Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo Vidmanto Žylės apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams. Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš nuteistojo A. G. nukentėjusiajam S. D. priteista 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3630 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2010 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą datą ir laiku, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo ir tariamą M. G. bei D. G. teisę grąžinti pagal 2008-12-16 paprastąjį neprotestuotiną vekselį S. D. paskolintus 20000 Lt, nors paskolino 10000 Lt, ir 40 procentų metinių palūkanų, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. 2009 m. liepos mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą datą ir laiku, automobilių stovėjimo aikštelėje prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios Telšių r., (duomenys neskelbtini) k., suduodamas daiktu, panašiu į pistoletą, S. D. į galvą, privertė kaip procentus nuo paskolintos 10000 Lt sumos pasirašyti 2009-02-05 paprastąjį neprotestuotiną 15000 Lt sumos vekselį M. G. naudai ir 2009-03-01 paprastąjį neprotestuotiną 18000 Lt sumos vekselį D. G. naudai, bei panaudodamas psichinę prievartą prieš S. D., t. y. nuolat skambindamas S. D. ir jo sugyventinei J. B., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip tris kartus: 2009 m. gruodžio 28 d., apie 18 val., 2010 m. sausio 25 d. 21 val. 36 min., bei 2010 m. vasario 20 d. 18 val. 14 min., atvažiuodamas nenustatytą kartų skaičių, bet ne mažiau kaip 10, iš kurių 2009 m. gruodžio 28 d., apie 16 val., prie S. D. namų, esančių Telšių r., Viešvėnų sen., (duomenys neskelbtini), ir reikalaudamas išeiti ir susitikti, o pokalbių su S. D. metu bauginančiu tonu ir necenzūriniais žodžiais grasindamas S. D. padedant teisėsaugos institucijoms susidoroti su juo pačiu, sakydamas: „jeigu tu blet nori pakariauti, tai galim pakariauti“, „(....) aš tave patvarkysiu blet pilnai“, „(....) po polnoi programė“ ir jo šeima – paimti žmoną, vaikus ir išvežti, paimti jo turtą: gyvenamąjį namą, automobilį, darbo įrankius ir palikti „pliką, basą“, patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, sakydamas „(....) man du pirštus apmyžti kaip tau baudžiamąją bylą iškelti ir tave uždaryti“, „(....) tau nebus vietos paprasčiausiai ir aš atiduosiu ekonomistam“, „(....) nepasislėpsi jokioj užsienio šaly“, turėti nemalonumų užsienyje, sakydamas „(....) aš kai rūrysiu, tu blet neišvažiuosi nei į vieną ble šalį “, „(....) jeigu blet reikės pisiu žinok ir tarptautiniam lygy“, „(....) per visas Švedijas, per blet visas Danijas, per visas Norvegijas“, „(....) tai tau gerai nepasirodys“, perduoti antstoliui vykdyti išieškojimus pagal S. D. priverstinai pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, sakydamas „(....) paleisiu tuos visus vekselius“, „aš vis vien susigrąžinsiu“, „ir aš noriu atgaut ir aš juos atgausiu po liubomu supranti arba vienokiais ar kitokiais būdais“, ir dėl to D. G. 2009-10-07 pateikė prašymą Klaipėdos miesto pirmojo notaro biurui, kuris 2009-10-07 išdavė vykdomąjį įrašą Nr. K1AK-8686 dėl 18159 Lt., M. G. 2009-10-26 pateikė prašymą Klaipėdos miesto pirmojo notaro biurui, kuris išdavė vykdomąjį įrašą Nr. K1AK-9326 dėl 15150 Lt, ir antstolis J. P. 2009-10-07 priėmė patvarkymą vykdomąjį dokumentą vykdyti D. G. naudai, 2009-10-26 priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti M. G. ir 2009-11-11, 2009-11-16 priėmė patvarkymus areštuoti skolininko S. D. pinigines lėšas sąskaitose AB Šiaulių banke, AB DnB Nord banke, Swedbank AB bei 2009-12-09 turto arešto aktą nekilnojamam turtui ir transporto priemonėms, o A. G. 2010-01-22 pateikė prašymą Klaipėdos miesto pirmojo notaro biurui, kuris išdavė vykdomąjį įrašą Nr. K1AK-430 dėl 20 000 Lt, tokiu būdu reikalavo sumokėti 55 000 Lt.

