Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.3; 1.2.3.3; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 1.1.8.9.2 (N)

2014 m. balandžio 9 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo B. K. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteista laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš B. K. priteista R. K. 1568,50 Lt turtinei žalai ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. K. nuteista už tai, kad 2013 m. sausio 23 d., apie 17 val. 45 min., Kaune, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia smogė peiliu mažiausiai vieną kartą savo šeimos nariui sugyventiniui D. K. į krūtinę, tuo padarė nukentėjusiajam durtinį – pjautinį krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimą su dešinio plaučio, diafragmos, kepenų pažeidimu, tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į dešinę krūtinplėvės (300 ml) ir pilvo (1500 ml) ertmes, dėl ko jis nuo patirtų sužalojimų mirė, t. y. tyčia nužudė savo šeimos narį - sugyventinį D. K., šiais veiksmais padarydama nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Apeliaciniu skundu nuteistoji B. K. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir jos nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Taip pat prašo sumažinti civiliniam ieškovui R. K. priteistą neturtinę žalą, o turtinės žalos dydį sumažinti iki 1068,50 Lt

Nurodo nesutinkanti su priimtu teismo nuosprendžiu, kuris yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti pakeistas.

Pirmiausia pasisako dėl su nusikalstama veika susijusių aplinkybių ir bausmės.

Aptaria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose" 5 punkto nuostatas, akcentuodama tai, kad nenorėjo nužudyti savo sugyventinio D. K.. Nurodo su pastaruoju pragyvenusi 13 metų, juo rūpinuosi, išlaikė, ir nors šis ją nuolat skriausdavo (dažnai gerdavo, būdavo agresyvus, koneveikdavo įvairiais necenzūriniais žodžiais, reikalaudavo pinigų, varydavo iš jos pačios namų, ne kartą vartojo fizinį smurtą (tai teisiamajame posėdyje savo parodymais patvirtino apklausti liudytojai L. L., R. S. Š., D. V.), apeliantei nė karto nekilo net mintis prieš sugyventinį atlikti kokius nors smurtinius veiksmus, juo labiau nužudyti.

Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje jos parodymai dėl padaryto nusikaltimo buvo vienodi. Nurodo įvykio vakarą kartu su sugyventiniu paminėjusi savo gimtadienį. Nupirko 0,5 l talpos degtinės butelį, pati išgėrė nedaug, nes buvau pervargusi nuo darbo naktinėje pamainoje. Beveik visą degtinę išgėrė D. K. (prieš tai jau buvo kažkur gėręs), vėliau pradėjo reikalauti pinigų, kurių apeliantei nedavus pradėjo įžeidinėti jos mamą, spjovė į veidą, o apeliantei išstūmus pastarąjį į virtuvę, jo veiksmai nukrypo prieš ją pačią. Norėdama nusiraminti, apeliantė išgėrė vaistų, ką patvirtina teismo medicininės tarnybos prie LR TM Toksikologijos laboratorijos specialisto išvada (t. 2, b. l. 57). Tuo metu jos sugyventinis veidu pasisuko į ją, jo akys buvo kaip išprotėjusios, ji išsigando, ir, pajutusi būsimą realią grėsmę, kadangi D. K. ne kartą buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje, instinktyviai griebė peilį. Sugyventiniui staiga atsistojus ir griebus apeliantę, ji dūrė, nors pati ir nesuprato, kaip įvyko šis dūris. Ji tik pajuto, kad sugyventinis glemba ir pagalvojo, kad tai eilinis epilepsijos priepuolis, todėl puolė pastarąjį gaivinti, kvietė greitąją medicinos pagalbą.

Teigia, jog teismas, nuteisdamas ją dėl tyčinio nužudymo netiesiogine tyčia, rėmėsi bendrosios pagalbos centro garso įrašais, kuriuose ji nurodė dūrusi peiliu sugyventiniui, tačiau neįvertino įraše užfiksuotų jos atsakymų „nežinau ", „D., gali pašnekėt ? A girdi ?", kurie, anot apeliantės, aiškiai rodo ją nesuvokus, kas iš tiesų atsitiko.

