Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Olegas ZaicevasBaudžiamoji byla Nr. 1A-296/12Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.1.; 2.4.6.3.3.(S)

2012 m. balandžio 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista: pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu paskirtas bausmes subendrinus jų apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė S. S. paskirta – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. nuteista už tai, kad 2011 m. kovo mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną, laikotarpyje nuo 16.00 val. iki 17.00 val., prie prekybos centro „M.V.", esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai, turėdama du tikslus: t.y. parduoti ar kitaip platinti ir neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš kito asmens nusipirkdama už 150 litų įgijo ne mažiau kaip 8,594 g miltelių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos: 1,968 g – metamfetamino ir 0,009 g amfetamino, kurių dalį pardavė Vilniaus mieste tyrimo nenustatytiems asmenims, dalį suvartojo, kitą dalį 1,968 g – metamfetamino ir 0,009 g amfetamino laikė su savimi iki 2011-03-14, kai, apie 15.15 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo sulaikyta policijos pareigūnų, kurie iš jos rankos paėmė dalį – 0,480 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir 0,002 g amfetamino, dar kitą dalį – 1,488 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir 0,007 g amfetamino laikė iki tos pačios dienos, kai, apie 15.25 val., name, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė psichotropines medžiagas: 1,488 g – metamfetamino ir 0,007 g – amfetamino, t.y. S. S. nuteista už nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Apeliantės nuomone, apie narkotikų įgijimą, turint tikslą dalį jų parduoti, ar jų pardavimo faktus objektyviai buvo galima spręsti išimtinai iš dviejų asmenų, t.y. pačios apeliantės bei liudytojo D. P. parodymų. Joks kitas bylos tyrimo ar nagrinėjimo teisme metu apklaustas asmuo nenurodė, ką nors matęs ar žinojęs apie S. S. inkriminuotą metamfetamino ir amfetamino įgijimą bei laikymą, turint tikslą jį parduoti. Todėl visi nuosprendyje pacituoti ir ne apeliantės naudai įvertinti liudytojų Ž. Ž., A. K. ir S. P. parodymai šiuo klausimu yra absoliučiai neinformatyvūs. Nuosprendyje aptartas liudytojo Ž. Ž. disponavimas operatyvine informacija apie tai, jog nusikalstamos veikos padarymo dieną S. S., neva, Baltupių mikrorajone užsiiminėjo narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu, pasak apeliantės, yra aiškiai nepakankamas, nesant įrodymų apie bent vieną konkretų išplatinimo faktą.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą apie tikslo platinti psichotropines medžiagas buvimą, vadovavosi apeliantės bei liudytojo D. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tuo tarpu, skundžiamo nuosprendžio argumentacija, prioritetą suteikiant tyrimo metu duotiems, bet teisme nepatvirtintiems parodymams, yra nepagrįsta bei tendencinga. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmą kartą sulaikyto, anksčiau neteisto, labai jauno amžiaus asmens parodymų, kuomet jie duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnui, dalyvaujant ne pasirinktam, o valstybės paskirtam gynėjui bei nenutraukus procesinės prievartos priemonės taikymo, patikimumo tinkamam įvertinimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Pažymima, kad pirmosios apklausos kaip įtariamosios protokole užfiksuotų parodymų turinį nulėmė ne apeliantės realiai pasakyti teiginiai ar tai, ką ji norėjo pasakyti, o tyrėjos bei kriminalistų bauginimai, kad ji bus vėl nugabenta į areštinę ir ten dar ilgai pasiliks, jei nepasakys, kad D. P. ir kitiems asmenims platino narkotikus. Apeliantės teigimu, pirmą kartą gyvenime sulaikyta ir nesuprasdama galimų savo elgesio pasekmių, sutiko ne tik pakartoti tai, ko iš jos buvo reikalaujama, bet ir savo ranka apklausos protokole įrašė frazę apie tikrovėje niekada neįvykusį narkotikų davimą draugui. Toks įrašas buvo viena pagrindinių paleidimo iš laikino sulaikymo, ko apeliantės teigimu, ji labiausiai siekė, sąlygų. Ir būtent šios apklausos metu jos atžvilgiu taikytų neteisėtų poveikio priemonių, kitos apklausos metu pasinaudojo savo teise neduoti jokių paaiškinimų, kadangi bijojo, jog dar kartą bus verčiama save apkalbėti. Apeliantės nuomone, ta aplinkybė, jog prokuroras nepasinaudojo teise kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu apklausti ją, esant pagrindui manyti, kad bylos nagrinėjimo teisme metu ji gali pakeisti savo parodymus, labai menkina jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertę, lyginant su teismo posėdyje jos duotais parodymais, kuriuos apeliantė išdėstė, jau nepatirdama jokio spaudimo ar bauginimų dėl procesinių prievartos priemonių taikymo.

