- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-15
- Bylos Nr.
- AN2-231-594/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-00018-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. M. (toliau – R. M.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. kovo 28 d. nutarties, kuria Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo M. L. 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimas buvo paliktas nepakeistas, R. M. skundas netenkintas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo M. L. 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimu R. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2018 m. lapkričio 8 d., 14.30 valandą, (duomenys neskelbtini), antstolių kontoros patalpose, agresyviai nusiteikęs rėkavo, triukšmavo, rankomis daužė durų stiklą, trukdė įstaigos darbui, tuo pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Už šio nusižengimo padarymą R. M. buvo paskirta 30 eurų bauda.
2. Nesutikdamas su priimtu nutarimu, R. M. pateikė skundą Kauno apylinkės teismui, kuris 2019 m. kovo 28 d. nutartimi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo M. L. 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimą paliko nepakeistą, R. M. skundo netenkino.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu R. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimą.
3.1. Apelianto teigimu, 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimas neatitinka tikrovės. Jame nepagrįstai nurodyta, kad apeliantas daužė rankomis durų stiklą, triukšmavo ir rėkavo bei trukdė įstaigos darbuotojams dirbti. Liudytojų, apklaustų pirmos instancijos teisme, duoti parodymai yra prieštaringi, jie melagingai nurodo, kad apeliantas daužė rankomis durų stiklą, todėl teismas, grįsdamas apelianto kaltę, negalėjo remtis vien tik tokiais nepatikimais parodymais.
3.2. Teigiama, kad teismas, pripažindamas, jog apeliantas padarė administracinį nusižengimą, nevertino liudytojos R. P. teisingų ir sąžiningų parodymų, kuriuos ji išdėstė savo rašytiniuose paaiškinimuose. Teismas išimtinai rėmėsi tik apeliantui nepalankiais liudytojų parodymais ir tokiu būdu jį diskriminavo bei pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos atitinkamas nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. R. M. apeliacinis skundas netenkinamas.
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. ANK 567 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančių pareigūnų pareiga priimant sprendimą nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.
6. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su skundžiamoje Kauno apylinkės teismo nutartyje padaryta išvada, kad R. M. veikoje Institucija teisingai nustatė ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymius.
7. ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, pasireiškusį necenzūriniais žodžiais ar gestais viešosiose vietose, įžeidžiamu kibimu prie žmonių, kitais tyčiniais veiksmais, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Teismų praktikoje viešoji vieta apibrėžiama kaip erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų asmenų teisių, rimties, netrukdyti jiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-942/2017).
7.1. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos medžiagą matyti, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas R. M. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 481 straipsnio 1 dalyje, įrodyta administracinio teisės pažeidimo protokolu, teisme apklaustų liudytojų antstolės U. L. N. ir jos kontoros darbuotojos E. P., policijos pareigūno D. D. parodymais, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio D. D. tarnybiniu pranešimu, E. P. pareiškimu, tiek ir paties administracinėn atsakomybėn patraukto R. M. parodymais. Aukštesnės instancijos teismas, juos išanalizavęs, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai R. M. kaltę patvirtinančių duomenų. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra pareiškėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų apylinkės teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.
