- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-10
- Bylos Nr.
- eA-3663-556/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03438-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- "Gilsta"
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Gilsta“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-00827 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui V. R.“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigojant Migracijos departamentą tenkinti jo 2018 m. liepos 9 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad, ketindamas dirbti Lietuvoje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) 2018 m. liepos 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kartu pateikdamas savo asmens dokumentus bei uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Gilsta“ (toliau – ir Bendrovė), kurioje ketino dirbti elektriku, tarpininkavimo raštą su visais būtinais priedais. Pažymėjo, kad elektriko profesija buvo įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje 2018 m. II pusmečiui, sąrašą. Prašymo nagrinėjimo metu atsakovas 2018 m. liepos 17 d. paprašė UAB „Gilsta“ papildomos informacijos. Dėl vasaros atostogų Bendrovė nespėjo laiku pateikti prašomos informacijos, ją pateikė tik 2018 m. rugsėjo mėn. Migracijos departamentui kilo įtarimų dėl jo ir Bendrovės pateiktos informacijos atitikimo tikrovei, todėl buvo atlikti papildomi tyrimo veiksmai, po kurių atsakovas padarė išvadą, jog UAB „Gilsta“ nėra savarankiškas ūkio subjektas, veikiantis statybų srityje, o teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas, suteikdamas darbuotojus kitiems ūkio subjektams. Tuo pagrindu nuspręsta, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
3. Pareiškėjas su tokiomis Sprendimo išvadomis nesutiko. Nurodė, kad Migracijos departamentui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog UAB „Gilsta“ realiai vykdo veiklą statybų srityje, tinkamai tvarko buhalterinę apskaitą ir laiku moka mokesčius už Bendrovės darbuotojus. Pateiktos statybos rangos sutartys patvirtino nuolatinį Bendrovės darbuotojų užimtumą tik tuose statybos objektuose, dėl kurių yra sudarytos šios sutartys. Apmokėjimas už atliktus statybos darbus pagal darbų atlikimo aktus buvo vykdomas atliekant bankinį pavedimą į UAB „Gilsta“ banko sąskaitą Lietuvoje. Jokių kitų mokėjimų, nesusijusių su statybos darbais, Bendrovė nėra gavusi. Visi Bendrovės darbuotojai, įskaitant ir pareiškėją, apdrausti socialiniu draudimu, jiems suteiktas socialinio draudimo numeris ir už juos laiku ir tinkamai mokami mokesčiai. Įsiskolinimo už socialinio draudimo įmokas nėra. Pateikti UAB „Gilsta“ balansas ir pelno (nuostolio) ataskaita už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d., kai Bendrovė pradėjo veiklą statybų srityje, iki 2018 m. rugsėjo 20 d. rodo sėkmingą, realią Bendrovės ūkinę veiklą, iš kurios uždirbta 14 870 Eur grynojo pelno. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjas Migracijos departamento išvadą apie apsimestinę Bendrovės veiklą laikė neatitinkančia tikrovės, pagrįsta tendencingai traktuojamomis Bendrovės įkūrimo aplinkybėmis.
4. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas nepagrįstai neigiamai sureikšmino aplinkybes, kad UAB „Gilsta“ steigėjas UAB „US Baltic“ yra žinomas kaip užsiimantis juridinių asmenų steigimu Lietuvos Respublikoje, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai ir kurių tikslas yra įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėje, bei tai, kad UAB „Gilsta“ buveinė yra registruota adresu (duomenys neskelbtini), kur, anot atsakovo, yra nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės. Pažymėjo, kad nei juridinių asmenų steigimas, nei trečiųjų šalių piliečių buvimas Lietuvos juridinio asmens dalyviu ar užsieniečio siekis įteisinti savo buvimą Šengeno šalyse nėra neteisėta veikla, be to, įstatymai nedraudžia steigti kelių įmonių vienu adresu.
