Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-7518-815/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-11-09
Bylos Nr.: eI-7518-815/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01402-2015-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ernestas Spruogis, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė
Atsakovas: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas: M. F.
Advokatai: Kristina Balandytė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI-7518-815/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01402-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 1.3.5; 3.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. F. (M. F.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Pareiškėjas M. F. (M. F.) (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokatės Kristinos Balandytės (2015 m. vasario 25 d. atstovavimo sutartis), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Departamentas) Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-88 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-88).

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas M. F. skunde nurodo, kad jis, (duomenys neskelbtini) pilietis, 2014 m. rugsėjo 30 d. per Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) Respublikoje kreipėsi į Departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamentas 2015 m. sausio 29 d. sprendime atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2015 m. vasario 4 d. sprendime Nr. (15/5-9) 4U-88 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. vasario 4 d., tačiau šis sprendimas yra teisiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas, todėl naikintinas. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės šiais argumentais.

Atsiliepimas

2.1. Atsakovas ginčijamame sprendime nurodo, kad jį priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsniu bei Departamento prie Imigracijos reikalų skyriaus raštu, kuriame šis skyrius neaiškiais motyvais prašo spręsti klausimą dėl pareiškėjo įtraukimo į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Pareiškėjo vertinimu, Departamento Imigracijos reikalų skyriaus prašyme nepateikta argumentų, kurie pagrįstų pareiškėjo įtraukimą į minėtų asmenų sąrašą ir draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. vasario 4 d. Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo atsižvelgti ir įvertinti tai, kad Departamento Imigracijos reikalų skyriaus nuomonė yra nepagrįsta. Departamentas atsisakė išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau tai negali būti laikoma pagrindu įtraukti pareiškėją į Sąrašą ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką net 3 metus, be to, jokie teisės aktai nenustato įpareigojimo Departamentui, atsisakius išduoti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, būtinai ir uždrausti atvykti jam į Lietuvos Respubliką. Atsakovo sprendimas įtraukti pareiškėją į Sąrašą prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytam proporcingumo principui, nes pareiškėjo įtraukimas į Sąrašą ir draudimas iki 2018 m. vasario 4 d. atvykti į šalį neproporcingas siekiamam tikslui.

2.2. Pareiškėjas nepiktnaudžiavo savo teisėmis, nepažeidė jokių galiojančių teisės aktų, nekėlė ir nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Vien atsakovo argumentai, jog pareiškėjo valdomos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinės registracijos adresu yra įregistruota ir daugiau įmonių, ar tai, kad pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė sutikimą dėl buto, kurio adresu atsakovui deklaracijas yra pateikę ir kiti užsieniečiai, negali būti laikomas pakankamu pagrindu uždrausti pareiškėjui 3 m. atvykti į Lietuvos Respubliką.

Iš atsakovo argumentų visiškai neaišku, kaip faktas, kad pareiškėjo valdoma įmonė įregistruota adresu: (duomenys neskelbtini), kuriuo įregistruota ir daugiau kitų įmonių, gali trukdyti pareiškėjo įmonei vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Jokie Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato imperatyvių taisyklių, kad įmonė privalo vykdyti veiklą tik tuo adresu, kuriuo ji yra įregistravusi savo buveinę valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registre, ir negali turėti jokio kito savo veiklos adreso, ar jos atskirų padalinių ar taip vadinamų filialų adresų, t. y. kad juridinio asmens registracijos adresas būtinai turi sutapti su juridinio asmens veiklos vykdymo vieta. Kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti įmonės registracijos adresą, kuris yra suprantamas kaip tam tikras adresas, kuriuo įmonę pasiekia korespondencija, tačiau tokia aplinkybė negali būti suprantama kaip tai, kad tuo adresu būtinai turi būti įsikūrusi bei vykdyti veiklą ir pati įmonė. Labai daug įmonių Lietuvos Respublikoje registruota asmenims priklausančiuose butuose, tačiau realiai tos įmonės jokios veiklos butuose nevykdo. Tokiais atvejais užtenka to, kad tokios įmonės valdymo organai pasirūpintų, kad įmonės nurodytu registracijos adresu ją pasiektų siunčiama korespondencija ir pan.

