Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Eugenija ŠatkuvienėBaudž. byla Nr. 1A-124-174/2013Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00306-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.28.4.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2013 m. vasario 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo direktoriaus V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 294 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendžiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

V. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. buvo kaltinama pagal BK 294 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms, o būtent: V. J. 2012 m. vasario 29 d., apie 15.45 val., atėjusi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose esantį kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini), reikalaudama, kad būtų pakeistas kompiuteris „HP“, kurį ji pirko iš bendrovės direktoriaus V. M., arba už jį būtų grąžinti pinigai, savavališkai nuo darbo stalo paėmė 2 000 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „Sony“, priklausantį bendrovės klientui D. Ž. ir pasišalino, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo priversti klientui D. Ž., atvykusiam pasiimti savo kompiuterio, kurį pasiėmė V. J., duoti aštuonių dienų laikotarpiui laikinam naudojimui naują, bendrovei priklausantį kompiuterį „Acer“, kurio vertė dėl panaudojimo sumažėjo 300 Lt, be to, bendrovė negavo pajamų – 320 Lt už šio kompiuterio nuomą. Dėl šių V. J. veiksmų buvo padaryta didelė 3 620 Lt dydžio žala UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisėms ir teisėtiems interesams.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas direktorius V. M. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nuosprendį, kuriuo V. J. išteisinta pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: V. J. pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį bei patenkinti nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl 3 620 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą dėl V. J. išteisinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo

Nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo nuomone, teismas iš esmės neteisingai vertino tarp šalių susiklosčiusius santykius, nepagrįstai neatskyrė subjekto, kuriam V. J. veiksmais buvo padaryta žala – nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ – nuo fizinio asmens, su kuria V. J. siejo tam tikri turtiniai santykiai. Apelianto teigimu, dėl tokio teisinių santykių subjektų nepagrįsto sutapatinimo teismas neteisingai vertino tarp šalių susiklosčiusius santykius bei V. J. padarytą veiką ir veikos pavojingumą visuomenei, todėl padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas.

Apelianto skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog V. J. panaudotą kompiuterį pirko iš fizinio asmens – V. M. – pagal skelbimą internete. Taigi parduodamas kompiuteris buvo fizinio asmens asmeninė nuosavybė. V. M. teigia, jog jis, kaip daikto pardavėjas, V. J. nenurodė, jog parduodamas kompiuteris priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pati V. J. patvirtino, jog kompiuterį pirko ne įmonės patalpose ir kad jį į namus jai atvežė pardavėjas V. M.. Apelianto skunde pažymima, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ netaiko pardavimų praktikos vežti parduodamus kompiuterius klientams į namus, t. y. visi bendrovės kompiuteriai yra parduodami tik įmonės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), įforminant atitinkamus kasos ir buhalterinės apskaitos dokumentus. V. M. teigimu, tai, kad jis buvo ir įmonės, užsiimančios naujų kompiuterių pardavimais bei kompiuterių remontu, vadovu, šiuo konkrečiu atveju buvo tik sutapimas. Todėl jo – V. M. – civiliniai turtiniai santykiai su V. J. dėl pastarajai parduoto jo asmeninio naudoto kompiuterio pardavimo, apelianto teigimu, neturėjo visiškai nieko bendro su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla. Pati V. J. patvirtino, kad jis – V. M. – jai nurodė, jog jeigu parduodamas kompiuteris vėl suges, tai tuomet ji turės kreiptis į jo sutuoktinę, nes jis važiuoja į ligoninę, t. y., V. M. teigimu, jis V. J. nenurodė, kad iškilus klausimų dėl įsigyjamo kompiuterio ji kreiptųsi į bendrovę ar atitinkamus bendrovės darbuotojus, nes taip nurodyti jis ir negalėjo, kadangi naudoto kompiuterio pardavimas buvo jo, kaip fizinio asmens, asmeninis sandoris su kitu fiziniu asmeniu – V. J., ir apie tai pastaroji, kaip naudoto kompiuterio pirkėja, buvo iš anksto informuota. V. M. nurodo, kad jis, perduodamas V. J. kompiuterį, pastarajai nepristatė savęs kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo ar darbuotojo, jokiais veiksmais ar pareiškimais nenurodė ar kitaip neleido V. J. suprasti, jog sandorį ji sudaro ne asmeniškai su juo, o su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl, apelianto teigimu, visas pretenzijas dėl įsigyto kompiuterio V. J. galėjo pareikšti tik jam – V. M., kaip tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių subjektui.

