakraujyste, šoku, nuo ko nukentėjusysis mirė.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. Z. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. nuosprendį pakeisti ir nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį arba BK 135 straipsnio 1 dalį, arba sumažinti paskirtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis, skunde išdėstęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagristas. Apeliantas skunde pažymi, kad supyko, todėl nukentėjusįjį V. J. mušė, tačiau smūgiuodamas nesuprato savo smurto pavojingumo bei nenumatė, jog dėl šių jo (apelianto) suduotų smūgių bus atimta gyvybė V. J. Pasak apelianto, tai kad jis nenorėjo tyčia nužudyti V. J. patvirtina tiek jo (nuteistojo) parodymai, tiek teismo medicinos specialisto išvada. Todėl nuteistojo nuomone, jo veiksmai turi būti vertinami ne kaip tyčiniai, bet kaip padaryti dėl neatsargumo.

Taip pat, nuteistasis V. Z. prašo atsižvelgti į tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei šią aplinkybę pripažinti kaip atsakomybę lengvinančia.

V. Z. gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Nuteistojo V. Z. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. Z. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistasis V. Z. skunde neginčija veikos kvalifikacijos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymus, rašytinę medžiagą, specialisto išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Priešingai, nuteistasis V. Z. apeliaciniame skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes interpretavo savaip ir, kaip pateisinamą priežastį nurodė stiprų apsvaigimą nuo alkoholio (girtumą) (2 t., 84-85 b. l.). Priešingai, apeliaciniame skunde nuteistasis jau pažymi, kad nukentėjusįjį V. J. mušė supykęs ant jo, tačiau nesuprato savo smurto pavojingumo bei nenumatė, jog dėl šių jo (apelianto) suduotų smūgių nukentėjusiajam bus atimta gyvybė. Pasak apelianto, tai neva patvirtina jo (nuteistojo) parodymai bei teismo medicinos specialisto išvada.

Šalies argumentai

Teisėjų kolegijos nuomone, su nuteistojo V. Z. skundo argumentais sutikti negalima. Apeliantas skunde nurodo, kad nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, tačiau nenurodo jos formos ir konkrečių motyvų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis pateikia savo veiksmų subjektyvų vertinimą, to visiškai nesiedamas su visomis ir objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti, kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (pvz.: sveikatos sutrikdymo, gyvybės atėmimo ar pan.) numatymo ir jų norėjimo, ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neatsargus sveikatos sutrikdymas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus sveikatos sutrikdymą, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai, tačiau tikisi sužalojimų išvengti. Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų sužalojimo laipsnį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių atsiradimo galimybę. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus galimam sužalojimui. Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio.

Neatsargus sveikatos sutrikdymas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali sužaloti kitą žmogų, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus sveikatai

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Z. kaltė iš esmės grindžiama iš dalies paties nuteistojo, liudytojo A. P. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis bei teismo medicinos specialisto išvada. Iš liudytojo A. P. parodymų matyti, kad nuteistasis būdamas neblaivus ir supykęs už tai, kad V. J. girtas guli ant lovos („divano“) ir gali apsišlapinti, puolė nukentėjusįjį, kambaryje sudavė kumščiu apie keturis-šešis smūgius į įvairias kūno vietas, kelis kartus į veidą, po to, koridoriuje sudavė apie du smūgius, tampė nukentėjusįjį ir mušė, bandė jį išnešti į lauką (2 t., 57 b. l., 134-135 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, kad V. J. buvo padarytos kraujosruvos kasos galvutės srities minkštuosiuose audiniuose, kepenų vartų venos priekinės sienelės plyšimas. Šie sužalojimai padaryti tiesioginio trauminio poveikio metu, galimai smūgiuojant ranka ar koja į pilvo viršutinės dalies sritį, ir šie sužalojimai vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Kiti sužalojimai galvoje (kaktoje), rankose, juosmenyje kairės pusės šešto-devinto šonkaulių lūžiai buvo padaryti ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais, kelių valandų laikotarpiu iki mirties. V. J. mirties priežastimi buvo pilvo sumušimas, pasireiškęs lokalia kraujosruva kasos galvutės srities minkštuosiuose audiniuose, kepenų vartų venos priekinės sienelės plyšimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, ūmia vidaus organų mažakraujyste, šoku. (2 t., 37-41 b. l.). Įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas nukentėjusiojo V. J. lavonas su aiškiomis smurto žymėmis (2 t., 15-29 b. l.).