Taigi, darytina pagrįsta išvada, kad įmonės registracijos adresas nėra tas objektas, pagal kurį galima būtų spręsti apie įmonės fiktyvumą, t. y. kad įmonė nevykdo ar neketina ateityje vykdyti jokios veiklos.

2.3. Teisiškai nereikšminga yra ir atsakovo nurodoma aplinkybė, koks asmenų skaičius nurodęs ketinimą gyventi tuo adresu, kuriuo ketino apsistoti ir pareiškėjas, nes tai tik asmenų ketinimai ir jie gali būti nerealizuoti. Esminės reikšmės sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas turės galimybę realiai gyventi minėtu adresu nebent turėtų faktas, koks skaičius asmenų faktiškai gyvena minėtu adresu. Kita vertus, deklaruota gyvenamoji vieta neįpareigoja jokio asmens šiuo adresu būti visą laiką, asmuo gali būti išsinuomojęs ar panaudos pagrindu gavęs gyvenamąją vietą, gali gyventi bet kokiu kitu adresu, negu yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, o jokiame Lietuvos Respublikos teisės akte nėra įpareigojimo gyventi tik tuo adresu, kuriuo asmuo yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Taigi, nesuprantama, kodėl užsienio piliečio, prašančio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisės pasirinkti gyvenamąją vietą turėtų būti labiau varžomos negu Lietuvos Respublikos piliečio ar asmens jau turinčio teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.4. Atsakovas sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką galėjo priimti tik grįsdamas pareiškėjo asmens elgesiu, o ne bendrosios prevencijos sumetimais, tuo tarpu atsakovo sprendimas yra grindžiamas praktiškai vieninteliu argumentu, t. y. kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Toks motyvas negali būti laikomas išimtinai asmens elgesio grindimu.

Taigi, nėra aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui taikomas teisių apribojimas (įtraukimas į Sąrašą ir draudimo nustatymas atvykti į Lietuvos Respubliką net iki 2018 m. vasario 4 d.) galėtų būti pripažintas proporcingu siekiamam tikslui. Atsakovo sprendime pareiškėjui taikomos priemonės neatitinka proporcingumo principo reikalavimų dar ir dėl to, kad pareiškėjui ketinant vykti verslo / turistiniais reikalais į bet kurią kitą Šengeno erdvės šalį, jam taip pat gali pasunkėti tos erdvės šalių vizų gavimas, jeigu bus nustatyta, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką.

II

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad skundu nesutinka, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1. Departamento Užsieniečių reikalų skyrius sprendime Nr. (15/5-9) 4U-88 nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. vasario 4 d. ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. vasario 4 d. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarime Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 punktais, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas) 24 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakyme Nr. 3K-6 patvirtintų Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 punktais, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Vertinimo tvarka), taip pat atsižvelgus į Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-116(00029) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F.“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-116(00029)).

2. Atsakovas nesutinkame su skundo teiginiu, kad Departamento atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi negali būti laikomas pagrindu įtraukti pareiškėją į Sąrašą. Bylos faktinės aplinkybės – pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi – patvirtina esant Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savarankišką draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą.

3. Sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustato Taisyklės. Departamentas yra savarankiškas subjektas, kompetentingas tvarkyti Sąrašo duomenis ir įtraukti užsieniečių duomenis į Sąrašą, net ir nesant Taisyklių 9 punkte nurodytų valstybės institucijų ar įstaigų išvadų (tai tiesiogiai įtvirtinta ir Taisyklių 10¹ punkte). Vertinimo tvarkoje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas. Vertinimo tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 m. draudimo atvykti laikotarpis. Kaip nurodyta ginčijame sprendime, jis priimtas atsižvelgus į sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-116(00029), o šis sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus: pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriame atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, kuriame išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir jų vertinimas, kopija pareiškėjui buvo išsiųsta (2015 m. sausio 29 d. pranešimas Nr. (15/4-5) 10K-5301), įvertinus duomenų visumą, ginčijamo sprendimo priėmimo motyvai pareiškėjui žinomi ir suprantami.