5. Migracijos departamento akcentuojama aplinkybė, kad Bendrovės įstatuose nurodyta, jog Bendrovė užsiima bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, pasak pareiškėjo, nereiškia, kad Bendrovė nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Toks veiklos apibūdinimas įstatuose, patvirtintuose notaro ir užregistruotuose Juridinių asmenų registre, suteikia Bendrovei teisę vykdyti bet kokią teisėtą ūkinę veiklą, neformalizuojant jos atskiru įrašu įstatuose. Pareiškėjas manė, kad Bendrovė neprivalo kreiptis į teritorinę darbo biržą gauti atskirą išvadą dėl pareiškėjo profesinės veiklos atitikties Lietuvos darbo rinkai. Reikalavimo, kad ūkio subjekto įstatuose statybos veikla būtų užfiksuota atskiru įrašu, nėra.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tendencingai traktuoja Bendrovės darbuotojų paaiškinimus dėl Bendrovės veiklos. Bendrovės buhalterė yra ir vienintelio partnerio UAB „Deneca“ buhalterė, todėl jai nereikalingas UAB „Gilsta“ biuras (duomenys neskelbtini), kurio faktiškai nėra (kartą per savaitę atsiima korespondenciją pašte) ir kuriame ji nesilanko. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės buhalterinę apskaitą gali tvarkyti ne tik etatinis buhalteris, o specializuota tos veiklos srities įmonė, turinti savo buveinę ir savo darbuotojų darbo vietas, o pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą (toliau – ir DK) darbuotojai gali dirbti ir nuotoliniu būdu. Taigi aplinkybės, susijusios su Bendrovės buhalterės darbu, pasak pareiškėjo, neįrodo Bendrovės apsimestinės veiklos.
7. Taip pat Bendrovės apsimestinės veiklos, anot pareiškėjo, neįrodo ir tai, kad darbo užmokestį grynaisiais pinigais mokėjo UAB „Deneca“ direktorius. Atsakovas nevertino to, kad užsieniečiui, neturinčiam leidimo gyventi Lietuvoje, yra sunku atsidaryti banko sąskaitą. Būtent dėl to darbo užmokestis darbuotojams pageidaujant buvo mokamas grynaisiais pinigais. Darbo užmokestį Bendrovės darbuotojams darbų užsakovas išmokėjo tik vieną kartą, nes tuo metu nebuvo Bendrovės direktoriaus.
8. Dėl Bendrovės veiklos patikrinimo statybos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), pareiškėjas paaiškino, kad pagal rangos sutartį Bendrovė statybos darbus šiame statybos objekte pradėjo 2018 m. gegužės 31 d. ir baigė 2018 m. birželio 30 d. Bendrovės patikrinimas atliktas 2018 m. rugsėjo mėnesį, todėl minėtame statybos objekte Bendrovės darbuotojų nebuvo. Atsakovas, rinkdamas informaciją apie statybos objekte dirbusius rangovus, pasirinko netinkamą informacijos šaltinį, t. y. apklausė gretimos gatvės gyventojus, o nesikreipė informacijos į statybvietės savininką.
9. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime nepagrįstai neigiamai akcentuojamas ryšys tarp UAB „Gilsta“ ir UAB „Deneca“. Tai yra nuolat bendradarbiaujančios statybos bendrovės, kurių interesai susiję, pagrįsti bendradarbiavimu bei abipuse pagalba. Tarp šių bendrovių vyksta atsiskaitymai už atliktus darbus, jų buhalterinė apskaita tvarkoma atskirai, UAB „Gilsta“ darbuotojų darbo apskaita ir apmokėjimas vykdomas pačios Bendrovės. Todėl tai negali būti pagrindas prielaidai, kad UAB „Gilsta“ darbuotojai dirba išskirtinai UAB „Deneca“ naudai.
10. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas manė, kad jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti.
