Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Kęstučio Greiciūno, nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo advokato Antano Cemnolonsko ir nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo advokato Algimanto Kolperto apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK): 222 straipsnio 1 dalį 90 MGL (3 389,40 Eur) dydžio bauda, 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 90 MGL (3 389,40 Eur) dydžio bauda;

Juridinis asmuo UAB „S.“ pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK: 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį juridinio asmens likvidavimu, 20 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) juridinio asmens likvidavimu; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – juridinio asmens likvidavimas;

iš juridinio asmens UAB „S.“ priteista: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui – 12 381,77 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – 5609,15 Eur. Nesant galimybės priteistas sumas išieškoti iš juridinio asmens UAB „S.“, šias sumas nuspręsta išieškoti subsidiariai iš V. Z.;

iš V. Z. ir UAB „S.“ valstybei priteista po 37,70 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. Z. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „S.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis atsakingas už Bendrovės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., Panevėžio mieste ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, tyčia, neįtraukdamas į buhalterinę apskaitą dalies Bendrovės darbuotojams išmokėto atlyginimo, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą Bendrovės buhalterinę apskaitą, o būtent: pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti; 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; kadangi jis pats ir per Bendrovės projektų vadovus S. G. ir V. V. (nesuvokiančius jo daromos nusikalstamos veikos) išmokėjo papildomą (neoficialų) darbo užmokestį ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nefiksavo sumokėto 21865,43 Eur darbo užmokesčio išmokėjimo E. B., B. B., S. B., R. J., šių ūkinių operacijų neįtraukė į apskaitos registrus, o būtent: E. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 6 217,07 Eur neoficialaus atlyginimo; B. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 7 189,63 Eur neoficialaus atlyginimo; S. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 5 684,23 Eur neoficialaus atlyginimo; R. J. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 2 774,50 Eur neoficialaus atlyginimo; tuo Bendrovė nesumokėjo už 2015-2017 m. 17 990,92 Eur mokesčių į biudžetus ir įmokų į pinigų fondus (5 565,14 Eur gyventojų pajamų mokesčio; 1 2381,77 Eur VSD ir PSD įmokų; 44,01 Eur įmokų į Garantinį fondą), dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti Bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2015- 2017 m.

2. Be to, V. Z. nuteistas už tai, kad, būdamas Bendrovės direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingu už Bendrovės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų tinkamą surašymą, veikdamas bendrovės vardu, naudai ir interesams, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, būdamas atsakingas už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą ir jų pateikimą valstybinėms institucijoms, siekdamas tyčia išvengti mokesčių į biudžetus, pažeisdamas 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ir fizinius asmenis; 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, socialinio draudimo įmokas privalo mokėti apdraustieji ir draudėjai; 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimali mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius; 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad draudėjai privalo laiku ir teisingai apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų; Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (1996 m. gegužės 21 d. Nr. 1-1343 su pakeitimais) 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, 2 dalies nuostatas, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos; laikotarpyje nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2017 m. spalio 15 d., Panevėžio mieste ir rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia, siekiant Bendrovės naudai išvengti 12 381,77 Eur valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, jam tyčia nepateikus vyr. buhalterei J. G. duomenų apie Bendrovės darbuotojams (E. B., B. B., S. B., R. J.) be dokumentų išmokėtus grynaisiais 21 865,43 Eur darbo užmokesčio, o pastarajai (nesuvokiant jo daromos nusikalstamos veikos) įrašius į pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM, SAM3SD) už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2017 m. rugsėjo mėnesio pagal jo pateiktus dokumentus, neteisingus duomenis apie E. B., B. B., S. B. ir R. J. išmokėtus atlyginimus (pajamas). nuo kurių skaičiuojamos įmokos, bei juos pateikus Valstybinio socialinio draudimo fondo Panevėžio skyriui, esančiam adresu Vasario 16-osios 60, Panevėžys, jis tyčia išvengė Bendrovės naudai 12 381,77 Eur mokesčių (valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčių); pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (su vėlesniais pakeitimais) 5 straipsnio ir 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad gyventojo pajamų mokesčio objektas – gyventojo gautos pajamos (A klasės) apmokestinamos 15 % tarifu; 24 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas; laikotarpyje nuo 2015 m. kovo 16 d. iki 2017 m. spalio 16 d., Panevėžio mieste ir rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia, siekiant Bendrovės naudai išvengti 5 565,14 Eur Gyventojų pajamų mokesčio, jam tyčia nepateikus vyr. buhalterei J. G. duomenų apie Bendrovės darbuotojams (E. B., B. B., S. B., R. J.) be dokumentų išmokėtus grynaisiais 21 865,43 Eur darbo užmokesčio, o pastarajai (nesuvokiant jo daromos nusikalstamos veikos) įrašius į „Mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas“ už laikotarpį nuo 2015 metų sausio mėnesio iki 2017 metų rugsėjo mėnesio pagal jo pateiktus dokumentus, neteisingus duomenis apie E. B., B. B., S. B. ir R. J. išmokėtas išmokas ir pajamų mokesčio sumas, bei jas pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, adresu Durpyno g. 3, Panevėžys, jis tyčia išvengė Bendrovės naudai 5 565,14 Eur gyventojų pajamų mokesčio; tokiu būdu jis tyčia išvengė Bendrovės naudai viso 17 946,91 Eur mokesčių.