4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas vieninteliu argumentu, t. y. kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, o taikomos priemonės neatitinka proporcingumo principo. Sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-88 priimtas atlikus individualų aplinkybių, nurodytų Departamento sprendime Nr. (15/4-1) 3I-116(00029), vertinimą, atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus. Šios aplinkybės susijusios ne su bendrąja prevencija, bet su pareiškėjo elgesio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu vertinimu: pareiškėjas deklaravo, kad pagrindinis jo atvykimo tikslas – darbas įmonėje ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje. tačiau, kaip konstatuota Departamento sprendime, faktinių aplinkybių visuma (pareiškėjo paaiškinimai, duomenys apie įmonės steigimą, galimybes vykdyti įmonės veiklą, pareiškėjo nurodytą gyvenamąją vietą) patvirtina, kad nurodytas tikslas – tik formalus, tikrasis tikslas – įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, taip pat ir Europos Sąjungoje. Atsižvelgus į šias individualias aplinkybes, sprendime Nr. (15/5-9) 4U-88 padaryta išvada, kad draudimas atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. vasario 4 d. yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas. Atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 m.), pareiškėjui sprendime Nr. (15/5-9) 4U-88 nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 m.) vertintinas kaip proporcingas, atitinkantis ir Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

5. Pasak pareiškėjo, jis nekėlė ir nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pažymėtina, kad grėsmė valstybės saugumui ar viešajai tvarkai sudaro savarankišką atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindą (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-116(00029) priimtas kitu savarankišku pagrindu: duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šios aplinkybės (t. y. aplinkybės, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė neatitinkančius tikrovės duomenis) yra konstatuotos galiojančiame sprendime Nr. (15/4-1) 3I-116(00029), kurio teisėtumas ir pagrįstumas neginčijamas ar nėra nuginčytas teisės aktuose nustatyta tvarka.

6. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl bylų, susijusių su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti (LVAT 2014 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-856/2014). Pažymėtina, kad Taisyklėse, kuriose įtvirtintos specialios teisės normos, nenustatyta pareiga Departamentui, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį prašyti pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus. Taisyklėse taip pat nenustatyta pareiga gauti išankstinę užsieniečio nuomonę dėl sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, ar, kaip nurodo pareiškėjas, aiškintis, ar užsienietis gali keliauti darbo reikalais. Pažymėtina, kad užsienietis (taip pat ir pareiškėjas) turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes. Vadovaujantis Taisyklių 16–17¹ punktais, duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš Sąrašo Departamento sprendimu, jeigu Departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš Sąrašo arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo. Departamentas nėra gavęs pareiškėjo motyvuoto rašytinio prašymo išbraukti duomenis apie jį iš Sąrašo. Taigi, nors Taisyklėse nustatyta speciali prašymo išbraukti duomenis iš Sąrašo procedūra, pareiškėjas ja nepasinaudojo.

7. Taigi, ginčijamą sprendimą priėmė kompetentingas subjektas (Departamentas kompetentingas pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį), ginčijamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Pažymėtina, kad sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-88 savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, pavyzdžiui, pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu. Remiantis LVAT praktika, buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

III

Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausioji specialistė Vida Juciūtė (2014 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 3K-76 „Dėl įgaliojimų suteikimo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Vidai Juciūtei“) rėmėsi atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba, tenkinus skundą dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, grąžinti klausimą Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 30 d. pateikė Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) Respublikoje (toliau – ir Ambasada) prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame, be kita ko, nurodė: pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, būsimasis adresas ir telefonas Lietuvoje – (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje ketina užsiimti teisėta veikla, dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), kurios adresas ir telefonas – (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini), pranešimą apie priimtą sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi prašė siųsti elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini); pareiškėjas parašu patvirtinom kad už melagingų duomenų pateikimą atsako įstatymuose nustatyta tvarka; su prašymu pateikė paso, išrašo iš valstybės įmonės Registrų centro, steigimo akto, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatų, akcininkų sąrašo, protokolo dėl direktoriaus paskyrimo, darbo sutarties kopijas, tarpininkavimo raštą, sutikimą dėl gyvenamosios vietos, akcijų pirkimo–pardavimo sutartį.