Apeliantė yra įsitikinusi, kad jos bei D. P. sulaikymo aplinkybės taip pat patvirtina, jog ji neturėjo tikslo pastarajam parduoti ar perduoti turėtų psichotropinių medžiagų. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai paaiškino, kad apeliantės rankoje, kurią pastaroji ištraukė iš kišenės, buvo maišeliai su milteliais viduje, o pas D. P. nieko panašaus nerasta. Šios aplinkybės, apeliantės nuomone, logiškai patvirtina jos teisme duotus parodymus, jog susitikusi su D. P., narkotikų jam parduoti ar perduoti neketino ir tokio tikslo neturėjo. Šią jos versiją patvirtino ir pats teisme apklausiamas D. P., tačiau teismas, remdamasis liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taipogi tendencingai išnaudojo aplinkybę, jog, D. P. bylos nagrinėjimo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, ir nuosprendyje atsietai nuo bendro konteksto pacitavo pastarojo atsakymą į klausimą dėl parodymų pakeitimo priežasties: „zonoje tokios taisyklės yra, kad negalima duoti parodymus prieš ką nors kitą". Tuo tarpu aplinkybė, jog D. P. neinkriminuotas pasikėsinimas neteisėtai iš S. S. įsigyti narkotines ar psichotropines medžiagas, sustiprina įsitikinimą, jog asmuo, būdamas sulaikytas ir apklausiamas kaip liudytojas bei pats pripažįstantis, jog yra narkomanas, turėjo interesą duoti tyrimą atliekantiems pareigūnams reikalingus, bet neteisingus parodymus apie įvykio aplinkybes. Be to, tai jog D. P. parodymai nebuvo įtvirtinti, jį apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taipogi menkina jų vertę, lyginant su teismo posėdyje duotais paaiškinimais.

Apibendrindama skunde išdėstytas aplinkybes, apeliantė daro išvadą, jog skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos abejotinais, nepatikimais ir prieštaringais įrodymais bei abejotinomis prielaidomis, sprendimas dėl jos kaltės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį priimtas neįsigilinus į bylos aplinkybes, nepilnai nurodžius, kuo remiantis vieni įrodymais pripažinti, o kiti atmesti.

Teismo posėdyje nuteistosios S. S. gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios S. S. apeliacinis skundas, jo ribose, tenkintinas iš dalies: Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendis dalyje, kuria S. S. nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, keistinas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Nuosprendžio dalis dėl S. S. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį naikintina, neįrodžius, jog S. S. padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalis).

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Visos šiame straipsnyje nurodytos veikos yra alternatyvios ir pakanka padaryti bent vieną iš jų, kad pagal šį straipsnį atsirastų atsakomybė. Tuo tarpu kalto asmens nuteisimo dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėto disponavimo sąlyga yra narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo ar siuntimo faktų nustatymas ir jų pagrindimas teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtais ir vėliau apkaltinamajame nuosprendyje išdėstomais įrodymais.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 2 punktas reikalauja, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis, teismas atmetė kitus įrodymus. Gi nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Itin reikšminga laikytina 2009 m. spalio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, priimta siekiant suvienodinti teismų praktiką baudžiamosiose bylose dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Šioje nutartyje yra suformuluoti būtini reikalavimai įrodinėjant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, t. y. tą veiką, už kurią apeliantė ir yra nuteista.