3. Juridinis asmuo UAB „S.“ nuteistas už tai, kad, atstovaujamas direktoriaus V. Z., kuris, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, naudai ir interesams, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 straipsnio „Bendrovės vadovas“ 12 dalį būdamas atsakingas už Bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., Panevėžio mieste ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietose, tyčia, neįtraukdamas į buhalterinę apskaitą dalies Bendrovės darbuotojams išmokėto atlyginimo, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą Bendrovės buhalterinę apskaitą, o būtent: pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais; 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti; 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; kadangi jis pats ir per Bendrovės projektų vadovus S. G. ir V. V. (nesuvokiančius jo daromos nusikalstamos veikos), išmokėjo papildomą (neoficialų) darbo užmokestį ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose nefiksavo sumokėto 21865,43 Eur darbo užmokesčio išmokėjimo E. B., B. B., S. B., R. J., šių ūkinių operacijų neįtraukė į apskaitos registrus, o būtent: E. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 6 217,07 Eur neoficialaus atlyginimo; B. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 7 189,63 Eur neoficialaus atlyginimo; S. B. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 5 684,23 Eur neoficialaus atlyginimo; R. J. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. be apskaitos dokumentų, sumokėjo 2 774,50 Eur neoficialaus atlyginimo; tuo jis nesumokėjo už 2015-2017 m. 17 990,92 Eur mokesčių į biudžetus ir įmokų į pinigų fondus (5 565,14 Eur Gyventojų pajamų mokesčio; 1 2381,77 Eur VSD ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčio; 44,01 Eur įmokų į Garantinį fondą), dėl šių pažeidimų iš dalies negalima nustatyti juridinio asmens – UAB „S.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2015-2017 m.

