Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas K. Dargužis Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.1;

2005 m. vasario 24 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 149 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu:

pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį 5 metams laisvės atėmimo;

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį 10 metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 11 metų laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad 2003 m. gegužės 8 dieną apie 22.00 val. (duomenys neskelbtini) kaime esančio namo kambaryje ir virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kumštimis smogė keturis kartus I. D. į galvą ir, tokiu būdu atėmęs galimybę nukentėjusiajai priešintis, ją išžagino.

Be to, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, tai yra, išžagindamas I. D., V. S. tyčia kumštimis smogė keturis smūgius I. D. į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajai galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis ir žaizdomis veide, lydimomis kairės akiduobės ir kairio žandikaulio akytkaulio ančių sienelių skeveldriniais lūžiais, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, oro ir likvoro susikaupimu pamatiniame paviršiuje. Dėl to nukentėjusiajai sutriko galvos smegenų mikrocirkuliacija ir reguliacinės galvos smegenų funkcijos: išsivystė dešinės pusės parezė, ryškesnė rankoje, kvėpavimo nepakankamumas ir stazinis plaučių uždegimas, nuo to pablogėjo galvos smegenų mityba, toliau didėjo išeminiai – distrofiniai pokyčiai smegenyse, pablogėjo somatinės smegenų funkcijos ir joms išsekus I. D. 2003 m. birželio 23 d. mirė, tai yra V. S. tyčia ją nužudė.

Apeliantas nepripažįsta savo kaltės dėl nužudymo, save kaltu laiko tik dėl sumušimo ir išžaginimo.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras bei nukentėjusiosios prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas neginčija savo kaltės dėl smūgių I. D. sudavimo ir dėl jos išžaginimo, tačiau nepripažįsta kaltės dėl nužudymo.

Teismo posėdyje išnagrinėti ir nuosprendyje įvertinti įrodymai patvirtina, kad I. D. mirtį sukėlė 2003-05-08 apelianto jai padaryti sužalojimai. Kaip minėta, apeliantas neginčija to, kad jis sužalojo I. D., o duomenų, kad tai galėjo padaryti kas nors kitas, byloje nėra. Iš teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 66/04 (01) matyti, kad I. D. mirė nuo 2003-05-08 patirtų sužalojimų ir šių sužalojimų sukeltų komplikacijų. Visą I. D. gydymosi laikotarpį nuo 2003-05-09 iki mirties, klinikinė simptomatika, tame tarpe išsivysčiusios komplikacijos yra visiškai paaiškinamos galvos smegenų trauma, o ne lėtinio susirgimo – hipertenzinės ligos paūmėjimu. I. D. visą gydymosi laikotarpį buvo taikomas tinkamas gydymas (b.l. 139-141, t. 3). Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte pasakyta: „Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti“. Taigi, šiuo atveju apelianto baudžiamajai atsakomybei įtakos neturi tai, kad nukentėjusioji mirė praėjus pusantro mėnesio po jai padarytų kūno sužalojimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantas neturėjo tiesioginės tyčios nužudyti I. D., tačiau suduodamas jai smūgius į galvą suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali įvykti nukentėjusiosios mirtis ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Todėl V. S. kaltė dėl nužudymo pasireiškė netiesioginės tyčios forma, o jo veika yra tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis nužudymas.

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad ,,kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tai, kad jis iš esmės prisipažino padaręs nusikaltimus, nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi jo parodymai nėra visiškai nuoseklūs dėl fizinio smurto panaudojimo, pinigų reikalavimo.”

Su šiuo teiginiu negalima visiškai sutikti, kadangi V. S. savo kaltę pripažino, parodydamas:

2003 m. gegužės 9 d. įtariamojo apklausoje: ,,Tada aš ją pradėjau mušti rankomis, kumščiais, smūgius sudaviau į veidą” (b. l. 7, t. 2);2003 m. gegužės 10 d. paaiškinime: ,,aš ją pargrioviau ant grindų ir sudaviau kelis smūgius per galvą, (…) tada aš sudaviau dar kelis smūgius (kiek tiksliai nežinau) į veidą” (b. l. 1-2, t. 2);2003 m. gegužės 11 d. teismo posėdyje dėl suėmimo: ,,Įtariamasis – aš visiškai pripažįstu savo kaltę.” (b. l. 167, t. 1);2003 m. gegužės 16 d. įtariamojo apklausoje: ,,Prisipažįstu pilnai”, ,,sudaviau į galvą su kumščiais. (…) Pirmus jai smūgius sudaviau virtuvėje. (…) kad nešauktų dar pradėjau mušti į galvą, veidą taip pat su kumščiais” (b. l. 9-10, t. 2);2003 m. birželio 4 d. įtariamojo papildomoje apklausoje: ,,Kai ji pradėjo šaukti, aš ėmiau ją mušti. (…) Mušiau rankomis į veidą ir į galvą, (…) apie 4-5 smūgius, mušiau stipriai. (…) Tada aš pribėgęs vėl sudaviau jai smūgius rankomis į veidą ir į galvą” (b. l. 12, t. 2); 2003 m. liepos 10 d. teismo posėdyje dėl suėmimo: ,,Įtariamasis – prisipažįstu kaltu, prašau nepratęsti suėmimo.” (b. l. 179, t. 1);2003 m. lapkričio 3 d. įtariamojo apklausoje jau po nukentėjusiosios mirties ir esant pareikštam įtarimui dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo: ,,sudaviau ranka smūgius jai į galvą. (…) Virtuvėje aš I. D. sudaviau apie 2-3 smūgius į galvos sritį. (…) Ji pradėjo šauktis pagalbos ir aš ją vėl pradėjau mušti.” (b. l. 17, t. 2);2003 m. gruodžio 22 d. įtariamojo apklausoje, esant pareikštam įtarimui dėl nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis: ,,Į galvą sudaviau apie 3-4 smūgius. Sudaviau smūgius stipriai”, kambaryje ,,aš vėl sudaviau smūgius į galvos sritį.” (b. l. 22, t. 2).2004-04-20 teismo posėdyje V. S. parodė: „Sudaviau gal 3 ar 4 smūgius, gal daugiau.“ (b.l. 128, t. 2).

Iš šių parodymų matyti, kad V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino savo kaltę dėl tokio fizinio smurto, koks konstatuotas skundžiamame nuosprendyje. Pinigų reikalavimu iš I. D. apeliantas nebuvo kaltinamas, todėl jo parodymų nevienodumas šiuo klausimu taip pat nebūtų kliūtimi pripažinti aptariamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tačiau tokios aplinkybės konstatavimui būtina kita svarbi aplinkybė – kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teismo posėdyje V. S. atsiprašė I. D. artimųjų, tačiau iš teismo posėdžio protokolo matosi, kad šis atsiprašymas buvo formalus, neduodantis pagrindo spręsti apie nuoširdų kaltininko gailėjimąsi. V. S. nusikalstamos veikos išaiškintos ne dėl jo parodymų, o remiantis liudytojų, nukentėjusiųjų parodymais, ekspertizių aktais, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad šias veikas padėjo išaiškinti pats apeliantas. Dėl šių motyvų Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė V. S. nepripažinta pagrįstai.

Skirdamas apeliantui bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nusikaltimų sunkumą ir jų pasekmes, V. S. asmenybę neigiamai charakterizuojančius jo teistumus. Kita vertus, atsižvelgta ir į jo prisipažinimą padarius nusikaltimus, teigiamą charakteristiką. Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 15 metų. Už šioje teisės normoje numatyto nusikaltimo padarymą apeliantui paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė yra lygi sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę iki 7 metų. Už šioje teisės normoje numatyto nusikaltimo padarymą apeliantui paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė yra kiek didesnė negu sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, tačiau ir tokia bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Be to, skiriant galutinę bausmę, prie bausmės paskirtos už sunkesnį nusikaltimą, iš bausmės paskirtos pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį, pridėta tik palyginti nedidelė šios bausmės dalis – vieneri metai, taigi galutinei bausmei šios bausmės dydis neturėjo lemiamos įtakos.

Dėl šių motyvų teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantui paskirta bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 61, 54 ir 63 straipsnių reikalavimus, ji nėra per griežta ir nešvelnintina. Todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.