Apelianto skunde atkreipiamas dėmesys į pačios V. J. parodymus, kuriais rėmėsi teismas, t. y. pastaroji parodė, kad: „2012-02-26 su sūnumi išsirinko kompiuterį UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šios bendrovės atstovas V. M. atvežė išsirinktą kompiuterį į jos namus ir ji iškart sumokėjusi jam pinigus.“ Apelianto teigimu, teismas be pagrindo neanalizavo V. J. nurodytų kompiuterio įsigijimo aplinkybių, kurios yra labai reikšmingos, siekiant teisingai kvalifikuoti tarp pastarosios ir nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei jo – V. M. – egzistavusių teisinių santykių prigimtį bei pobūdį. Apelianto teigimu, V. J. paaiškinimai, jog kompiuterį ji neva išsirinko ir įsigijo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, neatitinka tikrovės, nes iki 2012-02-29, kai V. J. pagrobė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpų D. Ž. priklausantį kompiuterį „Sony“, nei ji, nei jos sūnus šios bendrovės patalpose nebuvo buvę, o kompiuterį „HP“ apžiūrėjo ir įsigijo savo namuose, kai jis – V. M. – parduodamą kompiuterį atvežė V. J. į namus, adresu (duomenys neskelbtini). V. J. nepaaiškino, kodėl ji 2012-02-26, kaip pati nurodė, UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsirinkto nešiojamojo kompiuterio, būdama bendrovėje kartu su suaugusiu sūnumi, nepasiėmė, o kompiuterį kažkodėl turėjo atvežti jai į namus įmonės atstovas, t. y. jis – V. M.. Šios aplinkybės, apelianto teigimu, patvirtina jo kaip nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo V. M. paaiškinimus, jog jis sandorį dėl kompiuterio pardavimo su V. J. sudarė asmeniškai ir kad V. J. iki 2012-02-29 įmonės patalpose nebuvo buvusi ir iš įmonės niekada nieko neįsigijo, o jo – V. M. – asmeninį kompiuterį pirko asmeniškai iš jo – V. M.. Apelianto teigimu, V. J. aiškiai suprato, kas yra kita civilinių teisinių santykių šalis, todėl, apelianto teigimu, akivaizdu, kad V. J. ir nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokie civiliniai ar kitokie teisiniai santykiai niekada nesiejo.

Tuo tarpu bylos medžiaga nustatyta, jog V. J. 2012-02-29 atvykusi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), su neva sugedusiu iš V. M. įsigytu kompiuteriu, savo iniciatyva pasiėmė kitą nešiojamą kompiuterį ir išėjo. Pati V. J. pripažino supratusi, kad pasiėmė svetimą daiktą ir kad elgiasi neteisėtai bei tokių savo elgesio pasekmių siekė. BK 294 straipsnis apibrėžia savavaldžiavimą kaip nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališką vykdymą ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, tuo padarant didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti, jog asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, jog dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Apelianto teigimu, anksčiau išdėstyti argumentai ir bylos medžiaga patvirtina, kad jokie civiliniai teisiniai santykiai nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. J. nesiejo, pati V. J. patvirtino, jog suprato savo veiksmų neteisėtumą, t. y., jog paėmė svetimą daiktą, į kurį jokių, net ir ginčijamų teisių, neturėjo. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti pateikti įrodymai, jog V. J. neteisėtai užvaldytas D. Ž. priklausantis ir pastarojo nukentėjusiajai UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikėtas kompiuteris „Sony“ buvo 2 000 Lt vertės. Pirmosios instancijos teismo nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ir argumentai, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas, apelianto teigimu, šios konkrečios baudžiamosios bylos kontekste netaikytinas, kadangi, kaip minėta, nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokie, net ir ginčijami, civiliniai santykiai su V. J. nesiejo.

