Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Ražinskaitė išnagrinėjo perduotino asmens R. K. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria teismas nutarė perduoti Lietuvos Respublikos pilietį R. K. Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamas veikas, numatytas Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 180 b straipsnio (paragrafo) 2 dalies 2 punkte, 181 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, 181 a straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, 239 straipsnio 1 dalyje, 3 dalies 1 punkte, 25 straipsnio 2 dalyje, 52 ir 53 straipsniuose, bei nurodytas šios valstybės kompetentingos teisminės institucijos 2005 m. gegužės 4 d. išduotame Europos arešto orderyje (toliau – EAO).

Teisėja, išnagrinėjusi skundą ir susipažinusi su pateiktu EAO bei bylos Nr. 14.3-390 medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje (toliau – Generalinė prokuratūra) 2005 m. liepos 14 d. gautas Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės narės Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Eseno (Essen) prokuratūros vyriausiojo prokuroro E. (E.) 2005 m. gegužės 4 d. išduotas EAO byloje Nr. 73 AR 201/05 dėl Lietuvos Respublikos piliečio R. K. , gim. 1972 m. balandžio 1 d. Kaune, suėmimo ir perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui.

EAO išduotas, remiantis Vokietijos Federacinės Respublikos Eseno apylinkės teismo 2001 m. balandžio 9 d. arešto orderiu.

EAO nurodyta, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje tiriamoje baudžiamojoje byloje Lietuvos Respublikos pilietis R. K. įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 180 b straipsnio (paragrafo) 2 dalies 2 punkte, 181 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, 181 a straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, 239 straipsnio 1 dalyje, 3 dalies 1 punkte, 25 straipsnio 2 dalyje, 52 ir 53 straipsniuose (prekyba žmonėmis).

Išdavusi EAO Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentinga institucija prašo R. K. perduoti baudžiamajam persekiojimui už tris nusikalstamas veikas, kurias padaręs, būdamas nusikalstamos gaujos narys, jis įtariamas, o būtent:

1) 2000 m. sausio 7 d. jis atvežė į Vokietiją liudytoją S., kurią nuo 2000 m. sausio 14 d. privertė užsiiminėti prostitucija bare ,,Moonlight“. Pajamas paimdavo įtariamasis ir jo bendrininkai;

2) 2000 m. vasario 5 d. jis atgabeno į Vokietiją liudytoją B. ir privertė ją užsiiminėti prostitucija Esene bei Dortmunde;

3) po to, kai ši liudytoja jau buvo grįžusi į Lietuvą, Kauną, jis 2000 m. gegužės 1 d. vėl privertė liudytoją vykti su juo į Vokietiją ir mušdamas bei prievartaudamas vertė ją užsiiminėti prostitucija Dortmunde.

Maksimali laisvės atėmimo bausmė, kuri gali būti paskirta už šiuos nusikaltimus Vokietijoje – 10 metų.

Generalinės prokuratūros pareiškime dėl perdavimo pagal EAO nurodyta, kad šie nusikaltimai yra įrašyti į EAO I skirsnyje nurodytų nusikaltimų sąrašą ir atitinka dvigubo baudžiamumo principą, nes yra numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 25 straipsnio 3 dalyje ir 147 straipsnio 2 dalyje.

Siekiant užtikrinti R. K. perdavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 140 straipsniu, 2005 m. liepos 12 d. jis sulaikytas ir Kauno m. apylinkės teismo 2005 m. liepos 13 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviem mėnesiams, tačiau Kauno m. apylinkės teismo 2005 m. liepos 22 d. nutartimi suėmime išbūtas laikas (nuo 2005 m. liepos 13 d. iki 2005 m. liepos 22 d.) įskaitytas į Kauno m. apylinkės teismo 2004 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmės laiką, kadangi teismas, patenkinęs Kauno regiono Kauno miesto ir rajono pataisos inspekcijos teikimą, priėmė nutartį R. K., Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. nutartimi lygtinai paleistą, grąžinti į pataisos namus atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį – 2 m. 2 mėn. ir 28 d.