Kaip jau buvo minėta, neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar (ir) psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, gali reikštis visa eile straipsnio dispozicijoje išvardintų alternatyvių veikų – gaminimu, perdirbimu, įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, pardavimu ar kitokiu platinimu, kurių kiekviena iš esmės atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį. Vadinasi, bet kurios iš tų veikų padarymas (esant visiems sudėties požymiams) sudaro pakankamą pagrindą kaltininką nubausti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Tačiau teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nei vienai iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų, ką buvo konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aukščiau minėtoje plenarinės sesijos nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad S. S. yra nuteista už tai, kad ji 2011 m. kovo mėnesio pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną, laikotarpyje nuo 16.00 val. iki 17.00 val., prie prekybos centro „M.V.", esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai, turėdama du tikslus: t.y. parduoti ar kitaip platinti ir neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš kito asmens nusipirkdama už 150 litų įgijo ne mažiau kaip 8,594 g miltelių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos: 1,968 g – metamfetamino ir 0,009 g amfetamino, kurių dalį pardavė Vilniaus mieste tyrimo nenustatytiems asmenims, dalį suvartojo, kitą dalį 1,968 g – metamfetamino ir 0,009 g amfetamino laikė su savimi iki 2011-03-14, kai, apie 15.15 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo sulaikyta policijos pareigūnų, kurie iš jos rankos paėmė dalį – 0,480 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir 0,002 g amfetamino, dar kitą dalį – 1,488 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir 0,007 g amfetamino laikė iki tos pačios dienos, kai, apie 15.25 val., name, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė psichotropines medžiagas: 1,488 g – metamfetamino ir 0,007 g – amfetamino.

Taigi, sprendžiant iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, nuteistosios S. S. kaltė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pasireiškė trimis atskiromis nusikalstamomis veikomis – aukščiau nurodytų psichotropinių medžiagų neteisėtu įgijimu ir laikymu turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti bei dalies psichotropinių medžiagų pardavimu. Todėl pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, apkaltinamajame nuosprendyje privalėjo išdėstyti įrodyta pripažintos kiekvienos alternatyvios nusikalstamos veikos aplinkybes: ne tik nusikaltimo padarymo vietą, laiką, bet ir būdą, padarinius, kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvus, kuriais vadovaudamasis, teismas atmetė kitus įrodymus. Šiuo konkrečiu atveju teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto reikalavimų.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, baudžiamojo proceso įstatymas draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis. Todėl kiekvienas inkriminuojamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tokiu atveju, kai jo buvimą pagrindžia įrodymai, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tokie įstatymo reikalavimai, t. y. neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną nusikalstamos veikos sudėties požymį, taikytini ir tais atvejais, kai baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje yra nurodomos kelios alternatyvios veikos, kaip ir šiuo konkrečiu atveju. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas privalėjo atskirai išdėstyti aplinkybes, pagrindžiančias kiekvieną alternatyvią BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, t. y. psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą bei išplatinimą, nes, kaip jau minėta, BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę, kas reiškia, kad kiekviena iš jų turi turėti ir savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne būti preziumuojama („išvedama“) iš kitų minėto straipsnio dispozicijoje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ir narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas“ yra išaiškintos bei aptartos šių alternatyvių veikų sąvokos. Nutarimo 14 punkte nurodyta, kad psichotropinių medžiagų pardavimas yra vienas iš psichotropinių medžiagų platinimo būdų, kuris pasireiškia tuo, kad psichotropinės medžiagos kitam asmeniui perduodamos už tam tikrą pinigų sumą. Pripažįstant S. S. kalta ir nuteisiant ją už neteisėtą psichotropinių medžiagų pardavimą, būtina aiškiai apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti pripažintos įrodyta šios nusikalstamos veikos aplinkybes bei visus tai patvirtinančius esminius įrodymus. Tačiau tai padaryta nebuvo. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas, kaip pagrįstai skunde teigia apeliantė, nenustatė visų psichotropinių medžiagų pardavimą patvirtinančių aplinkybių, t. y. taip ir liko neaišku, kada, kam, kokį psichotropinių medžiagų kiekį ir už kokią pinigų sumą S. S. jas pardavė, nors šios aplinkybės, pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, yra labai svarbios. Taigi įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė šios veikos padarymo fakto bei apkaltinamajame nuosprendyje jo nepagrindė baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, iš kaltinimo, kaip kad skunde prašo apeliantė, turi būti pašalintas jai inkriminuotas dalies psichotropinių medžiagų pardavimo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims faktas.