Apelianto teigimu, byloje surinkta medžiaga patvirtina, jog V. J., neturėdama jokio teisinio pagrindo, nebūdama susijusi jokiais, net ir ginčijamais civiliniais teisiniais santykiais su nukentėjusiąja UAB „(duomenys neskelbtini)“, neteisėtai pagrobė trečiajam asmeniui D. Ž. priklausantį 2 000 Lt vertės kompiuterį „Sony“. V. J. suprato savo atliekamų veiksmų neteisėtumą ir tokių pasekmių siekė, visiškai pripažino savo kaltę ir savo veiksmų neteisėtumą. Apelianto skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog V. J. pagrobtą kompiuterį „Sony“ grąžino ne savanoriškai, o tik tada, kai nukentėjusysis kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Apelianto nuomone, teismas V. J. neteisėtus veiksmus tiek pagrobto turto, tiek nukentėjusiajam padarytos žalos aspektu be pagrindo pripažino kaip nesudarančius pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti.

Dėl patirtos žalos dydžio

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio. Apelianto skunde pažymima, kad nukentėjusioji UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsamiai pagrindė turtinės ir neturtinės žalos mastą. Apelianto skunde nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindė, jog dėl neteisėtų V. J. veiksmų bendrovė buvo priversta savo klientui D. Ž., kurio kompiuterį „Sony“ be jokio teisinio pagrindo pagrobė V. J., pateikti kitą kompiuterį. 2012-03-01 kompiuterio nuomos sutartimi Nr. 20120301-01 UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2012-03-01 išnuomojo D. Ž. kompiuterį „Acer i3-2350M/15,6“ 2GB 500 BGLIN (toliau – kompiuteris „Acer“), iki kol bus grąžintas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ V. J. pagrobtas D. Ž. priklausantis kompiuteris „Sony“. Kompiuterio nuomos sutartyje buvo numatyta vidutinė nešiojamų kompiuterių nuomos kaina – 40 Lt per parą. V. J. iš bendrovės pagrobtas D. Ž. priklausantis kompiuteris „Sony“ įmonei buvo grąžintas 2012-03-08, o klientui D. Ž. grąžintas 2012-03-09, t. y. D. Ž. vietoj pagrobto jam priklausančio kompiuterio laikinai – 8 dienoms – buvo išnuomotas kompiuteris „Acer“, ir bendra šio kompiuterio nuomos kaina yra 320 Lt. Kadangi V. J. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpų neteisėtai paėmė D. Ž. priklausantį kompiuterį, bendrovė numatytu laiku negalėjo grąžinti klientui jam priklausančio kompiuterio, todėl su D. Ž. buvo sudaryta Kompiuterio nuomos sutartis ir pastarajam buvo išnuomotas kompiuteris „Acer“. Kadangi bendrovė dėl neteisėtų V. J. veiksmų klientui D. Ž. negalėjo numatytu laiku grąžinti jam priklausančio kompiuterio, todėl privalėjo pastarajam suteikti 100 proc. nuolaidą kompiuterio nuomos kainai, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ negavo 320 Lt pajamų už kompiuterio nuomą. Pirmosios instancijos teismas atmetė nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimą priteisti nurodytas negautas pajamas kaip nukentėjusiosios patirtą žalą, motyvuodamas tuo, jog „byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis nurodytas pajamas už naujo kompiuterio nuomą būtų numatęs gauti iš anksto, ir kad pagrįstai tikėjosi jas gauti“. Apelianto teigimu, tokios apylinkės teismo išvados yra nepagrįstos. Naudojimasis svetimu daiktu turi savo turtinę vertę. Apeliantas tvirtina, kad šiuo atveju nukentėjusioji UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė trečiajam asmeniui naudotis savo daiktą, nors tuo nebuvo suinteresuota ir negavo iš to realios turtinės naudos, kai normaliomis sąlygomis už suteikimą naudotis savo daiktu tokią naudą būtų gavusi. Tik dėl nusikalstamų V. J. veiksmų bendrovė buvo priversta suteikti trečiajam asmeniui naudotis savo daiktu. Apeliantas teigia, kad naudojimasis svetimu daiktu turi piniginę vertę, šiuo atveju lygią nuomos kainai, bendrovė šios naudos negavo ir tuo pagrindė savo patirtą turtinę žalą. Civilinės teisės normos (CK 6.250 straipsnis) negautas pajamas taip pat pripažįsta nuostoliais, todėl ši suma, apelianto teigimu, turėjo būti priteista kaip nukentėjusiosios patirta turtinė žala.

