- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-04
- Bylos Nr.
- 2K-606/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Vytautas Greičius, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- L. K., R. T., R. K.
- Civilinis ieškovas
- L. P.
- Advokatai
- Birutė Jackienė
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. K., R. T., nuteistojo R. K. ir jo gynėjos advokatės Birutės Jackienės kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutarties.
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu:
L. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų, 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų, ją atliekant pataisos namuose.
R. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų, 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, taip pat bausmių apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiais paskirtomis neatliktomis laisvės atėmimo bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų, ją atliekant pataisos namuose.
R. T. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų, 284 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1alimi ir 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, ją atliekant pataisos namuose.
Iš L. K., R. T. ir R. K. solidariai priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. P. 1500,32 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Taip pat iš L. K., R. T. ir R. K. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 115 320,03 Lt gydymo išlaidų už D. P. suteiktas gydymo paslaugas, o valstybei – 1109,94 Lt už nukentėjusiesiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi nuteistųjų R. T., R. K. ir L. K. apeliaciniai skundai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. K., R. K. ir R. T. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2007 m. balandžio 29 d., apie 14.30 val., Šiauliuose, tarp Dainavos tako 17 ir Ežero 3 namų esančiame pėsčiųjų take, tyčia viešoje vietoje įžūliais veiksmais, dėl asmeninių paskatų ir keršto, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. P.: L. K. savo vairuojamo automobilio VW Golf (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priekiu trenkė D. P. į kojas, nuo to šis nugriuvo, po to atsistojo ir pradėjo bėgti; po to L. K., R. K. ir R. T. pavijo D. P. ir visi bendrais veiksmais jam sudavė smūgius kojomis ir lazdomis į galvos sritį, taip padarydami D. P. muštinę žaizdą galvoje, dešinio smilkinkaulio lūžį, trauminę kraujo išlają virš kietojo smegenų dangalo dešinėje pusėje, kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, galvos smegenų sumušimą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl patirtos galvos traumos išsivysčius ilgalaikei potrauminei vegetacinei komai ir plaučių uždegimui D. P. 2010 m. rugpjūčio 3 d. mirė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis L. K. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartį: taikyti BK 62 straipsnį ir paskirti švelnesnę bausmę.
Kasatorius teigia, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinkanti BK bendrosios dalies nuostatų, teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir iš dalies atlygino padarytą žalą. Taip pat teismas neįvertino, kad kasatorius anksčiau nebuvo teistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, charakterizuojamas teigiamai, o nukentėjusysis mirė praėjus trejiems su puse metų po nusikalstamos veikos padarymo savo namuose, kur jam, tikėtina, nebuvo suteikta kvalifikuota medicinos pagalba.
Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas net nesvarstė galimybės taikyti BK 62 straipsnį ir paskirti švelnesnę bausmę, o nesant galimybės taikyti BK 62 straipsnį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nes paskirtoji laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. T. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis L. K. parodė, kad smūgį beisbolo lazda nukentėjusiajam D. P. į galvą sudavė būtent jis, todėl visiškai nepagrįsta teismų išvada, jog nukentėjusįjį bendrais veiksmais nužudė R. T., L. K. ir R. K. Kasatorius pažymi, kad viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nei sumušti, nei nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo, o pamatęs nukentėjusįjį besimušantį su L. K., bandė juos išskirti, tačiau teismai šių jo parodymų visiškai nevertino. Be to, nuteistojo L. K. parodymus apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį ir mechanizmą visiškai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada.
Kasatorius mano, kad teismai, netinkamai įvertinę liudytojų S. D., H. K. ir N. R. parodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusysis buvo mušamas ne su viena lazda. Šią išvadą paneigia ir įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad policijos pareigūnai, sulaikę įtariamuosius, rado tik vieną beisbolo lazdą. Skunde teigiama, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi, netikslūs. Skunde nesutinkama su teismų praktika, kad esant susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną ir tą patį BK specialiosios dalies straipsnį.
Taip pat pažymima, kad buvo pažeista BPK 192 straipsnio 5 dalyje nustatyta parodymo atpažinti tvarka, nes liudytojui N. R. buvo parodytos tik trys įtariamųjų, t. y. kasatoriaus, L. K. ir R. K., nuotraukos, todėl būtent jie ir buvo atpažinti.
