Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamoji A. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad supranta, kuo yra kaltinama, kaltę pripažįsta, labai atsiprašo. Sutinka su viskuo, kas parašyta kaltinime. Važiavo anksti ryte pro (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą, nežino mokyklos pavadinimo, į darbą (duomenys neskelbtini) ir mergaitė, tikriausiai, labai greitai ėjo, nepastebėjo jos iš kairės pusės. Tikrai nepastebėjo, atsiprašo. Įvykis įvyko beveik pravažiavus perėjimą. Ji išbėgo iš kitos mašinos. Ji išlipo iš kitos mašinos, ėjo per perėją, labiau už perėjos. Partrenkė, sakykim, perėjoje. Jautė stresą, jai iškvietė GMP. Teisę vairuoti turi apie 30 metų, avarijų niekada neturėjo. Padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai – važiavo vieną kartą be šviesų. Nukentėjusiosios atsiprašė ir anksčiau, ir dabar atsiprašo, nėra piktybinis žmogus, atsiprašyti gali tiek kartų, kiek reikia. Palaiko savo prašymą nutraukti bylą, su nukentėjusiąja susitaikė, sumokėjo visą prašomą sumą, visi klausimai išspręsti, prašo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 273 straipsniu byloje atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Be kaltinamosios prisipažinimo jos kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta ir kitais byloje surinktais duomenimis.

Kaltinamoji A. A. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tikslios dienos šiuo metu ji jau neatsimena, tačiau buvo rytas prieš 8 valandą ryto. Ji tada važiavo su IĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu automobiliu „Peugeot“ nuo (duomenys neskelbtini) centro link (duomenys neskelbtini). Kokia tiksliai gatve važiavo ji pasakyti negali, tačiau važiavo pro (duomenys neskelbtini) mokyklą. Automobilyje ji važiavo viena, artėdama link pėsčiųjų perėjos, kuri yra toje gatvėje, kuria ji važiavo, prie pat mokyklos ji priešais pėsčiųjų perėją, kiek atsimena sustojo, dar matė, kad priešpriešine eismo juosta važiuoja kitas automobilis, kuris taip pat prieš perėją sustojo, tačiau kitoje gatvės pusėje, matė kaip iš to automobilio, kažkas tiesiog iššoko, tačiau nematė kas ir nepagalvojo, kad tas išlipęs asmuo bėgs per kelią. Todėl ji palengva pradėjo važiuoti per pėsčiųjų perėją pakilo į kalnelį, pradėjo beveik leistis ir pamatė kaip iš tos sustojusios mašinos link jos mašinos bėga mergaitė ir staiga pamatė, kaip ji atsitrenkė į jos automobilį ir nugriuvo. Atsitrenkė ji į vairuotojo pusės priekinį kampą ir nugriuvo. Ji tada iškart sustojo. Smūgio ji nejuto, jos automobilis po šio įvykio nebuvo apgadintas, jokių susidūrimo žymių neliko, ji tiesiog atsitrenkė ir nugriuvo, jos automobilis tuo metu vos vos važiavo, greitis tikrai buvo labai nedidelis. Ji po eismo įvykio praktiškai su niekuo nebendravo, jautėsi labai pasimetusi nuo to, kaip viskas čia įvyko. Matė, kad tą mergaitę išvežė greitosios automobilis, paskui pareigūnai ir jai iškvietė greitąją, nes ji labai blogai jautėsi po šio įvykio, pati jautė stresą ir ją norėjo vežti į ligoninę, tačiau ji atsisakė. Atsimena, kad tos mergaitės močiutė ant jos šaukė, vadino ją įvairiais įžeidžiančiais žodžiais, todėl ji po šio įvykio su mergaitės mama nesusisiekė ir su ja nebendravo, net nežino jų kontaktinių duomenų. Jai labai gaila, kad taip atsitiko, kad ji partrenkė mergaitę, tačiau ir ji pati elgėsi neapdairiai. Ji gali atlyginti padarytą žalą, supranta, kad ji turbūt prarado budrumą ir nepastebėjo, kad ta mergaitė išlipusi iš automobilio staiga parbėgo į jos važiuojamąją juostą, galėjo dar nepradėti važiuoti per perėją ir nieko nebūtų įvykę, tačiau gavosi kaip gavosi (2 t., b. l. 110-113).