Skunde nurodoma, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo teisinių santykių turinys laikotarpiu nuo 2009 metų liepos mėnesio iki 2010 metų kovo mėnesio (nors tiksli data ir laikas ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu apkaltinamuoju nuosprendžiu taip ir nenustatyti) atitinka kreditoriaus ir skolininko civilinių teisinių santykių turinį, todėl jų tirti ir kvalifikuoti baudžiamąja prasme nebuvo juridinio pagrindo. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu A. G. buvo kaltinamas turto prievartavimu, todėl prokuroro darbo brokas neturėjo būti pateisintas pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas, atkartojęs kaltinamąjį aktą skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 6 str. deklaruojamus principus, melagingai teigia, kad S. D. parodymai yra nuoseklūs. Nuteistojo gynėjas skunde atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, jog nuteistasis iš jo neteisėtomis priemonėmis išreikalavo 200 000 Lt, tačiau iki 2012-03-30, tai yra iki įrodymų tyrimo byloje pradžios, nukentėjusysis negalėjo tiksliai pagrįsti iš jo neteisėtais būdais reikalaujamos sumos, savo ieškiniu prašydamas teismo pripažinti jį nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu tik dėl neturtinės žalos atlyginimo ir reikalaudamas priteisti iš nuteistojo 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Dėl to gynėjas siūlo S. D. parodymus vertintini kritiškai, žinant ir iš M. G. sąskaitos išrašo matant, kad į jo sūnaus sąskaitą laikotarpiu nuo 2008-12-24 iki 2009-07-23 (laikotarpiu, nesutampančiu su kaltinamajame akte nurodytu) S. D. savo valia ir neginčydamas pasirašyto vekselio 15 000 Lt sumai, pervedė 25 250 Lt (3 t., 127–131 b. l.). Skunde gynėjas kelia klausimą, kodėl teismas atrado pagrindą teigti, jog M. G. neturėjo pinigų, ir kodėl S. D. pripažįstant, kad jis iš M. G. pinigus skolinosi, ieškinys pastarajam dėl permokėtos skolos ar dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu (tai civilinio ieškinio forma galėjo būti padaryta šioje baudžiamojoje byloje vekselio gavėjo nuteistojo A. G. atžvilgiu) iki šiol nepareikštas.

Taip pat skunde teigiama, kad visiškai nepagrįsta teismo išvada dėl S. D. atžvilgiu pavartoto fizinio smurto daiktu, panašiu į pistoletą, atsižvelgiant J. B. parodymus, duotus ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu, kad „...A. jokio spaudimo nedarė...“ (žr. 1 t., 120 b. 1.) ir „...kad S. D. nesiskundė, kad jį terorizavo, nors į jų kiemą atvažiuodavo skirtingos mašinos...“ (žr. 2012-04-26 teisiamojo posėdžio protokolą). Be to, nurodo, kad teismas liudytoją A. B. įvardija įtartinos reputacijos asmeniu, bendraujančiu su A. G., tačiau tas pats A. B. „padėjo“ ir tarpininkavo S. D. išsiieškant skolą iš verslininko A. U. (žr. jo parodymus, duotus 2012-03-05 teisiamajame posėdyje), tarpininkavo reikaluose su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., 39–40 b. l.). Todėl gynėjas nesupranta, kodėl A. G. bendravimas su A. B. sukelia realų grasinimą S. D., kai pats S. D., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, naudojosi bendrovės darbuotojo A. B. galimybėmis rasti kompromisą su verslo partneriais dėl jo „firmos“ (ne nuteistojo) skolų susigrąžinimo. Be to, pažymi, kad grasinimas paprastai konstatuojamas tik tada, kai jis yra pakankamai konkretus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-194/2002).

Be to, skunde teigiama, kad kvalifikuojantis požymis – teismo deklaruojama psichinė prievarta (nebūtinasis kvalifikuojantis požymis), neįrodyta. Apeliantas teigia, kad telefoniniai S. D. ir A. G. pokalbiai vertintini kaip išvesto iš pusiausvyros kreditoriaus pasipiktinimai asmeniu, nevykdančiu savo prievolės sugrąžinti A. G. šeimos pinigus (3 t., 125; 126 b. l.). Tokių pasipiktinusių asmenų teisiamojo posėdžio metu buvo išklausyta ir daugiau, tačiau teismas kitų kreditorių parodymų net nevertino, tai apibūdina S. D. kaip asmenį, sugebantį išreikalauti pinigus su perspektyva jų neatiduoti. Apelianto manymu, kai telefonu pasisakoma dėl kreditoriaus ketinimų teisėsaugos institucijų pagalba susigrąžinti paskolintus pinigus, negali būti pripažinta savavaldžiavimu. Pažymi, kad pinigų pervedimai į M. G. sąskaitą neįrodo fizinės ir psichinės prievartos S. D. atžvilgiu, žinant, kad iš tos pačios sąskaitos buvo suteikta 700 Lt materialinė parama artimai S. D. draugei J. B. (2 t., 169–179 b. 1.), tai įrodo, jog santykiai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo geranoriški ir dalykiški, net artimi, nes asmuo, jausdamas psichinę ir fizinę grėsmę, šiuo atveju S. D., iš savo potencialaus priešo materialinės pagalbos niekada nepaprašys.

Gynėjas skunde deklaruoja manymą, kad teismas, tirdamas kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, nepagrįstai jas aiškino plečiamai. Pasak apelianto, kaltinamojo akto dalykas yra išsiaiškinti pinigų susigrąžinimo faktines aplinkybes, o ne vekselių surašymo aplinkybes, kurios nesusijusios su tariamu savavaldžiavimu. Teigia, kad nei valstybės kaltintojas, nei teismas taip ir nesugebėjo išaiškinti ir nustatyti, kada A. G. savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, ar surašant vekselius, ar reikalaujant sugrąžinti skolą, ir kada nukentėjusiojo S. D. teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala.