4. Be to, juridinis asmuo UAB „S.“ nuteistas už tai, kad, atstovaujamas direktoriaus V. Z., kuris, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, naudai ir interesams, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 straipsnio 12 dalį, būdamas atsakingas už Bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą būdamas atsakingas už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą ir jų pateikimą valstybinėms institucijoms, siekdamas tyčia išvengti mokesčių į biudžetus, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsnį būdamas atsakingi už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, siekdamas tyčia išvengti mokesčių į biudžetus, pažeisdamas 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ir fizinius asmenis; 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, socialinio draudimo įmokas privalo mokėti apdraustieji ir draudėjai; 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimali mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius; 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad draudėjai privalo laiku ir teisingai apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus šio ir kitų įstatymų; Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (1996 m. gegužės 21 d. redakcija Nr. 1-1343 su pakeitimais) 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, 2 dalies nuostatas, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos; laikotarpyje nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2017 m. spalio 15 d., Panevėžio mieste ir rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia, siekiant Bendrovės naudai išvengti 12 381,77 Eur valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, jam tyčia nepateikus vyr. buhalterei J. G. duomenų apie Bendrovės darbuotojams (E. B., B. B., S. B., R. J.) be dokumentų išmokėtus grynaisiais 21 865,43 Eur darbo užmokesčio, o pastarajai (nesuvokiant jo daromos nusikalstamos veikos) įrašius į pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM, SAM3SD) už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2017 metų rugsėjo mėnesio pagal jo pateiktus dokumentus, neteisingus duomenis apie E. B., B. B., S. B. ir R. J. išmokėtus atlyginimus (pajamas) nuo kurių skaičiuojamos įmokos, bei juos pateikus Valstybinio socialinio draudimo fondo Panevėžio skyriui, adresu Vasario 16-osios 60, Panevėžys, jis išvengė 12 381,77 Eur mokesčių – valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčių; pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (su vėlesniais pakeitimais): 5 straipsnio ir 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad gyventojo pajamų mokesčio objektas - gyventojo gautos pajamos (A klasės) apmokestinamos 15 % tarifu; 24 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas; laikotarpyje nuo 2015 m. kovo 16 d. iki 2017 m. spalio 16 d., Panevėžio mieste ir rajone, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia, siekiant Bendrovės naudai išvengti 5 565,14 Eur gyventojų pajamų mokesčio, jam tyčia nepateikus vyr. buhalterei J. G. duomenų apie Bendrovės darbuotojams (E. B., B. B., S. B., R. J.) be dokumentų išmokėtus grynaisiais 21 865,43 Eur darbo užmokesčio, o pastarajai (nesuvokiant jo daromos nusikalstamos veikos) įrašius į „Mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas“ už laikotarpį nuo 2015 metų sausio mėnesio iki 2017 metų rugsėjo mėnesio pagal jo pateiktus dokumentus, neteisingus duomenis apie E. B., B. B., S. B. ir R. J. išmokėtas išmokas ir pajamų mokesčio sumas, bei jas pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, adresu Durpyno 3, Panevėžys, jis išvengė 5 565,14 Eur gyventojų pajamų mokesčio; tokiu būdu jis tyčia išvengė viso 17 946,91 Eur mokesčių.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo bei nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo bei nuteistojo juridinio asmens UAB „S.“ atstovo apeliacinių skundų

12. Patikrinusi skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo apeliantai, neturi, o apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstos. Argumentai, jog teismas nenustatė visų faktinių bylos aplinkybių, nepakankamai ištyrė įrodymus, nevertino jų visumos, nepagrįstai nesivadovavo apeliaciniuose skunduose nurodomais teisės aktais, išvadas grindė tik prielaidomis, neatitinka bylos medžiagos ir teismo procesinio sprendimo turinio.

13. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis – proceso dalyvių parodymus, rašytinius įrodymus ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas rėmėsi UAB „S.“ darbuotojų J. G., A. K., S. G., V. V., V. Ž., B. B., E. B., R. J., S. B. parodymais, ekspertizės aktais Nr. 11-1120(20), Nr. 11Š-118(19), Nr. 11Š-119(19), eksperto M. B. paaiškinimais, specialisto išvada Nr. 04/14-2-7-13588, specialistų paaiškinimais teismo posėdyje, rašytiniais įrodymais apie E. B., R. J., B. B. ir S. B. išduotas vizas bei šių asmenų sienos kirtimą vykstant į Rusijos Federaciją, UAB „S.“ buhalterinės apskaitos dokumentų apžiūros protokolu, Panevėžio apskrities VMI pateiktais dokumentais, Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktu pranešimu, kitais rašytiniais įrodymais. Pripažindamas šiuos duomenis įrodymais ir juos vertindamas, teismas laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas, priešingai nei nurodo apeliantai, tyrė bei analizavo tiek V. Z. ir UAB „S.“ kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus, tame tarpe ir V. Z. pateiktus dokumentus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išsamiai išdėstė įrodymų, tarp jų ir nuteistųjų parodymų bei V. Z. pateiktų dokumentų, vertinimo motyvus bei padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai pagrindžia V. Z. ir UAB „S.“ kaltę, taip pat itin išsamiai išanalizavo ir aptarė jų gynybos versijas, kad kaltinime minimi darbuotojai dirbo kaip RAB „P.“ darbuotojai, kurios keliamos ir apeliaciniuose skunduose. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis.

14. Byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu nuteistasis V. Z. buvo ir UAB „S.“, ir Rusijos Federacijos RAB „P.“ direktoriumi. Šiuo laikotarpiu E. B., B. B., S. B., R. J. buvo įdarbinti UAB „S.“ – į bylą pateiktos su šiais asmenimis sudarytos tipinės darbo sutartys, kuriomis nustatytas 800 Lt darbo užmokestis (remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais dėl minimalaus darbo užmokesčio padidinimo, darbo užmokestis padidintas) bei įtrauktas punktas, kad jei darbas atliekamas lauko sąlygomis, yra kilnojamojo pobūdžio ir dėl to susidaro padidėjusios išlaidos, mokamos kompensuojamos išmokos pagal Vyriausybės nutarimą („lauko priedas“). Nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu E. B., B. B., S. B., R. J. dirbo Kaliningrado srityje – iš šių asmenų parodymų matyti, kad pirmadienį anksti ryte jie išvažiuodavo į Kaliningradą, o į Lietuvą grįždavo tik penktadienį vakare, kartais Rusijos Federacijoje dirbdavo ir savaitgaliais. Iš liudytojų E. B., B. B., S. B., R. J. parodymų matyti, kad dirbdami Rusijos Federacijoje jie gaudavo žymiai didesnį atlyginimą, negu apskaičiuotas ir fiksuotas UAB „S.“ buhalterinės apskaitos dokumentuose.

15. Didžioji dalis nuteistojo ir jo gynėjo, o taip pat ir UAB „S.“ atstovo, apeliacinių skundų argumentų yra susijusi su tuo, kad kaltinime nurodomi darbuotojai, dirbdami Rusijos Federacijos teritorijoje, dirbo kaip Rusijos Federacijoje įregistruotos įmonės RAB „P.“ darbuotojai, todėl šiuo atveju visi su šiais darbo santykiais susiję mokesčiai turėjo būti mokami užsienyje, o dalis faktiškai RAB „P.“ išmokėto užmokesčio buvo rodoma kaip UAB „S.“ išmokamas darbo užmokestis todėl, kad darbuotojai Lietuvoje gautų visas socialines garantijas. Baudžiamojo proceso metu V. Z. ne kartą tvirtino, kad savarankiškai pasirinko verslo modelį, pagal kurį mokėjo mokesčius Lietuvos Respublikai, kad darbuotojai gautų nedarbingumo išmokas ir pensiją, nors to daryti neprivalėjo.