Be to, kasatorius mano, kad jis nepagrįstai antrą kartą nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes už šią veiką jau buvo nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu ir paskirtąją bausmę atliko.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtinta, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo nuteistojo L. K. suduoti smūgiai beisbolo lazda į dešinę galvos pusę. Tai patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada. Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra ne bendrininkų suduotų smūgių visuma, o vieno konkretaus asmens smūgiai, už nužudymą atsako tas, kas sudavė mirtiną smūgį, jeigu nenustatyta, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti nukentėjusįjį.
Kasatorius teigia, kad viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog jis lazda nukentėjusiajam smūgių nesudavė, o tik norėjo išskirti besimušančius nukentėjusįjį ir L. K. Tai patvirtino ir L. K. bei R. T., tačiau teismai šių parodymų visiškai nevertino ir nemotyvuotai atmetė. Be to, teismai neatsižvelgė į liudytojų S. L., D. Ž. ir Z. Ž. parodymus, kad lazda buvo tik viena, antros lazdos nerado ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Tuo tarpu liudytojų S. D., H. K. ir N. R. parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Taip pat pažymima, kad buvo pažeista BPK 192 straipsnio 5 dalyje nustatyta parodymo atpažinti tvarka, nes liudytojui N. R. buvo parodytos tik trys įtariamųjų, t. y. kasatoriaus, L. K. ir R. T., nuotraukos, todėl būtent jie ir buvo atpažinti.
Skunde nesutinkama su teismų praktika, kad esant susitarimui visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie paarė, atsako pagal vieną ir tą patį BK specialiosios dalies straipsnį.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė bausmių bendrinimą reglamentuojančias BK nuostatas, nes prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėjo nepagrįstai dideles Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. nuosprendžiu ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu paskirtų ir neatliktų bausmių dalis. Taip pat teismas neįskaitė suėmime išbūto laiko nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. kovo 1 d.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. K. gynėja prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 20 d. nutartį: bylą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį jos ginamajam nutraukti, o pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti naują bausmę, taip pat atmesti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Kasatorė teigia, kad R. K. byla pagal BK 129 straipsnio 1 dalį turi būti nutraukta, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, joms prieštarauja, o teismas turėjo itin kruopščiai patikrinti byloje esančius įrodymus, taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad R. K. nukentėjusiojo nepažinojo, neturėjo su juo jokių santykių ir tuo labiau neturėjo jam už ką keršyti.
Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, o ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, apklausta tik dalis liudytojų, neišaiškinti visi įvykyje dalyvavę asmenys, liudytojų parodymai nesutampa su eksperto išvadomis dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdžio ir mechanizmo. Kasatorė pabrėžia, kad teismas nenustatė, kurie asmenys turėjo tiesioginę tyčią sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, bei mano, jog reikia nustatyti, ar buvo bendrininkų grupė, ar jie veikė iš anksto susitarę ir turėjo numatyti įvykio pasekmes, ar bendrininkų tyčia buvo apibrėžta ir kokios šiuo atveju jos ribos.
Kasatorė nurodo, kad teismo išvada, jog R. K. veikė bendrininkų grupe su L. K. ir R. T., yra nepagrįsta, nes byloje nėra jokių duomenų apie jų susitarimą nužudyti D. P. Teismas nepagrįstai atmetė nuteistųjų parodymus apie tai, kad R. K. įvykio vietoje atsidūrė atsitiktinai ir prieš nukentėjusįjį jokio fizinio smurto nenaudojo, beisbolo lazdos neturėjo ir nežinojo apie tai, kad ją turi L. K. Aplinkybę, kad D. P. smūgius beisbolo lazda sudavė tik L. K., patvirtina ir tai, jog netrukus po įvykio policijos pareigūnai surado tik vieną beisbolo lazdą. Be to, teisiamajame posėdyje apklausti tiesiogiai įvykį stebėję liudytojai D. S. Ž. ir Z. Ž. patvirtino matę, kad tik vienas iš trijų nukentėjusįjį užpuolusių vyriškių turėjo beisbolo lazdą. Todėl kasatorė mano, kad byloje surinktais duomenimis neabejotinai nustatyta, jog nukentėjusysis D. P. mirė dėl L. K. padarytų sužalojimų. Pažymėtina, kad L. K. neneigė sudavęs smūgį beisbolo lazda D. P. į dešinę galvos pusę, tokie jo parodymai sutampa su byloje esančiomis teismo medicinos specialistų išvadomis, kuriose konstatuota, jog nukentėjusiajam mirtį sukėlė sužalojimai, padaryti dešinėje galvos pusėje. Tuo tarpu byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad R. K. būtų sudavęs smūgius D. P. į galvą ar į kitą kūno vietą, kuriais būtų padaryti sužalojimai, turėję įtakos jo mirčiai.
