- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-16
- Bylos Nr.
- 1A-113-719/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-00006-2014-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Sigitas Bagdonavičius, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- A. K.
- Advokatai
- Saulius Kučys
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Ridiko (pirmininkaujantysis), Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-01-28 nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nubaustas 11 MGL (414,26 eurų) bauda, įpareigojant ją sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; taip pat šiuo nuosprendžiu iš A. K. priteista K. A.: 86,98 Eur atstovavimo išlaidų, 63,14 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, bei 33,16 Eur proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. birželio 1 d. apie 17.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį K. A., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. tyčia sudavė K. A. kumščiu vieną kartą į kairę akį, vieną kartą į kairę ausį ir vieną kartą į apatinę lūpą, po to nukentėjusiajam nukritus ant žemės, spyrė ne mažiau, kaip keturis kartus į kojas bei į nugarą, tuo padarė K. A. poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiame priešausyje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, apatinio 1-o danties lūžį (netekimą), odos nubrozdinimą kairiame kelyje – nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2015-01-28 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Teigia, kad šis nuosprendis yra neteisėtas, byloje nėra jokių patikimų ir neginčijamų jo kaltės įrodymų. Pažymi, kad jo kaltė grindžiama iš esmės vien nukentėjusiojo K. A. bei prieštaringais jo draugų liudytojų V. B. ir E. M. parodymais, visiškai atmesdamas įvykio vietoje buvusių nešališkų liudytojų G. M. parodymus. Nurodo, kad teismo išvados, jog jis neneigia nukentėjusiojo sužalojimo metu buvęs (duomenys neskelbtini), neparemtos jokiais byloje ištirtais įrodymais. Teigia niekada nesakęs, jog matė ar buvo prie parduotuvės nukentėjusiojo sužalojimo metu, nurodo tik minėjęs, jog jo akivaizdoje nukentėjusysis griuvo užkliuvęs už slenksčio ir tik padarė prielaidą, kad griūdamas galėjo susižaloti.
Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra nustatytas tikslus įvykio laikas, nes nukentėjusysis ir liudytojai V. B., E. M., S. I. skirtingai nurodė laiką. Mano, kad siekiant nustatyti tikslų sužalojimo laiką, yra būtina apklausti jo sūnų Joną, taip pat liudytojo G. M. žmoną. Taip pat nuteistasis pastebi, kad iš bylos neaišku, kas nurodė (t.y. sugalvojo), kad asmuo, sužalojęs K. A., buvo jis, nes liudytojų V. B. ir E. M. parodymai ne tik nenuoseklūs, bet ir prieštaringi. Pažymi, kad nei vienas iš liudytojų nei iš fotonuotraukų, nei asmens parodymo metu jo neatpažino kaip K. A. sumušusio asmens. Todėl manytina, kad apie nukentėjusįjį sumušusį asmenį liudytojai V. B. ir E. M. išgirdo iš K. A.. Pažymi, jog liudytojas V. B. parodė, jog jie į alaus barą nuėjo apie pietus, bare buvo daug žmonių ir kažkas K. A. alaus bare sudavė su bokalu. Apelianto manymu, K. A. padaryta muštinė žaizda apatinėje lūpoje, apatinio kairio 1-0 danties lūžis (netekimas) galėjo būti padarytas suduodant bokalu, tačiau ši aplinkybė net nebuvo tirta. Be to, netirtos ir nukentėjusiojo specialistui nurodytos aplinkybės apie tai, kad 2013-09-01, apie 17 val., (duomenys neskelbtini) pažįstamas asmuo rankomis sudavė į galvą, pargriuvus spardė kojomis (15 b. l.). Apeliantas mano, jog specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos aplinkybės, tame tarpe ir įvykio data, yra teisingos, tačiau neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuteistojo manymu, K. A. buvo sužalotas 2013-06-01 iki 17.00 val., o dantis galėjo būti išmuštas smūgiu bokalu. Pažymi, kad nukentėjusysis ir liudytojai V. B., E. M., S. I. įvykio metu buvę labai girti, įvykio nelabai prisiminė. Esant tokioms aplinkybėms kyla abejonių dėl K. A. parodymų patikimumo, o kartu ir dėl nuteistojo kaltės įrodytumo, o abejonės, kurių nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas neigia padaręs BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, kurių pagrindu teisingai konstatuota A. K. kaltė dėl jam inkriminuotos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir išteisinti jį nėra pagrindo.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent, gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto pavartojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, Nr. 2K-410/2011 ir kt.).