Dėl to 2005 m. rugpjūčio 8 d. Generalinė prokuratūra informavo Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingą instituciją, kad R. K. perdavimo pagal EAO klausimas bus sprendžiamas, kai jis atliks likusią Lietuvos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Vilniaus 2-ieji pataisos namai 2008 m. liepos 31 d. pranešė, jog R. K. paskirtos bausmės vykdymas baigiasi 2008 m. rugsėjo 27 d., jis realiai bus paleistas 2008 m. rugsėjo 26 d.

Užtikrinant perduotino asmens teises, 2008 m. rugpjūčio 4 d. Generalinės prokuratūros prokurorė, dalyvaujant advokatei, supažindino R. K. su EAO turiniu ir jam išaiškino supaprastintą perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarką bei tokio perdavimo teisines pasekmes. R. K. nesutiko būti perduotas supaprastinta tvarka. Tuo jis neatsisakė teisės į specialiąją taisyklę, numatytą 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – Sprendimas 2002/584/TVR) 27 straipsnio 2 dalyje.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs Generalinės prokuratūros pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos piliečio R. K. perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai pagal EAO, 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi nutarė jį perduoti baudžiamajam persekiojimui. Teismas nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo EAO nevykdymo pagrindų, numatytų Sprendimo 2002/584/TVR 3 ir 4 straipsniuose bei Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 ir 4 dalyse, kurie neleistų perduoti R. K. Vokietijos Federacinei Respublikai.

pirma, Generalinėje prokuratūroje jis buvo supažindintas su EAO turiniu, jam buvo paaiškinta supaprastinta perdavimo tvarka, tačiau nebuvo paaiškintos teisinės pasekmės ir specialioji taisyklė, kurios neva jis neatsisakė;

antra, Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 18 d. sprendimu paskelbė Vokietijos EAO aktą negaliojančiu. Vokietijos kompetentingos institucijos nebegali vykdyti ieškomų įtariamųjų, kaltinamųjų ar nuteistųjų asmenų perdavimo į kitas ES valstybes nares pagal Sprendime 2002/584/TVR nustatytą procedūrą. Vokietijos Federacinė Respublika atsisako kitoms Europos šalims prieš savo valią išduoti įtariamus nusikaltimais Vokietijos piliečius, todėl R. K. perdavimas prievarta Vokietijai prieštarautų tarptautinių perdavimo sutarčių principams;

trečia, šiuo metu jis dalyvauja keliuose teismo procesuose – Kauno ir Vilniaus teismuose nagrinėjamos trys administracinės bei viena civilinė bylos, todėl jis negali būti perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai, nes toks perdavimas pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 1 straipsnius bei Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 dalies 1 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Perduotino asmens R. K. skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį perduoti R. K. Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos BPK 71¹-75 straipsnių ir Sprendimo 2002/584/TVR valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų nustatytų reikalavimų, todėl nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

Europos arešto orderis yra ES valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita ES valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus (Lietuvos Respublikos BPK 17¹ straipsnio 1 dalis).

Šiuo atveju R. K. prašomas suimti ir perduoti kitai ES valstybei narei, siekiant pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje dėl veikų, susijusių su prekyba žmonėmis. Tokio pobūdžio veika yra įrašyta į nusikalstamų veikų, išvardintų Sprendimo 2002/584/TVR 2 straipsnio 2 dalyje, baigtinį sąrašą. Sprendimo 2002/584/TVR preambulės 10 punktas numato, kad EAO mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Tai reiškia, jog išduodančioji valstybė narė netikrina veikos dvigubo baudžiamumo, netiria EAO nurodytų nusikaltimų aplinkybių ir kaltės įrodymų, nereikalauja pateikti perduotino asmens kaltę įrodančių faktinių duomenų. Užtenka, kad išdavusioji EAO valstybė įrodytų, jog pagal jos įstatymus veika, dėl kurios prašoma perduoti asmenį, atitinka vieną iš sąraše nurodytų veikų ir už ją išdavusiosios orderį ES valstybės narės baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta ne trumpesnė nei 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Teismas, spręsdamas perdavimo pagal EAO klausimus, patikrina: 1) ar yra laikomasi EAO turiniui ir formai keliamų reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo turi būti ar gali būti neperduodamas kitai ES valstybei narei, šiuo atveju Vokietijos Federacinei Respublikai. Vilniaus apygardos teismas tai atliko ir pagrįstai nenustatė jokių privalomo ar neprivalomo neperdavimo pagal EAO pagrindų, kurie neleistų R. K. perduoti Vokietijos Federacinei Respublikai.