16. Pirmosios instancijos teismas šias versijas motyvuotai atmetė. Teismas itin išsamiai išanalizavo liudytojų E. B., B. B., S. B., R. J., o taip pat ir kitų UAB „S.“ darbuotojų parodymus ir, įvertinęs ekspertų išvadas dėl tirti pateiktų darbo sutarčių, padarė pagrįstą išvadą, kad V. Z. pateiktos RAB „P.“ su minėtais darbuotojais sudarytos darbo sutartys kelia rimtas abejones dėl jų tikrumo. Su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais teisėjų kolegija visiškai sutinka, papildomai pažymėdama, kad analizuojant E. B., B. B., S. B., R. J. parodymus matyti, kad šie asmenys nebuvo išreiškę sąmoningo, laisvos valios, aiškaus ir neabejotino sutikimo dėl darbo sutarčių pasirašymo su RAB „P.“ (išskyrus 2016 m. tarp RAB „P.“ ir E. B. sudarytą sutartį, kurią jis pats pripažino pasirašęs bei kuri yra patvirtinta Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pranešimu). Iš šių asmenų parodymų matyti, kad dažnai jiems tekdavo pasirašyti šūsnį dokumentų, tarp kurių, labiausiai tikėtina, buvo pateiktos ir darbo sutartys su RAB „P.“, tačiau toks sutarčių pasirašymas, V. Z., kaip RAB „P.“ vadovui, su darbuotojais individualiai neaptariant ir nederinant darbo sutarčių sąlygų, anaiptol negali būti laikomas laisvanoriškai išreikštu sutikimu dirbti užsienio bendrovėje. Išvadą, kad V. Z. teismui pateiktose darbo sutartyse neatsispindi tikroji darbuotojų valia, patvirtina ir ekspertizių metu nustatytos aplinkybės, jog darbo sutarčių, sudarytų tarp RAB „P.“ ir minėtų asmenų, bei papildomų susitarimų prie šių sutarčių kopijos ir originalai (atskiri jų lapai) nesutampa, skiriasi tekstas, parašai, taip pat pirmieji lapai išspausdinti ant kitokio popieriaus arba kitokiu lazeriniu spausdintuvu (ar jo režimu), lapai yra buvo susegti anksčiau, t. y. šių darbo sutarčių lapai nesudaro vientiso dokumento. Be to, iš Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pateiktų duomenų matyti, kad RAB „P.“ Rusijos Federacijoje neatliko jokių mokėjimų už minėtus darbuotojus (išskyrus sumokėtus mokesčius už E. B. 2016 m. kovo-gruodžio mėn. gautas 1 314,99 Eur (94 285,71 rublių) dydžio pajamas (t. 12, b. l. 18), taip pat Rusijos Federacijos mokesčių administratorius apskritai neturi jokių duomenų apie minėtų asmenų įdarbinimą RAB „P.“. Tai paneigia nuteistojo gynybos teiginius, jog Rusijos Federacijos mokesčių administratorius nekaupia duomenų apie asmenims išmokamus dienpinigius, kadangi šiuo atveju Rusijos Federacijos mokesčių administratorius kaupia duomenis apie asmenų oficialų, pagal įregistruotas darbo sutartis, darbą šioje šalyje, tačiau, kaip matyti iš pateikto pranešimo, duomenų apie kaltinime nurodytų darbuotojų darbą RAB „P.“ mokesčių administratoriui nebuvo ir nėra pateikta. Taigi, iš viso to matyti, kad E. B., B. B., S. B., R. J. nebuvo sudarę teisėtų ir galiojančių darbo sutarčių su RAB „P.“, o kaltinime nurodytu laikotarpiu Rusijos Federacijoje dirbo tik kaip UAB „S.“ darbuotojai, ką teisingai nustatė ir apylinkės teismas.

17. Darydamas minėtą išvadą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesirėmė RAB „P.“ darbuotojų M. K. S. ir L. K. B. pateiktais paaiškinimais, cituojamais apeliaciniame skunde, kadangi šie V. Z. galimai pavaldžių darbuotojų paaiškinimai visiškai prieštarauja byloje surinktų įrodymų, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo, visumai.

18. Skunduose cituojama Vyriausybių sutartis, teigiant, kad visi kaltinime nurodyti darbuotojai Rusijos Federacijoje išdirbo ilgiau nei 183 dienas, todėl mokesčiai turėjo būti mokami pagal Rusijos Federacijos įstatymus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši sutartis sudaryta ir taikoma asmenų dvigubo apmokestinimo išvengimui. O šiuo atveju mokesčiai už minėtiems darbuotojams išmokėtą papildomą (neoficialų) darbo užmokestį nebuvo mokami nei Lietuvos Respublikoje, nei Rusijos Federacijoje (išskyrus sumokėtus 28 286 rublius mokesčių už 2016 m. kovo-gruodžio mėn. pagal civilinių santykių pobūdžio sutartį, sudarytą su E. B., tačiau ši suma, atliekant ekspertizę, išskaičiuota iš Lietuvos Respublikoje mokėtinų mokesčių sumos), todėl aplinkybė – kiek laiko kaltinime nurodyti asmenys, kaip Lietuvos įmonės „S.“ darbuotojai, išdirbo Rusijos Federacijoje, neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl nuteistųjų veikų kvalifikavimo.

