Kauno apygardos teismo nutartis

Teismo procesinio sprendimo numeris 21.4.2.3., 21.4.2.6., 49.

2012 m. kovo 27 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš šios kolegijos pirmininko ir pranešėjo- Nerijaus Meilučio, kolegijos teisėjų - Arūno Rudzinsko ir Nijolios Indreikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-685-658/2012 pagal ieškovės – M. J. C. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-11-24 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3660-292/2011 pagal ieškovės – M. J. C. ieškinį atsakovei – A. Š., trečiajam asmeniui Alytaus miesto 1-ojo notaro biuro notarei Rimutei Michailikienei dėl dovanojimo sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės, teismas atsisakė motyvuodamas tai tuo, kad nors būsena, nulėmusia jos negalėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės, ieškovė nurodė jos senyvą amžių ir išsilavinimo lygį, sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo sandorį sudarantis asmuo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, atsižvelgiama į asmens sveikatą, psichikos būklę, girtumo ar apsvaigimo laipsnį, tačiau byloje nepateikta duomenų, kad ieškovė sirgo ligomis, dėl kurių negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar sutarties sudarymas buvo didelio susijaudinimo ar išgyvenimų padarinys.

Senyvas amžius ir išsilavinimo lygis kaip kriterijai gali būti vertintini, tik jei sandoris sudarytas dėl suklydimo. Ieškovė nurodė, kad ji suklydo dėl sandorio esmės - nesuprato ir klydo, kad dovanotas daiktas iš karto pereina kito asmens nuosavybėn, t. y. kad dovanotas butas iš karto taps atsakovės nuosavybe, o ieškovė į jį neturėsianti jokių teisių. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime pažymėjo, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 str. nustatytu pagrindu, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) turi būti konstatuotas suklydimo faktas; 2) turi būti nustatyta, kad suklydimas yra esminis. Vertinant ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į asmens amžių, sveikatos būklę, išsimokslinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors ieškovė yra senyvo amžiaus, tačiau baigusi 4 klases, skaito, rašo, yra apdairi ir nuovoki, pati tvarko reikalus (moka mokesčius, deklaruoja gyvenamąją vietą, sudaro ir naikina testamentus); byloje nėra įrodymų, kad dėl savo sveikatos būklės ieškovė galėjo suklysti dėl sandorio esmės ir jo dalyko. Sandorį tvirtinusi notarė R. Michailikienė atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad ieškovei buvo išaiškintas skirtumas tarp dovanojimo sutarties ir testamento, todėl teismas atmetė ieškovės argumentą, išsakytą teismo posėdžio metu, kad ji supratusi, jog sudaro ne dovanojimo sutartį, o testamentą. Be to, aplinkybę, kad ieškovė siekusi sudaryti turto perleidimo sutartį, o ne testamentą, patvirtina tai, kad ieškovei gyvenamąją patalpą būtina buvo perleisti, nes priešingu atveju, ji turėdama būstą, nebūtų galėjusi apsigyventi globos namuose. Įvertinęs įrodymus, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė siekė sudaryti besąlyginę ir neatlygintinę ginčo turto perleidimo sutartį ir sandorio sudarymo metu nesuklydo dėl sandorio esmės; ieškovės valia buvusi aiški- turtą dovanoti, o ne palikti testamentu.

Apeliacinį skundą apeliantė (ieškovė) grindžia šiais motyvais.

1. Dėl dovanojimo sutarties panaikinimo pagrindų, numatytų LR CK 6.472 str. 1 d. Apeliantė nurodo, kad dovanojimo sandorį ginčijusi remdamasi LR CK 6.472 str. 1 d., suteikiančia teisę nuginčyti dovanojimo sutartį atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Tokiais atsakovės veiksmais apeliantė (ieškovė) nurodo, kad apdovanotoji vertė ieškovę panaikinti testamentą, nesilaikė prieš dovanojimo sutarties sudarymą duotų pažadų, kad ieškovė galėsianti gyventi padovanotame bute ir pareikalavo, o iš esmės – privertė apeliantę (ieškovę) išsikelti iš buto neleisdama net paimti asmeninių daiktų, kurie nebuvo dovanojimo sutarties objektas; padovanojusi atsakovei visą savo turtą, apeliantė (ieškovė) atsidūrė beviltiškoje padėtyje, daugiau nei vienerius metus neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes, kuriomis apeliantė (ieškovė) ginčijo dovanojimo sandorį, nesigilino į jų esmę; neatkreipė dėmesio į tai, kad Miroslavo seniūnijoje savo gyvenamąją vietą apeliantė (ieškovė) deklaravo sudariusi sandorį, o ne prieš tai; teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad apeliantė (ieškovė) esanti silpnesnioji dovanojimo sutarties šalis, kad atsakovės elgesys iki sandorio sudarymo buvo smerktinas geros moralės požiūriu, į tai, kad atsakovė išvariusi apeliantę iš ginčo buto, pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškusi, kad apeliantė norinti butą susprogdinti ir deklaravo, kad jokio gyvenamojo ploto apeliantei nesuteiks.