Pasisakydama dėl eksperto D. Tumėno parodymų, kurių metu pastarasis teigė neva jos parodymai neatitinka padaryto sužalojimo, jo mechanizmo (dėl žaizdos lokalizacijos dešinėje krūtinės pusėje), pažymi, jog nukentėjusysis sėdėjo ant taburetės dešiniu šonu į ją (kairėje pusėje yra langas), stojosi ir, sukdamasis į ją, griebė už pečių. Jis nebuvo pilnai atsisukęs į apeliantę (to net negalėjo padaryti, nes trukdė šalia stovintis šaldytuvas), ji nebuvo priėjusi, viskas vyko judėjime. Peilį galėjo pagriebti nuo stalo ir jį laikyti horizontalioje padėtyje, negali pasakyti, kaip jį laikė - aukščiau ar žemiau - tuo metu nebuvo net minties, jog gali padaryti nusikaltimą. Buvo išsigandusi, sukrėsta, nekilo mintis, jog turi įsidėmėti, kokioje padėtyje buvo jos rankoje laikomo peilio geležtė, kokiame aukštyje jį laikė. Viskas vyko akimirksniu. Tą ji parodė ne tik apklausos, bet ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Teisme tai aiškino ekspertui, tačiau jis neatsakė, kaip būtų padaryti sužalojimai esant nurodytoms aplinkybėms. Jeigu, kaip teigia ekspertas, jos parodymai neatitinka padaryto sužalojimo, jo mechanizmo, tai kyla klausimas, kokius veiksmus kokiomis aplinkybėmis ji atliko (to ekspertas nenurodė). Pabrėžia, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos kitos nusikaltimo padarymo aplinkybės, kurios, atsižvelgiant į eksperto parodymus, atitiktų padarytą sužalojimą, mechanizmą.

Apeliantės įsitikinimu, jos padaryti nusikalstami veiksmai pilnai atitinka BK 130 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl turi būti kvalifikuoti pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį. Toliau skunde atitinkamai aptariamos BK 130 straipsnio bei LAT senato nutarimo Nr. 46 24 punkto nuostatos.

Nesutinka su tuo, jog nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pažymi prisipažinusi kalta padarius nusikaltimą pagal jo padarymo aplinkybes ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Iki šiol nesuvokia, kad galėjo nužudyti žmogų, su kuriuo kartu gyveno, rūpinosi išlaikė ir mylėjo, nors šis ją ir skriaudė. Nurodo gyvenanti su sunkiai sergančia mama, ja vienintelė rūpinasi, prižiūri, išlaiko (daugiau nėra jokių artimųjų). Taip pat akcentuoja tai, kad nukentėjusiojo veiksmai (tyčiojimasis, koliojimasis, varymas iš namų), ją labai paveikė ir sukėlė didžiulį susijaudinimą. Apklausti liudytojai N. Č., V. M., A. B., O. B. patvirtino ją buvus susijaudinusią, stresinės būsenos. Mano, jog teismas jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 6 punkte ir 10 punkte numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Nurodo, jog nuteisus realia laisvės atėmimo bausme, neteks darbo, negalės pasirūpinti mama, kuri bus apgyvendinta prieglaudoje, nutrūks jų ryšiai, be to, ji negalės atlyginti padarytos žalos, iškils reali grėsmė netekti buto.

Pažymi, jog įstatymas nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnį tais atvejais, kai asmeniui, nuteistam už apysunkius nusikaltimus, skiriama laisvės atėmimo bausmė ne daugiau kaip ketveriems metams. Prašo jos nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoti iš sunkaus nusikaltimo į apysunkį, pripažinti anksčiau nurodytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

Paskutinėje skundo dalyje pasisakoma dėl civilinio ieškinio. Prašydama sumažinti nukentėjusiajam R. K. priteistą turtinę žalą, nurodo teisme atlyginusi 500 Lt, tačiau teismas šios sumos neišminusavo iš priteisti prašomos turtinės žalos.

Mano, jog priteista 20 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė. Ji gyvena kukliai, materialinė padėtis sunki, gauna minimalų darbo užmokestį, be to, išlaiko mamą, o, apeliantei dirbant, dar tenka samdyti žmogų motinai prižiūrėti. Prašo sumažinti neturtinės žalos dydį.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistoji B. K. ir jos gynėja prašė patenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Nuteistosios B. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl nusikaltimo kvalifikacijos

Apeliaciniame skunde nuteistoji visų pirma nesutinka su jos nusikalstamų veiksmų kvalifikacija, prašydama juos vertinti pagal švelnesnį baudžiamojo įstatymo straipsnį, t. y. kvalifikuoti kaip nužudymą labai susijaudinus (BK 130 straipsnis).