7.2. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi prieštaringais liudytojų parodymais, kurie neatitinka tikrovės, neva jis daužė rankomis durų stiklą, triukšmavo, rėkavo ar buvo agresyviai nusiteikęs, tačiau sutikti su tokiais apelianto argumentais nėra jokio objektyvaus pagrindo. Tiek liudytoja E. P., tiek ir L. U. N. apklausiamos apylinkės teisme nurodė, kad į antstolės kontorą atvykęs R. M. elgėsi agresyviai, triukšmavo, rėkavo, neleido savo sugyventinei R. P. bendrauti su kontoros darbuotojais ir taip trikdė antstolės kontoros darbą. E. P. patvirtino, kad kontoros darbuotojai buvo išsigandę dėl tokio R. M. elgesio, jautė grėsmę, prašė jo nusiraminti, tačiau jis atsisakė, todėl buvo kreiptasi į policiją. Apie keliamą grėsmę kontoros darbuotojams patvirtino ir liudytoja L. U. N.. Abi liudytojos taip pat patvirtino aplinkybę, kad iki atvykstant policijos pareigūnams R. M. buvo išprašytas iš kontoros ir kontoros durys buvo užrakintos. Liudytoja E. P. taip pat patvirtino, kad kai buvo išprašytas iš kontoros, R. M. pradėjo belsti į stiklines duris ir prašyti sugyventinės išeiti į lauką. Šie parodymai sutampa ir su liudytojos pirminiu pareiškimu rašytu atvykus policijos pareigūnams. Apie durų daužymą patvirtino ir liudytoja L. U. N., teismo posėdyje nurodžiusi, kad R. M. tampė duris, daužė jas ranka, lupo ir bandė įsiveržti į kontorą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pats pažeidėjas, apklausiamas pirmos instancijos teisme patvirtino aplinkybę, kad buvo išprašytas iš antstolės kontoros, o durys buvo užrakintos, taip pat neneigė, kad kalbėjo pakeltu tonu, o vėliau ir beldėsi į užrakintas kontoros duris. Tai, kad R. M. elgėsi agresyviai, triukšmavo, rėkavo ir nenorėjo atsitraukti nuo durų bei į jas beldė patvirtino ir policijos pareigūnas D. D. duodamas parodymus teisiamajame posėdyje. Šių duomenų kontekste darytina išvada, kad priešingai, negu teigia pareiškėjas, minėtų liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių – agresyvaus elgesio, šūkavimo, rėkimo, durų stiklo daužymo (beldimo į jį), kontoros darbo sutrikdymo, buvo nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaraujantys vieni kitiems ir kitai rašytiniai bylos medžiagai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad minėti liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, sutampa tarpusavyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu ir patikimumu. Aukštesnės instancijos teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti liudytojais apklaustų antstolės kontoros darbuotojų parodymais, bei aplinkybių, dėl kurių jie būtų suinteresuoti apkalbėti ar pakenkti patrauktam administracinėn atsakomybėn asmeniui, būtų šališki, tendencingi ar neobjektyvūs. Dėl aptartų ir apylinkės teismo tinkamai įvertintų pareiškėjo veiksmų neabejojama tuo, kad viešoji tvarka ir žmonių rimtis, buvo pažeista, kas atitinka ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėtį.
7.3. Aukštesnės instancijos teismas nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos R. P. rašytiniais parodymais, kurie yra vieninteliai teisingi ir pagrindžiantys, kad jis minimo administracinio nusižengimo nepadarė. Kaip matyti iš teismui pateiktos administracinio nusižengimo bylos medžiagos, pažeidėjas bylą nagrinėjant apylinkės teisme pateikė liudytojos R. P. raštiškus parodymus ir prašė teismo juos įvertinti priimant sprendimą. 2019 m. vasario 18 d. posėdyje R. M. pats patvirtino, kad šie liudytojos rašytiniai parodymai yra surašyti jo paties ranka, tačiau R. P. juos pasirašė (administracinio nusižengimo bylos Nr. II-56-993/2019 2019 m. vasario 18 d. teismo posėdžio garso įrašo 44:18). Šių rašytinių įrodymų patikimumo apylinkės teismas negalėjo patikrinti, apklausti minėtos liudytojos įspėjant ją apie melagingų parodymų davimo pasekmes, nes liudytoja kviečiama į teismo posėdžius neatvyko, pateikė teismui pažymą dėl jos sveikatos būklės (b. l. 40). Visų šių duomenų kontekste bei įvertinus, kad ši liudytoja yra pažeidėjo sugyventinė, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai nusprendė nesiremti šios liudytojos rašytiniais įrodymais, kadangi, kaip jau aptarta šios nutarties 7.2 punkte, pagrindo abejoti apelianto kalte, nėra.
8. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apelianto teiginiai, kad jis nedaužė durų, o tik beldė į jas pirštu, nes norėjos sustabdyti kontoroje likusią savo sugyventinę, kurią jis atstovavo, nepasirašinėti jokių dokumentų. Visų byloje esančių duomenų kontekste, šie apelianto teiginiai laikytini jo siekiu išvengti administracinės atsakomybės, nes nesutikdamas su vienokiais ar kitokiais antstolės ar jo atstovaujamos sugyventinės veiksmais, galėjo savo pretenzijas reikšti įstatymų nustatyta tvarka, o ne pažeidinėdamas viešąją tvarką.
9. Kadangi apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, todėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimas ir skundžiama Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti minėtus procesinius dokumentus ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą ir R. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.