2. Dėl dovanojimo sutarties kaip sandorio, kuris sudarytas savo veiksmų reikšmės negalinčio suprasti asmens, ginčijimo. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti sandorį negaliojančiu LR CK 1.89 str. pagrindu; nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog sutartis buvo sudaryta didelio susijaudinimo ir išgyvenimų pasekoje. Tokių duomenų byloje esama, nes apeliantė nuolat patirdavusi spaudimą ir buvo verčiama kuo skubiau sudaryti dovanojimo sandorį, buvo pasimetusi, išgąsdinta, labai išgyveno, bijojo kokių nors prieš ją nukreiptų veiksmų.

3. Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kadangi jis sudarytas suklydus. Apeliantė nurodo, jog ji nesuvokė dovanojimo sandorio sukeliamų pasekmių, nesuprato, kad šio sandorio pagrindu butas iš karto atiteks atsakovės nuosavybėn. Tai nulėmė apeliantės amžius, išsilavinimas, tai, kad iki pasirašydama sutartį apeliantė jos neperskaitė, o tai padarė notarė. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į tai, kokia buvo tikroji apeliantės valia, o vadovavosi vien tuo faktu, kad notarė apeliantei išaiškino sandorio sukeliamas pasekmes. Apeliantė pažymi, kad nors notarė perskaitė sutartį, sutarties nuostatų nepaaiškino konkretizuodama jų esmę. Apeliantės nuomone, sandoris privalo būti pripažintas negaliojančiu remiantis LR CK 1.90 str. 4 d. nuostata, kad suklydimas laikomas esminiu, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmiausiai spręstinas skunde pareikštas prašymas apklausti liudytojus apeliacinės instancijos teisme. Jį spręsdama kolegija pažymi, kad LR CPK 321 str. 1 d. pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra ekstraordinarinė (išimtinė forma). Dalyvaujantys byloje asmenys dėl bylos nagrinėjimo šia forma gali teikti motyvuotus prašymus (LR CPK 322 str.), tačiau tokio prašymo apeliaciniame skunde apeliantė net nepareiškė, ir nenurodė motyvų, dėl kurių būtų būtina surengti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą, tame tarpe ir nepaaiškino kokias konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes galėtų patvirtinti apeliaciniame skunde minimų liudytojų parodymai. Atsižvelgdama į tai, kolegija prašymą apklausti liudytojus atmeta, ir nesant apeliantės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, ją nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

Išnagrinėjusi apeliantės skundą, kolegija žemiau pasisako dėl visų skunde pateiktų argumentų:

1. Dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl atsakovės veiksmų, atliktų ieškovės atžvilgiu, kurie yra griežtai smerktini moralės požiūriu.

CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Kad būtų panaikintas dovanojimas, remiantis nurodyta teisės norma, būtina konstatuoti bent vieną iš būtinų sąlygų: 1) kad apdovanotasis pasikėsino į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužalojo; 2) kai atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. CK 6.472 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos dispozicijoje nustatytos dvi teisiškai reikšmingų faktų, kuriuos konstatavus, dovanojimas gali būti panaikinamas, grupės. Pirmosios grupės teisiškai reikšmingi faktai – apdovanotojo veiksmai, kai šis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja, gali būti laikomi nusikalstamais veiksmais, atsakomybė už juos reglamentuojama Baudžiamojo kodekso normų (BK 22 straipsnis, 129 straipsnio 2 dalis, 135 straipsnis), tokie veiksmai konstatuotini Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Įstatyme, taip pat ir CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, kurie apdovanotojo veiksmai apdovanotojo laikytini griežtai smerktinais geros moralės požiūriu. Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio mėn. 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2010)