Pažymėtina, kad nuteistojo V. Z. parodymais galima vadovautis tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis kaltininko lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės. Byloje nėra jokių patvirtinančių duomenų, kad nukentėjusįjį V. J. sumušė kiti asmenys, arba jis buvo anksčiau sumuštas.

Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad V. Z. numatė ir suprato, jog tokiais veiksmais gali atimti nukentėjusiajam gyvybę ir to siekė (2 t., 143 b. l.), t. y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, V. Z. BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. tyčia suduodant daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, taip pat į pilvą, nesvarstant, kokie padariniai kils, t. y. nuteistasis suduodamas smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno dalį (pilvą) suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad gali sukelti tam tikrus padarinius, tačiau jam nebuvo svarbus jų pobūdis, jų nekonkretizavo (BK 15 straipsnio 2 dalis). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl V. Z. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal kilusius padarinius, t. y. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nusikaltimo motyvas – nuteistojo pyktis dėl to, kad V. J. būdamas neblaivus ir gulėdamas lovoje galėjo prisišlapinti. Taigi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog apeliantas sužalojo V. J. dėl neatsargumo. Aukščiau paminėti nuteistojo nusikalstami veiksmai (smūgių sudavimas rankomis ir spardymas) įrodo, kad jie buvo kryptingi (tyčiniai), o dėl to kilę padariniai (nukentėjusiojo mirtis) nebuvo konkretizuoti.

Šalies argumentai

Skunde nuteistasis nurodo, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei šią aplinkybę prašo pripažinti kaip atsakomybę lengvinančia. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teismo teisiamajame posėdyje. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. Z. Vilniaus apygardos teisme davė tik iš dalies teisingus parodymus, nes pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu juos pakeitė. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog jis sudavė smūgius nukentėjusiajam V. J., tačiau dėl girtumo įvykio aplinkybių tiksliai neprisimena (2 t., 85 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. Z. parodė, kad nukentėjusiajam spyrė į šoną tik vieną kartą, matė nukentėjusįjį gulintį, eidamas už jo netyčia užsikabino (2 t., 131-132 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo V. Z. parodymų pakeitimą vertina kritiškai, nes jie akivaizdžiai prieštarauja liudytojo A. P. parodymams. Akivaizdu, kad nuteistasis taip siekia sušvelninti savo atsakomybę. Be to, šie duomenys rodo, kad nuteistasis V. Z. nėra visiškai nuoširdus, išsamių ir nuoseklių parodymų nedavė, argumentuodamas, jog buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

Šalies argumentai

Apeliacinis teismas pažymi, kad nors V. Z. skunde ir nurodo, jog prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi vidiniai išgyvenimai didžiąja dalimi yra susiję su paskirtos bausmės dydžiu. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. Z. pagristai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Apygardos teismas skirdamas bausmę V. Z. vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis, 56 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnis), atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (amžių, sveikatą, nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, administracines nuobaudas), nusikaltimo paskatas ir motyvus, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad V. Z. padarė tyčinį baigtą nusikaltimą, kuris pagal savo sunkumą priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 6 dalis), o tai sukėlė labai sunkius ir neatstatomus padarinius. Apygardos teismas V. Z. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę arčiau baudžiamojo įstatymo sankcijos minimumo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia bausmė nėra neteisinga ar aiškiai per griežta. Todėl, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teisingumo principas nepažeistas, o V. Z. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Violeta RažinskaitėLinas Šiukšta