19. Nepagrįstu laikytinas ir nuteistojo V. Z. bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar pagal Rusijos Federacijos įstatymus UAB „S.“ darbuotojai galėjo šioje šalyje dirbti, turėjo skirti atitinkamos srities ekspertizę. Pažymėtina, kad pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Šiuo atveju aplinkybei, ar UAB „S.“ darbuotojai galėjo dirbti Rusijos Federacijoje nustatyti, specialios žinios nėra reikalingos. Pažymėtina, kad 1999 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimo dėl piliečių laikino darbo pagrindu 1 straipsnio a punkte nurodyta, kad šis susitarimas taikomas Lietuvos Respublikos piliečiams ir Rusijos Federacijos piliečiams, nuolat gyvenantiems atitinkamai Lietuvos Respublikos teritorijoje ir Rusijos Federacijos teritorijoje (toliau vadinama – nuolatinio gyvenimo valstybė), kurie teisėtai laikinai dirba kitos šalies valstybės teritorijoje (toliau vadinama – laikino darbo valstybė) vykdant rangos sutartis, sudarytas tarp nuolatinio gyvenimo valstybės juridinių asmenų (darbdavių) ir laikino darbo valstybės juridinių ar fizinių asmenų. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 23 d., 2016 m. sausio 4 d., 2017 m. sausio 9 d. buvo sudarytos statybos rangos sutartys tarp UAB „S.“ ir RAB „P.“, kuriose UAB „S.“ įvardinama kaip subrangovas, o RAB „P.“ – kaip užsakovas. Visų šių sutarčių 1 punkte „Sutarties objektas“ nurodyta, kad Bendrovė įsipareigoja pateikti statybinių specialybių darbuotojus atlikti statybos darbus RAB „P.“ objektuose pagal užsakovo RAB „P.“ paraiškas. Taigi, Rusijos Federacijos juridinis asmuo RAB „P.“ sudarė rangos sutartis su Lietuvos Respublikos juridiniu asmeniu UAB „S.“ ir būtent šių sutarčių pagrindu UAB „S.“ darbuotojai, gavę leidimus (darbo vizas), turėjo teisę dirbti Rusijos Federacijoje.

20. Dėl apeliantų argumentų, kad priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo atsižvelgta į tai, jog leidimuose darbui bei jų pagrindu išduotose darbo vizose daugkartiniam įvažiavimui į Rusijos Federacijos teritoriją bei išvažiavimui iš jos kviečiančiąja šalimi visada būdavo RAB „P.“, pažymėtina, kad aplinkybė, jog darbo vizose kviečiančiąja šalimi nurodoma RAB „P.“, šiuo atveju patvirtina tik tai, kad E. B., B. B., S. B., R. J. dirbo RAB „P.“ statybų objektuose, tačiau ne faktą, kad RAB „P.“ buvo šių asmenų darbdavys, t. y. išduoti leidimai ir vizos nepaneigia to, kad asmenys Rusijos Federacijoje dirbo kaip UAB „S.“ darbuotojai. Šią išvadą patvirtina ir liudytojo V. Ž., tvarkiusio UAB „S.“ darbuotojų dokumentus dėl išvykimo į Kaliningradą, parodymai, kad darbuotojai į Rusijos Federaciją vykdavo kaip UAB „S.“ darbuotojai, o išvykimui buvo forminamos sutartys tarp šios bendrovės ir rusiškos įmonės, nurodant, kad UAB „S.“ ją aprūpina darbo jėga.

