- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-24
- Bylos Nr.
- 1A-333-634/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-0-00001-18-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- P. V.
- Advokatai
- Jelena Smirnova, Jelena Smirnovosa
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos 4 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta 4 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. P. V. Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) galimai supykęs ant pareigūno P. D. dėl surašyto tarnybinio pranešimo ir principingumo tarnyboje, tyčia 2018 m. sausio 16 d. apie 12.33 val. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūną N. S., turintį teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, protokole – pareiškime, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, melagingai pranešdamas apie nebūtą nusikaltimą, kad pareigūnas P. D. 2018 m. sausio 15 d. apie 19 val. prie įėjimo į laisvalaikio kambario, be priežasties, panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, t. y. panaudojo specialiąją priemonę – guminę lazdą, kuria jam buvo suduota vieną kartą į kairę koją, taip sukeliant jam fizinį skausmą, tęsdamas nusikalstamą veiką, medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), tikslinant 2018 m. sausio 15 d. apie 19 val. įvykio aplinkybes dėl galimo pareigūno fizinio smurto panaudojimo prieš nuteistąjį P. V., 2018 m. sausio 24 d. apie 10.55 val. (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnui N. S., liudytoju apklausiant P. V., pastarasis davė melagingus parodymus apie tai, kad pareigūnas P. D. 2018 m. sausio 15 d. apie 19 val. prie įėjimo į laisvalaikio kambario, be priežasties, panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu: panaudojo specialiąją priemonę – guminę lazdą, kuria jam buvo suduota vieną kartą į kairę koją, kai P. V. pasirašytinai prieš apklausą buvo išaiškintos liudytojo teisės ir pareigos.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį sprendė, jog P. V. suvokė, jog (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnui pateikė žinomai melagingus duomenis apie P. D. neva padarytą nusikalstamą veiką ir davė apie tai melagingus parodymus, nors žinojo, kad P. D. prieš jį smurto nenaudojo, numatė, kad dėl to gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir norėjo taip veikti.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja advokatė J. Smirnova prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika numatyta BK 236 straipsnio 1 dalyje.
3.1. Skunde nurodoma, kad (duomenys neskelbtini)nr skyrius neturėjo atlikti ikiteisminio tyrimo pagal P. V. pareiškimą dėl jo atžvilgiu galimai panaudoto smurto iš pareigūno P. D. pusės, kadangi institucija buvo suinteresuota bylos baigtimi, siekė paneigti smurto panaudojimą prieš bausmę institucijoje atliekantį nepilnametį P. V.. Tokiu atveju institucija turėjo nusišalinti ir tyrimą perduoti kitai nesuinteresuotai institucijai. Net ir tyrimui vadovavusi prokurorė neužtikrino nešališko tyrimo ir nesiėmė visų būtinų priemonių, jog ikiteisminį tyrimą atkliktų nesuinteresuota institucija. Tokiu būdu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - EŽTK) 3 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtintos žmogaus teisės būti apsaugotam nuo netinkamo valstybės pareigūnų elgesio.
3.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad įstaigos suinteresuotumą rodo ir tai, kad pareigūnas N. S. pamatė esantį paraudimą ant P. V. kojos ir turėjo medicininę pažymą iš slaugytojos, jog užfiksuotas paraudimas, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad P. V. apžiūrėtų teismo medicinos ekspertas ir paaiškino, jog nepradėjus ikiteisminio tyrimo jis neturėjo teisės nukreipti P. V. pas teismo medicinos ekspertą, taip pat jis paaiškino, kad pradėti ikiteisminio tyrimo negalėjo, kadangi nebuvo gavęs tokio nurodymo. Tokiu būdu P. V. neturint galimybės pačiam kreiptis į teismo medicinos ekspertą, negrįžtamai buvo panaikinta galimybė gauti objektyvų įrodymą apie galimai patirtą smurtą iš pareigūno pusės.