Nagrinėjamoje byloje dovanojimo sandoris, kurį prašoma panaikinti, yra sudarytas tarp seserų. Vadinasi, sandorio šalis sieja kraujo giminystė (LR CK 3.135 str. prasme jos yra artimos giminaitės), kuri yra ne tik teisinių, bet ir moraliniu požiūriu reikšmingas ryšys. Taigi, moralinės giminaičių pareigos suponuoja tarpusavio pagarbą, pagal galimybes – savitarpio paramą ir globą. Tuo atveju, kai teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad apdovanotasis naudojo prieš dovanotoją psichologinį ar fizinį smurtą, žemino jo orumą ir pan., tokie veiksmai, teisėjų kolegijos nuomone, galėtų būti laikomi griežtai smerktinais geros moralės požiūriu. Pagal nurodytus kriterijus vertinant apdovanotojo veiksmus atsižvelgtina ir į CK 1.5 straipsnio nuostatas. Tačiau nagrinėjamoje byloje tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų kolegija nenustatė. Ieškovės (apeliantės) nurodomi argumentai, kad atsakovė vertė ją panaikinti anksčiau sudarytą testamentą ir sudaryti turto dovanojimo sutartį, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalys gyveno atskirai, skirtinguose miestuose, savarankiškai vedė ūkį, todėl neaišku, kuo remiantis ir kokiomis konkrečiomis neigiamomis pasekmėmis apeliantei (ieškovei) galėjo būti grasinama. Pažymėtina, kad LR CK 1.91 str. realus grasinimas yra numatytas kaip atskiras sandorio negaliojimo pagrindas, tačiau apeliantė (ieškovė) šiuo pagrindu dovanojimo sutarties neginčijo, nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad jos atžvilgiu buvo naudojamas realaus grasinimo požymius atitinkantis psichologinis spaudimas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuoti apeliantės (ieškovės) teiginiai, kad „mane atsakovė skriaudė, atsakovė manęs nemušė, bet ji pasamdo“. Tokie apeliantės (ieškovės) teiginiai dėl atsakovės naudoto psichologinio, o su trečiųjų asmenų pagalba – fizinio smurto nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė nurodė, kad atsakovė „nedavė jai ramiai gyventi“, tačiau kaip konkrečiai pasireiškė toks psichologinis spaudimas, nepaaiškino (b. l. 98). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė kaip argumentą, kad apdovanotosios elgesys prieštarauja gerai moralei, nurodo tai, kad ji teismo posėdžio metu pareiškusi, jog nesuteiks ieškovei jokio gyvenamo ploto. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuota, jog atsakovė bijanti leisti seseriai vienai gyventi ginčo bute dėl jos sveikatos būklės (b. l. 100), tačiau su seseria kalbasi telefonu, aiškinasi, niekada jos neatstūmė ir neatstums (b. l. 102). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pagrindų, kuriuos dovanojimo sandoriui panaikinti įtvirtina LR CK 6.472 str. 1 d., buvimo apeliantė (ieškovė) neįrodė.

2. Dėl sandorio nuginčijimo, kaip sudaryto savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio asmens.

Kolegijos nuomone, sandorio nuginčijimo pagrindo, numatyto LR CK 1.89 str. 1 d., apeliantė (ieškovė) neįrodė. Ginčydama sandorį šiuo pagrindu, ieškovė iš esmės kartoja tas pačias aplinkybes, kad sudarydama sandorį ji buvo išsigandusi, pasimetusi, bijojo kokių nors prieš ją nukreiptų veiksmų, buvo raginama kuo greičiau sudaryti dovanojimo sutartį. Šios aplinkybės yra abstrakčios, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais; kaip minėta, apeliantė nenurodo, kokio pobūdžio ir turinio buvo jos atžvilgiu adresuojami grasinimai; juo labiau, byloje nėra duomenų apie tai, koks rimtas grasinimas, vertimas sudaryti sandorį apeliantę taip išgąsdino, kad atėmė galimybę suvokti atliekamo juridinio veiksmo reikšmę ir jo sukeliamas teisines pasekmes.