Gynėjas skunde taip pat teigia, kad teismas netinkamai aiškino BK 294 str. 2 d. numatytus nusikaltimo sudėties požymius, nes turtinių teisių atsiradimo pagrindus, jų įgyvendinimą ir pareigų vykdymą reglamentuoja CK 1.136 ir 1.137 straipsniai. Juose nustatyta, kad tokiu pagrindu gali būti sutartys ir kiti sandoriai (tiek numatyti įstatymų, tiek ir nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys, šiuo atveju vykdomieji įrašai), teismų sprendimai, administraciniai aktai, turintys civilines teisines pasekmes, intelektualinės veiklos rezultatai, žalos padarymas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, taip pat įvykiai ir veiksmai (veikimas ir neveikimas), su kuriais įstatymas sieja civilines teisines pasekmes. Šioje situacijoje vekselių akceptavimas yra juridinis faktas, sukėlęs S. D. pareigą grąžinti paskolintus pinigus, vadinasi, A. G. būtinybės įgyvendinti savo tikrą ar tariamą teisę tikrai nebuvo, nes jo ir sūnų turtinė teisė jau buvo fiksuota, bet neįvykdyta iki nuteistajam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo (kasacinė byla Nr. 2K-520/2006). Apeliantas skunde teigia, kad teisės vykdymo (ne realizavimo) savavališkumas pagal BK 294 str. prasmę reiškia, jog kaltininko pasirinkta elgesio forma pažeidžia įstatymų nustatytą tvarką, tai yra asmuo nesikreipia į oficialią įstaigą dėl teisės įgyvendinimo ar ginčo sprendimo (pvz., asmuo pats atsiima skolą, nesikreipdamas į teismą). Taigi konkrečiu atveju savavaldžiaujant A. G. veika turėjo pasireikšti aktyviais veiksmais bei pavojingais veikos padariniais, kai padaroma didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams, tačiau šių būtinųjų objektyviosios sudėties požymių A. G. inkriminuojamoje veikoje nėra. Apelianto nuomone, nesant nuteistojo kaltės bei kitų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinis ieškinys netenkintinas.

Nukentėjusysis S. D. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo A. G. gynėjo advokato V. Žylės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą. Taip pat prašo jo patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis BPK 104 str. 2 d., pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nuteistojo A. G..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis S. D. ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl A. G. kaltės įrodytumo įvykdžius kvalifikuotą savavaldžiavimą pagal BK 294 str. 2 d. Būtent tai akcentuojama ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad nuosprendyje išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados pripažįstamos atitinkančiomis bylos aplinkybes tik tada, kai šias išvadas patvirtina neabejotini įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje, kai pirmosios instancijos teismas atsižvelgia į visas bylos aplinkybes, galinčias iš esmės paveikti šio teismo išvadas, kai pašalinami prieštaravimai tarp įrodymų, turinčių daug reikšmės teismo išvadoms, kuomet teismas nurodo nuosprendyje, dėl ko priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose nėra esminių prieštaravimų, turinčių įtakos kaltinamo asmens kaltumo klausimui išspręsti, baudžiamojo įstatymo pritaikymui ar bausmės paskyrimui. Šiuo atveju, kolegijos nuomone, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tačiau savo sprendimą grindė daugiau subjektyviais išmąstymais, nei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nepagrįstai neginčijamais laikė nukentėjusiojo S. D. ir jo poziciją palaikančios sugyventinės liudytojos J. B. parodymus, o kaltinamojo A. G. parodymus vienareikšmiškai atmetė, liudytojų M. G. ir D. G. parodymus laikė melagingais, neteisingai aiškino BK 294 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Taigi apylinkės teismas nesilaikė BPK 20 str. reikalavimų, išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, neteisingai įvertino įrodymus ir padarė netinkamas išvadas dėl jų, tai, kolegijos manymu, ir nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ir atitinkamai neteisingo teismo procesinio spendimo priėmimą.

Nusikalstama veika, numatyta BK 294 str. (Savavaldžiavimas), priskiriama nusikaltimams valdymo tvarkai. Šio nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Minėtų veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas pažeidžia įstatymų nustatytą teisių įgyvendinimo tvarką, piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų, taip veikdamas asmuo tarsi imasi pats vykdyti teisingumą. Priešingai, nei skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, padariniai, didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams, yra būtinas nustatytinas nusikalstamos veikos požymis, kvalifikuojant veiką pagal BK 294 str. 2 d. Būtent padariniai – didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams yra tas požymis, leidžiantis spręsti apie padarytos veikos pavojingumą ir atitinkamai apie taikytinos atsakomybės rūšį (baudžiamosios, administracinės, drausminės). Taigi būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių. Inkriminuojant savavaldžiavimą, būtina nustatyti ir subjektyviosios pusės požymius, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Subjektyvieji požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas ne vien kaltinamojo parodymais, bet taip pat remiantis byloje surinktais ir teismo posėdyje išnagrinėtais kitais duomenimis. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad A. G. veiksmuose yra kvalifikuoto savavaldžiavimo požymių, išsamiai neišsiaiškino, ar jis tikrai naudojo fizinę ir (ar) psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį S. D. bei jo sugyventinę J. B., kaip A. G. suvokė jam inkriminuotų telefoninių skambučių S. D. ir J. B. esmę, atvažiavimus prie S. D. namų, kokios buvo jo valinės pastangos dėl padarinių, neįsigilino į jo veikimo motyvus ir tikslus. Pirmosios instancijos teismas taip pat nemotyvavo savavaldžiavimo nusikaltimo sukeltų negatyvių padarinių požymio – didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir tomis priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, sprendžiama, kad jis veikia savavališkai, o tada, kai toks savavališkas teisės vykdymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą ir kitas aplinkybes.