3.3. Apeliacinio skundo autorė atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl P. V. galimo sužalojimo buvo atliktas paviršutiniškai ir nukreiptas į smurto fakto nebuvimo patvirtinimą, kadangi byloje apklaustas liudytojas L. L. pirmosios apklausos metu patvirtino, jog matė, kaip P. D. sudavė smūgius P. V., tačiau šie parodymai nebuvo užfiksuoti, o sekančios apklausos metu jis paneigė, jog matė suduodamą smūgį P. V.. Apklausta liudytoja A. K., kuri yra (duomenys neskelbtini) psichologė, kuri dalyvavo liudytojų apklausose, patvirtino, kad iki apklausos bendravo su L. L., kuris patvirtino, kad matė, kaip buvo suduodamas smūgis P. V. ir vėliau liudytoja A. K. nustebo, kai vėlesnėje apklausoje L. L. kategoriškai paneigė, jog matė suduodamą smūgį. L. L. buvo daromas spaudimas duoti tokius parodymus, jog nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jam nereikėtų vykti į teismą, todėl dėl neaiškių priežasčių minėtas liudytojas buvo apklausiamas kelis kartus apie tuos pačius įvykius. Akivaizdu, kad siekiant gauti P. D. kaltę paneigiančius duomenis buvo daromas spaudimas ne tik L. L., bet ir kitiems apklaustiems liudytojams, kadangi jie atliko arba šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) ir yra priklausomi nuo administracijos. Kauno apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudytojai davė objektyvių parodymus ir kad byloje nėra jokių duomenų, kad šiems liudytojams būtų daromas spaudimas ikiteisminio tyrimo metu.
3.4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad bylos medžiagoje yra surinkti duomenys apie P. V. galimai padarytus tvarkos pažeidimus ir konfliktą su P. D., tačiau pats P. D. savo tarnybiniame pranešime nenurodė apie konfliktą ar P. V. padarytus tvarkos pažeidimus. P. D. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad yra dalinis vaizdo įrašas, tačiau jį tikrina tik budėtojas ir jo viršininkas. Abejonių kelia faktas, kad dėl neaiškių priežasčių neįsirašė kita vaizdo įrašo dalis. Ikiteisminio tyrimo metu vaizdo įrašas nebuvo apžiūrėtas ir aprašytas, tokį gynybos prašymą atmetė ir pirmosios instancijos teismas.
3.5. Skunde pažymima, kad buvo priimtas skubotas atsisakymas pradėti ikiteisminė tyrimą dėl P. D. veiksmų, o nepasibaigus apskundimo terminui buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl P. V. melagingo įskundimo ir pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Praėjus daugiau nei mėnesiui po įvykio buvo pateiktas prašymas išduoti specialisto išvadą dėl P. V. padarytų sužalojimų, kai jau jokių žymių nebuvo likę, o atlikta išvada buvo tik iš medicininių dokumentų, kuriuose buvo netinkamai aprašytas pas P. V. užfiksuotas paraudimas. Tiek atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl P. D. atliktų veiksmų, tiek kaltinamąjį aktą šioje byloje surašė ta pati prokurorė, todėl skundo autorė mano, jog šališkumas pasireiškė tiek iš institucijos pusės, tiek iš prokurorės pusės.
3.6. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad šioje byloje yra akivaizdus neproporcingas P. V. baudžiamasis persekiojimas ir baudimas už pareigūno įskundimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad vienas teisės viršenybės principo reikalavimų yra tas, jog piliečiai turi turėti galimybę informuoti kompetentingus valstybės pareigūnus apie tokį valstybės tarnautojų ar pareigūnų elgesį, kuris jiems atrodo netinkamas arba neteisėtas. Asmenų saviraiškos laisvė dėl kritinės nuomonės apie valstybės tarnautojus ir pareigūnus gali būti apribojama tik tuo atveju, jeigu dėl tokios nuomonės išreiškimo kyla realus pavojus netrukdomam jų pareigų vykdymui turtint visuomenės pasitikėjimą, t.y. valstybės tarnautojai ir pareigūnai turi būti pakankamai atviri kritikai.
