Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo P. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Visagino būstas“ ieškinį atsakovui P. G. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 294,55 Eur skolą, 9,52 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pagal Visagino savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. ĮV-506 „Dėl daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės skyrimo“ teikia namo, kuriame yra ir atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Už suteiktas namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas atsakovas tinkamai neatsiskaitė, todėl už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. susidarė 304,07 Eur skola, kurią sudaro 294,55 Eur įsiskolinimas už komunalines ir eksploatacines paslaugas, 9,53 Eur delspinigiai už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d.Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog atsakovas nėra gavęs jokių mokėjimo pranešimų iš ieškovės. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad tokius pranešimus atsakovui siuntė. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog teikė atsakovui paslaugas, už kurias prašo priteisti ieškiniu. Ieškovė nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo 0,84 Eur išlaidų už Gyventojų registro tarnybos pažymą bei 1,76 Eur išrašą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, kadangi šias išlaidas ieškovei priteisė Klaipėdos apylinkės teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu ir šie duomenys nuo to laiko nėra pasikeitę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei UAB „Visagino būstas“ iš atsakovo P. G. 294,55 Eur skolos, 9,53 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (304,07 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. sausio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 17,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas pasiruošimą bylos nagrinėjimui paskyrė paruošiamųjų dokumentų būdu, tačiau per teismo nustatytą terminą ieškovė dubliko nepateikė, priežasčių nenurodė, todėl, vadovaudamasis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, esant atsakovo prašymui, teismas priėmė sprendimą už akių. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atliko formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir padarė išvadą, kad, pasitvirtinus ieškovo pateiktų dokumentų turiniui, būtų pagrindas ieškinį tenkinti.Teismas nustatė, jog atsakovui ir kitiems butų savininkams kyla įstatyminė pareiga nustatytomis formomis bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis) bei administravimo išlaidas (CK 4.84 straipsnio 9 dalis). Visagino savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. ĮV-506 „Dėl daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės skyrimo“ Ieškovė yra paskirta daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratore (CK 4.84 straipsnis). Ieškovė teikia daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Atsakovas tinkamai neatsiskaitė su ieškove už laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. suteiktas paslaugas, todėl už šį laikotarpį susidarė 294,55 Eur skola. Teismas atmetė atsakovo argumentas, jog ieškinys atmestinas dėl to, kad jis nėra gavęs iš ieškovės mokamųjų pranešimų, kadangi pareiga atsiskaityti su ieškove kyla iš įstatymo ir atsakovas, būdamas buto savininku privalo rūpintis buto išlaikymu. Pranešimo negavimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti mokesčius, susijusius su nuosavybės išlaikymu. Kadangi atsakovas nevykdė pareigos atsiskaityti už suteiktas paslaugas, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 294,55 Eur skola.Kiekviena šalis privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73, 6.258 straipsniai). CK 6.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad netesybos, kaip prievolės užtikrinimo būdas, turi būti nustatytos sutartyje ar įstatyme. Ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovo 9,53 Eur delspinigių grindžia 1995 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“, delspinigius skaičiuoja už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d., delspinigių norma – 0,02 procento už kiekvieną uždelstą dieną. Atsakovas nevykdė pareigos ir laiku neatsiskaitė su ieškove, todėl teismas jos reikalavimą priteisti 9,53 Eur delspinigių tenkino.CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. sausio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė byloje patyrė 17,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 15,00 Eur žyminio mokesčio, 1,76 Eur išlaidų už išrašą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, 0,84 Eur išlaidų už Gyventojų registro išrašą. Nepagrįstas atsakovo argumentas, jog ieškovė nepagrįstai prašo priteisti iš jo 0,84 Eur išlaidų už Gyventojų registro tarnybos pažymą bei 1,76 Eur išrašą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, kadangi šias išlaidas ieškovei priteisė Klaipėdos apylinkės teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu ir šie duomenys nuo to laiko nėra pasikeitę. Ieškovė pagrįstai iš naujo patikrino šiuos duomenis ir teismui pateikė 2016 m. lapkričio mėnesio išrašus, kadangi per dviejų metų laikotarpį šie duomenys galėjo pasikeisti, o jie yra reikšmingi rengiant ieškinį teismui. Todėl teismas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį ieškovei iš atsakovo priteisė 17,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas P. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą už akių ir ieškovės UAB „Visagino būstas“ ieškinį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, nurodydamas, jog pareiga mokėti skolą kyla iš įstatymo. Atsakovas ginčijo ne tiek savo prievolę mokėti už ieškovės suteiktas paslaugas, bet ieškovės nurodytą skolos dydį, motyvuodamas privalomų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių skolos susidarymo faktą ir dydį nebuvimu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai) administratorius turi parengti sąskaitas faktūras už savo suteiktas paslaugas, mėnesinius mokėjimų pranešimus už kitas suteiktas paslaugas ir šių nuostatų 14.4 ar 14.5 papunkčiuose nurodytais būdais ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 d. pateikti patalpų savininkams (naudotojams) ar jų įgaliotiems asmenims. Ieškovė nurodė, jog kiekvieną mėnesį teikė atsakovui sąskaitas apmokėjimui už atliktas priežiūros ir komunalines paslaugas. Tačiau atsakovas Nuostatų nustatyta tvarka nebuvo gavęs jokių pranešimų iš ieškovės. Taip pat ieškovė nepateikė ir įrodymų, jog minėti pranešimai (sąskaitos) teisės aktų nustatytu laiku buvo įteikti atsakovui. Teismas priteisė iš atsakovo 294,55 Eur skolos, tačiau sprendimą priėmė nepagrindęs savo išvados įrodymais, jog atsakovas iš tiesų buvo skolingas minėtą sumą. Teismas nesivadovavo leistinais įrodymais (mokėjimo pranešimais) byloje. Kadangi ieškovė neįrodė, jog atsakovui pagal jam priklausančią nuosavybės dalį teko būtent tokia išlaidų dalis, teismo sprendimas ir dėl šios aplinkybės yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pagal 4.82 straipsnio 5 dalį buto ir kitų patalpų savininkams priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Ieškovė turėjo pateikti ir įrodymus, jog reikalaujama priteisti suma yra lygi atsakovui nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Teismas visiškai nevertino atsakovo argumentų, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad atliko ieškinyje paminėtą laikotarpį tam tikras daugiabučio namo administravimo paslaugas, inžinerinių sistemų (šildymo ir karšto vandens) priežiūrą, bendro naudojimo vietų valymą, buitinių atliekų surinkimo ir utilizavimo paslaugas. Pagal 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Todėl ieškovė turėjo pateikti įrodymus, jog ji per minėtą laikotarpį patyrė išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti. Tačiau ieškovė jokių įrodymų nepateikė. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 9,53 Eur netesybų (delspinigių). Ieškovė neįrodė teismui, jog ji laiku įvykdė savo pareigą ir Nuostatų nustatyta tvarka pranešė atsakovui apie pastarojo prievoles ir jų dydžius dėl bendro naudojimo objektų priežiūros. Kadangi atsakovas tokių pranešimų nėra gavęs, o jų ieškovė nepateikė, akivaizdu, jog atsakovui negalėjo būti skaičiuojama skola, nes atsakovas neturėjo, ko apmokėti, ir atitinkamai vėluoti apmokėti. Juk atsakovas neturėdamas mokėjimo pranešimų, negalėjo susimokėti už paslaugas, nes negalėjo žinoti, ar tos paslaugos buvo suteiktos bei kokio jos buvo dydžio. Todėl negalėjo atsirasti atsakovui ir pareiga mokėti delspinigius, o teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo jų priteisti. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ir 0,84 Eur bylinėjimosi išlaidas už Gyventojų registro pažymą bei 1,76 Eur už išrašą iš Nekilnojamojo turto registro. Šios išlaidos už analogiškus dokumentus jau buvo priteistos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-2986-512/2014. Kadangi šiuose dokumentuose nurodyti duomenys nesikeitė, akivaizdu, jog ieškovė turėjo galimybę pateikti 2014 m. dokumentus ir į šią bylą. Tačiau to nepadarė, todėl pažeidė CPK 7 straipsnio 2 dalyje numatytą proceso koncentruotumo principą. Nors teismas sprendime ir nurodė, jog naujai patirtos išlaidos buvo pagrįstos, tačiau vis tiek nebuvo jokios būtinybės gauti šiuos duomenis iš registro iš naujo, kadangi bylos nagrinėjimas vyko nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2017 m. kovo mėn. Atsakovas tuo metu, kuris sutampa su naujuoju skolos laikotarpiu, nuosavybės teisės ir savo gyvenamosios vietos adreso neginčijo. Todėl ieškovė reikšdama šiuos reikalavimus buvo nesąžininga ir piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Atsiliepimu į atsakovo P. G. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Visagino būstas“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Tam, kad ieškovė žinotų, kokiu adresu siųsti pranešimus apie suteiktas paslaugas, atsakovas, kaip patalpų savininkas, turėtų nurodyti ieškovei siunčiamų pranešimų už suteiktas paslaugas adresą. Pagal CK 2.17 straipsnio 3 dalį fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Pagal CK 2.17 straipsnio 2 dalį, jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba jos nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta. Atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini). Jokia kita atsakovo gyvenamoji, buvimo, ar korespondencijos gavimo vieta ieškovei iki Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikto 2016 m. spalio 11 d. pareiškimo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2986-512/2014 nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Atsakovas jokiais būdais nėra pranešęs ieškovei apie nuolatinį savo gyvenamosios vietos adresą (duomenys neskelbtini). Todėl ieškovė pagrįstai pranešimus apie mokėtinas sumas siuntė atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Prieš pateikdama ieškinį nagrinėjamoje byloje, ieškovė siuntė atsakovui pretenziją jo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Ši pretenzija buvo įteikta, tačiau atsakovas atsiliepimo ieškovei dėl šios pretenzijos nepateikė. Ieškovė pranešimus apie suteiktas paslaugas savo klientams teikia ir internetu tinklalapyje http://visaginobustas.lt/account-lt/?a=login. Ieškovė teismui pateikė 2016 m. gruodžio 15 d. buhalterinę pažymą apie įsiskolinimą už suteiktas paslaugas, kurioje nurodomi laikotarpiai, už kuriuos susidarė skola, apskaičiuoti mokesčiai už komunalines paslaugas ir remontą, atlikti mokėjimai už komunalines paslaugas ir remontą, mėnesio pabaigos nesumokėti likučiai už komunalines paslaugas ir remontą (įsiskolinimai), delspinigių sumos. Ieškovė ieškinyje yra nurodžiusi, kokiu teisės aktu vadovaujantis ir kokio dydžio buvo skaičiuojami delspinigiai. Ieškovė namo gyventojams teikia ir komunalinių atliekų tvarkymo (šiukšlių išvežimo) paslaugą. Komunalinių atliekų tvarkymo bei įmokų administravimo tarifai 1 m² patalpų naudingo ploto nustatyti remiantis Visagino savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. TS-123 patvirtinta Komunalinių atliekų tvarkymo įkainio (tarifo) nustatymo metodika ir sudaro 5-aukščiuose namuose (be šiukšliavamzdžių) – 0,063 Eur per mėnesį (be PVM). Šie teisės aktai skelbiami viešai Visagino savivaldybės tinklalapyje www.visaginas.lt ir UAB „Visagino būstas“ tinklalapyje www.visaginobustas.lt. Ieškovė, pateikdama ieškinį, privalėjo įsitikinti, kad negyvenamoji patalpa iki priskaičiuoto įsiskolinimo pabaigos vis dar priklausė atsakovui. Tam ir buvo reikalingas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Taip pat ieškovė turėjo įsitikinti, ar atsakovui Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2016 m. spalio 11 d. pateikus pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2986-512/2014, nepasikeitė atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresas. Todėl ieškovė ir kreipėsi į Nekilnojamojo turto registrą ir Gyventojų registrą administruojančią VĮ „Registrų centras“ dėl išrašų gavimo, patyrė išlaidas už išrašų gavimą ir teismas šias bylinėjimosi išlaidas priteisė pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo už akių, kuriuo ieškovei iš atsakovo buvo priteista skola už namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (el. b.l. 4-5). Ieškovė pagal Visagino savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. ĮV-506 yra paskirta daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratore ir teikia namui, kuriame yra atsakovui priklausanti patalpa, savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas (el.b.l. 7-12). Ieškovė ieškiniu teigė, jog atsakovas nemoka už šias paslaugas ir yra skolingas ieškovei 249,55 Eur už suteiktas paslaugas nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. ir 9,53 Eur delspinigių.Atsakovas pateikė byloje atsiliepimą, kuriuo nesutiko su ieškovės ieškiniu. Pirmos instancijos teismas pasiruošimą bylos nagrinėjimui paskyrė paruošiamųjų dokumentų būdu ir nustatė ieškovei 14 dienų terminą dublikui pateikti. Minėtas terminas ieškovės prašymu buvo pratęstas 21 dienai, tačiau per teismo nustatytą terminą ieškovė dubliko nepateikė, todėl teismas priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovės reikalavimus tenkino visiškai. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo priimtu sprendimu už akių, teigdamas, jog ieškovė nepateikė teismui leistinų įrodymų, kad atsakovas yra skolingas atsakovei 294,55 Eur už suteiktas paslaugas.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo už akių pagrįstumą sudaro faktinės aplinkybės, kurios nustatomos atlikus formalų byloje esančių įrodymų vertinimą. Jeigu teismas turi procesinių prielaidų priimti teismo sprendimą už akių, tai jis atlieka byloje esančių įrodymų formalų vertinimą. Apimties požiūriu tai reiškia, kad formaliai teismas turi įvertinti faktinius duomenis, kurie pateikti ieškovo, ir faktinius duomenis, kurie gali būti pateikti kitų byloje dalyvaujančių asmenų. Priimdamas teismo sprendimą už akių teismas pagal tyrimo apimtį atlieka visų byloje esančių įrodymų vertinimą, bet neprivalo reikalauti daugiau duomenų. Jeigu teismas mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą, tai teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka neatvykus daliai ar daugumai dalyvaujančių byloje asmenų. Bylos nagrinėjimas įprastine tvarka reikštų bylos aplinkybių tyrimą iš esmės, o ne formaliai, apimties požiūriu tai reiškia, kad gali būti reikalaujama įrodymų, kurie pašalintų byloje esančių įrodymų fragmentiškumą, prieštaringumą, netikslumus ar kitokius jų esminius trūkumus arba bylos aplinkybių neaiškumą, trukdančius teismui apsispręsti ir išnagrinėti bylą iš esmės. Formalaus įrodymų tyrimo metu bylos aplinkybės nėra išsamiai tiriamos, nes neapklausiami teismo akivaizdoje liudytojai, neskelbiami įrodymai. Teismas susipažįsta su įrodymų priemonių turiniu ir vertina, kad pasitvirtintų tai, ką asmuo teigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008). Nors, esant atitinkamoms proceso sąlygoms, ir yra galimybė priimti sprendimą už akių atlikus tik formalų pateiktų įrodymų vertinimą, tačiau būtina patikrinti, ar tie įrodymai atitinka CPK 177 straipsnio ir kitų norminių aktų formalius reikalavimus, ar jie gauti įstatymų ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini. Teismui nutarus priimti sprendimą už akių, turi būti formaliai patikrinami abiejų šalių pateikti įrodymai. Pagal CPK 285 straipsnio 2 dalį priimant sprendimą už akių būtinas byloje pateiktų įrodymų visumos formalus vertinimas. Teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/03-11/06, konstatavo, kad CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos „priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“ negalima aiškinti kaip reiškiančios, kad esą teismas neprivalo visapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs. Šios nuostatos negalima aiškinti ir kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013; 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012 ir jose nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).Nurodytų proceso teisės normų nuostatos, reglamentuojančios sprendimo už akių priėmimo pagrindus ir tvarką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei Konstitucinio Teismo išaiškinimai sudaro pagrindą konstatuoti, kad: sprendimo už akių priėmimas yra viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, bet ne teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai (ar procesinio dokumento nepateikusiai) šaliai ir ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu; teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka net ir esant procesinėms