Nepilnametės nukentėjusiosios E. Š. įstatyminė atstovė ir nukentėjusioji T. Š. ikiteisminio tymo metu parodė, kad 2024-02-28 ryte prieš aštuntą valandą ji vežė savo vaikus į mokyklą, automobilį vairavo pati, jos dukra E. sėdėjo priekyje, o kita dukra U. sėdėjo automobilio gale. Ji važiavo (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) pusės link miesto, kai privažiavo (duomenys neskelbtini) gimnaziją, ji sustojo šalikelėje priešais pėsčiųjų perėją, kad išleistų savo dukrą E., nes ji mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje. Dukra išlipo kitoje gatvės pusėje, nei yra jos mokykla, todėl ji turėjo pereiti į kitą gatvės pusę, kai ji ją išleido, dukra iškart nuėjo link perėjos, o ji iš lėto važiavo link pėsčiųjų perėjos pati ir sustojo jos praleisti, tarp jos vairuojamo automobilio ir pėsčiųjų perėjos daugiau automobilių nebuvo, todėl, ji pati sustojo praleisti savo dukrą E. pereiti per pėsčiųjų perėją. Kai ji sustojo priešais perėją, per ją ėjo tiktai jos dukra, daugiau nei vaikų, nei kitų žmonių per perėją tuo metu nėjo. Kai jos dukra praėjo pro jos automobilį ir buvo panašiai ties gatvės viduriu ji po truputį pradėjo važiuoti per perėją tiesiai, ir pamatė, kad kita gatvės puse, priešais ją parvažiuoja automobilis, tas automobilis važiavo be šviesų ir jai atrodė, kad pakankamai greitai, ji tada jau praktiškai buvo nuvažiavusi nuo pėsčiųjų perėjos, o kurioje vietoje buvo jos dukra E. ji nebematė. Tačiau kažkaip pagalvojo ar ji bus spėjusi pereiti per perėją ar ne, nes tas automobilis tikrai greitai važiavo link perėjos. Tačiau ji nieko neišgirdo ir nieko nepamatė, todėl tiesiog nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) progimnazijos, nes vežė kitą savo dukrą. Kai paleido kitą dukrą ji važiavo atgal, ir pamatė, kad prie tos perėjos per kurią ėjo jos dukra stovi tas automobilis, kurioje vietoje tiksliai tas automobilis stovėjo ji tiksliai neatsimena, bet jai atrodo, kad ant pačios perėjos, o gal perėjos gale, net nežino, tačiau jos dukra gulėjo šalikelėje už perėjos. Ji tada iškart priėjo prie savo dukros, prie jos tuo metu buvo jau mokytojas, pagalba jau buvo iškviesta, todėl laukė kada atvažiuos greitoji. Atvykus medikams jie jos dukrą E. išvežė į (duomenys neskelbtini) vaikų ligoninę, kur jos dukra pragulėjo nuo vasario 28 dienos iki kovo 7 dienos, jai buvo nustatyti stuburo slankstelių ataugų lūžiai. Šiuo metu dukra jau pasveikusi, lanko mokyklą, tačiau negali lankyti kūno kultūros pamokų. Taip pat gali pasakyti, kad ta moteris, kuri partrenkė jos dukrą įvykio vietoje praktiškai net nekalbėjo, tik kai ji paklausė, kas partrenkė jos dukrą ji pasakė, kad ji. O tą pačią dieną po pietų jai skambino tos moters partrenkusios jos dukrą E., dukra, ji atsiprašė už savo mamą, bei klausė ar joms reikia kokios nors pagalbos, tačiau tuo metu ji jai pasakė, kad joms šiuo metu nieko nereikia, nes tada dar net pati nežinojo, kas padaryta jos dukrai. O daugiau niekas su ja ir nebesusisiekė. Teisė pareikšti civilinį ieškinį dėl jos dukrai padarytos žalos jai išaiškinta, tačiau ar jos jį reikš dar nežino, pasitars su advokate ir informuos (1 t., b. l. 77-80).