Taipogi iš kaltinimo turi būti pašalintas S. S. inkriminuotas dalies psichotropinių medžiagų suvartojimo faktas, kadangi šių medžiagų suvartojimas nėra BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamos veikos požymis, pažymint, kad už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo kyla tik administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 44 straipsnio 2 dalį, kuri, kaip matyti iš bylos duomenų, ir buvo taikyta liudytojų M. P. bei D. P. atžvilgiu (b.l. 46-47, 53-54).

Be to, sprendžiant iš bylos medžiagos, turi būti tikslinami ir S. S. inkriminuotų psichotropinių medžiagų kiekiai. Byloje nustatyta, kad S. S. sulaikymo bei kratos metu iš pastarosios faktiškai buvo paimta 8,594 g miltelių, kurių sudėtyje, pagal specialisto išvadą Nr. 140-(1663)-IS1-1647 buvo 1,966 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir 0,009 g psichotropinės medžiagos – amfetamino ( b.l. 10-14).

Tokiu būdu darytina išvada, jog S. S. neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti įgijo ir laikė 8,594 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,966 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir 0,009 g psichotropinės medžiagos – amfetamino. Ir šios, įrodytomis pripažintos ir S. S. inkriminuotos alternatyvios nusikalstamos veikos, skundžiamame teismo nuosprendyje, priešingai nei mano nuteistoji, yra išsamiai atskleistos, pakankamai argumentuotai aptarti įrodymai, kuriais grindžiama jos kaltė.

Analizuojant byloje užfiksuotus nuteistosios parodymus, ir visų pirma ikiteisminio tyrimo metu, pastaroji aiškino, kad psichotropines medžiagas ji įsigydavo pas įvairius asmenis. Paskutinius du kartus - iš vaikino, kurio tikslių duomenų nurodyti negali. 2011 m. kovo pradžioje, tikslios datos neprisimena, apie 16.00-17.00 val., prie parduotuvės „M.V.“, ji iš pastarojo taipogi pirko 10 gramų amfetamino, supakuoto į polietileninius maišelius, mokėdama už gramą po 15 Lt, t.y. viso 150 Lt. Amfetaminą, pasak šios, ji pirko savo vartojimui, jo pardavinėti neketino. Tačiau pripažino, jog sutikdavo „padėti" jai paskambinusiems pažįstamiems, į nepažįstamų asmenų skambučius, neatsiliepdavo. Asmenims, kuriuos pažinojo, pusę gramo amfetamino ji parduodavo už 20 Lt, o kartais, kai šie neturėdavo pinigų, juos vaišindavo. Iš jai pažįstamo numerio paskambinusiam D., ji pardavė pusę gramo amfetamino už maždaug 17 litų. Šiam paskambinus po keletos dienų, amfetaminu jį vaišino, nes pastarasis neturėjo pinigų. 2011-03-14, apie 14.00-15.00 val., už parduotuvės „M.V.", (duomenys neskelbtini) g., D. vėl prašė duoti amfetamino, tačiau ji nesutiko. Ketindama nueiti, buvo sulaikyta policijos pareigūnų, kurie jos kišenėje rado keturis maišelius su amfetaminu.