Negalima sutikti su R. K. skundo teiginiu, kad Generalinėje prokuratūroje jam nebuvo paaiškintos supaprastinto perdavimo iš Lietuvos Respublikos teisinės pasekmės. Priešingai, iš asmens perdavimo pagal EAO Nr. 14.3-390 protokolo matyti, jog 2008 m. rugpjūčio 4 d. R. K., dalyvaujant advokatei, Generalinėje prokuratūroje supažindintas su EAO turiniu, jam išaiškinta supaprastinta perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarka ir tokio perdavimo teisinės pasekmės.

Skunde minima ,,specialioji taisyklė“ numato, kad, išskyrus atvejus, minėtus 27 straipsnio 1 ir 3 dalyse, perduotas asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą (Sprendimo 2002/584/TVR 27 straipsnio 2 dalis). Aptariamos specialiosios taisyklės atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas. Tačiau ši specialioji taisyklė paaiškinama tada, kai perduotinas asmuo sutinka būti perduotas (Sprendimo 2002/584/TVR 13 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju jau minėtame 2008 m. rugpjūčio 4 d. protokole R. K. pareiškė nesutinkąs būti perduotas pagal Eseno apylinkės teismo išduotą EAO baudžiamojoje byloje Nr. 73 AR 201/05. Taigi jis neatsisakė teisės į šią taisyklę. Dėl to, nesant sutikimo būti perduotam, nebuvo pagrindo aiškinti specialiosios taisyklės.

R. K. skunde teisingai nurodo, jog Vokietijos Federacinės Respublikos Konstituciniam Teismui 2005 m. liepos 18 d. sprendimu paskelbus Vokietijos Europos arešto orderio aktą prieštaraujančiu Konstitucijai ir negaliojančiu, Vokietijos kompetentingos institucijos nebevykdė asmenų perdavimo, taikant EAO procedūrą. Po šio sprendimo asmenų išdavimas kitoms ES valstybėms narėms galėjo būti vykdomas pagal 1957 m. Europos Konvenciją dėl ekstradicijos. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad 2006 m. rugpjūčio 2 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje įsigaliojo naujas Aktas dėl Pamatinio sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos įgyvendinimo, todėl Vokietijos kompetentingos institucijos asmenų perdavimą kitoms ES valstybėms narėms vėl vykdo, taikydamos EAO procedūrą. Taigi šiuo atveju R. K. skundo teiginys, jog jo perdavimas pagal EAO institutą iš viso negalimas, yra neteisingas.

R. K. dalyvavimas trijuose administraciniuose ir viename civiliniame procesuose taip pat nėra pagrindas neperduoti jo pagal EAO, nes tokios procesinės EAO vykdymo kliūties nenumato Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnis bei Sprendimo 2002/584/TVR 3 ir 4 straipsniai. Juo labiau kad jo dalyvavimas minėtuose teismo procesuose nėra privalomas, o jo interesams gali tinkamai atstovauti advokatas, kuris jam paskirtas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. S-(1.7.)-585-1152-07 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

Atkreipiamas dėmesys, jog EAO atsirado iš tarptautinių sutarčių ir reglamentuoja baudžiamąjį persekiojimą už Europoje visuotinai pripažįstamas pavojingomis nusikalstamas veikas. Tokio persekiojimo viešasis interesas yra prioritetinis, lyginant su individo interesu įgyvendinti savo teisę asmeniškai dalyvauti administracinės teisenos ir civilinėje bylose. Taigi šiuo atveju nepažeidžiamos nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 1 straipsnių, nei Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos.

Beje, civilinėje byloje parengiamasis posėdis vyks 2008 m. rugsėjo 24 d., t. y. dar bausmės atlikimo laikotarpiu, kol R. K. perdavimas užsienio valstybei negalimas, todėl jis turi galimybę pats posėdyje dalyvauti ir įgyvendinti savo teisę į teisminį procesą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti galioti.

Nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.