3.7. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad P. V. kaltu neprisipažino ir nuosekliai tvirtina, jog jam pareigūnas P. D. sudavė su gumine lazda, sukėlė fizinį skausmą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta anksčiau dėl P. V. skundo netinkamo tyrimo, prieštaravimų medžiagoje ir skuboto sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimo, institucijos administracijos suinteresuotumo ir neobjektyvumo atliekant minėtus tyrimus, dėl padarytų BPK pažeidimų negali būti padaryta kategoriška išvada, jog P. V. melagingai įskundė P. D. smurtu ir pranešė apie nebūtą nusikaltimą, nes fizinio smurto iš P. D. pusės P. V. atžvilgiu nebuvimo faktas nėra akivaizdus, o liko abejonė, jog smurto faktas galėjo būti. Kadangi dėl to tyrimas tinkamai nebuvo atliktas, o įrodymai buvo negrįžtamai prarasti, apklausti nepilnamečiai liudytojai duoda prieštaringus parodymus, o institucijos atstovai liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi ir nėra teisinio pagrindo kategoriškai teigti, jog P. V. atžvilgiu nebuvo pavartotas smurtas, ir kad P. V. dėl to melagingai įskundė P. D..
3.8. Skunde pažymima, kad BK 236 straipsnio 1 dalis numato, kad abi sudėtys - melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą padaromi tiesiogine tyčia. Šioje byloje abejonė, jog P. V. sakė tiesą dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto, nepašalinta, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog yra įrodyta P. V. veikoje subjektyvioji pusė - kaltė tiesioginės tyčios forma, nes turi būti taikytinas nekaltumo prezumpcijos principas, kad kiekviena abejonė turi būti vertinama kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas to nepadarė, dėl ko netinkamai pritaikė materialinės teisės normą - BK 236 straipsni 1 dalį. Esant tokioms aplinkybėms teismas neteisingai įvertino įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, vadovavosi nepatikimais įrodymais, nenustatė esminių bylos aplinkybių, vadovavosi prielaidomis ir netaikė nekaltumo prezumpcijos principo, esant įrodymų nepakankamumui neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė neteisingą nuosprendį.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, prašė pateiktą apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo P. V. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
7. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Melagingo įskundimo atveju kaltininkas, žinodamas, kad skundžiamas asmuo realiai nėra padaręs nusikalstamos veikos, melagingai jį įskundžia, t. y. pateikia baudžiamojo persekiojimo pradėjimo teisę turintiems subjektams žinomai neteisingą, tyčia iškreiptą informaciją, kad nekaltas asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kuri atitinka BK specialiojoje dalyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, ir būtent dėl šios melagingos informacijos pradedamas įskųsto asmens baudžiamasis persekiojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-336/2010, 2K-289-693/2017). Komentuojamas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo supranta, kad informacija, kurią jis pateikia valstybės įstaigoms ar pareigūnams, kompetentingiems pradėti baudžiamąjį persekiojimą, neatitinka tikrovės, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį informuoja, nėra buvę, jis neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai jam melagingą informaciją minėti pareigūnai ar institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų.
8. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK ir BK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas P. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl P. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant P. V. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde remiamasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai netinkamai atlikta ikiteisminį tyrimą, netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikiant savitą nagrinėjamo įvykio vertinimą, išskirtinę reikšmę suteikiant nuteistojo bei jam palankių liudytojų išdėstytoms vertinamo įvykio faktinėms aplinkybėms. Tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).