Ir nors bylą nagrinėjant teisme apeliantė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, susijusius su psichotropinių medžiagų platinimu, pradėjo neigti, argumentuodama jai policijos pareigūnų daryta psichologine prievarta, tačiau tokią jos pasirinktą gynybos poziciją paneigia surinkti byloje duomenys – liudytojų Ž. Ž., S. P., A. K., iš dalies D. P., M. P. parodymai, specialisto išvada, iš S. S. paimtų daiktų apžiūros protokolas, kita bylos medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurie objektyviai pagrindžia nuteistosios kaltę bei leidžia atmesti pastarosios pasirinktą gynybos versiją.

Taigi analizuojant liudytojo Ž. Ž. parodymus matyti, kad šis, turėdamas konkrečią operatyvinę informaciją, jog S. S. prekiauja narkotinėmis medžiagomis, nusprendė ją patikrinti. 2011-03-14, kartu su tyrėjais A. K. ir S. P., apie 15.00 val., S. S. pastebėjo prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo Nr. (duomenys neskelbtini). Matė, kaip prie jos priėjo vaikinas. Kilus įtarimui, jog vyksta narkotinių medžiagų pardavimas, buvo nutarta abu šiuos asmenis sulaikyti. S. S. pagal jų prašymą ištraukus iš kišenės rankas, vienoje ji laikė polietileninius maišelius su milteliais. Ir nors, kaip nustatyta, pas D. P., narkotinių ar psichotropinių medžiagų nebuvo, pastarasis pripažino, kad tai ne pirmas jų su S. S. susitikimas bei, kad jis ir anksčiau iš pastarosios buvo pirkęs narkotikus. Tuo tarpu S. S. negalėjo nieko paaiškinti. Tik policijos automobilyje nurodė, kad gyvena pas savo draugą M.ir, kad jos daiktai yra pas pastarąjį namuose. Atvykus S. S. nurodytu adresu, kaip vėliau buvo nustatyta pas M. P., buvo atlikta krata, kurios metu, S. S. priklausančiuose daiktuose, buvo rasti polietileniniai maišeliai su milteliais, svetimas pasas, elektroninės svarstyklės, pinigai, tušti polietileniniai maišeliai ir kiti kratos protokole nurodyti daiktai, kurie, S. S. teigimu, priklausė jai. Analogiškus šiam liudytojui parodymus davė ir liudytojai S. P. bei A. K.

Netikėti šiais liudytojų parodymais teismui nebuvo pagrindo, juolab, kad juos vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir kiti bylos įrodymai.

Kratos, atliktos M. P. namuose metu buvo rasta ir paimta: iš moteriškos rankinės – polietileninis maišelis su milteliais ir į tūtelę susukta popieriaus skiltelė, penki polietileniniai maišeliai su miltelių pėdsakais, iš tašės – devyni polietileniniai maišeliai su šviesios spalvos mase viduje, vyriškoje rankinėje – degtukų dėžutė, kurioje buvo polietileninis maišelis su milteliais, taip pat 62 tušti polietileniniai maišeliai, maiše su moteriškais drabužiais – maišelis, kuriame buvo 210 tuščių polietileninių maišelių, nagų dildė bei elektroninės svarstyklės su miltelių pėdsakais (b.l. 4). Kad šie daiktai priklauso apeliantei, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme pastaroji pripažino. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoju apklaustas M. P. Cheminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad S. S. sulaikymo bei kratos metu rastų ir tyrimui pateiktų 8,594 g miltelių sudėtyje yra 1,966 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir 0,009 g psichotropinės medžiagos – amfetamino (b.l. 10-14).

Reikia pažymėti, kad būtinasis BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis – tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas gali būti įrodinėjamas ne tik remiantis kaltininko parodymais, bet ir kitais objektyviais bylos duomenimis. Todėl, nors apeliantė ir neigia turėjusi tikslą parduoti ar kitaip platinti pas ją rastas ir paimtas psichotropines medžiagas, ši jos pozicija paneigiama. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar jau yra jas platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste ( kasacinės nutartys Nr. 2K–166/2010, 2K-4/2009, 2K-145/2003 ir kt. ).