21. Nors juridinio asmens atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog RAB „P.“ būtų pervedusi kokias nors lėšas UAB „S.“ kaip darbo užmokestį Rusijos Federacijoje dirbusiems darbuotojams, taip pat kad UAB „S.“ būtų pervestos kokios nors sumos už atliktus darbus Kaliningrade, tačiau iš VMI pateiktų dokumentų matyti, kad Bendrovė gavo pajamų iš RAB „P.“ už suteiktas paslaugas: 2016 m. – 76 917,90 Eur, 2017 m. sausio-rugsėjo mėn. – 42 488,25 Eur. Nors iš šių pervedimų nematyti, kad jie būtų atlikti už darbus Kaliningrade, tačiau pažymėtina tai, kad UAB „S.“ faktiškai jokios kitos veiklos nevystė, o dirbo tik Rusijos Federacijoje, ką iš esmės patvirtino ir pats V. Z., todėl darytina išvada, kad šios sumos buvo skirtos padengti UAB „S.“ darbuotojų darbo užmokestį, taip pat gyvenamųjų patalpų Kaliningrade, automobilių ir statybinės įrangos nuomos sąnaudas. Kita vertus, nors nuteistojo gynėjas baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad UAB „S.“ neturėjo tokių pinigų, kad sumokėtų darbo užmokestį kaltinime nurodytiems darbuotojams, tačiau negalima neatsižvelgti į tai, kad V. Z. buvo ir RAB „P.“, ir UAB „S.“ direktoriumi, taigi, vertinant šias abi įmones kaip visumą, neabejotina, kad lėšos tarp šių įmonių cirkuliavo laisvai, todėl V. Z. turėjo visas galimybes sumokėti darbuotojams darbo užmokestį iš abiejų įmonių pajamų, tačiau tai (iš kokio šaltinio buvo mokamas atlyginimas UAB „S.“ darbuotojams), niekaip nėra susiję su UAB „S.“, o kartu ir jos direktoriaus pareiga mokėti mokesčius Lietuvos Respublikai nuo viso įmonės darbuotojams išmokamo darbo užmokesčio.

22. Atsakant į juridinio asmens atstovo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas galima tik tuo atveju, jei yra konstatuota, kad nusikalstama veika yra padaryta juridinio asmens naudai arba interesais (BK 20 straipsnio 2, 3 dalys). Nusikalstamos veikos padarymas juridinio asmens naudai ar interesais yra alternatyvios šio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos, iš kurių bent viena turi būti nustatyta (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620-677/2015, 2K-277/2014). Naudos požymis paprastai yra aiškinamas kaip susijęs su materialinės naudos užtikrinimu, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (ne materialinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2010). Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinis asmuo, išvengdamas sumokėti apibrėžtą sumą mokesčių į valstybės biudžetą, įgauna pranašumą prieš kitas sąžiningai mokesčius mokančias įmones ir taip gauna nematerialinės naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 21 d. Teismų praktikos dėl juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės taikymo apžvalga Nr. AB-49-1).

23. Nagrinėjamu atveju UAB „S.“ nuteista už Bendrovės direktoriaus V. Z. nusikalstamas veikas, padarytas veikiant įmonės naudai ir interesais. Teismas šį savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog V. Z. iš nusikalstamų veikų būtų gavęs asmeninės naudos ar neteisėtai praturtėjęs, todėl yra visos būtinos sąlygos juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei atsirasti, bei atkreipė dėmesį, kad nauda įmonei pripažįstama ir tais atvejais, kai juridinis asmuo išvengia mokesčių mokėjimo ar juos sumažina.

24. Nuteistojo juridinio asmens atstovo apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nuosprendyje net neužsiminė, kuo pasireiškia veikimas juridinio asmens interesais, bei konkrečiai nenurodė, ar Bendrovė mokesčių išvengė, ar juos panaikino.