Konkrečiu atveju, sprendžiant dėl savavaldžiavimo, būtina nustatyti, ar egzistavo teisinis faktinis pagrindas A. G. tikroms ar tariamoms teisėms ir S. D. pareigoms, numatytoms CK 1.136 str. (Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai), atsirasti, ar tokių nebuvo. Šioje byloje aktualu tai, ar A. G. ir S. D. buvo susiję civiliniais teisiniais santykiais, remiantis kuriais A. G. turėjo reikalavimo teisę. Pagal BK 294 str. prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pakanka duomenų išvadoms, kad A. G. ir nukentėjusysis buvo tikro ir/ar tariamo santykio subjektais, taip pat duomenų, leidžiančių manyti, kad nuteistajam galėjo pagrįstai susiformuoti įsitikinimas apie tikros ir / ar tariamos teisės turėjimą.

Šioje byloje nustatyta, kad S. D. 2008 metais (pasak nukentėjusiojo, lapkričio– gruodžio mėnesiais) pasiskolino iš A. G. 10000 Lt. Pareikalavus grąžinti skolą, S. D. pinigų neturėjo, todėl 2008-12-16 už netesybas, A. G. pareikalavus, pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo A. G. iki 2009-02-16 grąžinti 20000 Lt su 40 procentų metinių palūkanų. Šias aplinkybes patvirtino teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teismo apklausiamas nukentėjusysis S. D., iš dalies A. G. ir kiti objektyvios kilmės įrodymai – vekselio, prašymo, pareiškimo, notaro vykdomojo įrašo kopijos (1 t., 122 b. l.; 2 t., 111–113 b. l.). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad S. D. 2008-12-16 vekselį pasirašė prieš savo valią, dėl panaudotos fizinės ar (ir) psichinės prievartos. Pasak S. D., jo finansinė padėtis buvo sudėtinga, jis neturėjo pinigų, o A. G. reikalavo grąžinti skolą, mokėti palūkanas po 1000 Lt į savaitę ir delspinigius po 100 eurų už kiekvieną pradelstą dieną, ir jis mokėjo – skolinosi pinigus iš draugų ir pažįstamų, iš viso A. G., asmeniškai perduodamas ir pervesdamas į jo sūnaus liudytojo M. G. bankinę sąskaitą, sumokėjo apie 200000 Lt. Iš liudytojo M. G. bankinės sąskaitos išrašo matyti, kad S. D. nuo 2008-12-24 iki 2009-07-23 į minėto liudytojo banko sąskaitą pervedė įvairiomis sumomis iš viso 25250 Lt (2 t., 126–131 b. l.), tačiau tai vienareikšmiškai nepatvirtina to, kad šiais mokėjimais S. D. grąžino skolas, mokėjo palūkanas ar delspinigius – mokėjimo paskirtis, užfiksuota sąskaitos išrašuose – ,,sąskaitos papildymas“, o be to, įmokėta suma – 25250 Lt nesutampa nei su S. D. minima sumokėta 200000 Lt suma, nei su jo pradiniame pareiškime nurodyta 50000–60000 Lt suma, kurią, kaip teigia S. D., jis pervedė į A. G. nurodytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 31 b. l.). Be to, tokias nukentėjusiojo atpasakotas aplinkybes kategoriškai neigė kaltinamasis A. G. ir liudytojas M. G., tvirtindami, kad S. D. į M. G. bankinę sąskaitą grąžindavo mažesnes pinigų sumas, kurias skolindavosi iš A. G. ir dėl kurių jokie rašteliai pasirašomi nebuvo, vekseliai neišduodami – buvo skolinama remiantis abipusiu pasitikėjimu. Šiuo atveju nėra jokios protingos galimybės nustatyti, kokią tiksliai sumą S. D. iš tikrųjų sumokėjo A. G., ar į M. G. bankinę sąskaitą pavedimai buvo atlikti grąžinant skolas, kokias būtent skolas – pagal išduotus vekselius ar kitas, ar tie bankiniai pavedimai buvo skirti palūkanoms ir (ar) delspinigiams dengti, ar kitu pagrindu. Liudytoja nukentėjusiojo sugyventinė J. B. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad apie S. D. pinigų skolinimosi istoriją, skolas ir bendravimo su A. G. aplinkybes sužinojo tik tada, kai į namus antstoliai pradėjo siųsti dokumentus, bylojančius apie sugyventinio piniginius įskolinimus, prasidėjus skolų išieškojimo procedūroms, kai S. D., 2009 metų rudenį primygtinai reikalaujant, pats jai apie tai papasakojo. Taigi liudytoja J. B. apie S. D. santykius su A. G., gautas ir (ar) suteiktas paskolas, pinigų grąžinimo, mokėjimo aplinkybes sužinojo tiek, kiek jai apie tai papasakojo nukentėjusysis, be to, liudytoja yra jo šeimos narė, todėl vertinti J. B. parodymus (4 t., 2–3 b. l.), kaip objektyviai patvirtinančius S. D. versijas, nėra pagrindo. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tam tikrą neadekvatų paties S. D. elgesį, kurį deklaravo nukentėjusysis. Iš S. D. atpasakotų aplinkybių reiktų daryti išvadą, kad jis, būdamas skolingas A. G. 10000 Lt, pastarajam per metus laiko sumokėjo apie 200000 Lt. Tokį savo elgesį nukentėjusysis paaiškino tuo, kad bijojo A. G., kuris nuolat grasino susidoroti su juo ir jo šeima – sugyventine, vaikais, net daiktu, panašiu į ginklą, prakirto jam galvą 2009 metų liepos mėnesį, tačiau po to, kai Klaipėdos miesto notarė 2009 metų spalio mėnesį išdavė vykdomuosius įrašus dėl skolų išieškojimo iš S. D. paprastųjų neprotestuotinų vekselių turėtojams D. G. ir M. G., nukentėjusysis, kaip galima suprasti, nustojo bijoti A. G. – 2009 m. gruodžio 28 d. įrašė savo ir A. G. telefoninį pokalbį (1 t., 65–70 b. l.) ir 2009 m. gruodžio 30 d. su pareiškimu kreipėsi į policiją. Iš byloje nustatytų aplinkybių, kurių neginčija ir nukentėjusysis, aišku, kad S. D. pagal išduotus neprotestuotinus paprastuosius vekselius 2009-04-02, 2009-04-12, 2009-04-21 iš T. R. pasiskolino iš viso 100000 Lt (1 t., 129-132; 148-150 b. l.), pagal paprastąjį vekselį 2010-01-05 iš V. U. pasiskolino 20000 Lt (1 t., 136 b. l.), pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį 2009-05-27 iš V. B. pasiskolino 35000 Lt (1 t., 140 b. l.), pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį 2009-04-15 iš R. G. pasiskolino 5780 eurų (1 t., 147 b. l.). Šiuo atveju kyla logiškas klausimas, kodėl S. D., skolindamasis dideles pinigų sumas išduotais vekseliais patvirtindavo savo įsiskolinimą, o grąžindamas pinigus, skolą – pvz., A. G., kaip pats teigia – 200000 Lt, niekaip tų mokėjimų neįformino. Liudytoju apklaustas V. U. teisiamajame posėdyje nurodė, kad S. D. buvo paskolinęs ir 58500 Lt, kam S. D. skolinosi pinigus, nežino. Tiesa, iš liudytojų T. R. ir R. M. parodymų matyti, kad S. D. skolindavosi pinigus sumomis – nuo 5000 Lt iki 10000 Lt, 15000 Lt, 32000 Lt ar 43000 Lt, ir neišduodamas vekselių, nesurašydamas jokių paskolos raštelių, mažesnes sumas T. R. yra grąžinęs, o iš R. M. pasiskolintais pinigais padengė skolą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vienam iš vadovų. Apeliacinės instancijos teisme S. D. teigė, kad iš draugų ir pažįstamų pasiskolintus pinigus atiduodavo A. G., nes pastarasis grasino susidorojimu, tačiau iš to, kas paminėta, matyti, jog S. D. pinigus iš V. U. skolinosi ir 2010-01-05, kai ikiteisminis tyrimas šioje byloje jau buvo pradėtas – 2009-12-30, o iš liudytojų parodymų akivaizdu, kad S. D. skolinosi pinigus ne tik tam, kad grąžintų skolą ar sumokėtų palūkanas, delspinigius A. G..

Visos aptartos aplinkybės neleidžia vienareikšmiškai vertinti S. D. ir jo poziciją palaikančios liudytojos J. B. parodymų, nes jie prieštarauja nustatytai loginei įvykių sekai. Be to, paties nukentėjusiojo elgesys tiriamuoju laikotarpiu neatitinka protingumo standartų, jo pasirinkti veikimo būdai ir priemonės, kurias jis pats deklaruoja, susijusios su kitų asmenų teisių ar galimybių suvaržymu, galimos žalos padarymu ir pan.