Nepilnametės nukentėjusiosios E. Š. įstatyminė atstovė ir nukentėjusioji T. Š. ikiteisminio tyrimo metu papildomai parodė, kad, jai priminta atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Papildomai nori pasakyti, kad dėl šio įvykio, kai pėsčiųjų perėjoje jos dukrą E. Š. partrenkė automobilis ji patyrė turtinę žalą, kadangi jos dukra gulėjo ligoninėje (duomenys neskelbtini) ji nuolat važinėjo jos lankti ir ja rūpintis, kurui išleido nemažai pinigų. Taip pat pirko reikiamus vaistus, kai dukra grįžo iš ligoninės. Net nedarbingumo pažymėjimą vaiko slaugai pasiėmusi buvo dvi savaites, tuo laikotarpiu kai dukra gulėjo ligoninėje ir dar truputį po to, kai dukra grįžo iš ligoninės į namus, kadangi reikėjo rūpintis dukra, bei ją vežti į reabilitaciją, dėl to nukentėjo jos gaunamos pajamos. Dalį žalą patvirtinančių dokumentų ji jau yra patikusi advokatei, kuri atstovauja jos dukrą E. Š., kad ji galėtų paruošti pretenziją draudimui, dėl padarytos žalos atlyginimo. Taip pat įvykio metu buvo sugadinta dukros mokyklinė uniforma, megztinį tiesiog perkirpo greitosios automobilyje, o švarko šonas taip pat tiesiog turbūt nuo kritimo į asfaltą susidraskė. Taip pat ir dukros telefonas nebeveikia taip, kaip veikdavo, yra įskilimai telefono ekrane bei labai greitai išsikrauna baterija (1 t., b. l. 81-84).

Nepilnametė nukentėjusioji E. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2024 m. vasario 28 d., ryte apie 8 val. ryto ji kartu su mama T. Š. ir sese U. važiavo į mokyklą, ji sėdėjo priekinėje keleivio vietoje, automobilį vairavo jos mama. O sesuo sėdėjo gale. Jos važiavo į mokyklą (duomenys neskelbtini) gatve, nes ir mokykla yra (duomenys neskelbtini) gatvėje. O kad nueitų į mokyklą, ji turi pereiti per pėsčiųjų perėją. Tą rytą jos į mokyklą nevėlavo, jai nereikėjo niekur skubėti, kad spėtų į pamokas, ji galėjo tiesiog ramiai nueiti. Ir kai mama su automobiliu sustojo prieš tą pėsčiųjų perėją, per kurią ji turėjo pereiti, kad nueitų į mokyklą. Ji išlipo iš automobilio šaligatvio pusėje ir iškart nuėjo link pėsčiųjų perėjos, per kurią turėjo pereiti, kad nueitų į mokyklą. Tada ji nuėjo prie perėjos, pradėjo per ją eiti, jos mama dar ją praleido praeiti, ji nebuvo pravažiavusi perėjos. Ji tada ėjo per perėją, jai jau buvo nedaug likę pereiti per perėją iki jos galo, tai yra iki šaligatvio toje pusėje, kurioje yra mokykla, kai ji pasukusi galvą į dešinę pusę pamatė, kaip link jos parvažiuoja automobilis be įjungtų šviesų. Kas vyko toliau ji nieko neprisimena. Patikslinti koks atstumas jai buvo likęs iki šaligatvio ji negali. Jai tiesiog paskutinis prisiminimas likęs, kad ji ėjo per perėjos vidurį, niekur nusukusi