Atsiliepimas
11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
12. Atsakovas pažymėjo, kad, išnagrinėjęs pareiškėjo su prašymu pateiktus dokumentus, ginčijamame Sprendime konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, nes pareiškėjas neatvyksta dirbti į UAB „Gilsta“, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, elektriku. Buvo nustatyta, kad Bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2017 m. gruodžio 7 d., jos steigėjas – UAB „US Baltic“ (Migracijos departamentui ši bendrovė yra žinoma kaip užsiimanti steigimu Lietuvos Respublikoje įmonių, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai, iš kurių daugumos tikslas yra įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse), Bendrovės adresas yra gerai žinomas Migracijos departamentui, kadangi juo nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės, juo ne kartą daryti įmonių veiklos patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad minėtu adresu įmonių veikla nėra vykdoma. Bendrovės direktoriumi nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis J. K., kuris nuo 2015 m. birželio 22 d. taip pat yra UAB „US Baltic“ direktorius; nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. kovo 13 d. Bendrovės direktoriumi buvo Ukrainos pilietis O. V. (pažymėtina, kad minėtam užsieniečiui priklauso 95 iš 100 Bendrovės paprastųjų vardinių 25 Eur nominalios vertės akcijų), o nuo 2018 m. kovo 8 d. Bendrovės direktoriumi tapo Lietuvos Respublikos pilietis V. K., kuriam priklauso 5 Bendrovės paprastosios vardinės 25 Eur nominalios vertės akcijos. Juridinių asmenų registro duomenimis, Bendrovės veiklos tikslai yra: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; Bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Atsakovas akcentavo, kad aplinkybės dėl steigėjo ir Bendrovės adreso buvo įvertintos su kitais duomenimis ir nesudarė savarankiško ginčijamo Sprendimo faktinio pagrindo.
13. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo tikslas Lietuvos Respublikoje – elektriko darbas Bendrovėje, o Bendrovės deklaruojami tikslai neatitiko minėto užsieniečio veiklos pobūdžio, Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 17 d. elektroniniu paštu išsiuntė Bendrovės direktoriui adresuotą raštą Nr. (15/4-20) 10K-29038 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, kuriame buvo prašoma iki 2018 m. liepos 31 d. Migracijos departamentui pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objekto (-ų) pavadinimą (-us) ir adresą (-us), kuriame (-iuose) Bendrovė vykdo statybos darbus. Iki 2018 m. rugsėjo 26 d. Migracijos departamentas negavo jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą statybų sektoriuje. Ši aplinkybė buvo įvertinta kartu su kitais duomenimis (registrų duomenimis, patikrinimo vietoje rezultatais ir kt.). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų vietose. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos valdybai nebuvo pateikti tikslūs Bendrovės statybos darbų vykdymo adresai Lietuvos Respublikoje (nors ne kartą buvo prašoma tokius duomenis pateikti), o Migracijos valdybos įgaliotiems valstybės tarnautojams nuvykus Bendrovės vyriausiosios buhalterės nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), Bendrovės įdarbintų užsieniečių rasti nepavyko, kilo pagrįstų abejonių dėl realaus Bendrovės įdarbinamų užsieniečių darbo Bendrovėje. Tai lėmė išvadą, kad Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima (t. y. jokių statybos objektų, kuriuose Bendrovė atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, Bendrovė neturi), o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.
14. Migracijos departamentas laikėsi pozicijos, kad užsienietis gali dirbti tik pas darbdavį, su kuriuo sudarė darbo sutartį. Vadovavosi DK 72 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad šiuo atveju darbuotojas dirbtų ne pas darbdavį, o pas kitą asmenį – laikinojo darbo naudotoją, pastarajam prižiūrint ir vadovaujant. Situacija, jei užsieniečiai atvyktų dirbti į laikinojo įdarbinimo įmones, o vėliau būtų siunčiami dirbti į kitas įmones, neatitiktų užsieniečiams nustatytos įdarbinimo tvarkos. Šiuo atveju nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad Bendrovė statybų veikla neužsiima, o veikia kaip laikinojo įdarbinimo įmonė. Todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti (jis neatvyko dirbti į Bendrovę, kurios veikla priskiriama statybos sektoriui, elektriku).
15. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimą priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą bei informaciją. Be to, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet, priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos susietos.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
17. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 9 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė Ukrainos piliečio paso kopiją, Ukrainos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. birželio 26 d. pažymą dėl teistumo (duomenys neskelbtini), UAB „Gilsta“ 2018 m. birželio 25 d. tarpininkavimo raštą Nr. 2018-06-25/2, liudijimą apie darbininkiškų profesijų kvalifikacinio lygio pripažinimą, reg. Nr. 189, darbo knygelės kopiją.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi prašė išduoti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip darbuotojas, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.
20. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 1 dalies 3 punkto c papunkčiu, 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir pažymėjo, kad Sprendimu atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, argumentuodamas tuo, kad pareiškėjas neatitinka visų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.
21. Įvertinęs nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu atsakovas galėtų daryti išvadą, jog UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą Lietuvos Respublikoje, o jis realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje elektriku. Priešingai, byloje surinkti įrodymai leido daryti išvadą, kad Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį ir kuris kontroliuoja jų darbus statybų vietose. Todėl Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima (t. y. jokių statybos objektų, kuriuose Bendrovė atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, Bendrovė neturi), o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.
Šalies argumentai
22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prie skundo pateiktos statybos rangos sutartys bei PVM sąskaitos faktūros ir darbų atlikimo aktai nebuvo pateikti nei su prašymu dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nei patikrinimo metu, todėl nevertinti kaip įrodymai, patvirtinantys Bendrovės realiai vykdomą veiklą. Teismas akcentavo, kad ginčijamo Sprendimo teisėtumas vertinamas tų duomenų pagrindu, kurie buvo pateikti priimant Sprendimą. Duomenų, kad tokių įrodymų pareiškėjas negalėjo gauti iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
23. Teismas pabrėžė, kad, atsižvelgus į tai, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtino Bendrovės vykdomos veiklos statybų sektoriuje, todėl pareiškėjui taikytas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, t. y. Bendrovė turėjo kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl minėto užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovė kreipėsi į teritorinę darbo biržą dėl šio užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams ir Lietuvos darbo birža yra priėmusi sprendimą dėl minėto užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.
24. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
III.
25. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
26. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentui kreipusis dėl papildomos informacijos suteikimo, Bendrovė negalėjo laiku pateikti informacijos, nes buvo vasaros atostogų metas ir tuo metu dirbo negausi Bendrovės administracija, todėl informacija buvo pateikta 2018 m. rugsėjo mėnesį. Pateikiant teismui skundą dėl Sprendimo, kartu buvo pateikti Bendrovės dokumentai, kurie patvirtina šios įmonės veiklą statybų srityje. Teismas, nežinodamas statybos proceso eigos specifikos, padarė nepagrįstas išvadas dėl Bendrovės darbuotojų neradimo statybos objekte. Statybos objektuose dirba po keletą subrangovų, subrangovai dirba objekte tada, kada jiems tai nurodo generalinis rangovas. Anot pareiškėjo, teismas materialiosios teisės taikymo principus perkėlė į proceso teisę, darydamas išvadą, jog tikrovėje buvusios ir paties teismo pripažintos aplinkybės dėl Bendrovės vykdytos statybinės veiklos ir tai patvirtinantys rašytiniai įrodymai nevertintini kaip įrodymai, patvirtinantys Bendrovės vykdomą veiklą. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neginčija, kad dabar byloje esantys įrodymai nebuvo pateikti atsakovui per jo nurodytą terminą, tačiau mano, jog realiai faktines aplinkybes patvirtinantys rašytiniai įrodymai negali prarasti savo įrodomosios galios tik dėl to, kad atsakovui buvo pateikti pavėluotai, nors teismas juos turėjo nuo skundo nagrinėjimo pradžios.
27. Pareiškėjo vertinimu, teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4826-502/2018, nes nesutampa bylų faktinės aplinkybės. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas dėl papildomos informacijos apie veiklą kreipėsi į tarpininką – UAB „Gilsta“ –, o ne į pareiškėją. Pareiškėjas pateikė visus reikiamus dokumentus. Todėl skundžiamo Sprendimo teisėtumas (pagrįstumas) turėtų būti vertinamas pagal realiai buvusias faktines aplinkybes jo priėmimo metu, o ne pagal formalų požymį, kad Sprendimo priėmimo metu viešojo administravimo subjektas neturėjo informacijos.