9. Nors apeliaciniu skundu keliamas ir galimas (duomenys neskelbtini) ir prokurorės šališkumo klausimas, tačiau teisėjų kolegija su šiais skundo motyvais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2018 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) yra patvirtintas (duomenys neskelbtini) specialisto pareigybės aprašymas. Skyriaus specialisto pareigybė reikalinga vykdyti kriminalinę žvalgybą, atlikti nusikalstamų veikų ikiteisminius tyrimus bei tokių veikų prevenciją ir tyrimą (duomenys neskelbtini), todėl vien ta aplinkybė, kad kriminalinės žvalgybos skyriaus specialistas atliko ikiteisminį tyrimą dėl įstaigoje galimai padarytos nusikalstamos veikos, kai šis veiksmas yra numatytas jo darbo funkcijų aprašyme, negali būti vertinama kaip šios institucijos šališkumas. Dalį savo apeliacinio skundo argumentų nuteistasis ir jo gynėja skiria ir byloje valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės šališkumo klausimui. Prokuroro, kaip ir kitų BPK 57 straipsnio 2 dalyje numatytų baudžiamojo proceso dalyvių, galimo šališkumo konstatavimas ir nušalinimas siejamas su konkrečiais baudžiamojo proceso įstatyme numatytais pagrindais. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ikiteisminio tyrimo metu netenkino visų įtariamojo prašymų, ikiteisminį tyrimą atliko pagal savo pasirinktą taktiką, neduoda jokio pagrindo teigti, jog šiam ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras buvo šališkas ar ikiteisminį tyrimą atliko paviršutiniškai. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų patikimumas patikrintas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir nustatyta, kad esminių BPK pažeidimų šiuos duomenis renkant nepadaryta. Kita vertus, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik baudžiamojo proceso metu padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir būtų esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad BPK 57 straipsnio 2 dalyje numatytas baudžiamojo proceso dalyvis buvo šališkas.
10. Bylos duomenimis, tarp P. V. ir pareigūno P. D. 2018 m. sausio 15 d. apie 19 val. įvyko konfliktas. Pats P. V. taip pat neneigė, kad sukonfliktavo su P. D., nevykdė pastarojo nurodymų, tačiau teigė, jog konfliktas vyko ne tik žodžiais, bet buvo panaudotas ir fizinis smurtas. Tačiau liudytojai L. S., D. P., A. B., S. V., H. N., buvę tuo metu netoliese ir girdėję konfliktą tarp nuteistojo P. V. ir pareigūno P. D., nurodė, kad tarp P. V. ir P. D. buvo kilęs žodinis konfliktas, tačiau nei vienas iš liudytojų nematė, kad pareigūnas būtų sudavęs smūgį P. V.. Netikėti šių asmenų, be kita ko, įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodytomis komentuojamo įvykio aplinkybėmis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pažymėtina, kad šių liudytojų parodymai buvo nuoseklūs ir nekito viso proceso metu. Teisėjų kolegija neabejoja šių liudytojų nešališkumu ir objektyvumu, pagrindo manyti, jog jie siekia melagingai apkalbėti P. V., neįžvelgia.
11. Atskirai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas L. L. patvirtino nuteistojo versiją ir nurodė, kad matė, kaip konflikto metu pareigūnas P. D. sudavė smūgį P. V.. Sprendžiant dėl šio liudytojo parodymų patikimumo, būtina pažymėti, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo iš esmės skirtingi.
12. Ikiteisminio tyrimo metu L. L. parodė, jog nematė, kad kas nors iš pareigūnų nuteistojo P. V. atžvilgiu būtų naudojęs fizinį smurtą nei 2018-01-15, nei kitą dieną. Priešingai, šis asmuo detaliai nupasakojo P. V. elgesį ir tokio elgesio motyvus: Paulius jam pasakė, reikia kažką daryti su tuo budinčiu ,,Vikingu“, t. y. P. D., kad reikia jį ,,sudeginti“, reikia nueiti į Sveikatos priežiūros tarnybą. Tada P. V., paėmęs šluotą, sau trenkė per kairę koją vieną kartą, šluotą padėjo į vietą ir kažkur nuėjo. Daugiau jis nieko nežino. Greičiausiai nuėjo skųstis, kad šį sumušė. Dar P. V. jam kažką sakė, kad ,,tu paliudysi, kad matei, kaip pareigūnas mušė“. L. L. paaiškino, esą jis davė tyrėjui tokius parodymus dėl to, kad jo daugiau nekviestų liudyti ir kad ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas. Liudytojo nurodyti motyvai dėl parodymų keitimo yra nelogiški ir neįtikinantys. Taigi kolegija sprendžia, jog liudytojo L. L. parodymai yra nepatikimi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad minėtam liudytojui duodant parodymus buvo daromas spaudimas ar jo parodymai buvo netinkamai užfiksuoti.