nebuvo, tai yra nebandė kirsti kampo, ėjo perėja tiesiai. Ir paskutinis jos prisiminimas išliko tai, kad ji pasukusi galvą pamatė link jos atvažiuojantį automobilį be šviesų, kažkodėl tai įsidėmėjo. Paskui jau prisimena tik tai, kad ji važiavo greitosios pagalbos automobilyje. Važiuodama greitosios pagalbos automobilyje ji juto, kad jai labai skauda nugarą, o kas įvyko ji net nelabai suprato. Tik būdama ligoninėje, ji suprato kas įvyko, kad ją partrenkė automobilis. Savaitę ji gulėjo (duomenys neskelbtini) vaikų ligoninėje, tuo metu kai gulėjo ligoninėje jai buvo sunku atsikelti iš lovos, skaudėjo nugara, jai turėdavo padėti atsikelti, padėti vaikščioti. Ja ligoninėje rūpinosi jos mama, ji atvažiuodavo į (duomenys neskelbtini) iš namų. Labai sunku jai buvo pirmas dvi – tris dienas. Kai ją išleido iš ligoninės vienai dienai ją mama parsivežė į namus, o kiek atsimena kitą dieną išvežė į reabilitaciją (duomenys neskelbtini), 20 dienų. Kol ji buvo reabilitacijoje jos aplankyti mama buvo atvažiavusi kelis kartus. Po reabilitacijos ji dabar jau visai gerai jaučiasi, nors kartais jai vis tiek skauda nugara, jai nugara labiau pradeda skaudėti, nuo fizinio krūvio, kai daugiau pajuda arba reaguoja į orų permainas. Gydytojas jai patarė vengti fizinio krūvio, tris mėnesius. Šiuo metu gydymas jau yra baigtas, jai važiuoti pas gydytojus nebereikia. Vaistus vartoja, tik tada kai labai skauda nugarą, nuo skausmo. Taip pat po šio įvykio ji jaučia baimę perėjoms, tai yra bijo eiti per gatvę kai reikia, tai yra išlikę iki šiol. Taip pat visais šiais mokslo metais jai nebuvo galima lankyti fizinio lavinimo pamokų, tiksliau nebuvo galima lankyti tris mėnesius, o jie dar nėra praėję, tai į šią pamoką ji nebe ėjo. Taip pat buvo truputį sunku grįžti į pamokas, nors (duomenys neskelbtini) reabilitacijoje pamokos būdavo, tai buvo lengviau pasivyti, tačiau vis tiek buvo šiek tiek sunku pasivyti. Dėl to kad praleido pamokas, kol buvo ligoninėje, buvo praleistų temų, kurias reikėjo papildomai jai pasimokyti, ji tai darė savarankiškai, taip pat jai padėjo klasiokai, paaiškino temas, davė nusirašyti konspektus pamokų, kad ji galėtų išmokti. Kaip ją automobilis partrenkė ji patikslinti negali, nei į kurį šoną jai kliuvo, nei ar buvo pakelta nuo žemės, nieko patikslinti negali, nes neprisimena to momento. Galvos skausmo ji po įvykio nejuto, mano, kad jos nesusitrenkė, tik dešinys skruostas buvo nubrozdintas, ir mėlynė dar buvo ant dešinės rankos prie peties. Iki to įvykio jai nugara nebuvo skaudėjusi, skauda tik dabar po šio įvykio. Apie tai, kad buvo nubrozdintas delnas ji pati net neprisimena, nors mama sako, kad buvo (1 t., b. l. 54-57, 59-61).