prielaidoms priimti sprendimą už akių, jeigu jis mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą; CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos „priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą“ negalima aiškinti kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti, ypač tais atvejais, kai byloje pateiktų įrodymų duomenys yra fragmentiški, prieštaringi, netikslūs, yra kitokių jų esminių trūkumų arba neaiškios bylos aplinkybės, ir tai trukdo teismui padaryti vienareikšmes išvadas priimant sprendimą; teismas negali priimti sprendimo už akių, kai atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies nurodytos aplinkybės ir jos pateikti bei nurodyti įrodymai kelia teismui rimtų abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-421/2018).Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinyje reikalaujamos priteisti iš atsakovo skolos dydį grindė 2016 m. gruodžio 25 d. buhalterine pažyma apie įsiskolinimą Nr. 66-1-225 už suteiktas komunalines ir eksploatacines paslaugas nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. (el.b.l. 2). Tą pačią buhalterinę pažymą ieškovė mini ir atsiliepime į apeliacinį skundą (el.b.l. 45). Tačiau ieškinyje nurodyta, jog pridedama 2016 m. gruodžio 15 d. buhalterinės pažyma Nr. 66-1-220 kopija (el.b.l. 3). Byloje taip pat yra pateikta tik 2016 m. gruodžio 15 d. buhalterinė pažyma apie įsiskolinimą už suteiktas paslaugas Nr. 66-1-220, kurioje nurodyta, jog buto, kuriam suteiktos paslaugos adresas – (duomenys neskelbtini), savininkai – A. N. ir V. N., skolos laikotarpis: 2013 m. balandžio 1 d. – 2016 m. spalio 31 d., bendra įsiskolinimo suma – 586,13 Eur (el.b.l. 13-14). Taigi ieškovė pateikė pažymą ne apie atsakovo, o kitų asmenų skolą už kitam butui, esančiam kitame name, suteiktas administravimo paslaugas. Todėl pripažintina, kad tiek atsakovo atsiliepimo į ieškinį, tiek apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodomos skolos susidarymo faktą bei jos dydį, yra pagrįstas. Pirmos instancijos teismo išvada, jog atsakovas tinkamai neatsiskaitė su ieškove už 2013 m. gruodžio 1 d. – 2016 m. spalio 31 d. suteiktas paslaugas, todėl už šį laikotarpį susidarė 294,55 Eur skola, yra nepagrįsta jokiu byloje esančiu rašytiniu dokumentu. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui naujus įrodymus, tarp kurių yra ir ieškovės atsakovui nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. spalio 31 d. siųsti mokėjimo pranešimai apie suteiktas paslaugas ir už jas mokėtinas sumas (el.b.l. 68-102). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, jog šiuos įrodymus ieškovė turėjo ir galėjo pateikti tada, kai pirmos instancijos teismas buvo jai nustatęs bei kartą pratęsęs terminą dublikui pateikti. Tačiau ieškovė šios savo pareigos nevykdė, taip pat nenurodė jokių įrodymų nepateikimo laiku priežasčių.Pažymėtina, jog atsakovas dalyvavo byloje, tai yra teikė atsiliepimą į ieškinį, argumentavo savo nesutikimą su ieškiniu ir reikalavo tam tikrų duomenų apie susidariusios skolos dydžio pagrindimą iš ieškovės. Tuo tarpu teismo sprendimas už akių byloje buvo priimtas būtent ieškovės atžvilgiu, nes ji nepateikė teismui per nustatytą terminą dubliko. Todėl naujai pateiktų įrodymų priėmimas ir vertinimas apeliacinės instancijos teismas reikštų CPK 17 straipsnyje įtvirtinto proceso šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą, kadangi atsakovui nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su šiais naujais įrodymais bei pateikti savo atsikirtimus į juos.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog mokėjimo pranešimuose nurodytos mokėtinos sumos nesutampa su bendra ieškovės reikalaujama suma, o neturint palyginimui ieškovės minėtos buhalterinės pažymos apie įsiskolinimą Nr. 66-1-225, negalima daryti tinkamų išvadų apie ieškovės reikalavimo pagrįstumą. Pripažintina, kad nustatytos bylos aplinkybes sudaro pagrindą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jei byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, kad būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, o tai sudaro pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju būtų pažeista bylos šalių teisė pasinaudoti pirmąja teismine instancija. Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų nepasisakoma. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą už akių ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.