Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-413-253/2014

Teisėjas Saulius Zajarskas (Proceso Nr. 2-06-3-12868-2012-1)

2014 m. kovo 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondos Andrulienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos Klaipėdos apygardos prokurorės, ginančios viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Klaipėdos apygardos prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą suinteresuotiems asmenims T. S., M. K., išvadą teikiančiai institucijai – VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centrui dėl T. S. pripažinimo neveiksniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliantė (pareiškėja) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo atmestas pareiškėjos pareiškimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu. Apeliantės teigimu, T. S. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o CK 3.279 str. nepritaikytas šiuo atveju, nes numato psichiškai sveiko asmens priežiūros institutą. Apeliantės nuomone, teiginys apie galimybę psichinę negalią turinčiam asmeniui suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, įgyjant civilines teises ir pareigas su rūpintojo pagalba, yra deklaratyvus.

Įstatymas numato, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu; neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa (CK 2.10 str. 1 d.). Asmens pripažinimui neveiksniu nepakanka vien aplinkybės, kad asmuo serga psichine liga ar jam nustatyta silpnaprotystė, būtinas ir kitas elementas – kad dėl tokios ligos asmuo negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės gali būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo, kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti.

Iš byloje atliktos 2013-04-09 teismo psichiatrijos ekspertizės akte pateiktų išvadų nustatyta, kad T. S. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas (įgimta silpnaprotystė), tačiau taip pat pažymėta, kad nepaisant konkretaus mąstymo, primityvių emocijų, defektinio intelekto T. S. su rūpintojo pagalba turi galimybę suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti įgyjant civilines teises ir pareigas, todėl rekomenduotina spręsti T. S. rūpybos klausimą (b. l. 74–75). Teismo posėdžio metu ekspertas nurodė, kad T. S. gebėjimai atitinka lengvo protinio atsilikimo ribas ir nemano, kad dėl tokios proto negalios žmogus turėtų būti pripažintas neveiksniu, toks žmogus turi galimybę išmokti, su juo nėra dirbta, jis yra socialiai apleistas. Tačiau taip pat nurodė, kad T. S. savarankiškai funkcionuoti, savarankiškai suprasti savo veiksmų ir orientuotis aplinkoje negali, turi galimybę su kito asmens pagalba atlikti veiksmus. Teismo posėdžio metu ekspertas paaiškino, kad atliekant ekspertizę neturėjo informacijos apie T. S. socialinį funkcionavimą. Iš suinteresuoto asmens M. K. paaiškinimų taip pat matyti, kad T. S. baigė specialią mokyklą, tačiau vienas gyventi negali, yra neprognozuojamas, tačiau šalia stovint ir sakant, darbus padaro. Kitų duomenų apie T. S. socialinį prisitaikymą ir funkcionavimą, gebėjimą savimi pasirūpinti byloje nėra. 2013-04-09 teismo psichiatrijos ekspertizės akte konstatuota, kad T. S. gali dalyvauti teismo posėdyje, tačiau suinteresuotas asmuo T. S. teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nedalyvavo.

Neveiksnumo instituto taikymo ir globos neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei, buvimą (CK 3.238 str. 1 d.). Kita vertus, pripažinimo neveiksniu procedūra lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą. Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintas tik visiško neveiksnumo institutas psichikos ar proto negalią turintiems asmenims (CK 2.10 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad 2010-05-27 ratifikuotos Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau – Neįgaliųjų teisių konvencija) nuostatų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos kontekste Lietuvai būdingas teisinio reguliavimo šioje srityje „defektyvumas“, kai riboto veiksnumo nustatymo galimybė egzistuoja tik priklausomybių turintiems asmenims (CK 2.11 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-17 nutartis civilinėje byloje 3K-3-224/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojamoje praktikoje pripažįstama, kad pažeidžiamų asmenų (dėl psichikos sutrikimo) ar tų, dėl kurių neveiksnumo nustatymo inicijuojamas teisminis procesas, prioritetinei teisių gynybai turėtų būti pasirinktos priemonės pagal nustatytą neveiksnumo laipsnį, jis turėtų būti siejamas su konkrečia priemone, taikoma konkrečiam asmeniui, o tam pasiekti gali būti naudojami tarpiniai teisės aktuose įtvirtinti instrumentai, taikant įstatymo analogiją (pvz., rūpybos institutas, CK 2.11, 3.239 str.), tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstituciją ar tarptautinius teisės aktus. Tais atvejais, kai yra inicijuojamas teisminis procesas dėl asmens neveiksnumo nustatymo, konkretaus asmens veiksnumas turėtų būti nustatomas įvertinant konkretų teisinio kriterijaus (gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ar tuos veiksmus valdyti) laipsnį, kuris galėtų būti apibrėžiamas konkrečiomis asmens gyvenimo sritimis, kuriose toks asmuo gali veikti savarankiškai. Asmens neveiksnumui svarbus klausimas, ar asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų ar juos valdyti yra tokio sunkaus laipsnio, kad tokiam asmeniui būtina globa. Tai reiškia, kad vien tik medicininė diagnozė neturėtų būti pakankama veiksnumui riboti, be kita ko, būtina analizuoti psichinio sutrikimo poveikį asmens socialiniams gebėjimams, apie kuriuos teismas turėtų spręsti iš byloje surinktų įrodymų visumos (asmens, kurio veiksnumo ribojimo klausimas sprendžiamas, paaiškinimų, jo aplinkos, socialinių darbuotojų, ekspertų išklausymo ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-17 nutartis civilinėje byloje 3K-3-224/2013; ). Bylos dėl asmens veiksnumo suvaržymų yra susijusios su viešuoju interesu, todėl teismas turi apsvarstyti galimybę ex officio spręsti dėl asmens veiksnumo ribojimo formos kiekvienu konkrečiu atveju, apsvarstant riboto veiksnumo tam tikrose gyvenimo srityse taikymo galimybę, tiesiogiai taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Neįgaliųjų teisių konvenciją ir nacionalinio įstatymo analogiją (CK rūpybos institutą).

Nagrinėjamu atveju visapusiškai neišsiaiškintos aplinkybės, susijusios su prašomo pripažinti neveiksniu suinteresuoto asmens T. S., kaip teisinių santykių subjekto, galimybėmis savarankiškai funkcionuoti visuomenėje. Atsižvelgiant į proceso dėl asmens pripažinimo neveiksniu teisines ir socialines pasekmes šio asmens savarankiškumui, laisvei bei interesų apsaugai, byloje turi būti nustatytos ir įvertintos visos aplinkybės, siekiant teismui susidaryti objektyvią nuomonę apie asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, psichinę būklę bei gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti ir tinkamai įvertinti juridinį asmens neveiksnumo kriterijų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2014-01-01 įsigaliojusiomis nuostatomis įstatymų leidėjas numatė būtiną advokato atstovavimą asmeniui, kurį prašoma pripažinti neveiksniu (CPK 466 str. 2–3 d.).

Atsižvelgiant į paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojamą praktiką ir į tai, kad skundžiamu sprendimu byloje esantys įrodymai vertinti tik visiško asmens veiksnumo ribojimo kontekste, tačiau nesvarstyta, ar konkrečios bylos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo riboto asmens veiksnumo nustatymui tam tikrose gyvenimo srityse, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, šis trūkumas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.