Liudytojas V. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad gali pasakyti, kad 2024 m. vasario mėn. pabaigoje, šiuo metu tikslios dienos jau neatsimena, bet buvo rytas prieš 8 valandą, jis važiavo savo automobiliu kartu su žmona D. ir dukra, važiavo (duomenys neskelbtini), link miesto centro. Jam važiuojant gatve, kitoje gatvės pusėje buvo (duomenys neskelbtini) gimnazija, ten visada rytais vyksta intensyvus eismas, nes visi veža vaikus į mokyklas. Atsimena, kad tą rytą, ties gimnazija jis važiavo lėtai, nes ten vis šonuose sustoja mašinos išleisti vaikų, ir tą ryta jis važiavo lėtai, ir atsimena, kad priartėjus prie pėsčiųjų perėjos jis pamatė, kad per perėją eina viena mergaitė, kai jis ją pastebėjo, ji buvo panašiai ties viduriu pėsčiųjų perėjos, realiai beveik jau perėjusi tą važiuojamąją kelio dalį, kuria jis važiavo. Jis tada aišku iškart pristabdė automobilį, ją praleido, ji ėjo pakankamai greitai ir jam dar net neprivažiavus visiškai pėsčiųjų perėjos jis pastebėjo, kad priešpriešine eismo juosta atvažiuoja „Peugeot“ markės automobilis, gerai atsimena, kad tas automobilis važiavo be šviesų, ir važiavo pakankamai greitai, gal kokių 25 ar 30 km/h greičiu, tas automobilis ties pėsčiųjų perėja net neprisistabdė ir įvažiavęs į pėsčiųjų perėją partrenkė perėja ėjusią mergaitę. Gali pasakyti, kad mergaitė per perėją ėjo tiesiai, nebandė nusukti kur nors šonu, ėjo perėjos viduriu ir jai aplamai iki perėjos pabaigos buvo likęs gal koks metras ar šiek tiek daugiau iki šaligatvio. Nuo smūgio ta mergaitė net šiek tiek pakilo nuo žemės ir nukrito ties šalikelės borteliu, automobilis mergaitę kliudė šonu, nes kaip jau sakė, mergaitė buvo beveik perėjusi per perėją. Tas automobilis, kuris partrenkė mergaitę sustojo, jis taip pat iškart sustojo ir išbėgo prie tos partrenktos mergaitės, tada pamatęs, kad mergaitė nesikelia iškart paskambino bendruoju pagalbos telefonu, kad iškviestų greitąją medicinos pagalbą. Netrukus atvažiavę medikai mergaitę išsivežė. Taip pat gali pasakyti, kad nors jo žmona sėdėjo automobilyje ji kaip partrenkė mergaitę nematė, nes tiesiog vairavo ne ji ir į kitą gatvės pusę ji nežiūrėjo, be to ji sėdėjo automobilio gale prie jų dukros, kuriai dar tik 2,5 metukų, tai tik jis jai pasakė, kad ką tik partrenkė mergaitę. Taip pat gali pasakyti, kad jis nepastebėjo, kaip ta mergaitė į pėsčiųjų perėją įėjo arba tiesiog šito neprisimena, tačiau, kai jis sustojo jos praleisti kito automobilio priešais jį nebuvo, priešais pėsčiųjų perėją sustojo jis, ir kaip tas priešpriešais atvažiuojantis automobilis mergaitę partrenkė pėsčiųjų perėjoje jis matė (1 t., b. l. 97-100).

Liudytoja D. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini) gimnazijoje bibliotekininke, jos darbo laikas mokslo metų metu yra nuo 8 val., ryto, todėl ji į mokyklą visada ateina prieš 8 valandą ryto. Tą dieną, kai prie mokyklos įvyko eismo įvykis, atsimena, kad buvo lyg ir ankstyvas pavasaris, koks mėnuo ir tiksli diena buvo ji tikrai neatsimena ir nurodyti negali, tačiau ji tą dieną taip pat ėjo į darbą prieš 8 valandą ryto, gal kokios 7.50 val., jau buvo prie pat mokyklos ir ruošėsi lipti laiptais link mokyklos įėjimo durų kai išgirdo duslų smūgį. Išgirdusi šį smūgį ji iškart atsisuko į (duomenys neskelbtini) gatvę, kuri tuo metu jai buvo šone ir pamatė, kaip krenta kažkoks žmogus, o šalia jo yra automobilis. Ji suprato, kad automobilis kažką partrenkė, nes matė, kaip žmogus buvo pakilęs nuo žemės, o tada nukrito. Šalia žmogaus buvo automobilis, bet tuo metu kai ji atsisuko tas automobilis mano jau buvo sustojęs. Žmogus nukrito ant gatvės netoli šaligatvio, vėliau sužinojo, kad tai mergaitė iš mokyklos, kurioje ji dirba, nors pradžioje ji net nesuprato kas ten, ar vaikas ar suaugęs. Ji tada labai išsigando, ir