Bylos duomenimis yra nustatyta, kad A. K. 2013-06-01 apie 17.00 val., prie alaus baro tyčia sudavė K. A. kumščiu po vieną kartą į kairę akį, į kairę ausį ir į apatinę lūpą, po to nukentėjusiajam nukritus ant žemės spyrė nemažiau kaip 4 kartus į kojas bei į nugarą, tuo padarydamas nukentėjusiajam K. A. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Nukentėjusysis K. A. viso proceso metu davė esminėse detalėse vienodus ir nuoseklius parodymus, kad A. K. pasikvietęs jį pasikalbėti prie alaus baro kieme, jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą. Apylinkės teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais ir pagrįstai jais rėmėsi, nes juos patvirtina liudytojų V. B. bei E. M. parodymai, specialisto išvados, kiti byloje esantys žodiniai ir rašytiniai įrodymai. Byloje nenustatyti jokie pagrindai, dėl kurių nukentėjusysis K. A. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai kaltinti apeliantą.
Nukentėjusysis parodė, kad įvykio dieną – 2013-06-01 su bendradarbiais buvo prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) esančiame bare, kur pamatęs kaimynų mažametį vaiką, pavijo jį lauk iš baro, po ko netrukus atėjo to vaiko tėvas A. K. ir, pakvietęs pasikalbėti, kieme jį sumušė. Vaiko pavijimo iš baro aplinkybes ir dalinai smurto prieš K. A. pavartojimo aplinkybes patvirtino ir įvykio vietoje buvę liudytojai V. B., E. M.. Nors šie liudytojai tiesiogiai nematė visų smūgių K. A. sudavimo – V. B. matė vieną smūgio sudavimą, o E. M. smūgių sudavimo nematė – tačiau iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jie suprato, jog tarp K. A. ir jo prieš tai nuvyto vaiko tėvo A. K. buvo konfliktas, kurio metu apeliantas prieš K. A. naudojo fizinį smurtą. Nors minėti liudytojai įvykio metu buvo neblaivūs, tačiau jų parodymų turinys, juos vertinant kitų byloje esančių objektyvių duomenų kontekste, abejonių dėl esminių įvykio detalių nepalieka. Šios išvados nepaneigia ir pastarųjų liudytojų parodymuose esantys tam tikri neatitikimai dėl įvykio laiko, taip pat K. A. sumušusio asmens neatpažinimas, kurie pateisinami dėl praėjusio gana ilgo laiko tarpo nuo įvykio iki apklausų ir asmens parodymo atpažinti pateikimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant bylą apylinkės teisme, nenustatyta aplinkybių, dėl kurių teismas nebūtų galėjęs remtis liudytojų V. B. bei E. M. parodymais, tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Taip pat nenustatyti jokie pagrindai, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus, jų parodymai atitinka kitos objektyvius bylos įrodymus, todėl laikytini patikimais.
Iš byloje esančio išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad K. A. 2013-06-02 17.50 val. kreipėsi į gydymo įstaigą, nurodydamas, jog buvo sumuštas kaimyno (1 t., 26 b. l.). Kad 2013-06-01 apie 17 val. prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) buvo sumuštas pažįstamo asmens, K. A. 2013-06-03 nurodė ir jį tyrusiam specialistui (1 t., 15 b. l.). Apie 2013-06-01 įvykusį konfliktą su kaimynu A. K., sąlygojusį jo kreipimąsi į gydymo įstaigą dėl patirtų sužalojimų, nukentėjusysis nurodė ir savo paaiškinime policijos pareigūnams (1 t., 77 b. l.), kas atsispindi ir nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (1 t., 78 b. l.). Taigi nukentėjusysis nuo pat pradžių A. K. įvardino kaip jį sužalojusį asmenį, ką patvirtina ir aukščiau nurodyti duomenys. Taip pat nukentėjusysis K. A. nurodė tikslias smūgių jam sudavimo aplinkybes, kurias atitinka bei patvirtina ir byloje esančios specialistų išvados (1 t., 15, 18 b. l.).
Tuo tarpu apelianto A. K. parodymai, juos vertinant kitų objektyvių bylos duomenų kontekste, negali būti laikomi patikimais.
