Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., 1961 m. BK 105 str. 8 p. (1991-12-03 įstatymo Nr. I-2061 redakcija), ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. – 3 m. ir 6 mėn.;

pagal 1961 m. BK 105 str. 8 p. (1991-12-03 įstatymo Nr. I-2061 redakcija) – 11 m.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 m., ją atliekant pataisos namuose;

R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 22 str. 1 d., 24 str. 4 d., 180 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 4 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 1995-12-21 įstatymo Nr. I-1153 ,,Dėl amnestijos“ 4 str. 1 d., neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta 1/3 dalimi.

Iš R. K. priteista 4602,61 Lt M. K.

M. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

R. K. bei R. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad R. K., turėdamas tikslą plėšimo būdu užvaldyti krovininį automobilį su priekaba bei pieno miltelių kroviniu ir taip gauti materialinės naudos, bendrininkaudamas su R. K., R. S. bei T. G. (dėl pastarojo byla nutraukta, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 2 p., 216 str.), paskirstė bendrininkams R. K., R. S., T. G. vaidmenis, t. y. R. K. – užpulti ir sumušti automobilio vairuotoją, po to surišti automobilio vairuotoją ir pagrobti krovininį automobilį su priekaba bei pieno miltelių kroviniu; R. S. – vairuoti užgrobtą automobilį; T. G. – lydėti krovininį automobilį saugiu keliu iki Kauno m.; organizavo ir vadovavo plėšimui, o būtent: 1994 m. gruodžio 13 d., apie 01 val., R. K. savo automobiliu ,,Opel“ atvežė nusikaltimo bendrininkus R. K., R. S. ir T. G. į nusikaltimo padarymo vietą, esančią (duomenys neskelbtini), ir nurodė ten pat esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje stovėjo pieno miltelių pakrautas krovininis automobilis ,,LIAZ“, valst. Nr. XXXXX su priekaba, priklausantis valstybinei autobazei ,,Talinprodtrans“. R. K. ir R. S. vykdė išankstinį susitarimą, o būtent, R. K. paėmė iš T. G. beisbolo lazdą, kartu su R. S. priėjo prie aikštelėje stovinčio R. K. nurodyto krovininio automobilio; iš šio automobilio kabinos išlipus vairuotojui R. K. (R. K. ), R. S. su juo susikibo rankomis ir jį stumdė, o R. K. beisbolo lazda du kartus smogė R. K. į krūtinę, pilvą, dėl to nukentėjusiajam lūžo kairės pusės X ir XI šonkauliai, plyšo blužnis, jis nukraujavo, išsivystė trauminis šokas ir 1994 m. gruodžio 13 d., apie 16 val., nukentėjusysis mirė. Krovininio automobilio ,,LIAZ“, valst. Nr. XXXXX su priekaba ir pieno miltelių kroviniu neužvaldė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, dėl aktyvaus nukentėjusiojo pasipriešinimo.

Be to, R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 1994 m. gruodžio 13 d., apie 01 val., turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini), Estijos piliečio R. K. užpuolimo metu, viršydamas išankstinio susitarimo daryti plėšimą ribas, tyčia beisbolo lazda du kartus smogė R. K. į krūtinę, pilvą, dėl to nukentėjusiajam lūžo kairės pusės X ir XI šonkauliai, plyšo blužnis, jis nukraujavo, išsivystė trauminis šokas ir 1994 m. gruodžio 13 d., apie 16 val., nukentėjusysis mirė, t. y. dėl savanaudiškų paskatų tyčia nužudė R. K. .

Teismo posėdyje nuteistasis R. K., jo ir nuteistojo R. K. gynėjos prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo R. K. skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų R. K. ir R. K. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau R. K. nusikalstamai veikai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ją be pagrindo kvalifikavęs pagal skirtingų Baudžiamųjų kodeksų du straipsnius. Dėl to pagal vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį jis išteisintinas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimto nuosprendžio aprašomosios dalies nustatomojoje dalyje teisingai aprašė nustatytas R. K. nusikalstamos veikos aplinkybes, tik apeliacinės instancijos teismas šią veiką traktuoja kaip vientisą. Dėl to veikos aprašymas iš naujo nedėstomas.