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti apeliantės prašymą ir perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 130 straipsnį (nužudymas labai susijaudinus). Pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po tokių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-271/2008, 2K-189/2013). Teismas, spręsdamas BK 130 straipsnio taikymo klausimą, atkreipia dėmesį į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertina, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-155/2009, 2K-271/2008, 2K-155/2007), atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (kasacinės nutartys Nr. 2K-723/2007, 2K-288/2006), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (kasacinės nutartys Nr. 2K-297/2010, 2K-130/2009, 2K-604/2005).

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie tai, kad nuteistoji B. K. dėl nukentėjusiojo D. K. veiksmų buvo fiziologinio afekto būsenoje. Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad apeliantės ir jos sugyventinio gyvenimas nebuvo darnus, pastarieji dažnai pykosi ir konfliktavo. Apklausiama B. K. parodė, jog jai teko patirti sugyventinio smurtą, dėl pastarojo girtavimo dažnai kildavo tarpusavio nesutarimai, apsvaigęs nuo alkoholio D. K. būdavo agresyvus, turėdavo daug jėgos, varydavo ją iš namų, terorizuodavo, užgauliodavo įvairiais necenzūriniais žodžiais, reikalaudavo pinigų, ji jo bijojo (t. 1, b. l. 140, 142-143, 149). Įvykio dieną B. K. kartu su savo sugyventiniu namuose šventė pastarosios gimtadienį, abu gėrė apeliantės nupirktą degtinę. Nuteistosios parodymų analizė neduoda jokio pagrindo teigti, kad įvykio metu nukentėjusiojo D. K. veiksmai buvo išskirtinai neteisėti ar išskirtinai įžeidžiantys, kad sukėlė nuteistajai fiziologinio afekto būseną, kai emocinis stresas stabdo intelektualinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis, žmogus tampa ribotai pakaltinamas. Nuteistoji nurodė, kad nukentėjusysis ėmė įžeidinėti jos motiną, tačiau toks D. K. elgesys nebuvo netikėtas, kadangi, kaip pripažino pati B. K., nukentėjusysis motinos nemėgo, siūlė ją „išvežti į prieglaudą“, „jautė neapykantą“ (t. 1, b. l. 142-143; t. 2, b. l. 81-82). Nagrinėjamos bylos kontekste įvykio metu kilusi situacija nevertinama kaip išskirtinė B. K. ir D. K. gyvenime, pastarieji išgėrinėjo ir, apsvaigę nuo alkoholio, susikivirčijo, o kilęs konfliktas nebuvo tokio lygio ir pobūdžio, kad sukeltų nuteistajai didelio susijaudinimo būseną. Pažymėtina, kad apklausiama B. K. ne kartą pripažino, kad peilį pasiėmė norėdama savo sugyventinį pagąsdinti. D. K. tąkart, kaip ir panašiais atvejais, kuomet būdavo girtas, kabinėjosi iš pradžių prie jos motinos, po to ėmė kolioti ir pačią apeliantę, todėl ši sąmoningai, o ne paveikta fiziologinio afekto būsenos, pagriebė peilį ir dūrė šiam į krūtinę, suvokdama pavojingą tokių veiksmų pobūdį, ir nors nenorėjo atimti nukentėjusiajam gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokioms negrįžtamoms pasekmėms kilti. Negalima nepaminėti ir to, kad pati apeliantė įvykio metu buvo neblaivi, kas neabejotinai turėjo reikšmės, jog pastaroji nesugebėjo tinkamai įvertinti situaciją ir į ją adekvačiai reaguoti. Ši aplinkybė ne tik sunkina nuteistosios atsakomybę, bet ir yra reikšminga atmetant apeliantės prašymą jos veiksmus vertinti kaip atliktus staiga kilusio didelio susijaudinimo būsenoje.