13. .Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pareigūnas N. S. pamatė esantį paraudimą ant P. V. kojos ir turėjo medicininę pažymą iš slaugytojos, jog užfiksuotas paraudimas, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad P. V. apžiūrėtų teismo medicinos ekspertas. Atmesdama šiuos skundo argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymoje nurodyta, kad apžiūrint P. V. 2018 m. sausio 16 d. 9.28 val., stebimas nežymus kairės kojos blauzdos išorinio paviršiaus odos paraudimas (1 t., b. l. 15), t. y. nuteistasis Sveikatos priežiūros tarnybos vyriausiosios slaugos administratorės buvo apžiūrėtas kitą dieną po konflikto. Tai, kad specialisto išvada buvo pateikta remiantis P. V. medicininiais dokumentais, nėra proceso pažeidimas, priešingai, Sveikatos priežiūros tarnybos vyriausiosios slaugos administratorė nuteistąjį apžiūrėjo nedelsiant kai tik pastarasis kreipėsi dėl sužalojimo. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tyrimo objektas yra nuteistojo P. V. medicininiai dokumentai. Išvada: P. V. jokie objektyvūs sužalojimai nekonstatuoti, sveikatos sutrikdymo mastas nenustatomas. Nustatytas tik kairės blauzdos odos paraudimas sužalojimu nevertinamas (1 t., b. l. 91). Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, specialistė S. B. paaiškino, kad P. V. buvo nustatytas nežymus kairės kojos išorinis paviršiaus paraudimas, kuris nėra sužalojimas. Tai yra tik audinių reakcija į dirgiklį, gali būti ir uždegimo reakcija. Paraudimas negali būti vertinamas, kaip sužalojimas, jis yra matomas tik keletą valandų po traumos. Taigi 2018 m. sausio 16 d. ryte apie 9.28 val. pastebėtas odos paraudimas ir objektyviai negalėjo būti išlikęs kaip neva P. D. prieš 14 valandų suduoto smūgio (2018 m. sausio 15 d. apie 19 val.) pasekmė.
14. Apeliaciniame skunde pažymima, kad P. D. savo tarnybiniame pranešime nenurodė apie konfliktą ar P. V. padarytus tvarkos pažeidimus. Atmesdama šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog Tarnybiniame pranešime Nr. (duomenys neskelbtini), P. D. nurodė, kad 2018 m. sausio 15 d. atliekant tarnybą 2 būrio lengvojoje grupėje, apie 15 val. nuteistasis P. V. naudojo psichologinį smurtą ir necenzūrinius žodžius pareigūno atžvilgiu. Davus pastabas bei paprašius ramintis, nereagavo. Ta pati situacija pasikartojo ir apie 19.55 val. Minėtą nuteistąjį raminant po vakarienės savo kambaryje, buvo vėl vartojami necenzūriniai žodžiai bei grasinimai. Yra dalis medžiagos užfiksuota vaizdo registratoriumi. Šiuo savo elgesiu nuteistasis P. V. pažeidė (duomenys neskelbtini) 73.4 punkto reikalavimą (1 t., b. l. 48). Apie netinkamą nuteistojo elgesį P. D. informavo ir (duomenys neskelbtini) vyr. specialistą R. B., kuris taip pat surašė tarnybinį pranešimą (1 t., b. l. 47).
15. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad P. V. veiksmuose yra visi būtini BK 236 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas P. V. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl P. V. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.
16. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas bausmę bei parinkdamas bausmės rūšį, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimą. Nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).
17. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo P. V. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.