Apygardos teismo posėdyje S. D. tvirtino, kad jis taip buvo įbaugintas A. G., kad dvejus metus darė tai, ką pastarasis liepė. Tačiau nukentėjusysis nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl ko A. G. jam kėlė tokią didelę baimę, iš kokių konkrečių A. G. veiksmų jis suprato realų pavojų sau ir savo šeimai, kad grasinimai gali būti įgyvendinti. Kaltinimu A. G. inkriminuojami veiksmai, kaltintojų manymu, patvirtinantys psichinės prievartos požymį prieš S. D. – nuolatinis skambinimas (ne mažiau kaip tris kartus) S. D. ir jo sugyventinei J. B., atvažiavimai nenustatytą kartų skaičių, bet ne mažiau kaip 10, prie S. D. namų, reikalavimas išeiti ir susitikti, telefoniniai pokalbiai 2009 m. gruodžio 28 d., apie 18 val., 2010 m. sausio 25 d. 21 val. 36 min bei 2010 m. vasario 20 d. 18 val. 14 min. tarp A. G. ir S. D. – savaime nėra pažeidžiantys įstatymų nustatytą tvarką, nėra neteisėti, už kuriuos turėtų būti baudžiama. Ir pats A. G. neneigė, kad skambindavo S. D., prašydavo atiduoti skolą, klausdavo, kada atiduos, o kai nukentėjusysis neatsiliepdavo telefonu, skambindavo pastarojo sugyventinei, nes turėjo ir jos telefono numerį. A. G. neneigė nei to, kad yra buvęs ir atvažiavęs prie S. D. namų, tačiau tikino niekada nėra stebėjęs ar kitaip sekęs S. D., jo šeimą, grasinęs susidorojimu su nukentėjusiuoju ir jo šeima, grasinęs sunaikinti turtą ir pan. Liudytoja J. B. nurodė, kad A. G. niekada nėra jos kažko reikalavęs, grasinęs ar pan. – paskambinęs prašydavo pakviesti ,,S.“, prisistatydavo ,,A.“, ji realiai net nežinojo, kas skambina, nes, kol S. D. jai 2009 metų rudenį nepapasakojo apie savo skolas, vekselius, konfliktus ji nieko nežinojo, jokių namus stebinčių, kažkaip sekančių automobilių nepastebėjo, tiesiog nekreipė dėmesio. Pasak J. B., po antstolių atsiųstų raštų, kai viską sužinojo, pasidarė labai įtari, todėl pradėjo pastebėti, kad prie jų namo stovi kažkokie automobiliai, bet, kas juose sėdėdavo ir kokiu tikslu būdavo, pasakyti negali. Akivaizdu, kad tokį patį įspūdį apie persekiojančius automobilius, stebimą privačią aplinką ir pan. susidarė ir S. D., kai J. B. papasakojo jam apie savo įtarinėjimus, kurių nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai – nenustatyti nei automobiliai, nei juose buvę asmenys, nei kokiu tikslu jie vienur ar kitur važiavo. Taigi visiškai neaišku, iš kokių įrodymų pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. G. buvo atvažiavęs ne mažiau kaip 10 kartų prie S. D. namų ir taip jį baugino, ir kuo remiantis padaryta išvada, kad A. G. skambučiai S. D. ir J. B. sukūrė bauginančio pobūdžio situaciją, jei tikslus skambučių skaičius išvis nenustatytas, o tris A. G. telefoninius pokalbius su S. D. – faktiškai po vieną per mėnesį, 2009-12-28, 2010-01-25, 2010-02-20, vertinti kaip nuolatinį psichinį poveikį nukentėjusiajam tikrai nėra pagrindo, tuo labiau, kad du iš trijų pokalbių buvo kontroliuojami teisėsaugos pareigūnų, daromi jų įrašai, ir S. D. apie tai, kaip pats apeliacinės instancijos teisme pripažino, žinojo (1 t., 65–70; 80; 85; 88–94 b. l.). Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstas išvadas dėl A. G. žodžių, frazių, išsakytų telefoninių pokalbių metu su S. D., nusikalstamo turinio. Apylinkės teismas tokias išvadas padarė neatsižvelgdamas į bendrą pokalbio kontekstą, išskyrė iš pokalbio tam tikras frazes ir konstatavo, kad, pvz., ,,...aš tave patvarkysiu pilnai, (...) po polnoi programė...“, yra grasinimas susidoroti su S. D., jo šeima (paimti žmoną, vaikus ir išvežti), paimti S. D. turtą (gyvenamąjį namą, automobilį, darbo įrankius). Visiškai nesuprantama, dėl ko apylinkės teismas padarė tokią išvadą, nes byloje užfiksuotuose pokalbiuose tarp S. D. ir A. G. neužsimenama nei apie šeimos išvežimą, nei apie S. D. turto sunaikinimą, užgrobimą ar kitokį užvaldymą. Bendras užfiksuotų pokalbių kontekstas rodo, kad A. G. reikalauja iš S. D. savanoriškai atiduoti skolą – apie 55000 Lt, priešingu atveju jis kreipsis dėl priverstinio skolos išieškojimo į antstolius, į teisėsaugos institucijas dėl S. D. baudžiamojo persekiojimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ir pan.