Pažymėtina, kad duodama parodymus nuteistoji nebuvo nuosekli: iš pradžių ji teigė, kad nukentėjusysis staigiai atsikėlė nuo taburetės ir puolė į jos pusę, ji tuo tarpu skubiai paėmė nuo stalo peilį, norėdama šį pagąsdinti. Pastarasis ją griebė už pečių ir, užgriuvęs ant peilio, susmuko (t. 1, b. l. 140, 142-143). Vėliau teigė, kad „sugyventinis nuo taburetės pakilo eiti link jos, o ji tuo metu dešinėje rankoje laikė peilį < ... > D. K. už kažko užkliuvo ar tai jam susipynė kojos ir jis krito į ją, abiem rankomis pagriebė už pažastų < ... > iškart po to susmuko“ (t. 1, b. l. 145). Teisme B. K. jau aiškino, kad jai didelį išgąstį sukėlė stiklinės nukentėjusiojo akys, dar pastarasis šaukė „dėsiu ir prilipsi“, griebė ją už pečių ir staiga suglebo. Ji buvo šoko būsenoje, nesuvokdama pasiėmė peilį, o gal jį jau laikė rankose, ant kurio nukentėjusysis ir užkrito (t. 2, b. l. 81-82). Kolegija nuteistosios teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kurių metu ji bandė įtikinti buvusi labai susijaudinusi ir negalėjusi pilnai kontroliuoti savo veiksmų, vertina kaip siekį palengvinti teisinę atsakomybę. Atkreiptinas dėmesys, kad B. K., iš karto po įvykio kviesdama greitąją medicinos pagalbą, bendrojo pagalbos centro operatorei nepilnai 4 minutes trukusio pokalbio metu daug kartų pakartojo sąmoningai dūrusi savo sugyventiniui: „< ... > pa pa pagriebiau peilį ir padūriau vyrą < ... > paėmiau peilį bl. ir dėjau < ... > paėmiau peilį ir dėjau < ... > nežinau, sunervavo, mano šiandien gimtadienis, sunervavo jis mane, visokiais žodžiais išvadino < ... > ir, nežinau, kas buvo ant stalo tą aš jam ir dėjau < ... > nu paėmiau peilį tą, kur riekėm pjaustyti, nežinau, pastvėriau ir dėjau < ... > aš paėmiau tas, kur rantuotas peilis bulkoms pjaustyti, ir dėjau, ir nežinau, ir visas susmigo“ (t. 1, b. l. 97-98). Į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams V. M., A. B. ir N. Č. B. K. taip pat nurodė, kad susiginčijusi su sugyventiniu dūrė šiam peiliu, t. y. „kas papuolė po ranka, su tuo ir dėjau“ (t. 1, b. l. 115, 116, 117; t. 2, b. l. 62).

Taigi aukščiau aptarti bylos duomenys neleidžia teigti, kad nuteistoji B. K. savo sugyventinį nužudė staiga labai susijaudinusi, atitinkamai jos veiką kvalifikuojant pagal BK 130 straipsnį. Tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilusi situacija, atsižvelgiant į pastarųjų gyvenimo būdą bei dažnai besikartojančius panašaus pobūdžio konfliktus, nebuvo tiek išskirtinė, o D. K. elgesys tiek neteisėtas ar itin įžeidžiantis, kad sukeltų apeliantei staigaus didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būseną.

Skunde apeliantė pateikia savitą ir tendencingą kai kurių anksčiau aptarto garso įrašo frazių aiškinimą („nežinau“, „D., gali pašnekėt? A girdi“), kas, anot jos, rodo, kad pastaroji nesuvokė situacijos bei, kas iš tiesų įvyko. Priešingai nei tikina nuteistoji, bylos medžiagoje esančio garso įrašo turinys rodo, kad B. K. bendrojo pagalbos centro operatorei aiškiai nurodė peiliu dūrusi savo sugyventiniui, taip pasielgė, nes pastarasis ją sunervino, paaiškino, kokiu peiliu dūrė bei patvirtino, kad jis pilnai susmigo į nukentėjusįjį.