Dėl BPK normų taikymo

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nepagrįstas nuteistojo R. K. apeliacinio skundo motyvas, kad teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, atmesdamas jo ir nuteistojo R. K. teisme duotus parodymus bei jų kaltę grįsdamas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Iš BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų prasmės matyti, jog teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išvardinti įrodymų šaltiniai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistųjų kaltę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo nuteistojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duotais parodymais, nors pastarasis savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirminius parodymus davė, paveiktas psichotropinių vaistų.

Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės rašto (t. 4 b. l. 94) matyti, jog R. K. Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriuje gydėsi nuo 2004-11-09 iki 2004-11-23, t. y. 14 dienų. Jam nustatytas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, situacinė reakcija.

Byloje nėra jokių duomenų, kad R. K. apklaustas ikiteisminiame tyrime, dėl sveikatos būklės būdamas nepajėgus duoti teisingų parodymų. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje dalyvavęs specialistas S. S. pateikė išvadą Nr. 459, kurioje nurodė, jog dėl R. K. nustatytos diagnozės netikslinga skirti teismo psichiatrinį tyrimą (t. 5 b. l. 13). Taigi, jo psichinė būsena nebuvo kliūtis su juo atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, todėl pirminiai parodymai, kurie sutinkamai su BPK 276 str. 4 d. nuostatomis galėjo būti perskaityti byloje esantiems įrodymams patikrinti, yra tinkamas įrodymų šaltinis.

Dėl šios priežasties atmetamas ir nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentas, kad R. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra melagingi dėl jo ligos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas nepažeidė įrodymų vertinimo tvarkos ir nuteistojo R. K. parodymus vertino įrodymų viseto kontekste.

Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu pažeistos jo teisės, t. y. nuoširdus prisipažinimas išgautas, pareigūnams jam darant psichologinį spaudimą, pirmos apklausos metu nebuvo gautas gydytojo sutikimas, apklaustas vėlai vakare, nedalyvaujant gynėjui.

Su tokiais skundo motyvais negalima sutikti.

Beje, pirmosios instancijos teisme R. K. pats paneigė kai kuriuos savo apeliacinio skundo motyvus teigdamas, jog gynėja dalyvavo, o pareigūnai prieš jį jokio smurto nenaudojo.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2004-11-25 R. K. išreiškė norą, jog pranešant jam apie įtarimą, apklausiant kaip įtariamąjį ir atliekant kitus tyrimo veiksmus, dalyvautų advokatė Ž. J. (t. 1 b. l. 170). Įtariamojo apklausos, parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos protokolų duomenys (t. 1 b. l. 173-175, 180-181; t. 3 b. l. 82-83) patvirtina, kad atliekant visus nurodytus veiksmus dalyvavo būtent ši advokatė.

Iš pirmos įtariamojo apklausos protokolo matyti, jog priešingai, nei teigia nuteistasis, apklausa vyko ne vakare, bet nuo 11 iki 14 valandos, o po to parodymai tikrinti vietoje. Gynėja nepareiškė jokių pastabų dėl su R. K. atliktų tyrimo veiksmų teisėtumo.

Kitų apklausų metu taip pat visada dalyvavo gynėjai.

Tai rodo, kad nuteistojo R. K. procesinės teisės nebuvo pažeistos.

Dėl pasikėsinimo padaryti plėšimą

Nėra pagrindo teigti, kaip tai daro R. K. ir R. K. apeliaciniuose skunduose, jog jie nusprendė padaryti ne plėšimą, bet vagystę.

Esminis skirtumas tarp šių dviejų nusikaltimų – plėšimo atveju yra fizinio smurto panaudojimas, grasinimas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atėmimas galimybės nukentėjusiajam priešintis, grobiant svetimą turtą.

R. K. ir R. K. kaltė ta, kad veikdami bendrininkų grupe su R. S. ir T. G. (dėl pastarojo byla nutraukta suėjus senaties terminui), R. K. suorganizavus, o R. K. panaudojus prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, jie pasikėsino pagrobti svetimą turtą, tačiau R. K., viršijęs susitarimą dėl smurto apimties, nužudė žmogų, todėl jo veika kvalifikuojama skirtingai nuo R. K. .

Panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį R. K. faktą patvirtina lavono teismo medicininės ekspertizės akto Nr. 414 kopijos duomenys (t. 1 b. l. 70-72), iš kurių matyti, jog nukentėjusiajam padaryti įvairaus sunkumo kūno sužalojimai.

Nepagrįsti nuteistųjų R. K. ir R. K. apeliacinių skundų motyvai, kad nebuvo jokio išankstinio susitarimo padaryti plėšimą.

Nuteistasis R. S. viso ikiteisminio tyrimo metu (t. 2 b. l. 179-180, 192-194, 196-198; t. 3 b. l. 3-4) ir teisme nuosekliai parodė, jog krovinį su pieno milteliais pasiūlė pagrobti R. K. Pastarasis jam pasiūlė vairuoti krovininį automobilį, R. K. – sulaikyti automobilio vairuotoją, o T. G. turėjo parodyti, kur pristatyti krovinį.

Nuteistasis R. K., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir akistatoje su T. G. , taip pat parodė, kad R. K. pasiūlė apiplėšti vilkiką, paaiškino, ką kiekvienas turės daryti. R. K. turėjo ,,išjungti“ vairuotoją, t. y. fiziškai palaužti jo pasipriešinimą (t. 1 b. l. 173-175; t. 3 b. l. 82-83).

Savo parodymus R. K. patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1 b. l. 178-179) ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 180-181).

Vėliau apklaustas ikiteisminiame tyrime (t. 1 b. l. 188, 192) jis iš dalies pripažino savo kaltę, tačiau niekuo nemotyvuodamas atsisakė duoti parodymus teigdamas, jog juos duos teisme.

Pirmosios instancijos teisme R. K. atsisakė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų kaip neteisingų ir ėmė teigti, kad jie kartu su R. K. sugalvojo tik pavogti krovinį.

Byloje yra R. K. slapto sekimo protokolai (t. 1 b. l. 109-132), iš kurių duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino padaręs nusikaltimą bendrininkų grupe su R. K., R. S. ir T. G. . Pastariesiems būtent jis pasiūlė pagrobti vilkiką.

Pirmosios instancijos teisme R. K. jau teigė, kad pagrobti krovinį pasiūlė R. K., būtent jis pamatė prie pieninės kraunamą vilkiką.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo R. K. pirminiai parodymai ir R. K. slapto sekimo metu gauti duomenys dėl išankstinio susitarimo užvaldyti vilkiką su kroviniu, esant reikalui ,,išjungus“ vairuotoją, dėl R. K. vaidmens atitinka nuteistojo R. S. parodymus, todėl yra teisingi.

Apeliantų teisme duoti parodymai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas ir noras palengvinti savo padėtį, nes byloje nėra duomenų, kad jau aptarti nuteistųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu gauti neteisėtu būdu.

Tiesa, teisme ir apeliaciniuose skunduose nuteistieji jau parodė matę, kaip vilkiko vairuotojas išvažiavo taksi automobiliu, todėl ir nusprendę pavogti krovinį. Tuo jie motyvavo neplanavę smurto.

Teisėjų kolegija atmeta šią nuteistųjų versiją, nes ji atsirado tik teisme ir aiškiai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms.

Iš jau aptartų nuoseklių nuteistojo R. S. parodymų ir nuteistųjų R. K. bei R. K. pirminių parodymų matyti, jog nuteistieji turėjo išankstinį sumanymą prieš vilkiko vairuotoją panaudoti fizinį smurtą, t. y. padaryti plėšimą, o ne vagystę. Jie veikė bendrai, tarpusavyje suderintais veiksmais, ir tik R. K. veiksmai peraugo į vykdytojo ekscesą.

Nors įvykio vietoje fizinį smurtą naudojo ne R. K., bet R. K., nuteistojo R. K. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., kadangi galimybė panaudoti fizinį smurtą buvo iš anksto aptarta, R. K. žinojo einančius prie vilkiko draugus turint beisbolo lazdą, nes pats davė automobilio raktelius atidaryti bagažinę, kur ji gulėjo, ir buvo pasikėsinta smurtu užgrobti svetimą turtą. Nusikaltimas nebuvo baigtas dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusysis pasipriešino ir nuteistieji pabėgo.