Kolegija konstatuoja, kad tokiomis aplinkybėmis apylinkės teismas A. G. kaltinime nurodytus veiksmus turėjo vertinti ne tik nukentėjusiosios S. D. teisių ir interesų pažeidimo aspektu, bet ir A. G. nuosavybės teisinės apsaugos požiūriu. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai garantuoja savininkui teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu; nuosavybės subjektui, savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai). Taigi A. G. kalbėjimo su S. D. tonas, A. G. pokalbio metu vartoti necenzūriniai žodžiai, žargonai ir kt. savaime nelaikytini grasinimais susidoroti su S. D. ir jo šeima, sunaikinti S. D. turtą ir pan. Asmens reikalavimas atiduoti skolą, grasinimas kreiptis į teisėsaugos institucijas, į antstolius dėl priverstinio skolos išieškojimo nelaikytini neteisėtu elgesiu, už kurį turėtų būti taikomos atitinkamos sankcijos. Faktas tas, kad A. G. reikalavimas S. D. atiduoti skolą yra kilęs iš nukentėjusiojo išduotų 2008-12-16, 2009-02-05 ir 2009-03-01 vekselių, kurių teisėtumo ir pagrįstumo S. D. neginčijo iki nagrinėjamos bylos iškėlimo (2009-12-30), net nepareiškė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Akivaizdu, kad iš S. D. civilinio proceso tvarka vykdomas priverstinis skolų išieškojimas kreditoriams pagal 8 bylas, tarp jų ir A. G., M. G. ir D. G. naudai (3 t., 168 b. l.). Vertinti šią situaciją kitaip nėra jokio protingo pagrindo.

Tiesa, pasak S. D. ir jo poziciją palaikančios liudytojos J. B., S. D. buvo priverstas pasirašyti 2009-02-05 paprastąjį neprotestuotiną 15000 Lt sumos vekselį M. G. naudai ir 2009-03-01 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 18000 Lt sumai D. G. naudai. Tačiau byloje nesurinkta jokių vienareikšmiškai vertintinų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad minėtus vekselius S. D. pasirašė 2009 m. vasarą A. G. panaudojus fizinį smurtą prieš S. D.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, faktiškai remdamasis tik S. D. ir jo sugyventinės parodymais, nustatė, kad A. G. 2009 m. liepos mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą datą ir laiku, automobilių stovėjimo aikštelėje prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, suduodamas daiktu, panašiu į pistoletą, S. D. į galvą, privertė kaip procentus nuo paskolintos 10000 Lt sumos pasirašyti 2009-02-05 paprastąjį neprotestuotiną 15000 Lt vekselį M. G. naudai ir 2009-03-01 paprastąjį neprotestuotiną 18000 Lt vekselį D. G. naudai. Šias aplinkybes kategoriškai neigė A. G., teigdamas, kad su S. D. prie kavinės ,, (duomenys neskelbtini)“ niekada nėra susitikęs, jokiu ginklu nėra nukentėjusiajam grasinęs ar pastarąjį sužalojęs, jokio ginklo iš viso neturi, jo sūnūs M. ir D. G. paskolino S. D. atitinkamas sumas, nes pastarasis to prašė, ir dėl to išdavė vekselius. Tokius A. G., D. G. ir M. G. parodymus pirmosios instancijos teismas atmetė faktiškai tik dėl to, kad jie prieštarauja, apylinkės teismo nuomone, vienodiems ir nuosekliems S. D. ir liudytojos J. B. parodymams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepritaria tokiai išvadai ir pažymi, kad tiek S. D., tiek A. G. ir atitinkamai jų pozicijas palaikantys liudytojai apie fizinio smurto naudojimą / nenaudojimą prieš S. D. nuosekliai tvirtino priešingai. Tai, kad M. G. ir D. G. yra jauno amžiaus ir dėl to apylinkės teismas iškėlė abejones, ar A. G. sūnūs išvis galėjo turėti tokias pinigų sumas, negali būti pagrindas atmesti A. G., D. G. ir M. G. parodymus. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamajame procese nei kaltinamasis, nei liudytojai savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, antra, ar D. G. ir M. G. turėjo atitinkamai 18000 Lt, 15000 Lt, ar neturėjo, galėjo turėti/neturėti dėl savo jauno amžiaus – nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiai bylai aktualu tai, ar A. G., panaudodamas fizinį smurtą, privertė S. D. pasirašyti minimus vekselius D. G. ir M. G. naudai. Vienareikšmiškai konstatuoti, kad fizinis smurtas 2009 metų liepos mėnesį prieš S. D. buvo pavartotas, šioje byloje negalima.