Atsižvelgdama į tai, kad ekspertas D. Tumėnas kategoriškai paneigė jos nurodytas nukentėjusiojo D. K. sužalojimo aplinkybes kaip neatitinkančias sužalojimo mechanizmo, apeliantė skunde pateikia eilę naujų aplinkybių, kurių pagrindu tikina neva galėjusi tiksliai neįsidėmėti ir klaidingai nurodyti tam tikrus reikšmingus faktus, t. y. kokioje padėtyje laikė peilį (galimai ir horizontalioje, o ne vertikalioje, kaip buvo nurodžiusi), kokiame aukštyje, pažymi, jog nukentėjusysis kėlėsi nuo kėdės, nebuvo pilnai į ją atsisukę ir pan. Tokie apeliacinio skundo teiginiai vertintini kritiškai ir laikytini kaip siekis sušvelninti padarytų veiksmų pavojingumą. Nuteistoji anksčiau nurodžiusi vienokias aplinkybes, šiuo atveju daro prielaidas, kad galėjo būti ir kitaip, nors ir dabar nėra tuo įsitikinusi. Darant juridines išvadas dėl nusikaltimo kvalifikacijos ir kaltės rūšies buvo įvertinti viso baudžiamojo proceso metu duoti nuteistosios parodymai. Ekspertas D. Tumėnas paneigė nuteistosios nurodytas įvykio moduliacijas, t. y. tai, kad nukentėjusysis užsikabino stovinčiai apeliantei už pečių, pats užkrisdamas ant peilio, tai, kad viskas vyko nukentėjusiajam stojantis ir tt., ir pateikė kategorišką išvadą apie tai, kad jos parodymai neatitinka padaryto sužalojimo mechanizmo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visetą (pačios nuteistosios, liudytojų parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, garso įrašą, specialisto išvadą bei eksperto D. Tumėno parodymus) padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog B. K., veikdama netiesiogine tyčia, peiliu dūrė savo sugyventiniui D. K. į krūtinę, padarydama šiam mirtinus sužalojimus, ir taip jį nužudė.

Dėl bausmės

Nesutikdama su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, nuteistoji B. K. prašo pripažinti net tris jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, bendrųjų bausmės pagrindų nepažeidė ir už jos įvykdytą labai sunkų nusikaltimą – kvalifikuotą nužudymą – paskyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu ženkliai mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Teisėjų kolegija neturi jokio juridinio pagrindo laikyti šią bausmę per griežta ir ją švelninti.

Kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliantės prašymą dėl jos atsakomybę švelninančių aplinkybių pripažinimo. Visų pirma B. K. tvirtina pripažinusi savo kaltę ir nuoširdžiai besigailinti, dėl ko prašo konstatuoti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Akivaizdu, kad tokia apeliantės pozicija yra deklaratyvi ir prieštaraujanti jos pačios parodymams. Nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltės pripažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: kaltininko prisipažinimą, padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdų gailestį dėl to. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o, jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais, kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad B. K. savo kaltę dėl tyčinio sugyventinio nužudymo pripažino tik iš dalies ir apklausiama davė parodymus, kuriais stengėsi sušvelninti savo veiksmų pavojingumą, tikindama neva tai pats nukentėjusysis D. K. užkrito ant peilio, po to, kad jam susipynė kojos ir jis užgriuvo, teisme teigė išsigandusi jo stiklinių akių, o apeliaciniame skunde įrodinėja veikusi didelio susijaudinimo būsenoje. Tokios aplinkybės rodo, kad nuteistoji nepripažįsta esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių, dėl ko nėra pagrindo nurodytos atsakomybę lengvinančios atsakomybės pripažinimui.

Nepagrįstai prašomos taikyti ir kitos asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Apeliaciniame skunde minimas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nusikalstama veika padaroma dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Provokuojančiu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį. Didelis susijaudinimas arba fiziologinis efektas yra emocinė žmogaus būsena, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Fiziologinė afekto būsena lengvina asmens atsakomybę, nes pripažįstama, kad žmogui esant kritinei situacijai sunku rasti tinkamą išeitį iš susidariusios situacijos. Nuteistajai B. K. negali būti taikomos minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kadangi nebuvo nustatyta, jog nusikalstamą veiką sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai ar provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vis dėlto atsižvelgė į nuteistosios parodymus dėl nukentėjusiojo elgesio įvykio metu ir laikė, jog toks D. K. elgesys, taip pat tai, kad pastarasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, galimai turėjo įtakos pačiam konfliktui. Ši aplinkybė buvo reikšminga sprendžiant nuteistosios B. K. bausmės klausimą ir kartu su kitomis nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis nulėmė mažesnės, nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, bausmės paskyrimą.