25. Byloje neginčijamai nustatyta, kad žala valstybei nesumokant mokesčių atsirado dėl UAB „S.“ direktoriaus V. Z. atliktų neteisėtų veiksmų, dėl kurių galutinę naudą mokestinės prievolės prasme turėjo būtent UAB „S.“. Taigi, akivaizdu, kad Bendrovėje apgaulinga apskaita buvo reikalinga tam, kad būtų galima sudaryti ir pateikti žinomai neteisingas valstybės įgaliotoms institucijoms teikiamas mokesčių deklaracijas ir taip išvengti mokėti visus privalomus mokesčius valstybei, o prievolė mokėti mokesčius yra mokesčių mokėtojo, šiuo atveju – juridinio asmens UAB „S.“ – pareiga. Taigi, turtinė žala valstybės biudžetui buvo padaryta ne tik pateikiant neteisingus duomenis kompetentingoms valstybės įgaliotoms institucijoms, bet ir apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, kadangi darant abi nusikalstamas veikas buvo slepiamas tikras įmonės darbuotojams išmokamas darbo užmokestis, oficialiai rodant jį mažesnį, nei buvo mokamas iš tikrųjų, dėl to buvo apskaičiuoti ir sumokėti mažesni mokesčiai valstybei, valstybės biudžetas neteko dalies įplaukų, kartu UAB „S.“ patyrė naudą, nes išvengė jai privalomų mokėti mokesčių, taip nepagrįstai padidindama savo turtą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad žala valstybei buvo padaryta negautų pajamų forma, UAB „S.“ išvengiant mokesčių.

26. Nors pirmosios instancijos teismas plačiau neargumentavo išvados, kad veika padaryta juridinio asmens interesais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog UAB „S.“ iš V. Z. veikos turėjo ir nematerialios naudos – juridinis asmuo, išvengdamas sumokėti apibrėžtą sumą mokesčių į valstybės biudžetą, gavo pranašumą prieš kitas sąžiningai mokesčius mokančias įmones, taigi, V. Z. veikė ir Bendrovės naudai, ir jos interesais. Todėl juridinio asmens atstovo prašymas šalinti minėtą aplinkybę iš nuosprendžio atmestinas.

27. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo advokato A. Kolperto bei nuteistojo UAB „S.“ atstovo advokato A. Cemnolonsko apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl V. Z. paskirtos bausmės

28. Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka su V. Z. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) paskirtų baudų dydžiu, mano, kad teismas, skirdamas bausmes, neįvertino visų aplinkybių, sietinų tiek su įvykdytais nusikaltimais, tiek su nuteistojo asmenybe.

29. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. Z. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, padaryti du baigti tyčiniai nusikaltimai, iš kurių vienas yra nesunkus, o kitas – apysunkis. Teismas vertino, kad V. Z. yra brandaus amžiaus, neteistas, nusikaltimų padarymo metu buvo baustas administracine tvarka, yra vedęs, aukštojo išsilavinimo, nuosprendžio priėmimo metu nedirbo. Įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad bausmės paskirtis bus pasiekta V. Z. už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, paskyrus šių straipsnių sankcijose numatytas bausmės rūšis – pinigines baudas, nustatant jų dydžius mažesnius už vidurkius (BK 47 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktai), t. y. apylinkės teismas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį paskyrė 70 MGL dydžio baudą, o pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 90 MGL dydžio baudą.

30. Apeliacinės instancijos teismas pritaria išvadai, kad V. Z. turėjo būti skiriamos baudos, mažesnės negu BK 47 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose numatytų baudų vidurkiai, tačiau šiuo atveju baudos turėjo būti paskirtos labiau artimos jų vidurkiui nei minimumui.

31. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei papildomai įvertinus V. Z. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, neįtrauktą į Bendrovės buhalterinę apskaitą realiai darbuotojams išmokėto atlyginimo sumą, nesumokėtų mokesčių sumą ir valstybei padarytą žalą, sprendžiama, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti už padarytas nusikalstamas veikas paskyrus V. Z. griežtesnes bausmes, t. y. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį skiriant 200 MGL dydžio baudą, o pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 300 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir skiriama galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL dydžio bauda.

32. Esant aptartoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai nuteistajam V. Z. paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti:

V. Z. paskirtas bausmes padidinti: pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) paskirtą baudą padidinti iki 200 MGL (7 532 Eur ) dydžio, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą padidinti iki 300 MGL (11 298 Eur ) dydžio ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirti galutinę subendrintą bausmę – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio baudą.

bausmė – 90 MGL (3 389,40 Eur) dydžio bauda.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

UAB „S.“ atstovo advokato Antano Cemnolonsko bei nuteistojo V. Z. ir jo gynėjo advokato Algimanto Kolperto apeliacinius skundus atmesti.