Dėl V. J. neteisėtų veiksmų D. Ž. laikinam naudojimui išnuomotas kompiuteris „Acer“ buvo visiškai naujas, jo vertė buvo 1 700 Lt. Po suteikimo naudotis jis buvo grąžintas bendrovei su naudojimo ir įprasto nusidėvėjimo žymėmis, todėl įmonė neteko galimybės jo parduoti kaip visiškai naujo, dėl to šio kompiuterio pardavimo kaina sumažėjo 300 Lt. Dėl nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto – kompiuterio „Acer“ – vertės sumažėjimo bendrovė patyrė papildomą 300 Lt nuostolį. Apeliantas pabrėžia, kad nurodyto kompiuterio vertės sumažėjimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindė ne V. M. „subjektyviais skaičiavimais ir prielaidomis“, kaip nepagrįstai nurodyta Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendyje, o nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip kompiuterių pirkimo ir pardavimo verslu besiverčiančio ūkio subjekto išvada, paremta objektyvių rinkos kainų analize veikos padarymo metu. Apeliantas teismui kartu su skundu pateikė pažymą, kuri patvirtina, jog D. Ž. perduotas naudoti kompiuteris „Acer i3-2350M/15,6“ 2GB 500 GB LIN nukentėjusiosios vėliau, kaip naudotas kompiuteris, buvo parduotas už 1 400 Lt.

Taigi, apelianto teigimu, nukentėjusioji tinkamai pagrindė patirtos žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino civilinio ieškovo reikalavimo dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo.

Dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo

Apelianto teigimu, Klaipėdos miesto apylinkės teismas be pagrindo netenkino nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikšto reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tuo metu, kai V. J. 2012-02-29 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose triukšmavo ir pagrobė bendrovės klientui D. Ž. priklausantį kompiuteri „Sony“, bendrovės patalpose buvo klientai, informacija apie šiuos įvykius ir kompiuterio pagrobimą iš įmonės patalpų pasklido, dėl to nukentėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ reputacija, klientų pasitikėjimas įmone, UAB „(duomenys neskelbtini)“ prarado potencialius klientus, dėl to bendrovė patyrė neturtinę žalą. CK 6.251 straipsnis numato, jog patirti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. CK 6.250 straipsnis neturtine žala taip pat pripažįsta reputacijos pablogėjimą, įvertintą pinigais. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturtinę žalą dėl neteisėtų V. J. veiksmų įvertino 3 000 Lt suma. Tokį žalos dydį nukentėjusioji grindžia pablogėjusia įmonės reputacija, atsiradusiu buvusių ir potencialių klientų nepasitikėjimu įmone, apie tai spręsdama iš buvusių ir potencialių įmonės klientų atsiliepimų, kurių neįmanoma patvirtinti formaliais rašytiniais įrodymais. Todėl, apelianto teigimu, teismo reikalavimas civiliniam ieškovui formaliai įrodyti, kiek potencialių klientų įmonė neteko ir kiek plačiai nurodyta informacija pasklido, yra praktiškai neįmanomas ir iš esmės reiškia civiliniuose įstatymuose numatytos teisės į neturtinės žalos atlyginimą bei teisės į teisingumą paneigimą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apelianto nuomone, Klaipėdos miesto apylinkės teismas be pagrindo netenkino nukentėjusiosios UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikšto reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Prokurorė prašo nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo direktoriaus V. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintoji V. J. ir jos gynėjas advokatas J. Dargis prašo nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo direktoriaus V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą ir kitas aplinkybes. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir subjektyviuosius požymius, t. y. kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. J. iš V. M. nusipirko už 550 Lt nešiojamąjį kompiuterį „Fuji“, kuris netrukus sugedo. V. J. paskambinus V. M. ir pranešus apie kompiuterio gedimą, pastarasis pažadėjo, kad jo darbuotojas V. N. V atveš kitą kompiuterį „HP“, tai ir buvo padaryta kitą dieną. Nors patikrinus šį kompiuterį, jis veikė, tačiau išvykus V. N., jis pradėjo kaisti ir išsijungė. V. J. teigimu, ji kelis kartus skambino V. M., tačiau pastarasis į skambučius neatsiliepė ir tik vėliau jai pavyko susisiekti su V. M., jis pažadėjo, kad kompiuteris jai bus pakeistas. Tačiau kito kompiuterio V. M. neatvežė. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu V. M. nurodė, kad buvo išvykęs bei patvirtino, kad V. J. jam skambino dėl sugedusio kompiuterio. Kadangi V. J. kilo įtarimas, kad sugedęs kompiuteris jai nebus pakeistas nauju, pastaroji 2012-02-28 nuvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kreipėsi į ten tuo metu buvusius darbuotojus, kurie jai nurodė susisiekti su V. M.. Kadangi nei V. M., nei jo žmonos bendrovėje nebuvo, su jais susisiekti jai nepavyko, V. J., manydama, kad kompiuteris jai nebus pakeistas nauju, būdama susierzinusi ir nežinodama, ką daryti, nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo stalo paėmė ir išsinešė namo bendrovės klientui D. Ž. priklausantį nešiojamąjį kompiuterį „Sony“. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad tokie V. J. savavališki veiksmai yra neteisėti, tačiau jie nėra tiek pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Kita vertus, kaip minėta, šioje byloje nenustatytas ir neįrodytas privalomas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimą būtinas objektyvusis požymis – didelės žalos padarymas asmens teisėms ar teisėtiems interesams, t. y. nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog dėl V. J. neteisėtų veiksmų buvo padaryta didelė žala civiliniam ieškovui, dėl to pastarasis patyrė būtent 620 Lt turtinę ir 3 000 Lt neturtinę žalą.

Šioje byloje išteisintoji V. J. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį iš esmės buvo kaltinama tuo, kad ji, atėjusi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, reikalaudama, kad būtų pakeistas kompiuteris „HP“, kurį ji pirko iš bendrovės direktoriaus V. M., arba už jį būtų grąžinti pinigai, savavališkai nuo darbo stalo paėmė nešiojamąjį kompiuterį „Sony“, priklausantį bendrovės klientui D. Ž. ir pasišalino, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 620 Lt turtinę ir 3 000 Lt neturtinę žalą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, V. J. pagal jai pateiktą kaltinimą išteisinta dėl kelių motyvų. Pirma, nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. J. veiksmai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kabineto savavališkai išsinešant bendrovės klientui priklausantį nešiojamąjį kompiuterį „Sony“ yra neteisėti, tačiau, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą padarė išvadą, kad V. J. padaryti neteisėti veiksmai nėra tokie pavojingi, kad juos vertinti kaip nusikaltimą, o V. J. patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Teismas konstatavo, kad civilinis ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo savo pažeistas teises apginti administracinės teisės priemonėmis, kreipiantis į kompetentingas institucijas – policiją, su prašymu patraukti V. J. administracinėn atsakomybėn už savavališkus neteisėtus veiksmus ir taip efektyviai apginti savo interesus bei pažeistas teises. Antra, nenustatytas didelės žalos UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisėms ir interesams padarymo faktas.