Pagal susiformavusią teismų praktiką, tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra ne bendrininkų suduotų smūgių visuma, o konkretūs vieno asmens suduoti smūgiai, už nužudymą atsako tas, kas sudavė mirtiną smūgį, jeigu nenustatyta, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti nukentėjusįjį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad D. P. mirė nuo L. K. suduotų smūgių, o byloje esantys duomenys neleidžia teigti, jog R. K. veikė bendrai su L. K. ir turėjo tyčią nužudyti nukentėjusįjį. Byloje nėra jokių duomenų, kad tarp nuteistųjų buvo išankstinis susitarimas veikti kartu ar susitikus įvykio vietoje veikti bendrininkų grupe. Tuo tarpu teismo nuosprendyje nurodyti netikslumai analizuojant liudytojų parodymus yra esminiai. Pagal liudytojų parodymus nustatyta, kad R. K. įvykio vietoje atsidūrė ne tuo pačiu laiku kaip L. K., ne susitaręs iš anksto, o bendrininkavimui būtinas požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas.
Šalies argumentai
Kasatorė mano, kad nuteistieji veikė neapibrėžta netiesiogine tyčia, todėl kiekvienas turi atsakyti tik už savo konkrečius veiksmus ir dėl jų kilusius padarinius. Kadangi R. K. ir R. T., norėdami atskirti besimušančius D. P. ir L. K., prisijungė prie L. K. ir padėjo jam atkeršyti, tokiais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka bei nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, todėl jų veika kvalifikuotina tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Taip pat skunde prašoma peržiūrėti L. K. paskirtas bausmes.
Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad ne kiekvienas neteisėtas veiksmas padaro neturtinės žalos. Neturtinė žala atsiranda tada, kai neteisėtais tyčiniais veiksmais sukeliamos fizinės kančios ar dideli dvasiniai išgyvenimai. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, deliktiniuose santykiuose, kai atlyginama neturtinė žala, objektyviai visa apimtimi negali būti taikomas visiško žalos atlyginimo principas, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Įstatymuose paprastai numatoma piniginė satisfakcija, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą. Nesant įrodyta, kad R. K. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys turi būti atmestas arba paliktas nenagrinėtas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinius skundus prokuroras prašo juos atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad R. K. gynėjos kasacinio skundo rezoliucinė dalis suformuluota netinkamai, t. y. neprašant naikinti ar keisti žemesniųjų instancijų teismų priimto nuosprendžio ir (ar) nutarties, tačiau siūlant vertinti kasatorės ginamojo kaltės klausimą bei kitaip spręsti bausmės ir žalos atlyginimo klausimus. Esant šioms aplinkybėms, tenkinti kasatoriaus reikalavimų, kurie nenumatyti BPK, nėra galimybės. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pačioje R. K. gynėjos kasacinio skundo pradžioje kalbama apie nuteistojo R. K. nedalyvavimą mušant D. P., o vėliau, kalbant apie bausmės dydį ir chuliganiškus veiksmus, teigiama, kad R. K. ir R. T., norėdami atskirti D. P. ir L. K., prisijungė prie L. K., t. y. padėjo L. K. atkeršyti.