Pirmosios instancijos teismas šiai nuteistojo R. K. nusikalstamai veikai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Motyvai ir veikos kvalifikavimas bus išdėstyti, aptariant vykdytojo ekscesą.

Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde ginčija jo veikos kvalifikavimą pagal BK 24 str. 4 dalį.

Sutinkamai su BK 24 str. 4 d. nuostatomis, organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs.

Kad būtų galima taikyti BK 24 str. 4 d. nuostatas, reikia įrodyti bent vieną iš alternatyvių požymių, apibūdinančių organizatorių.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog R. K. parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo. Šią išvadą patikimai patvirtina nuteistųjų R. K. pirminiai ir R. S. viso ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti nuoseklūs parodymai. Jie parodė, kad būtent R. K. pasiūlė pagrobti vilkiką su kroviniu, paskirstė bendrininkams vaidmenis, pavedė R. S. susitarti dėl krovinio realizavimo, pats visus bendrininkus atvežė į nusikaltimo vietą. Dėl to teismas jo kaip organizatoriaus veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 24 str. 4 dalį.

Dėl vykdytojo eksceso

Nuteistasis R. K. ikiteisminio tyrimo pradžioje teigė, jog vykdydamas nusikaltimo bendrininkų išankstinį susitarimą ,,išjungti“ vilkiko vairuotoją, pastarajam lazda sudavė keturis smūgius.

Tiesa, teisme ir apeliaciniame skunde jis jau nurodė, kad sudavė du smūgius ir tai padarė todėl, jog nukentėjusysis paleistų R. S. ir jie galėtų pabėgti.

Lavono teismo medicininės ekspertizės akto Nr. 414 kopijos duomenys (t. 1 b. l. 70-72) įrodo, kad R. K. mirė nuo kūno sumušimo, pasireiškusio kairės pusės X, XI šonkaulių lūžimu, blužnies plyšimu, dėl to įvyko ūmus vidinis nukraujavimas, trauminis šokas. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviem smūgiais lazdomis.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose yra kartą nurodęs, jog nukentėjusiajam R. K. suduoti keturi smūgiai į krūtinę ir pilvą, tačiau aprašydamas nusikalstamą veiką teismas teisingai konstatavo, kad R. K. tyčia smogė nukentėjusiajam beisbolo lazda du kartus. Šią aplinkybę objektyviai patvirtina duomenys, esantys jau minėtoje lavono teismo medicininės ekspertizės akto kopijoje. Dėl to laikytina, jog teismas, dėstydamas įrodymus, suklydo, nurodęs nukentėjusiajam suduotą didesnį smūgių skaičių.

Įrodyta, kad R. K. mirė nuo nuteistojo R. K. tyčia suduotų dviejų smūgių beisbolo lazda, ir tai nulėmė pastarojo nusikalstamos veikos kvalifikavimą kaip tyčinį nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, kadangi smurtas panaudotas plėšimo metu.

Iš R. K. apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas labai supaprastintai supranta tyčinio nusikaltimo sąvoką.

Tyčinis nusikaltimas gali būti padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia.

Tiesioginė tyčia yra tada, kai darydamas nusikalstamą veiką asmuo suvokė pavojingą jos pobūdį ir norėjo taip veikti arba, suvokdamas veikos pavojingą pobūdį numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 str. 2 d.).

Netiesioginė tyčia yra tada, kai darydamas nusikalstamą veiką asmuo suvokė pavojingą jos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.).

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Apeliantas savo skunde nurodo, kad nenorėjo R. K. nužudyti, tačiau atkreipiamas jo dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje to ir netvirtino. Teismas nustatė netiesioginės tyčios kaltės formą, kuri reiškia, kad suduodamas beisbolo lazda smūgius į krūtinę, R. K. suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, jog dėl to gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, t. y. nuo jo padarytų sužalojimų nukentėjusysis gali mirti, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, pabėgdamas iš įvykio vietos ir abejingai palikdamas sužalotą žmogų be pagalbos.