Taigi nagrinėjamos bylos esmę sudaro tai, kad V. J., atėjusi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, savavališkai nuo darbo stalo paėmė nešiojamąjį kompiuterį „Sony“, priklausantį bendrovės klientui D. Ž. ir pasišalino. Pastarosios teigimu, ji pagrįstai įtarė, kad neveikiantis kompiuteris, kurį ji pirko iš bendrovės direktoriaus V. M., nebus pakeistas nauju ir jai nebus grąžinti pinigai, todėl iš nevilties paėmė nuo bendrovės stalo kitą bendrovės klientui priklausantį kompiuterį ir jį parsinešė namo. V. J. teigimu, parsineštu kompiuteriu „Sony‘ ji nesinaudojo, pareikalavus pareigūnams, jį grąžino. Kolegija pažymi, kad net ir tokiomis aplinkybėmis, kai, kliento teigimu, yra pažeidžiamos jo teisės, sąžiningo savo teisių įgyvendinimo principas suponuoja pareigą susilaikyti nuo neteisėtų veiksmų, pvz., kaip nustatyta šiuo atveju – bendrovės klientui priklausančio kompiuterio savavališku paėmimu, tačiau, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. J. veiksmai, pastarajai savavališkai nuo bendrovės stalo pasiimant ir išsinešant bendrovės klientui priklausantį kompiuterį, nors yra neteisėti, tačiau nelaikytini tiek pavojingais, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, tiek ir padariusiais didelę žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisėms ir interesams. Taigi konstatuotina, kad V. J., nors ir atliko neteisėtus veiksmus – savavališkai nuo bendrovės darbo stalo pasiėmė bendrovės klientui priklausantį kompiuterį, tačiau tokie jos veiksmai neįgavo nusikalstamai veikai (savavaldžiavimui) būdingų požymių.

Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, vertinant V. J. veiksmus, dėl kompiuterio išsinešimo civilinis ieškovas galėjo, jo nuomone, pažeistas teises ir interesus ginti kreipiantis į kompetentingas institucijas, t. y. į policiją su prašymu patraukti V. J. administracinėn atsakomybėn už savavališkus neteisėtus veiksmus ir taip efektyviai apginti savo pažeistas teises ir interesus, siekiant nubausti kaltą asmenį ir gauti nuostolių atlyginimą.

Apelianto V. M. apeliacinio skundo argumentai, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, visiškai nevertino V. J. parodymų dėl kompiuterio įsigijimo aplinkybių, yra nepagrįsti. Apklausiama teisme V. J. aiškiai parodė, kad 2012-02-26 su sūnumi išsirinko kompiuterį UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kad išsirinktą kompiuterį į jos namus atvežė šios bendrovės atstovas V. M., kuriam ji iš karto sumokėjo pinigus. Priešingai apelianto tvirtinimui, byloje nenustatytos aplinkybės, jog V. J. žinojo, kad įsigyja asmeninį V. M. kompiuterį. Šiuo atveju netikėti V. J. parodymais, jog kompiuterį ji kartu su sūnumi išsirinko bendrovės patalpose, o jį jai į namus atvežė bendrovės atstovas V. M., nėra pagrindo. Kadangi kompiuterį V. J. išsirinko bendrovės patalpose, akivaizdu, jog pastaroji negalėjo žinoti ir nežinojo, kad perkamas kompiuteris galėjo būti ne įmonės, o kito asmens.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad V. J. šioje byloje dėl kaltinimo savavaldžiavimu išteisinta pagrįstai.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra pagrįstas ir teisėtas, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo direktoriaus V. M. apeliacinį skundą atmesti.