Atmesdama apeliantės prašymą dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 130 straipsnį, kolegija išdėstė motyvus, paneigiančius nuteistosios teiginius dėl nusikalstamų veiksmų atlikimo labai susijaudinus. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nenustatytos jokios aplinkybės, kurios teiktų pagrindą manyti, kad apeliantei nusikalstamos veikos padarymo metu buvo aptemusi sąmonė, susilpnėjusi savitvarda arba tai, kad ji buvo fiziologinio afekto būsenos. Dėl to darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, leidžiančiu teigti, kad B. K. veiką padarė būdama labai susijaudinusi BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme.

Apeliacinio skundo teiginiai, kuriais nuteistoji nurodo besirūpinanti savo motina, kurios, apeliantę nuteisus realia laisvės atėmimo bausme, nebus kam prižiūrėti, apeliuoja į BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymą. Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tai buvo išsamiai išanalizuota ir patvirtinta kasacinėse nutartyse Nr. 2K-740/2006, 2K-424/2007, 2K-449/2007, 2K-123/2008, 2K-7–287/2009, 2K-650/2012 ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę yra teismo teisė, o ne pareiga. Iš anksčiau aptartų sąlygų analizuojamu atveju galima konstatuoti tik tai, kad B. K. iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą, tačiau byloje nenustatyta nė viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o tai reiškia, jog nėra net formalaus pagrindo spręsti minėtų įstatymo nuostatų taikymą. Be to, priešingai nei nurodo apeliantė, byloje nėra pakankamai duomenų apie tai, kad jos motina dėl savo sveikatos būklės negali gyventi viena ir jai reikalinga nuolatinė priežiūra. Bylos medžiagoje yra tik L. L. P. neįgaliojo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad pastarajai iki 2014-06-03 nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis (t. 1, b. l. 144), tačiau savaime pati ši aplinkybė dar neleidžia daryti išvados, kad motinai tiek šiuo metu, tiek ateityje bus reikalinga nuolatinė nepertraukiama priežiūra.

Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos jokios išimtinės aplinkybės, leidžiančios taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Tad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog skiriant bausmę nuteistajai B. K. buvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, taip pat nesant galimybės švelnesnės bausmės skyrimui taikant atitinkamas baudžiamojo įstatymo nuostatas, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta. Be to, teisėjų kolegijai konstatavus, kad B. K. pagrįstai pripažinta kalta padariusi labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, negali būti tenkinamas apeliantės prašymas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą pagal BK 75 straipsnį. Pažymėtina, kad, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, bausmės vykdymo atidėjimas negalimas nuteisus asmenį už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistoji nesutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam R. K. priteistais neturtinės ir turtinės žalos dydžiais ir prašo juos sumažinti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, spręsdamas nukentėjusiojo R. K. civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tenkino jį iš dalies ir iš pastarojo prašomos 50 000 Lt sumos priteisė mažiau nei pusę, t. y. 20 000 Lt. Toks teismo sprendimas priimtas laikantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų, priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei neprieštarauja galiojančiai teisminei praktikai. Prašydama sumažinti neturtinės žalos dydį, apeliantė nurodo gaunanti nedideles pajamas, tačiau į šią aplinkybę teismas jau atsižvelgė ir ją įvertino. Teismas priėmė domėn ir tai, kad paskutiniu metu nukentėjusysis R. K. su nužudytuoju artimai nebendravo, jų santykiai nebuvo itin glaudūs, be to, įvertino, kad nuteistoji nusikalto, veikdama netiesiogine tyčia, ir daugiau nei perpus sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šią neturtinę žalą mažinti dar labiau, tokiam sprendimui nėra jokių objektyvių priežasčių.

Tuo tarpu prašymas dėl turtinės žalos sumažinimo yra reiškiamas pagrįstai ir turi būti tenkinamas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pateiktas pakvitavimas, patvirtinantis, jog B. K. nukentėjusiajam R. K. sumokėjo 500 Lt turtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 70). Teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos turtinės žalos dydžio, į šią aplinkybę nepagrįstai neatsižvelgė ir iš nukentėjusiojo R. K. priteisti pareikštos turtinės žalos neatėmė (neišminusavo) apeliantės sumokėtos 500 Lt sumos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu:

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendį pakeisti ir iš nuteistosios B. K. nukentėjusiajam R. K. priteistą 1568,50 Lt civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 1068,50 Lt (vieno tūkstančio šešiasdešimt aštuonių litų 50 centų).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.