Tai, kad vairuotojas mirė ne iš karto, o praėjus kuriam laikui, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, nes jo mirties priežastis buvo R. K. padarytas sveikatos sutrikdymas.

Veika negali būti kvalifikuota ir kaip padaryta, esant būtinajai ginčiai.

BK 28 str. 2 d. prasme būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma, ginant save ar kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997-06-13 nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ išaiškinta, jog pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo asmens teisėms.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad aptariamoje situacijoje nebuvo reikalo suduoti smūgių R. K., nes nei R. K., nei kito nuteistojo R. S. sveikatai realus pavojus nebuvo iškilęs, nukentėjusysis smurtinių veiksmų neatliko. Priešingai, R. K. turėjo teisę gintis nuo nuteistųjų pradėto pavojingo kėsinimosi.

Nėra pagrindo veikos kvalifikuoti, kaip to prašo nuteistasis apeliaciniame skunde, ir pagal BK 132 str. 1 d. kaip neatsargaus gyvybės atėmimo, nes sukėlęs mirtinas pasekmes sužalojimas nukentėjusiajam padarytas jau aptartais tyčiniais kaltininko veiksmais, pasireiškusiais netiesiogine tyčia.

Teismas teisingai nustatė, jog R. K. panaudoto fizinio smurto apimtis yra vykdytojo ekscesas, nes bendrininkai tarėsi vairuotoją tik sumušti, o jis, suduodamas stiprius smūgius beisbolo lazda, nuo kurių plyšo blužnis ir dėl to įvyko ūmus vidinis nukraujavimas bei trauminis šokas, peržengė susitarimo ribas. Dėl to už nužudymą nuteistas tik R. K. .

Veika teisingai kvalifikuota pagal 1961 m. BK 105 str. 8 p. (1991-12-03 įstatymo Nr. I-2061 redakcija), nes jis plėšimo metu, peržengdamas susitarimo su kitais bendrininkais ribas, tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė R. K. . Teismas teisingai motyvavo, kad būtent ši įstatymo redakcija yra apeliantui palankiausia, nes jo vėlesnės redakcijos ir 2000 m. Baudžiamasis kodeksas už tokią veiką numato griežtesnes bausmes.

Tačiau teismas nuteistojo veiką nepagrįstai kvalifikavo ir pagal 2000 m. BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 dalį.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą 1961 m. Baudžiamojo kodekso taikymo teismų praktiką, kai asmuo tyčia nužudomas, smurtą panaudojus plėšimo metu, veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų ir jos papildomai kvalifikuoti kaip plėšimo nereikia. Tai reiškia, jog nužudymo dėl savanaudiškų paskatų nusikaltimo sudėtis apėmė ir plėšimo sudėtį.

2000 m. priėmus naują Baudžiamąjį kodeksą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo kitokią teismų praktiką, kai tokia veika kvalifikuojama pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius – plėšimo ir nužudymo dėl savanaudiškų paskatų nusikaltimų sutaptį.

Tačiau įvertinus, kad aptariamas nusikaltimas padarytas 1994 m., galiojant 1961 m. Baudžiamajam kodeksui, kurio nuostatos nuteistajam yra palankesnės, jos R. K. ir turi būti taikomos sutinkamai su 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. IX-1162 su vėlesniais pakeitimais 4 str. 2 d. nuostatomis. Priešingu atveju, taikant 1961 m. Baudžiamąjį kodeksą, tačiau veiką kvalifikuojant pagal du straipsnius (beje, skirtingų Baudžiamųjų kodeksų), būtų pasunkinta nuteistojo teisinė padėtis, kadangi tokia teismų praktika suformuota, tik ėmus taikyti 2000 m. Baudžiamąjį kodeksą.

Dėl išdėstytų motyvų R. K. veikos kvalifikavimui taikoma teismų praktika, suformuota 1961 m. Baudžiamojo kodekso taikymui, ir jis išteisinamas pagal 2000 m. BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. kaip nepadaręs atskiros veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Dėl senaties taikymo

Nuteistojo R. K. nuomone, dėl jam inkriminuotos veikos yra suėjęs senaties terminas.

Šiai klaidingai nuteistojo nuostatai pretekstą davė 2000 m. Baudžiamajame kodekse padaryta klaida.