Taip pat atsiliepime pažymima, kad kasatorių R. K. ir R. T. kasaciniai skundai yra beveik identiški, juose atkartojami jų pačių parodymai, jog D. P. sumušime nedalyvavo, įvykio vietoje atsidūrė atsitiktinai, kad nusikaltimą padarė vienas L. K. Tačiau kasaciniuose skunduose išdėstyti motyvai, kad teismai nesivadovavo R. K. bei R. T. pateikta versija tėra gynybinė versija, kuri paneigta byloje surinktais įrodymais ir paties R. K. bei R. T. parodymais. Tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų S. T. D., H. K., E. L., S. L., D. S. Ž. parodymais byloje nustatyta, kad D. P. užpuolė ir prieš jį fizinį smurtą intensyviai naudojo visi trys nuteistieji: L. K. nuo užpuolikų bėgantį D. P. tyčia patrenkė automobiliu, pastarajam atsistojus ir bandant pabėgti, jį vėl pasivijo L. K. ir dar du vaikinai, t. y. R. K. bei R. T., kurie nukentėjusįjį ėmė mušti, suduodami smūgius rankomis, kojomis bei lazdomis į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą. Liudytojai S. T. D. ir H. K. savo parodymuose patvirtino ir tai, kad du iš užpuolikų rankose turėjo medines lazdas, kuriomis taip pat sudavė daug smūgių nukentėjusiajam. Šių liudytojų parodymai paneigia nuteistųjų R. K. bei R. T. parodymus, kad jie įvykio vietoje atsidūrė atsitiktinai ir prieš nukentėjusįjį jokio smurto nenaudojo.
Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Esant susitarimui, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.
Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad trise persekiodami nukentėjusįjį, jį pavydami ir mušdami, nuteistieji turėjo vieningą tikslą ir tyčią sumušti nukentėjusįjį, o pasirinkti įrankiai (lazdos) leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog buvo siekiama padaryti sunkesnius sužalojimus. Tokiais atvejais visų nusikaltime dalyvavusių vykdytojų veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, nepriklausomai nuo kiekvieno atskirai atliktų veiksmų. Vadinasi, net ir nustačius, kad nukentėjusysis D. P. mirė nuo vieno iš bendrininkų – L. K. suduoto smūgio, už jo nužudymą turi atsakyti visi prieš jį intensyviai smurtavę bendrininkai. Todėl nuteistųjų R. K. ir R. T. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į nuteistojo R. K. argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas jam šiuo nuosprendžiu paskirtąją bausmę su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. bei Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas, nes pridėjo aiškiai per didelę paskirtų ir neatliktų bausmių dalį. Tačiau šis motyvas buvo išsakytas ir apeliaciniame skunde, o apeliacinės instancijos teismas jokių BK bendrosios dalies pažeidimų, bendrinant nuosprendžius, nenustatė ir tai motyvuotai aptarė. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus R. K. prašymas įskaityti jam į bausmės laiką suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. kovo 1 d. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu taip pat pasisakė ir pagrindo šį terminą įskaičiuoti į bausmės laiką pagrįstai nerado: nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. kovo 1 d. nuteistajam R. K. šioje byloje nebuvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo laikotarpiu jis atlikinėjo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiais paskirtas ir subendrintas laisvės atėmimo bausmes.
Taip pat nepagrįstas nuteistojo L. K. kasacinio skundo argumentas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, kad teismas turėjo taikyti BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Priešingai, teismas bausmių skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė ir L. K. paskyrė teisingą ir tinkamai motyvuotą bausmę. Pažymėtina, kad kasatorius nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų suabejoti jam paskirtosios bausmės teisingumu. Be to, L. K. parodymai nėra nuoširdūs ir negali būti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų L. K., R. T., nuteistojo R. K. ir jo gynėjos kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
Byloje nustatyta, kad 2007 m. balandžio 29 d. L. K. automobilio priekiu trenkė D. P. į kojas, nuo to šis nugriuvo, po to atsistojo ir pradėjo bėgti; po to L. K., R. K. ir R. T. pavijo D. P. ir visi bendrais veiksmais jam sudavė smūgius kojomis ir lazdomis į galvos sritį, taip padarydami nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo kurio jis 2010 m. rugpjūčio 3 d. mirė.
Kasatoriai R. T., R. K. ir jo gynėja skunduose ginčija teismo nustatytas aplinkybes teigdami, kad sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris po keleto metų sukėlė nukentėjusiojo mirtį, padarė vienas L. K. Šis savo ruožtu kasaciniame skunde tvirtina, kad nukentėjusiojo mirtį galėjo sukelti ne tik sužalojimas, bet ir netinkama medicininė priežiūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tai reiškia, kad priimtų sprendimų pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl visų kasatorių argumentai, kuriais neigiamos teismo nustatytos bylos aplinkybės, paliekami nenagrinėti.
Kvalifikuodami nuteistųjų nusikalstamus veiksmus, žemesniųjų instancijų teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pažymėjo tokias aplinkybes: prieš nukentėjusįjį D. P. intensyviai smurtavo visi trys nuteistieji suduodami smūgius rankomis, kojomis bei lazdomis į įvairias kūno vietas; panaudoto smurto pobūdis, intensyvumas, panaudoti įrankiai, veiksmų pavojingumo ir bendrumo suvokimas bei pritarimas vienas kito veiksmams neabejotinai patvirtina nuteistųjų susitarimą veikti bendrai ir neapibrėžtą tyčią, apimančią sunkaus sveikatos sutrikdymo ar net nužudymo padarymą; todėl visi trys bendrininkai turi atsakyti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytas aplinkybes visų trijų nuteistųjų nusikalstamus veiksmus kvalifikavus pagal padarinius, t. y. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl BPK 367 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 367 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis L. K. klausimo dėl BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, jam skiriant bausmę, savo apeliaciniame skunde nekėlė, nuteistieji R. T. ir R. K. nekėlė klausimo dėl BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo, parodant juos atpažinti iš nuotraukų. Tie klausimai nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl nuteistieji neturi teisės jų kelti kasaciniuose skunduose. Dėl šios priežasties išvardyti nuteistųjų L. K., R. T. ir R. K. kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti.
Dėl nuteistųjų L. K., R. T., R. K. kasacinių skundų kitų argumentų
Nuteistasis L. K. kasaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi ir iš dalies atlygino padarytą žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis teiginys nepagrįstas, nes jis prieštarauja bylos medžiagai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas L. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino (priešingai nei teigia kasatorius) tai, kad jis iš dalies L. P. atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išdėstė bylos medžiagą atitinkančius motyvus, kodėl L. K. prisipažinimo padarius nusikaltimą negalima laikyti nuoširdžiu (kaltu prisipažino ne savo noru, o priremtas įrodymų). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė šiuo atveju nenustatyta pagrįstai.
Nuteistasis R. T. skunde teigia, kad už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą jis buvo nuteistas 2008 m. balandžio 25 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, šią bausmę atliko, o skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už tą patį nusikaltimą yra nuteistas antrą kartą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šį klausimą R. T. kėlė ir savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad L. T. už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nėra nuteistas antrą kartą, nes 2008 m. balandžio 25 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 24 d. nutartimi, paaiškėjus naujoms aplinkybėms (nukentėjusiojo D. P. mirčiai), iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus skundžiamą nuosprendį, į bausmės laiką buvo įskaityta pagal panaikintą nuosprendį atlikta bausmė (laikotarpis nuo 2007 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. lapkričio 15 d.). Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis nuteistojo R. T. kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.
Nuteistasis R. K. kasaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai pritaikė bausmių bendrinimą reglamentuojančias BK nuostatas, nes prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėjo nepagrįstai dideles Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. nuosprendžiu ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu paskirtų ir neatliktų bausmių dalis, neįskaitė suėmime išbūto laiko nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. kovo 1 d. Atsakydama į analogiškus šio nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad bendrindamas keliais nuosprendžiais R. K. paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė, R. K. paskirta subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, laiko nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. kovo 1 d. teismas į bausmę įskaityti neturėjo, nes tai nėra suėmimo laikas – tuo laikotarpiu R. K. atliko bausmę pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžius. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai atitinka tiek BK 63 straipsnio nuostatas, tiek bylos medžiagą. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas pritaikė ne patį griežčiausią bausmių bendrinimo būdą – visišką jų sudėjimą (BK 63 straipsnio 3 dalis), o tik dalinį bausmių sudėjimą (BK 63 straipsnio 4 dalis). Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja, kokia dalis kitais nuosprendžiais paskirtų bausmių turi būti pridėta, kai bausmės bendrinamos BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Todėl klausimas apie per dideles pridėtas kitais nuosprendžiais paskirtų bausmių dalis nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl paminėtų priežasčių šioje nutarties pastraipoje aptarti nuteistojo R. K. skundo motyvai nėra pagrindas keisti jam priimtą nuosprendį, išnagrinėjus bylą kasacine tvarka.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dėl nuteistųjų L. K., R. T., nuteistojo R. K. ir jo gynėjos kasaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų L. K., R. T., nuteistojo R. K. ir jo gynėjos advokatės Birutės Jackienės kasacinius skundus atmesti.