Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Sicor Biotech“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-4649-661/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Sicor Biotech“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Respublikos leidiniai“, tretiesiems asmenims A. V. , A. Z. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad netikslinga tenkinti ieškovo prašymą, kadangi prašyme išdėstytos aplinkybės ir argumentai nėra pakankamai pagrįsti, kuriais remiantis atsirastų būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo teigimu, nėra pagrindo spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju galėtų pasunkėti ar pasidarytų nebeįmanomas.

Teismo nutartis akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto atžvilgiu formuojamai praktikai.Ieškinys pareikštas dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir ši aplinkybė sukelia pakankamą grėsmę, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, o kartu ir pagrindžia būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Teismas neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių tikslą – kad šalių finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į ieškinio sumą ir esamą ekonominę situaciją, yra reali tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laiką neišliks tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą.Teismas, nepagrįstai atsižvelgė ir vertino tik atsakovo turtinius interesus, visiškai nesigilindamas ir nesivadovaudamas ieškovo interesais.Teismas neatsižvelgė į tai, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra didžiausia įmanoma apimtimi ir kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartis paliktina nepakeista.

Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.

Teisėjų kolegija iš dalies pripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumentą, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo savaime taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Respublikos leidiniai“ 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir ieškinio reikalavimo užtikrinimui areštuoti 1 000 000 Lt dydžio atsakovui UAB „Respublikos leidiniai“ priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovą UAB „Respublikos leidiniai“ ir trečiuosius asmenis, o jų nepakankant – kitą atsakovo UAB „Respublikos leidiniai“ nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą ar turtines teises. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo piniginių lėšų areštas – suvaržytų vienos proceso šalies teises daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad piniginės lėšos yra ypač svarbus svertas kiekvienos įmonės normaliai ūkinei-komercinei veiklai užtikrinti. Piniginių lėšų areštas apsunkina bet kokios įmonės veiklą, be to, piniginių lėšų areštas paliečia ir trečiųjų asmenų teises bei interesus, todėl ši laikinoji apsaugos priemonė taikytina tik tuomet, kai negalima taikyti kitų CPK 145 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių ar jų nepakanka sprendimo įvykdymui užtikrinti. Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo areštuoti atsakovo UAB „Respublikos leidiniai“ pinigines lėšas. Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – nekilnojamojo ar kilnojamojo turto ar turtinių teisių arešto, kadangi į bylą nepateikta įrodymų bei nenurodyti argumentai, kurie leistų daryti išvadą, kad UAB „Respublikos leidiniai“ mėgintų savo turtą realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip bandytų sumenkinti savo turtinę padėtį, siekiant išvengti prievolių, galinčių atsirasti galimo ieškinio patenkinimo atveju. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o atskirojo skundo argumentai dėl atskiruoju skundu skundžiamos nutarties nepagrįstumo, atmestini.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.