Nuteistasis A. K. nurodė, kad įvykio dieną kaimynas K. A. iškoliojo jo sūnų ir dėl to jo žmona nuėjo pakalbėti su kaimynu. Tą patį tvirtino ir apelianto sutuoktinė J. K.. Tačiau tiek nukentėjusysis, tiek kartu su juo buvę liudytojai V. B., E. M. parodė nematę J. K. įvykio dieną prie baro ar bare kalbantis su K. A.. Be to, pati liudytoja J. K. parodė, kad ji, kaip ir jos sūnus, prisibijanti K. A., todėl esant tokiai situacijai ir jos sutuoktiniui būnant namuose, neįtikima, kad būtent ji ir dar kartu su iškoliotu, verkiančiu sūnumi ėjo aiškintis santykių su, jos ir nuteistojo teigimu, konfliktišku, prie jų vaiko besikabinėjančiu neblaiviu kaimynu. Abejones dėl nuteistojo A. K. ir bylos baigtimi suinteresuotos jo sutuoktinės J. K. parodymų patikimumo patvirtina prieštaravimai tarp jų abiejų parodymų bei šios liudytojos parodymų prieštaringumas kitų liudytojų parodymams. Kaip minėta, liudytoja J. K. parodė kalbėtis su kaimynu K. A. nuėjusi kartu su sūnumi, o tuo tarpu nuteistasis ir tariamai J. K. kalbantis su K. A. matęs liudytojas G. M. parodė, kad J. K. kalbėtis su K. A. ėjo viena. Be to, pastaroji liudytoja teigė, kad jai atėjus prie baro pasiaiškinti su K. A., šis ją išvadino visokiais necenzūriniais žodžiais, o netoliese buvęs G. M. ramindamas K. A. šį aprėkė. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad G. M. tokių aplinkybių neparodė. Sutinkamai su jo parodymais, J. K. apšaukė K. A. ir išėjo, o jis šią situaciją stebėjo tik iš šalies per atstumą. Šie prieštaravimai tarp A. K., J. K. ir G. M. parodymų kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu ir leidžia pagrįstai teigti apie bandymą suderinti jų visų parodymus, siekiant padėti A. K. išvengti atsakomybės, todėl vertintini kritiškai.
Nuteistojo teigimu, jis nukentėjusiojo nemušė ir nebuvo prie jo prisilietęs, tik kaltinime nurodytą dieną matė K. A. parduotuvėje griūnant, ką tvirtino ir bylos baigtimi suinteresuota, šališka liudytoja J. K., tačiau šios aplinkybės nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Nukentėjusysis neigė įvykio dieną griuvinėjęs. To nematė ir kartu su juo įvykio vietoje buvę liudytojai V. B. ir E. M.. Bare dirbusi liudytoja V. Ž. parodė, kad įvykio dieną K. A. normaliai vaikščiojo, kad būtų pargriuvęs, nematė. Byloje nėra ir jokių kitų, K. A. griuvimą nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis patvirtinančių duomenų. Taigi jokie objektyvūs bylos duomenys apelianto skunde prielaidomis paremtų versijų dėl K. A. susižalojimo ar sužalojimo nepatvirtina.
Nors nuteistasis teigia K. A. nemušęs, aukščiau nurodyti duomenys bei specialisto išvados, atitinkančios K. A. parodymus apie jam padarytus sužalojimus, patvirtina, jog padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą K. A. sumušė būtent apeliantas.
Nuteistasis A. K. fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo netoli parduotuvės, baro kieme, kur buvo ir bet kuriuo metu galėjo patekti kiti asmenys ir matyti A. K. neteisėtus veiksmus, todėl nusikalstama veika aiškiai padaryta viešoje vietoje.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti konkrečiai nenurodydamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009 ir kt.). Iš nustatytų aplinkybių spręstina, kad A. K. viešoje vietoje, ranka ir koja suduodamas smūgius nukentėjusiajam, bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, bus sutrikdyta visuomenės rimtis, tačiau taip elgtis norėjo, todėl veikė tyčia.
Dėl nuteistojo elgesio nukentėjusysis K. A. viešoje vietoje buvo sužalotas, išsigandęs, susijaudinęs. Nemalonius potyrius patyrė bei neigiamai į įvykį reagavo ir įvykio vietoje buvę ir dalinai jį matę liudytojai V. B., E. M., kurie suprato, jog viešoje vietoje buvo pavartotas fizinis smurtas.
Visos šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinime nurodytais A. K. veiksmais, padarytais viešoje vietoje, buvo demonstruojama nepagarba tiek nukentėjusiajam, tiek ir aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Dėl tokių veiksmų atsirado padariniai, t.y. buvo sutrikdyta rimtis viešoje vietoje, parodyta nepagarba visuomenei, nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata.
Visuma bylos aplinkybių patvirtina, jog nuteistojo A. K. veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai. Apelianto veiksmai skundžiamu teismo nuosprendžiu pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. ir išteisinti apeliantą iš šios nusikalstamos veikos nėra pagrindo.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo A. K. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo A. K. asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Jam parinkta viena švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių rūšių – bauda, kurios dydis nustatytas artimas minimaliam. Tokia bausmė nėra per griežta ir, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisinga. Taip pat teisingai išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas.
Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-01-28 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių bei kitų teisės normų, todėl naikinti ar keisti šį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.