Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės Ž. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ieškinį atsakovei Ž. B. dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo K. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo K. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Vilniaus m. 4 apylinkės teismas 2009-09-07 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės Ž. B. ieškovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ naudai 2 000 Lt skolos ir 60 Lt žyminio mokesčio; likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2006-09-04 atsakovės automobilis Honda Civic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjo, pažeidžiant KET reikalavimus, dėl ko ATPK 269 str. 7 d. pagrindu, kelių policijos patrulis davė nurodymą ieškovo darbuotojui automobilį priverstinai nuvežti į aikštelę, esančią Verkių g. 39 A, Vilniuje. 2008-01-17 atsakovei VĮ „Regitra“ pateiktame Kelių transporto priemonių registro išraše nurodytu adresu buvo išsiųstas pranešimas, kad automobilis yra saugomas automobilių saugojimo aikštelėje, tačiau atsakovė jai priklausančio automobilio neatsiėmė. Atsakovė nėra atlyginusi ieškovui 112 Lt priverstinio nuvežimo bei automobilio saugojimo išlaidų. Automobilis tiek jo priverstinio nuvežimo, tiek ieškinio pateikimo teismui dienai buvo registruotas atsakovės vardu. Būtent atsakovė, kuri Kelių transporto priemonių registro duomenimis yra šio automobilio savininkė, o ne kitas asmuo, privalo atlyginti išlaidas už automobilio priverstinį nuvežimą bei saugojimą. Ieškovas nurodė, kad saugojo automobilį nuo 2006-09-04 iki 2008-05-07, t. y. 611 parų. Teismas pripažino, kad automobilio savininkui nepasigedus priverstinai nuvežto automobilio, ieškovas turėjo siekti, kad savininkui būtų žinoma apie jo saugomą kito asmens automobilį. Tai, kad automobilis buvo nuvežtas priverstinai remiantis bendradarbiavimo sutartimi, sudaryta tarp ieškovo ir Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato, leido teismui daryti išvadą, jog bendradarbiavimo sutarties kita šalis – Vyriausiasis policijos komisariatas galėjo suteikti ieškovui tokią paslaugą kaip nustatymas, kieno vardu yra registruota priverstinai nuvežtoji transporto priemonė. Tuo pagrindu bei įvertinęs paties ieškovo aplaidžius veiksmus, ilgą laiką neinformuojant automobilio savininkės apie pas jį atsiradusį turtą, teismas padarė išvadą, kad ieškovas turėjo realią galimybę nustatyti transporto priemonės savininką per 4 mėnesius, todėl gali būti pateisinamos transporto priemonės saugojimo išlaidos tik tokiu laikotarpiu bei automobilio nuvežimo išlaidos – 112 Lt. Todėl ieškovo prašoma priteisti 9 277 Lt suma sumažinta iki 2 000 Lt ir atitinkamai bylinėjimosi (žyminio mokesčio) išlaidos.

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo pakeisti skundžiamą Vilniaus m. 4 apylinkės teismo sprendimą, sumažinti iš atsakovės Ž. B. ieškovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ naudai priteistą sumą iki 500 Lt ir atitinkamai sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas; likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantės įsitikinimu, 4 mėnesių laikotarpis, per kurį ieškovas, teismo manymu, realiai galėjo nustatyti automobilio savininką, yra aiškiai per didelis. Apeliantė turėjo deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, todėl jos gyvenamosios vietos nustatymas negalėjo būti sudėtingas veiksmas, kurio atlikimui būtini keli mėnesiai; motyvų, dėl kurių gyvenamosios vietos nustatymui būtini 4 mėnesiai, teismas nenurodė. Apeliantės manymu, protingas laikotarpis, per kurį ieškovas galėjo ir turėjo išsiaiškinti apeliantės vardu registruoto automobilio savininką, jo gyvenamąją vietą ir informuoti apie saugomą automobilį, neturėtų viršyti vieno mėnesio; todėl priteista suma mažintina.

Nustatytu terminu daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, kas sudaro pagrindą iš dalies pakeisti skundžiamą sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Byloje nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis automobilis Honda Civic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo palikta (duomenys neskelbtini), kelio ženklo 332 (sustoti draudžiama) veikimo zonoje, dėl ko automobilis buvo priverstinai nugabentas į automobilių saugojimo aikštelę, vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 str. 7 d. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė teigė, kad automobilį ji pardavė trečiajam asmeniui K. M., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilis liko atsakovės nuosavybė, motyvuodamas, kad parduodama automobilį, atsakovė privalėjo elgtis protingai, sąžiningai ir teisingai, ir išregistruoti jos vardu registruotą transporto priemonę. Apeliaciniu skundu atsakovė neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, išvadų bei savo prievolės atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Apeliantės vertinimu, ieškovas pažeidė savo prievolę informuoti ją apie automobilio priverstinį nuvežimą; ieškovas realiai galėjo tai padaryti per protingą vieno mėnesio terminą, todėl priverstinio saugojimo išlaidos turi būti sumažintos iki vieno mėnesio saugojimo išlaidų, t. y. iki 500 Lt.