2. Ambasada su 2014 m. spalio 20 d. raštu Nr. (56.5.3.3)-422 „Dėl M. F. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje“ Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsuliniam departamentui ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos diplomatiniu paštu persiuntė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateiktą Ambasadai; rašte, be kita ko, nurodė: pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau prašymą pateikė (duomenys neskelbtini), kur lankosi turėdamas Šengeno vizą; pareiškėjo pasuose yra keletas daugkartinių Šengeno vizų ir daug įvažiavimo į Šengeno zonos valstybes spaudų, tačiau jis niekada nesilankė Lietuvoje, nors būtent ten ketina atidaryti verslą ir apsigyventi; į klausimą, kodėl priėmęs esminį savo gyvenimo sprendimą persikelti gyvent į Lietuvą prieš tai nepanoro Lietuvoje apsilankyti, logiško paaiškinimo negalėjo duoti ir teigė neturėjęs laiko; pokalbio metu pareiškėjas teigė ketinąs Lietuvoje vystyti turizmo verslą, šiuo metu jis pats dirba turizmo verslo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, priklausančioje jo broliui, ir veža turistų grupes iš Azijos į Europą, visų pirma į Vakarų Europą (Vokietiją, Olandiją ir kt.), bet ne į Lietuvą; į klausimą, kodėl tokiu atveju pasirinko Lietuvą savo įmonei kurti, o ne valstybę, su kuria jį sieja verslo ryšiai, atsakė, jog dėl pigumo; pareiškėjas teigė dabar gerai uždirbantis apie 5 000 Eur per mėnesį, tačiau jo pateiktuose dokumentuose nurodyta, jog Lietuvoje jis pasitenkins minimaliu atlyginimu; pareiškėjas rašytinio verslo plano Lietuvoje neturi, tačiau teigė numatąs samdyti 3–4 žmones ir iš Lietuvos koordinuoti savo verslą Europoje, taip pat vežti turistų grupes iš Azijos į Lietuvą; atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas verslo reikalais nuolat lankosi Šengeno zonoje, tačiau ketindamas vystyti verslą ir gyventi Lietuvoje niekada nepanoro į Lietuvą nuvykti, darytina išvada, kad jo ketinimai nėra nuoširdūs ir kad jo nurodyti verslo planai gali būti priedanga, įsigijus Lietuvoje fiktyvią įmonę, gauti leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

3. Remiantis Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), teisinis statusas neįregistruotas, bendrovės buveinės adresas – (duomenys neskelbtini) (pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, registro Nr. (duomenys neskelbtini), tai yra negyvenamoji 10,97 m² patalpa (administracinės patalpos), esanti 11 aukšte), interneto tinklalapio adresas – (duomenys neskelbtini), elektroninio pašto adresas – (duomenys neskelbtini)t, kontaktiniai telefonai – (duomenys neskelbtini), įmonės vadovas – M. F., įmonės veiklos tikslai ir rūšys: administracinė ir aptarnavimo veikla; kelionių agentūrų, ekskursijų organizatorių, išankstinio užsakymo paslaugų veikla; kelionių agentūrų ir ekskursijų organizatorių veikla; kelionių agentūrų veikla; ekskursijų organizatorių veikla; kitų išankstinio užsakymo ir susijusių paslaugų veikla; sausumos transportas; keleivių vežimas miesto arba priemiestiniu sausumos transportu; taksi veikla; krovininis kelių transportas ir perkraustymo veikla; vandens transportas; oro transportas; sandėliavimas ir transportui būdingų paslaugų veikla (2014 m. rugsėjo 22 d. Juridinių asmenų registro išrašas).

4. Remiantis 2014 m. rugsėjo 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų prikimo–pardavimo sutartimi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pardavėja) įsipareigojo parduoti jai priklausančias 500 UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas – (duomenys neskelbtini), vertybinių popierių vienetus pirkėjui M. F. (M. F.), t. y. pareiškėjui, o jis įsipareigojo priimti nurodytus vertybinius popierius ir sumokėti už juos 50 000 Lt. Pagal 2014 m. rugsėjo 19 d. akcininkų sąrašą pareiškėjui ir NAeem Ul H. K. priklausė po 500 paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės akcijų. Pagal 2014 m. rugsėjo 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sprendimą nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi skiriamas pareiškėjas, M. F. (M. F.).

5. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama akcininko N. U. H. K., 2014 m. rugsėjo 24 d. tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo prašė 1 metams išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F., nurodė, kad užsienietis planuoja vykdyti ūkinę-komercinę veiklą Lietuvoje, turi UAB „(duomenys neskelbtini)“ 500 akcijų, kurių bendra vertė – 50 000 Lt, yra minėtos bendrovės direktorius, dirbs direktoriumi pagal darbo sutartį, taip pat nurodė, kad pareiškėjo lėšos gyvenimui Lietuvoje bus gaunamas darbo užmokestis, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja mokėti pareiškėjui minimalų darbo užmokestį per mėnesį ir nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokas į privalomojo sveikatos draudimo fondą, kad planuojama užsieniečio gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje – (duomenys neskelbtini).

6. UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. darbdavio atstovas akcininkas N. U. H. K., ir pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 24 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas priimtas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi pagal neterminuotą darbo sutartį be išbandymo laikotrapio, o šios sutarties 13 punkte nustatyta, kad ji įsigalioja nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje gavimo dienos, 14 punkte – kad darbuotojas, t. y. pareiškėjas, pradeda dirbti nuo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje gavimo dienos.

7. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios adresas: (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugsėjo 24 d. sutikime sutiko, kad jai nuosavybės teise priklausančiose patalpose (bute), kurių bendras plotas – 27,79 m², adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žr. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. gegužės 27 d. išrašą, registro Nr. (duomenys neskelbtini)), leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpiu gyventų ir savo gyvenamąją vietą deklaruotų pareiškėjas.

8. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. sausio 22 d. informavo Departamentą, jog duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 22 d. nėra.

9. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2015 m. sausio 29 d. sprendime Nr. (15/4-1) 3I-116(00029) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F.“ atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime Nr. (15/4-1) 3I-116(00029), be kita ko, nurodyta:

9.1. Departamentas 2014 m. lapkričio 5 d. iš Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) Respublikoje gavo pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) ir kartu pateiktus dokumentus sprendimui dėl Leidimo išdavimo priimti.

9.2. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, pagal 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą Leidimas gali būti išduodamas / keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintos leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir keitimo sąlygos. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu yra bent vienas iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų, užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių leidimas gyventi užsieniečiui gali būti neišduotas.

9.3. Dokumentų leidimui laikinai gyventi gauti pateikimą, leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimą ir kitus su tuo susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 1V-329 patvirtintas Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

9.4. 2014 m. rugsėjo 30 d. (duomenys neskelbtini) pilietis M. F. tuo pagrindu, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) Respublikoje pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, Lietuvos Respublikoje įregistruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštą, šios įmonės steigimo akto, įregistravimo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre išplėstinio išrašo, įstatų, akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, akcininkų sąrašo bei akcininkų sprendimo kopijas, darbo sutartį, gyvenamosios patalpos savininkės sutikimą ir kitus dokumentus.

9.5. „Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė sudaro ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą. (duomenys neskelbtini) pilietis M. F. yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos „(duomenys neskelbtini)“, kurios įstatinis kapitalas – 100 tūkst. litų, akcininkas (jo turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė sudaro 50 tūkst. litų) ir paskirtas šios įmonės vadovu. Todėl minėtas užsienietis formaliai atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Tačiau, vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti visi reikalingi dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias šio užsieniečio galimybes apsigyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje.

2014 m. lapkričio 12 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti M. F. leidimą laikinai gyventi, ir vadovaudamasis Aprašo 62 punktu, išsiuntė paklausimą Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui. 2014 m. lapkričio 26 d. gautas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštas su informacija apie minėtą užsienietį ir kitus (duomenys neskelbtini) piliečius, prašančius išduoti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu.

Nagrinėjant M. F. pateiktus dokumentus, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigė ir 2014 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre įregistravo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, kuri žinoma kaip nuolat steigianti įmones ir parduodanti jas trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Netrukus, jau 2014 m. rugsėjo 19 d., visas įsteigtos bendrovės akcijas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė dviem (duomenys neskelbtini) piliečiams (tarp jų – ir M. F.), įsigijusiems po 500 vnt. 100 litų nominalios vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų. Tokiu būdu abu užsieniečiai tapo minėtos bendrovės akcininkais, kurių turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė sudaro po 50 tūkst. litų, būtent tiek, kiek reikia turėti, norint gauti leidimą laikinai gyventi. Tą pačią dieną naujieji UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai priėmė sprendimą atleisti iš pareigų ankstesnį bendrovės vadovą, direktoriumi paskiriant M. F., o 2014 m. rugsėjo 24 d. su juo buvo pasirašyta darbo sutartis. Dar po keleto dienų, t. y. 2014 m. rugsėjo 30 d., abu (duomenys neskelbtini) piliečiai kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) Respublikoje ir pateikė prašymus išduoti jiems leidimus laikinai gyventi. Akivaizdu, jog minėta bendrovė buvo įsteigta tik tam, kad ją būtų galima parduoti užsieniečiams, o pastarieji įsigijo šios įmonės akcijas tam, kad kuo greičiau galėtų pateikti prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo.

Pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Šis adresas gerai žinomas Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriui. Turimais duomenimis, minėtu adresu nuolat registruojamos įmonės, ketinant parduoti jas užsieniečiams, siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi. Patikrinus duomenis Nekilnojamojo turto bei Užsieniečių registruose, nustatyta, kad šiuo adresu esančioje negyvenamoje, administracinės paskirties, patalpoje, kurios bendras plotas 10.97 kv. m, savo buveines įregistravusios net 180 įmonių (skaičiuojant tik įmones, priklausančias užsieniečiams, teisėtos veiklos pagrindu pateikusiems prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi). Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus turimais duomenimis, dauguma šių įmonių jokios ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo ir įsteigtos tik tam, kad trečiųjų šalių piliečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima teigti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinės adresas yra formalus, nes realių galimybių ten vykdyti ūkinę komercinę veiklą nėra.

Taip pat svarbu pažymėti, kad M. F. kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė buto (duomenys neskelbtini) savininkės – „(duomenys neskelbtini)“, UAB – sutikimą, kad minėtas užsienietis gyventų ir deklaruotų savo gyvenamąją vietą šiuo adresu leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Nekilnojamojo turto bei Užsieniečių registrų duomenimis, minėtą butą, kurio gyvenamasis plotas yra 19,72 kv. m, kaip savo būsimą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje jau yra nurodę ir šios gyvenamosios patalpos savininkų sutikimus dėl apgyvendinimo ir gyvenamosios vietos deklaravimo yra pateikę daugiau kaip 60 užsieniečių, siekiančių gauti leidimus laikinai gyventi. Akivaizdu, jog šis butas naudojamas būtent tam, kad užsieniečiai, pateikdami prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, atitiktų Įstatyme nustatytą sąlygą turėti gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje. Todėl darytina išvada, jog M. F. pateiktas gyvenamosios patalpos savininkės sutikimas taip pat yra tik formalus dokumentas, gautas ne tam, kad faktiškai galėtų apsigyventi minėtame bute, o tik tam, kad atitiktų sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.

Nustatytos aplinkybės sukėlė rimtų įtarimų, kad dirbti ir apsigyventi Lietuvoje M. F. neketina, o jo deklaruojami atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra labai abejotini.

Šiuos įtarimus sustiprino minėto užsieniečio apklausa dėl ketinamos vykdyti veiklos Lietuvos Respublikoje, atlikta Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini) Respublikoje, priimant jo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. M. F. buvo apklaustas žodžiu. Ambasados lydraštyje, su kuriuo buvo atsiųsti jo pateikti dokumentai, nurodoma, kad šis užsienietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė (duomenys neskelbtini), kur lankosi, turėdamas Šengeno vizą. Jo pasuose yra keletas daugkartinių Šengeno vizų ir daug įvažiavimo į Šengeno zonos valstybes spaudų, tačiau jis niekada nėra lankęsis Lietuvoje, nors būtent čia ketina atidaryti verslą ir apsigyventi. Į klausimą, kodėl priėmęs esminį savo gyvenimo sprendimą persikelti gyventi į Lietuvą, prieš tai nepanoro apsilankyti Lietuvoje, logiškai paaiškinti negalėjo ir sakė neturėjęs laiko. Pokalbio metu M. F. teigė ketinąs Lietuvoje vystyti turizmo verslą, šiuo metu dirbąs turizmo verslo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, priklausančioje jo broliui, ir vežąs turistų grupes iš Azijos į Europą (Vokietiją, Olandiją ir kt.), bet ne į Lietuvą. Paklaustas, kodėl tokiu atveju pasirinko Lietuvą savo įmonei kurti, o ne valstybę, su kuria jį sieja verslo ryšiai, atsakė, jog dėl pigumo. Užsieniečio teigimu, jo išsilavinimas yra 12 mokyklos klasių ir 3 metai studijų kolegijoje. M. F. nurodė dabar gerai uždirbantis, jo atlyginimas sudaro apie 5 tūkst. eurų per mėnesį, tačiau šio užsieniečio pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad Lietuvoje jis pasitenkins minimaliu atlyginimu. Rašytinio verslo plano M. F. neturi, tačiau teigė numatąs samdyti 3–4 darbuotojus ir iš Lietuvos koordinuoti savo verslą Europoje, o taip pat vežti turistų grupes iš Azijos į Lietuvą.

Ambasados vertinimu, ta aplinkybė, jog M. F. verslo reikalais nuolat lankosi Šengeno zonoje, tačiau, ketindamas vystyti verslą ir gyventi Lietuvoje, niekada nepanoro į ją atvykti, duoda pagrindą manyti, kad jo ketinimai nėra nuoširdūs ir kad jo nurodyti verslo planai gali būti priedanga, įsigijus Lietuvoje fiktyvią įmonę, gauti leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų užsienyje informacija yra patikima ir nekvestionuojama.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Migracijos departamentui yra žinomas padidėjusios nelegalios migracijos iš (duomenys neskelbtini) pavojus, tai rodo bendra informacija apie padėtį šalyje bei žymiai padidėjęs (duomenys neskelbtini) piliečių, siekiančių teisėtos veiklos pagrindu gauti leidimus laikinai gyventi, srautas. Visi šie prašymai pateikiami, formaliai įsigijus Lietuvos Respublikoje įregistruotas įmones. Aplinkybės, nustatytos nagrinėjant M. F. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, patvirtina, kad šis užsienietis turi kitus tikslus, nei oficialiai deklaruoja, ir dėl to gali kilti nelegalios migracijos rizika.

Apibendrinus Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) Respublikoje bei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją apie minėtą (duomenys neskelbtini) pilietį, ir įvertinus šio užsieniečio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, galima daryti išvadą, kad jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne faktiškai apsigyventi Lietuvoje, o tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, gaunant tam reikalingą asmens dokumentą. Šio tikslo M. F. siekė, pasinaudodamas galimybe įsigyti reikiamą kiekį Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės akcijų ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardytos faktinės aplinkybės, kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. nurodoma, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą viena iš tokių aplinkybių, sąlygojančių leidimo laikinai gyventi neišdavimą, – kai pateikiami tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkantys duomenys.

Įvertinus aukščiau išdėstytą informaciją, konstatuotina, kad M. F. pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis, kadangi, neturėdamas realių galimybių įgyvendinti deklaruojamus tikslus, jis siekė tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.“

10. Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. sausio 29 d. rašte Nr. (154-5) 10K-5301 „Dėl sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ informavo pareiškėją elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), kad Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2015 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, su šiuo raštu pateikė sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-116(00029) kopiją.

11. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Taisyklių 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 punktais, Reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 punktais, Vertinimo tvarka, atsižvelgdamas į sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-116(00029), 2015 m. vasario 4 d. sprendime Nr. (15/5-9) 4U-88 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F. atvykti į Lietuvos Respubliką“ uždraudė (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. vasario 4 d., taip pat nusprendė į Sąrašą įvesti sprendime nurodytus duomenis, susijusius su pareiškėju, bei nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. vasario 4 d.

12. Departamento Užsieniečių reikalų skyrius su 2015 m. vasario 4 d. rašte Nr. (15/5-9) 10K-6242 „Dėl sprendimo kopijos“ pareiškėjui elektroniniu paštu išsiuntė sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-88 kopiją.

II

1. Šioje administracinėje byloje sprendžiama, ar Departamento 2015 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-88 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F. atvykti į Lietuvos Respubliką“ yra teisėtas ir pagrįstas.

2. Minėta, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2015 m. sausio 29 d. sprendime Nr. (15/4-1) 3I-116(00029) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F.“ atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Remdamasis šiuo sprendimu, Departamentas 2015 m. vasario 4 d. sprendime Nr. (15/5-9) 4U-88 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F. atvykti į Lietuvos Respubliką“ uždraudė (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F., (duomenys neskelbtini)im. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. vasario 4 d., taip pat nusprendė į Sąrašą įvesti sprendime nurodytus duomenis, susijusius su pareiškėju, bei nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. vasario 4 d.

3. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 4 dalis).

Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai tvarką nustato Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatyti Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Vertinimo tvarka).

Vertinimo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad priimant sprendimus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vertinami duomenys, nurodyti Departamentui pateiktuose arba gautuose dokumentuose, taip pat Departamento funkcijoms vykdyti naudojamų registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenys. Atskirais atvejais, atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei nustatyti draudimo atvykti laikotarpiai (5 punktas). Pagal Vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 punktas), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 punktas), tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 punktas), užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 punktas). Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (12 punktas).

Nei Taisyklėse, nei Vertinimo tvarkoje nėra nustatyti sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką turiniui ir formai keliami reikalavimai, todėl, teismo vertinimu, priimdamas tokį sprendimą Departamentas turėtų vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, t. y. toks sprendimas turėtų būti pagrįstas ne tik teisės normomis, bet objektyviais duomenimis (faktais), taikomos poveikio priemonės turėtų būti motyvuotos, nurodyta akto apskundimo tvarka, o asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas sukelia tiesiogines teisines pasekmes, turėtų būti pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 12 punkto nuostatas, sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką kopija užsieniečiui turi būti siunčiama registruotu paštu. Tai, kad Departamento sprendimas turi būti teisiškai ir faktiškai pagrįstas, patvirtina ir anksčiau nurodytos teisės aktų nuostatos, pagal kurias Departamentui suteikiama diskrecijos teisė vertinti turimus duomenis apie užsienietį ir atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, nepriimti sprendimo dėl draudimo atvykti arba nustatyti kitokį draudimo atvykti laikotarpį.

Kiek tai yra susiję su duomenų iš nacionalinio sąrašo teikimu Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C. SIS), Taisyklių 11¹ punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. SIS II reglamento 24 straipsnio, reglamentuojančio perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygas, 1 dalis nustato, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. SIS II reglamento 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti atvejai (pagrindai), kuriais perspėjimas yra įvedamas: perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis). Vadinasi, perspėjimas SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju įvedamas ne visais atvejais, o Departamentui priėmus sprendimą, kuriame turėtų būti pagrįstas (motyvuotas) tokios priemonės taikymas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

4. Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis išimtinai Departamento 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 3I-116(00029) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini)piliečiui M. F.“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokį sprendimą, kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ar ginčijamo sprendimo sudėtinė dalis, Departamentas priėmė konstatavęs, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ketinimą vykdyti ūkinę–komercinę veiklą, taip siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvoje. Iš šio sprendimo matyti, kad atsakovui abejonių sukėlė įsteigtos įmonės buveinės adresas, taip pat neišsami informacija apie būsimus pareiškėjo verslo planus. Nurodytas sprendimas buvo priimtas siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai. Vadinasi, tokio paties tikslo buvo siekiama ir priimant ginčijamą sprendimą.

Pažymėtina, kad jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų būti faktinis ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas, nėra nurodyta. Departamentas nenagrinėjo Vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti, nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat Departamentas neįverto, ar priimtas sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Ginčijamame sprendime nėra pateikti argumentai, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukimo į Užsieniečių registrą ir perspėjimo įvedimo į C. SIS.

5. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, ir remdamasis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiškose bylose (2015 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3258-624/2015 ir 2015 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015), teismas konstatuoja, kad Departamento 2015 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-88 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F. atvykti į Lietuvos Respubliką“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas kaip neteisėtas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo M. F. (M. F.) atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. F. (M. F.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-88 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. F. atvykti į Lietuvos Respubliką“.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo M. F. (M. F.) atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Egidija PuzinskaitėRasa Ragulskytė-MarkovienėErnestas Spruogis