Jau minėta, kad apylinkės teismas S. D. ir J. B. parodymus laikė objektyviais bei teisingais ir jais rėmėsi. Tačiau nukentėjusiojo ir minėtos liudytojos parodymų turinys viso baudžiamojo proceso metu neleidžia pritarti tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį, kad liudytoja J. B. yra nukentėjusiojo šeimos narys, todėl dėl subjektyvių priežasčių gali duoti išskirtinai S. D. palankius parodymus, tuo labiau, kad apie S. D. nurodytą įvykį 2009 metų liepos mėnesį prie kavinės ,,(duomenys neskelbtini)“ ir, nukentėjusiojo aiškinimu, A. G. panaudotą fizinį smurtą ji žino tiek, kiek jai papasakojo pats nukentėjusysis. Kolegijai kyla abejonių dėl S. D. atpasakojamų aplinkybių apie A. G. smurtavimą prieš jį. S. D. viso baudžiamojo proceso metu konkrečiai negalėjo nurodyti, kokiu daiktu A. G. jam trenkė į galvą. Kreipdamasis į policiją S. D. nurodė, kad A. G. jam automobilyje trenkė daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą, vėliau ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad tas daiktas buvo panašus į pistoletą, teisiamajame posėdyje – į ginklą, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kaip, be kita ko, ir liudytoja J. B., nurodė, kad A. G. išsitraukė pistoletą, pradėjo grasinti ir trenkė juo per galvą. Iš S. D. parodymų apeliacinės instancijos teisme negalima daryti vienareikšmiškos išvados nei dėl to, kokiu daiktu A. G. jam trenkė per galvą – ,,...nebuvo laiko apžiūrėti, koks tai buvo ginklas...“, nei dėl to, kur ir kada jam buvo padarytas sužalojimas. Pasak S. D., 2009 metų liepos mėnesį, apie 14–16 val., prie kavinės ,,(duomenys neskelbtini)“, sėdint automobilyje, priekinėje keleivio vietoje, trenkdamas daiktu A. G. jam padarė žaizdą pakaušyje per galvos vidurį, todėl išsigandęs jis ir pasirašė tuos vekselius M. G. ir D. G. naudai, po to, praėjus maždaug 2 mėnesiams, jis išvyko į Švediją. Atpasakodama tas pačias aplinkybes liudytoja J. B. nurodė, kad apie tai, kas, kada ir kaip sužalojo jos sugyventinį, sužinojo vėliau – 2009 metų rudenį, kai papasakojo pats S. D., tačiau teigė, jog 2009 metų vasarą ji sutvarstė 2 cm kirstinę žaizdą sugyventinio galvoje. Pasak J. B., žaizda buvo S. D. pakaušyje, dešinėje ir tą sykį, tvarstant žaizdą, jai sugyventinis sakė, jog susižalojo pats. Faktas tas, kad apie aptariamą įvykį nei S. D., nei jo sugyventinė liudytoja J. B. teisėsaugos institucijoms nepranešė ir dėl patirto sužalojimo į medicinos įstaigą nesikreipė, todėl nėra galimybės objektyviai nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis S. D. buvo sužalotas, ar susižalojo pats ir kt. Kyla abejonių ir dėl to, ar J. B. ir S. D. pasakoja apie tą patį – 2009 metų liepos mėnesio įvykį, nes S. D. nurodė, jog į Švediją išvyko praėjus porai mėnesių po sužalojimo, o J. B., apklausiama apeliacinės instancijos teisme, teigė, jog sugyventinis į Švediją išvyko 2009 metų rugpjūčio mėnesio pradžioje – ,,...sakė, kad vyksta ieškoti darbo.“. Taip pat byloje nustatyta, kad 2009 metų vasarą J. B. dirbo direktore kavinėje ,,(duomenys neskelbtini)“, prie kurios, pasak S. D., jis buvo sužalotas, darbą baigdavo 17–18 val., todėl kyla klausimas, kodėl S. D., būdamas sužalotas – bėgo kraujas, buvo kruvina galva, ir žinodamas, kad kavinėje dirba šeimos narys, nesikreipė pagalbos iškart po įvykio, nepapasakojo iškart apie sužalojimo aplinkybes savo sugyventinei. Nepavykus pašalinti akivaizdžių abejonių apie A. G. fizinio smurto naudojimą prieš S. D. ir atitinkamai apie privertimą pasirašyti 2009-02-05 paprastąjį neprotestuotiną 15000 Lt sumos vekselį M. G. naudai ir 2009-03-01 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 18000 Lt sumos D. G. naudai, abejonės vertintinos kaltinamo asmens A. G. naudai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad byloje nėra objektyviai įrodyta, jog A. G. laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2010 m. kovo mėnesio nukentėjusiojo S. D. atžvilgiu naudojo fizinę ar psichinę prievartą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo ir tariamą M. G. bei D. G. teises ir kad padarė didelės žalos S. D. teisėms ir teisėtiems interesams. Taigi daroma išvada, kad A. G. nepadarė veikos, turinčios BK 294 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiojo S. D. pareikštas 50000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą iš nuteistojo A. G. priteisti 3630 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiojo prašymą ir iš A. G. priteisė 3630 Lt advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinio proceso metu buvo gautas nukentėjusiojo S. D. prašymas jo patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis BPK 104 str. 2 d., pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš A. G.. Kolegija pažymi, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, todėl išteisinus A. G. nėra teisinio pagrindo S. D. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti priteisti iš išteisintojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 d.,

nusprendžia:

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

S. D. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – CD laikmenas palikti prie baudžiamosios bylos medžiagos, A. G. pateiktą laikmeną grąžinti išteisintajam A. G..