2003 m. balandžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1495 buvo pakeistas BK 95 str. 1 d. 1 punktas. Įstatymo pakeitime nurodyta, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję: ,,b) penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas; c) aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas“.

Kaip matyti, dviejuose papunkčiuose už apysunkį nusikaltimą nurodytas skirtingas penkerių ir aštuonerių metų senaties terminas.

2003-04-25 ši Baudžiamajame kodekse padaryta klaida ištaisyta nurodant, kad penkerių metų senaties terminas taikomas, tik padarius neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą.

R. K. veikai, kvalifikuotai pagal BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d. ir 180 str. 1 d., naujojo BK 95 str. 1 d. 1 p. ,,c“ pp. numato apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą aštuonerius metus nuo tos dienos, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas.

Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 49 str. 1 d. 4 p. už tokią veiką numatė dar didesnį – dešimties metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą.

Sutinkamai su BK 3 str. 2 d. nuostatomis, nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Dėl to apelianto padarytai veikai taikomas aštuonerių, o ne dešimties metų senaties terminas.

Aptariamą nusikaltimą nuteistasis padarė 1994-12-13.

BK 95 str. 4 d. nuostatos numato, jog senaties eiga nutrūksta, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos (šiuo atveju per aštuonerius metus) padaro naują nusikalstamą veiką. Tokiu atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas.

Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas R. K. būtų pasibaigęs 2002-12-13, tačiau 2000-08-16 nuosprendžiu jis nuteistas už veikas, padarytas 1999 metais. Dėl to senaties eiga nutrūko ir jos terminas iš naujo skaičiuojamas nuo paskutinio padaryto nusikaltimo.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas gana išsamiai motyvavo bausmių skyrimą kiekvienam nuteistajam.

Teismas įvertino, kad R. K. padarė apysunkį (BK 11 str. 4 d.) ir labai sunkų (BK 11 str. 6 d.) nusikaltimus, o R. K. – apysunkį nusikaltimą.

Tiesa, apeliacinės instancijos teismui koreguojant nuosprendį, dėl apysunkio nusikaltimo R. K. išteisinamas.

Abiejų nuteistųjų nusikaltimai padaryti tyčia.

Teismas atsižvelgė, jog nusikaltimai padaryti prieš vienuolika metų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 5 p. nuostatos numato, kad kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo padarymo metu ir po nusikaltimo padarymo.

Nors abu apeliantai nusikalto, būdami neteisti, tai buvo pirmi jų padaryti nusikaltimai, tačiau po to jie darė naujus nusikaltimus: R. K. teistas tris kartus, o R. K. – vieną, abiejų teistumai neišnykę. Tai rodo jų neigiamą požiūrį į įstatymų saugomas vertybes ir nenorą laikytis visuotinai priimtų elgesio normų.

Teismas pagrįstai nenustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jie plėšimą pasikėsino padaryti bendrininkų grupe.

Teismas taip pat atsižvelgė, kad R. K. buvo nusikaltimo iniciatorius ir organizatorius, nesigaili padaręs nusikalstamą veiką, o R. K. iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamus veiksmus.

Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog R. K. padarė nusikalstamą veiką dėl labai sunkios turtinės padėties. Šios aplinkybės nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Daryti nusikaltimą jis pasirinko laisva valia, niekieno neverčiamas.

Tai, kad R. K. apeliaciniame skunde nurodo turįs keturis vaikus, iš kurių du pats išlaikė, neteko tėvo, o motina – II grupės invalidė, įvertinus nusikaltimo pobūdį ir bylos aplinkybes, nėra pakankamas motyvas švelninti bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. K. ir R. K. paskirtos artimos vidutinėms bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisingos.

Pirmosios instancijos teismas R. K. pagrįstai pritaikė 1995-12-21 įstatymo Nr. I-1153 ,,Dėl amnestijos“ 4 str. 1 d. nuostatas ir neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį sumažino 1/3 dalimi.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

R. K. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d. taikymą R. K. panaikinti ir jį laikyti nuteistu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 105 str. 8 p. (1991-12-03 įstatymo Nr. I-2061 redakcija) laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.