tiesiog stovėjo ties mokyklos laiptais, tuo metu prie tos vietos kur viskas įvyko pradėjo eiti kiti žmonės, o ji tiesiog įėjo į mokyklos vidų ir nuėjo į savo darbo vietą tai yra į biblioteką. Prie to automobilio ir partrenktos mergaitės ji priėjusi nebuvo, tik paskui pro langą stebėjo kas vyko toliau, nes biblioteka yra trečiame aukšte ir bibliotekos langai yra į (duomenys neskelbtini) gatvės pusę. Jau pro langą matė, kad ta mergaitė guli ant gatvės, tačiau ne kur nors viduryje gatvės, o jau visai šalia šaligatvio mokyklos pusėje, jos galva buvo dar pėsčiųjų perėjos riboje, tai yra ten kur išbraižytos baltos linijos, o visas kūnas ir kojos buvo jau tiesiog ant gatvės, todėl mano, kad ta mergaitė, kurią partrenkė ėjo per pėsčiųjų perėją, tačiau tiksliau papasakoti kaip viskas įvyko, kaip ir iš kur atvažiavo tas automobilis, kurioje vietoje buvo mergaitė, kai ją partrenkė, koks atstumas buvo tarp jos ir automobilio, kuria automobilio puse ar dalimi buvo atsitrenkta į mergaitę ir panašiai ji negali, nes šito nematė. Ji eidama į gatvę nežiūrėjo, o atsisuko kaip jau sakė tik tada kai išgirdo smūgį. Jai tikrai labai nesmagu prisiminti šį įvykį, nes tuo metu pati labai išsigando, galvojo, kad tai mergaitei tikrai gali negerai baigtis, nes kritimas buvo tikrai gal didelis. Kurioje vietoje buvo sustojęs automobilis, kuris partrenkė mergaitę ji pasakyti negali, neprisimena, nes tiesiog labiau jaudinosi dėl mergaitės kaip jai bus. Paskui matė, kad iš to automobilio kuris partrenkė mergaitę išlipo A., kuri yra „(duomenys neskelbtini)“ savininkės mama, tačiau ką ji sakė, ji nežino (1 t., b. l. 104-107).

Nepilnametis liudytojas L. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, atsimena, kad dar buvo mokslo metai, tačiau tikslaus mėnesio jis neatsimena, jis atsimena, kad ryte, apie 7.46 val., jis ėjo į mokyklą, ėjo nuo degalinės pusės (duomenys neskelbtini) gatve, link pėsčiųjų perėjos, kuri yra tiesiai prieš jo mokyklą, kad galėtų pereiti per perėją ir nueiti į mokyklą. Ėjo tada jis vienas pats. Kai jam iki perėjos buvo likę panašiai gal kokie 20 metrų, jis matė, kad į tą perėją link, kurios jis ėjo įėjo mergaitė, tai yra jos sesės klasiokė, jos vardas E.. Ji į perėją įėjo nuo šaligatvio, toje pačioje pusėje, kurioje ir jis ėjo, kiek jis matė ji įėjo į perėjos vidurį, ne kažkur šone. Kiek jis atsimena pirmoje juostoje kai E. pradėjo eiti per perėją jokių automobilių jos praleisti sustoję nebuvo, gal buvo šiek tiek toliau, tačiau jis neprisimena, neatkreipė dėmesio. Tada atsimena, kad E. jau buvo perėjusi praktiškai vieną eismo juostą, tai yra pusę perėjos ir ėjo jau kita gatvės puse, link šaligatvio, kuris yra mokyklos pusėje, kai link jos nuo „(duomenys neskelbtini)“ pusės atvažiavo automobilis ir tiesiog ją partrenkė. E. to smūgio metu buvo panašiai viduryje pėsčiųjų perėjos ir jau netoli šaligatvio, kuris yra mokyklos pusėje. Nuo to smūgio E. net pakilo į viršų, nuskrido ir nukrito ant žemės. Tada tas automobilis, kuris partrenkė E. sustojo pėsčiųjų perėjos riboje. O E. jau nukrito už pėsčiųjų perėjos ribos, ties šaligatviu mokyklos pusėje. Panašiai mano kokių 2-3 metrų atstumu nuo to ją partrenkusio automobilio. Tuo metu kai E. partrenkė jis buvo jau beveik priėjęs prie tos pačios perėjos, per kurią ėjo ir E., todėl tą įvykį matė. Jis tada pamatė, kad prie E. pradėjo bėgti žmonės, jis pats pasižiūrėti prie jos nėjo, tiesiog perėjo per pėsčiųjų perėją ir nuėjo į mokyklą. E. per perėją ėjo tiesiai, net prieš galą perėjos ji nėjo kur nors į šoną ir nebandė nukirsti kampo. O tas automobilis tiesiog važiavo, kad būtų pristojęs prie perėjos jis nematė. Tas automobilis mano, kad buvo juodos spalvos, markės tiksliai neatsimena. Automobilį vairavo moteris, bet kas ji tokia jis nežino (1 t., b. l. 116-119).