Šalies argumentai
28. Pareiškėjas mano, kad teismas be pagrindo epizodinius veiksmus, kuriuos pasitikėjimo ir bendro darbo statybos objektuose pagrindu atlikdavo generalinio rangovo vadovas, vertino kaip patvirtinančius aplinkybę, jog Bendrovė pati savarankiškai nevykdė veiklos. Aplinkybės, jog UAB „Deneca“ vadovas objektuose nurodė subrangovo darbuotojams, kur, kada ir kokius darbus būtina atlikti, ar kad, nesant subrangovo vadovo, jo pavedimu išmokėdavo darbuotojams atlyginimą iš subrangovo skirtų pinigų, negali būti vertinamos kaip Bendrovės darbuotojų perėjimas UAB „Deneca“ žinion.
Atsiliepimas
29. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
30. Atsakovas nurodo, kad detalūs argumentai dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių buvo išdėstyti atsiliepime, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog teismas neištyrė visų įrodymų, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina Bendrovės vykdomos veiklos statybų sektoriuje. Nauji įrodymai negali būti vertinami, nes jie nebuvo ištirti atsakovo priimant Sprendimą. Atsakovas išvadą dėl nevykdomos veiklos padarė įvertinęs patikrinimo vietoje rezultatus, Bendrovės darbuotojų apklausos duomenis, Juridinių asmenų registro duomenis, kuriais vadovaujantis buvo nustatyta, kad užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje. Atsakovas akcentuoja, kad ginčijamas Sprendimas priimtas ne tik dėl to, jog Bendrovė nepateikė prašomų duomenų, bet ir aptartų surinktų duomenų ir nustatytų aplinkybių visumos pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (15/4-2) 3I-00827 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui V. R.“ teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovą tenkinti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, t. y. ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.
32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 9 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Gilsta“ pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų Lietuvos Respublikoje trūksta, sąrašą (elektriku), t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
33. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas yra priimtas nustačius, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas), t. y. pareiškėjas faktiškai nedirbo jį kvietusioje Bendrovėje, o pastaroji realios veiklos, kuriai būtini pareiškėjo turimo kvalifikacijos specialistai, nevykdė.
34. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad jį darbui kvietusi UAB „Gilsta“ realiai vykdo statybų veiklą ir jis ketina dirbti elektriku būtent šioje Bendrovėje. Anot pareiškėjo, teismas be pagrindo nevertino jo pateiktų papildomų įrodymų, kurie pagrindžia aplinkybes dėl UAB „Gilsta“ vykdytos veiklos statybų sektoriuje.
35. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019, kurios išnagrinėjimo laukiant buvo sustabdyta ir ši administracinė byla. Todėl teisėjų kolegija šioje byloje yra saistoma minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 12 d. nutartyje suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.
36. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 akcentavo, kad kiek tai yra susiję su nagrinėjamais ginčo teisiniais santykiais, įstatymų leidėjas nėra nustatęs kokių nors papildomų sąlygų ir ribojimų, susijusių su pačia Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto a papunktyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) minimo darbdavio (toliau – ir darbdavys) veikla. Kitaip tariant, nėra reikalaujama, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su minėta profesija. Šiuo aspektu vienintelis formalus reikalavimas yra darbdavio įsipareigojimas ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, kuris, kaip darbo sutarties šalis, įsipareigotų atlikti darbo funkcijas (pvz., DK 21 str. 2 ir 3 d. (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija), kurių (funkcijų) turinys atitiktų Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodytą profesiją. Išskyrus kai kuriuos siaurus ir atskirus aspektus, Įstatymas nenustato jokių papildomų sąlygų ir reikalavimų tarp darbdavio ir užsieniečio susiklostančių individualių darbo santykių formai ir turiniui, šių santykių dalyvių teisės ir pareigos įgyvendinamos DK ir kitų darbo įstatymų bei darbo sutarties nustatyta tvarka. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokia darbo santykių forma, kaip, pavyzdžiui, numatyta DK 72 straipsnyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), t. y. darbas pagal laikinojo darbo sutartį, savaime nėra nesuderinama su aptariamomis Įstatymo nuostatomis, jei yra paisoma visų privalomų darbo įstatymuose nustatytų reikalavimų.
37. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 pažymėjo, kad Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatytas ribojimas reiškia tik tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis. Ši Įstatymo nuostata negali būti aiškinama ir kaip nustatanti konkrečią užsieniečio darbo vietą (vietą, kurioje užsienietis atlieka darbo funkcijas) – darbo funkcijų atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta, darbuotojas gali neturėti pagrindinės darbo funkcijų atlikimo vietos, ji gali būti nenuolatinė (pvz., DK 34 str. 4 d. (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII‑2603 redakcija). Tokį vertinimą patvirtina ir sisteminė Įstatymo nuostatų analizė, ypač 26 straipsnio 3² dalis (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija). Todėl aptariamų reikalavimų nepažeidžia aplinkybė, kad užsienietis savo darbo funkcijas atlieka kitam asmeniui priklausančioje patalpoje ir (ar) teritorijoje (pvz., pagal užsieniečio darbdavio (paslaugų teikėjo) ir kito asmens (paslaugų gavėjo) sudarytą paslaugų teikimo sutartį), su sąlyga, kad dėl to nėra sukuriami nauji (individualūs) darbo santykiai su kitais asmenimis (kitas asmuo nėra laikytinas darbdaviu darbo įstatymų prasme).
38. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 pabrėžė, kad pateiktas aiškinimas niekaip nepaneigia reikalavimo, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius darbo sutarties pagrindu būtų realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad Įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodytą prašymą užsienietis arba darbdavys pateikė siekdami kitų nei Įstatyme numatytų tikslų, toks prašymas negali būti tenkinamas ir leidimas neišduodamas. Jei kompetentingai institucijai kyla abejonių dėl tikrųjų minėtą prašymą pateikusių asmenų tikslų, ši institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus, susijusius su prašymu išduoti aptariamą leidimą.
39. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 taip pat konstatavo, kad pagal bendrą taisyklę, pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą, tenka šį prašymą pateikusiam asmeniui jo (prašymo) nagrinėjimo Migracijos departamente metu (Įstatymo 33 str. 4 d. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Be to, paprastai įrodymai, pateikti teismui kartu su skundu, kurie nebuvo, nors galėjo ir turėjo būti pateikti Migracijos departamentui prašymo nagrinėjimo metu, negali būti priimami ir vertinami sprendžiant Migracijos departamento sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes toks įrodymų vertinimas (priklausomai nuo jų turinio), be kita ko, galėtų suponuoti naują prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi tyrimą, kas Įstatymo nustatyta tvarka priskirta Migracijos departamento kompetencijai. Tačiau nagrinėjamu atveju tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti (nauji) dokumentai (įrodymai) apie UAB „Gilsta“ veiklą administracinės procedūros Migracijos departamente metu nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjo kaltės, bet dėl Bendrovės nepagrįsto delsimo juos pateikti (viešojo administravimo subjektas ginčo administracinės procedūros metu dėl duomenų pateikimo el. paštu kreipėsi ne į pareiškėją, bet į UAB „Gilsta“ vadovą). Pažymėtina, kad tokia pati faktinė situacija susiklostė ir šioje nagrinėjamoje byloje.
40. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje atkreipė dėmesį ir į tai, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) įtvirtinta, kad „užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.“ Toks ribojimas, ypač įvertinus jį (ribojimą) numatančios nuostatos taikymą administracinėje ir administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5453-822/2018), taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, kad dėl galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų į administracinį teismą kreipėsi būtent užsienietis, o ne UAB „Gilsta“, pareiškėjo kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali ir turi būti priimti bei į juos atsižvelgiama šioje administracinėje byloje. Priešingas vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, reikštų, kad pareiškėjo galimybė tinkamai teisme apginti galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus priklausytų nuo trečiųjų asmenų neveikimo ar netinkamo veikimo administracinės procedūros metu, o tai akivaizdžiai nebūtų suderinama su asmens teise į efektyvią šių teisių ir interesų gynybą teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjo kartu su skundu pateiktų (naujų) įrodymų turinys nagrinėjamu atveju implikuoja būtinybę patikrinti jais (įrodymais) grindžiamų faktinių aplinkybių realumą, šiuo tikslu, be kita ko, surenkant priešpriešinius įrodymus, įvertinus kitus atsakovo bei kitų institucijų (mokesčių administratorių, socialinio draudimo įstaigų ir pan.) turimus reikšmingus duomenis; toks naujų įrodymų vertinimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, negali būti atliekamas paties administracinio teismo, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, o ne skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą.
41. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 nurodytus išaiškinimus ir įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, konstatuotina, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas (pvz., Įstatymo 44 str. 1 d. 3 p., 44 str. 7 d.), kurių pagrindu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, kadangi net pripažinus pagrįsta aplinkybę, kad UAB „Gilsta“ nagrinėjamu atveju tiesiogiai nevykdė veiklos statybų sektoriuje, o veikė tik kaip laikinojo įdarbinimo įmonė, tai nebuvo pakankamas pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 2 dalies (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) pagrindu leidimą laikinai gyventi. Atsakovas, nagrinėjamu atveju atsisakydamas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, turėjo nustatyti, kad tarp pareiškėjo ir Bendrovės nėra susiformavusių realių darbo santykių (kurių pagrindu pareiškėjas dirbtų elektriku) jokia tokio pobūdžio santykiams galima teisės aktų reikalavimus atitinkančia forma. Todėl ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu.
42. Atsižvelgiant į išdėstytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019 nurodytus išaiškinimus, taip pat negali būti pripažinta pagrįsta atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atsisakymo vertinti teismui pateiktus papildomus dokumentus bei dėl jų reikšmės priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi. Nors pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai (statybos rangos sutartys, PVM sąskaitos-faktūros, atliktų darbų aktai, kaip įrodymai apie UAB „Gilsta“ realiai vykdytą veiklą statybos srityje (I t., b. l. 17–103) nebuvo pateikti atsakovui priimant Sprendimą, tačiau siekiant objektyvaus ginčo situacijos ištyrimo, t. y. tam, kad būtų paneigtas arba patvirtintas pareiškėjo į Lietuvos Respubliką atvykimo (ketinant dirbti Lietuvos Respublikoje) teisėtumas, yra būtinas pareiškėjo su skundu pateiktų rašytinių įrodymų papildomas ištyrimas. Taigi, esant į bylą pateiktiems atsakovo argumentus galimai paneigiantiems įrodymams, būtina ir juos ištirti.
43. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikinamas, o apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nesant galimybės vertinti naujų įrodymų pačiam administraciniam teismui tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, (nes, kaip minėta, tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą), priimamas naujas sprendimas – atsakovo Sprendimas naikinamas ir Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (kartu įvertinant ir pareiškėjo su skundu pateiktus rašytinius įrodymus (statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas-faktūras, atliktų darbų aktus).
44. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
45. Nors pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau konstatuojama, kad galutinis sprendimas šioje byloje yra priimamas iš esmės pareiškėjo naudai. Pareiškėjui neprašant priteisti atstovavimo išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pareiškėjui priteistini sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis už skundą pirmosios instancijos teismui (2018 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodymas Nr. 890) ir 11 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (2018 m. sausio 21 d. mokėjimo nurodymas Nr. 918) apeliacinės instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-00827 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Ukrainos piliečiui V. R.“ panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Priteisti pareiškėjui V. R. (V. R.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 34 Eur (trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, t. y. 23 Eur (dvidešimt tris eurus) žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui ir 11 Eur (vienuolika eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
Sprendimas neskundžiamas.