Kaip matyti iš nuteistosios parodymų, ji pati vartoja tik amfetaminą, o kratos metu pas ją rastas elektronines svarstykles, ji laikė tik tam, kad galėtų patikrinti sau perkamų psichotropinių medžiagų svorį. Tačiau tokius S. S. parodymus objektyviai paneigia bylos duomenys.

Taigi kaip matyti iš specialisto išvados Nr. 140-(1663)-IS1-1647, ant plastikinių kortelių „Labas“, paimtų kratos metu pas S. S., paviršių, be amfetamino ir metamfetamino pėdsakų, buvo rasti ir narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių sudėtyje esančių kanabinoidų pėdsakai. Šios medžiagos pėdsakų buvo rasta ir ant kratos metu paimto popieriaus lapelio bei elektroninių svarstyklių. Ant pastarųjų buvo aptikta ir narkotinės medžiagos–heroino pėdsakų (b.l. 13-14). Nustatytos aplinkybės, t.y. ant elektroninių svarstyklių bei kitų daiktų užfiksuoti įvairių narkotinių ir psichotropinių medžiagų pėdsakai, leidžia paneigti pastarosios parodymus, kad elektroninės svarstyklės jai neva tai buvo reikalingos tam, kad galėtų patikrinti sau perkamų psichotropinių medžiagų svorį. Kita vertus, apie nuteistosios tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas liudija ir pastarosios daiktuose rasti 272 tušti polietileniniai maišeliai bei 15 vnt. polietileninių maišelių su milteliais ar jų pėdsakais, atkreipiant dėmesį į tai, kad pastarosios teigimu, psichotropinę medžiagą – amfetaminą, ji neva tai savo vartojimui buvo įsigijusi jau supakuotą į maišelius.

Be aukščiau aptartų duomenų, tikslo platinti buvimą liudija ir narkotines ar psichotropines medžiagas vartojančių asmenų parodymai.

Taigi ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas D. P. nedviprasmiškai parodė, kad su mergina vardu S., jis susipažino per pažįstamus narkomanus prieš du – tris, iki nagrinėjamo įvykio, mėnesius, apsikeitė telefono numeriais. Maždaug prieš mėnesį, ji D. P. parašė, kad jeigu jam reikės, tai su amfetaminu padės. Po to, jis maždaug penkis kartus iš S. pirko po pusę gramo amfetamino, dažniausiai į skolą. Todėl jai buvo skolingas apie 50 lt. Nagrinėjamo įvykio dieną, paskambinęs S. iš savo mobilaus ryšio telefono ir pasakęs, kad jam reikia vieno, kas reiškė, jog reikia pusės gramo amfetamino, su pastarąja susitarė susitikti, kaip ir įprastai, (duomenys neskelbtini) mikrorajone, prie parduotuvės „M.V.“. Kadangi jis prašė parduoti į skolą, nes neturėjo pinigų, S. pasakė, kad be pinigų ji nieko negali padėti, o tai ir paaiškina aplinkybę, kodėl pas D. P., jo ir S. S. sulaikymo metu, nebuvo rasta psichotropinės medžiagos.

Netikėti aukščiau aptartais liudytojo D. P. parodymais, nors pastarasis juos teisminio proceso metu ir pakeitė, teismui nebuvo pagrindo, kadangi šie jo parodymai, vienu ar kitu aspektu pagrindžiami kitais įrodymais. Byloje nustatyta, kad apeliantė bei minėtas liudytojas, ką nurodė ir pats, tarpusavyje bendravo mobilaus ryšio telefonais, rašydami tekstines žinutes bei vienas kitam skambindami. Tokiu būdu, laikotarpyje nuo 2011-03-01 iki 2011-03-14, tarp jų buvo užfiksuoti 96 kontaktai telefonu, iš kurių vien nagrinėjamo įvykio dieną - 36 ( b. l. 34-35). Šias aplinkybes patvirtina ir daiktų apžiūros protokolas ( b. l. 16-21).