Nepilnametė liudytoja R. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje. Atsimena, kad per jos gimtadienį, tai yra 2024 m. vasario 28 d., ryte apie 7.50 val., ji kaip kiekvieną rytą su autobusu atvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir išlipo autobusų stotelėje prie mažosios (duomenys neskelbtini)“, ir nuo ten išėjo prie savo mokyklos. Atsimena, kad jai jau būnant prie mokyklos, ir pradėjus lipti laiptais į mokyklą ji išgirdo kaip pradėjo cypti automobilio ratai, tada ji iškart atsisuko į gatvės pusę pasižiūrėti, kas vyksta ir iškart pamatė, smūgį, tai yra kaip automobilis partrenkė žmogų. Tada išsigando ir iškart nusisuko, nes jai buvo baisu. Paskui vėl atsisuko ir pradėjo žiūrėti, kad vyksta, pamatė, kad netoli automobilio guli žmogus, o tas automobilis buvo sustojęs, tada link tos perėjos pradėjo bėgti žmonės, ji pati nėjo artyn žiūrėti, tačiau iš partrenkto žmogaus rūbų ji atpažino, kad ten gali būti partrenkta jos klasiokė E. Š.. Taip pat gali paaiškinti, kad ji kadangi buvo mokyklos pusėje, į gatvę ir pėsčiųjų perėją, kuri yra priešais mokyklą nežiūrėjo ir negali pasakyti, kaip E. į tą pėsčiųjų perėją įėjo, tačiau kai ją partrenkė tas automobilis ji buvo pėsčiųjų perėjos viduryje, netoli šaligatvio, kuris yra mokyklos pusėje, jai gal kokie du žingsniai iki šaligatvio buvo likę, galima sakyti, kad ji buvo beveik perėjusi perėją. Nuo smūgio atsimena, kad E. kažkaip pakilo, jos koja pakilo ir ji nuskrido ir nukrito ant žemės šalia automobilio. Tas automobilis sustojo ant pačios perėjos, o E. nukrito ant gatvės jau beveik už perėjos ribos, tačiau visai šalia šaligatvio mokyklos pusėje. Kai ji išgirdo, kad sucypė automobilio ratai, ji suprato, kad kažkas stabdo, kokiu greičiu automobilis važiavo ji nežino, nematė, tačiau jis atvažiavo nuo tos pačios pusės nuo kurios ir ji buvo atėjusi į mokyklą, tai yra nuo mokyklos žiūrint iš kairės pusės. Kiek ji atsimena automobilis buvo sidabrinės spalvos, tačiau koks modelis pasakyti negali. Kiek matė automobilį vairavo moteris, tačiau kas ji tokia ji nežino (1 t., b. l. 128-131).

Iš pirmiau nurodytų duomenų matyti, kad kaltinamoji A. A. ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino, tačiau teigė, kad nukentėjusioji E. Š. elgėsi neapdariai, teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji pripažino savo kaltę visiškai ir davė apie tai parodymus. Kaltinamosios parodymus patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, apžiūros protokolai, eismo įvykio planas, specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad E . Š. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.