Apeliantė (ieškovė) mėgina sudarytą sandorį ginčyti ir motyvuodama buvus klaidą dėl sandorio rūšies (tipo) ir atitinkamai dėl jo sukeliamų teisinių pasekmių; nurodo, jog nesupratusi, kad dovanojimo sandorio pagrindu ginčo butas iškart tapsiantis atsakovės nuosavybe. Taigi, iš esmės apeliantė teigia, kad ji supainiojo du sandorius – testamentą ir dovanojimą bei jų keliamas pasekmes, šių pasekmių jai tinkamai neišaiškino sandorį tvirtinusi ir sutarties tekstą perskaičiusi notarė. Kolegija šį argumentą atmeta. Pirma, apeliantės teiginiai yra prieštaringi. Ji pati nurodė, jog atsakovė ją raginusi panaikinti sudarytą testamentą ir jos naudai sudaryti dovanojimo sutartį. Vien ši aplinkybė leidžia preziumuoti galimumą ieškovei suprasti, jog tai yra du skirtingi sandoriai. Antra, į notarą buvo kreiptasi dovanojimo sutarties sudarymo klausimu, o apeliantė praeityje savo paskutinę valią buvo ne kartą išreiškusi notarine tvarka sudarydama testamentus. Taigi, galėjo ir turėjo suvokti, jog šiuo atveju į notarą yra kreipiamasi kitu tikslu. Trečia, nesutiktina, kad sutartį tvirtinusi notarė perskaitydama sutarties tekstą neišaiškino sutarties sukeliamų pasekmių. Pačioje sutartyje yra išaiškinama, kad dovanojimo sandoris nėra turtinis patvarkymas mirties atvejui, t. y. paskutinės valios išreiškimas, kokį apeliantė, kaip minėta, ne kartą buvo atlikusi, o sandoris „tarp gyvųjų“, nes ginčo turtas atsakovės nuosavybėn pereina nuo dovanojimo sutarties įregistravimo viešame registre momento. Visos šios aplinkybės, kolegijos įsitikinimu, leidžia teigti, kad sudarant sandorį nebuvo suklysta dėl jo tipo ir esmės.

4. Dėl teisės remtis liudytojų parodymais pirmosios instancijos teisme apribojimo.

Ieškovės argumentai dėl teisės remtis liudytojų parodymais pirmosios instancijos teisme atmestini. Apeliantė prašė pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytoją M. M. ir nurodė, kad ji patvirtins aplinkybę, kad atsakovė visą laiką ieškovę skriaudė ir, kad ieškovė su atsakove niekada neturėjo nieko bendro. Teismas šį prašymą protokoline nutartimi atmetė motyvuodamas, jog ieškovė nenurodo jokių aplinkybių, kurias byloje įrodinės liudytoja. LR CPK 190 str. byloje dalyvaujantį asmenį, kuris prašo apklausti liudytoją, įpareigoja nurodyti bylai reikšmės turinčias aplinkybes, kurias liudytojas gali patvirtinti. Pripažintina, jog jokių konkrečių bylai reikšmingų aplinkybių ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė, o savo motyvus formulavo abstrakčiai, t. y., kad liudytoja galinti patvirtinti „jog atsakovė ją visada skriaudusi“; nenurodė jokio konkretaus atvejo, kada atsakovė būtų prieš ją vartojusi psichologinį spaudimą ar psichologinę prievartą, kurį galėtų patvirtinti liudytoja. Aplinkybė, kad su atsakove ieškovė „niekada neturėjusi nieko bendro“ apskritai negali būti laikoma reikšminga bylai, nes akivaizdžiai prieštarauja tikrovei – ginčo šalis sieja artima giminystė ir sutartiniai dovanojimo santykiai, kuriuos ieškovė (apeliantė) turi tikslą nutraukti siekdama dovanojimo sandorio panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad jokių konkrečių aplinkybių, kurios būtų patvirtintos liudytojų parodymais, apeliantė nenurodė ir prašydama kviesti liudytojus į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantė nurodo, kad už ieškinį ji yra sumokėjusi 67,50 Lt žyminio mokesčio, o pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš jos priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei ir tai padarė nepagrįstai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo 2011-03-23 nutartimi buvo pripažinta ieškovę esant atleistą nuo pareigos sumokėti 50 procentų žyminio mokesčio (b. l. 12-13); pareigą sumokėti už ieškinį 50 procentų žyminio mokesčio valstybės naudai ieškovė įvykdė (b. l. 19). LR CPK 96 str. 2 d. nustatyta, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Atsižvelgiant į Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo 2011-03-23 nutartį, 67,50 Lt žyminio mokesčio iš apeliantės priteista nepagrįstai. Šioje dalyje sprendimas pakeistinas.

Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, atmetamas apeliantės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo jos naudai iš atsakovės.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasi LR CPK 325 str. 3 d., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės (ieškovės) – M. J. C. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti panaikinant jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš M. J. C.