Apeliacinio skundo teiginys, jog priimdamas skundžiamą nuosprendį, teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu pačios nuteistosios bei liudytojo D. P. parodymais, nepagrįstas. Reikia pažymėti, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus bei patikrinti ar paneigti tiriamas versijas, ir tokių duomenų, kaip jau minėta, pagrįsti S. S. kaltei dėl psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo, turint tikslą platinti, t.y. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo, byloje pakanka. Todėl pastarosios skundo argumentai, kuriais ši siekia sukelti abejones savo bei liudytojo D. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumu, yra nepagrįsti ir atmetami.

Tokiu būdu byloje surinktų įrodymų visuma: neteisėtai įgytų ir laikytų psichotropinių medžiagų kiekis, elektroninės svarstyklės, plastikinės kortelės, popieriaus lapelis su įvairių psichotropinių ir narkotinių medžiagų pėdsakais, 272 tušti polietileniniai maišeliai, byloje apklaustų liudytojų Ž. Ž., S. P., A. K., D. P., M. P. parodymų kontekste, pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido konstatuoti, jog nuteistoji S. S. neteisėtai įgijo ir laikė jai inkriminuotus psichotropinių medžiagų kiekius, turėdama tikslą šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti (BK 260 straipsnio 1 dalis).

Tačiau iš kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį S. S. turi būti išteisinta, neįrodžius, kad ji padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

BK 259 straipsnyje reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo, o 2 dalyje – baudžiamojo nusižengimo sudėtis. Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.

Kaip matyti iš BK 259 straipsnyje suformuluotų nusikalstamų veikų sudėčių, pagrindinis nusikaltimo pagal šio straipsnio 1 dalį ir baudžiamojo nusižengimo, numatyto šio straipsnio 2 dalyje, atribojimo kriterijus yra narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėto įgijimo ir laikymo, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, kiekis. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų, įgytų ir laikomų be tikslo parduoti ar kitaip platinti, kiekio nustatymas yra reikšmingas ir sprendžiant baudžiamojo nusižengimo (BK 259 straipsnio 2 dalis) atribojimo nuo administracinio teisės pažeidimo, numatyto 44 straipsnio 1 dalyje, klausimą (kasacinė byla Nr. 2K-7-76/2012). Todėl šioje byloje nenustačius objektyvių duomenų, kokią inkriminuojamų psichotropinių medžiagų dalį S. S. įgijo ir laikė, neturėdama tikslo platinti, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. S. pripažino kalta padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Dėl pasakyto teismo nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintinas ir priimtas naujas, S. S. iš kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį išteisinant, neįrodžius, kad ji padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai S. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkės asmenybę, kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad S. S. praeityje neteista, dirba, pagal darbo vietą charakterizuojama teigiamai. Tačiau skundžiamu teismo nuosprendžiu pastaroji nuteista už sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (BK 11 str. 5 d.).

S. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Todėl įvertinęs visas bylos aplinkybes bei nuteistosios asmenybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastarajai paskyrė minimalią straipsnio sankcijoje už jos padarytą veiką numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurią vertinti kaip aiškiai prieštaraujančią teisingumo principui, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendį pakeisti:

Nuosprendžio dalį dėl S. S. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: S. S. dėl kaltinimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu nuteistajai S. S. paskirta subendrinta bausmė.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti S. S. inkriminuotą dalies psichotropinių medžiagų–metamfetamino bei amfetamino pardavimą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims bei šių medžiagų dalies suvartojimą.

Patikslinti S. S. inkriminuotų psichotropinių medžiagų kiekį, nustatant, kad S. S. neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti įgijo ir laikė 8,594 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,966 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir 0,009 g psichotropinės medžiagos – amfetamino.

Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinio skundo ribose, palikti nepakeistą.