Teisėjų kolegija iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo šalių teisinių santykių kvalifikacija; teismas kvalifikavo ieškovo ir atsakovės teisinius santykius kaip būtinos pasaugos santykius (CK 6.849 str. 1 d.); teismo vertinimu, priverstinės pasaugos prievolė ieškovui kilo pagal įstatymą (ATPK 269 str. 7 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009-10-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009 analogiškoje byloje išaiškino, kad pagal ATPK 269 str. 7 d. policijos pareigūnai turi teisę ATPK 269 str. 7 d. pagrindu neleistinoje vietoje paliktą automobilį priverstinai nuvežti, tačiau transporto priemonės saugojimas neįėjo į jų pareigas. Vien priverstinis automobilio nuvežimas negarantuotų automobilio išsaugojimo. Nugabento automobilio perdavimas saugoti pagal sutartį ir jo saugojimas atitiko CK 6.229 str. nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas atsakovės automobilį išsaugojo ir ieškovo išlaidos, kurias patyrė veikdamas atsakovės interesais, turi būti atlygintos (CK 6.233 str. 1 d.). Kaip jau buvo paminėta, apeliantė savo prievolės atlyginti dalį automobilio saugojimo išlaidų neginčija; ginčas kilo tik dėl atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmeniui, tvarkiusiam kito asmens reikalus, turi būti atlyginamos naudingos ir būtinos išlaidos; nagrinėjamoje byloje automobilis buvo saugomas nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. (automobilio perdavimo ieškovui dienos) iki 2008 m. gegužės 7 d. (ieškinio pareiškimo teismui dienos); pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tokį svetimo automobilio saugojimo terminą kaip neprotingai ilgą. Tik 2008-01-17 atsakovei – automobilio savininkei buvo pranešta apie jo saugojimą (b.l. 11). Pažymėtina, kad asmeniui, tvarkančiam kito asmens reikalus, pareiga pranešti savininkui apie jo saugojamą automobilį kyla iš CK 6.229 str. 3 d. normos, kurioje nustatyta, kad apie viską, ką yra atlikęs, asmuo, tvarkantis kito asmens reikalus, privalo pastarajam kaip įmanoma greičiau pranešti, kai tai tampa galima, ir pateikti raštu išsamią gautų pajamų, išlaidų bei nuostolių ataskaitą. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija pripažįsta, kad būtinomis ir atsakovei naudingomis išlaidomis laikytinos automobilio priverstinio nuvežimo į saugojimo vietą išlaidos bei automobilio saugojimo išlaidos nuo 2008-01-17 (pranešimo automobilio savininkei dienos) iki 2008-05-07 (ieškinio pareiškimo teismui dienos), t. y. už 102 paras. Ieškovas taikė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-12-21 sprendimu Nr. 1-005 „Dėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ teikiamų automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų kainos nustatymo“ nustatytus tarifus, apeliantė jų neginčijo; taigi iš apeliantės priteista suma mažintina iki 1 642 Lt (112 Lt už automobilio priverstinį nuvežimą bei 1 530 Lt už automobilio saugojimą (15 Lt x 102 parų). Apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas turėjo galimybę veikti operatyviai, surasti ir informuoti atsakovę per vieną mėnesį, todėl būtinomis išlaidomis pripažintinos tik vieno mėnesio automobilio saugojimo išlaidos, atmetamas, kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad ir po pranešimo apeliantei (atsakovei) 2008-01-17 apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, ji nebuvo apdairi ir neatsiėmė automobilio iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos.

Pakeitusi teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, kolegija keičia bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymą: ieškovui iš atsakovės priteista žyminio mokesčio dalis mažinama proporcingai patenkintai ieškinio daliai. Atsakovei iš ieškovo priteisiama žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą dalis, proporcinga patenkintai skundo daliai (CPK 93 str. 3 ir 4 d.).

Iš ieškovo priteisiamos dokumentų siutimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui (CPK 79, 88 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą iš dalies pakeisti: sumažinti priteistą ieškovui SĮ „Susisiekimo paslaugos“ iš atsakovės Ž. B. skolos sumą iki 1 642 Lt (vieno tūkstančio šešių šimtų keturiasdešimt dviejų litų) ir žyminio mokesčio sumą iki 48 Lt (keturiasdešimt aštuonių litų). Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsakovei Ž. B. 10,74 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.

Priteisti iš ieškovo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ 9,85 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui.