Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutarties, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-2516-264/2013 pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovui bankrutuojančiais akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas BAB Ūkio bankas, atstovaujamas advokatės D. U. – F., padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirąjį skundą motyvavo tuo, kad ieškovo reikalavimas taikyti visišką restituciją negali būti laikomas net tikėtinai pagrįstu, kadangi toks gynybos būdas yra draudžiamas imperatyviomis teisės normomis. Nurodė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl buvusių prievolinių (indėlio sutarčių) santykių. Net ir pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, ĮBĮ 35 ir 87 straipsniai imperatyviai draudžia bankrutuojančiam subjektui vykdyti restituciją natūra. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė reiškiamo reikalavimo dėl visiškos restitucijos taikymo, nes tokia restitucija yra uždrausta įstatymo. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra būtinas galimo palankaus sprendimo įvykdymui, nes jei teismas ir patenkintų ieškovo reikalavimą dėl sandorio nuginčijimo, ieškovas būtų laikomas atsakovo kreditoriumi. Ieškovas yra pareiškęs kreditorinį reikalavimą bankui, o pastarasis su tokiu reikalavimu sutinka ir teiks jį bankroto bylą nagrinėjančiam teismui patvirtinti. Dėl to atsakovui nėra ir nebus jokių kliūčių įgyvendinti savo, kaip banko kreditoriaus, teises.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nutartyje daro tik nuorodą į atskirojo skundo argumentus, tačiau jokių motyvų ir teisinės argumentacijos dėl to, kodėl atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra teisėti ir pagrįsti, nepateikė. Todėl yra pagrindas teismo nutartį panaikinti dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).Nagrinėjamu atveju, anot ieškovo, restitucijos taikymas turi būti atliekamas, netaikant Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje, 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte, Bankų įstatymo 87 straipsnyje numatytos tvarkos, nes ieškiniu prašoma taikyt restituciją retrospektyviai.Teismas, nepradėjęs bylos nagrinėjimo iš esmės, nusprendė sutikti su atskirojo skundo argumentais ir tokiu būdu iš anksto nusprendė dėl bylos baigties.Kreditorinio reikalavimo pareiškimas ir jo patvirtinimas neatima ieškovui teisės ginčyti su atsakovu sudarytas terminuotojo indėlio sutartis, kaip sudarytas dėl suklydimo. Patenkinus ieškovo ieškinį ir pritaikius restituciją, ieškovo kreditorinis reikalavimas turės būti sumažintas ar ieškovas pašalintas iš kreditorių sąrašo. Priešingu atveju, ieškovas išsaugotų teisę, kaip kreditorius reikalauti išmokos bankroto byloje.Atskirajame skunde atsakovas teigia, jog banko sąskaitoje buvusios lėšos yra laikomos banko turtu, iš kurio Bankų įstatymo nustatyta tvarka bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Anot ieškovo, nagrinėjamu atveju netaikomos CK 6.892 straipsnio 3 dalis ir 6.913 straipsnio 2 dalis, nes ieškovui nesudarius ginčo sandorių, lėšos būtų likusios pas ieškovą, o ne pas atsakovą pagal banko sąskaitos sutartį.

Nepagrįstai ieškovas teigia, jog teismo nutartis yra nemotyvuota. Teismas aiškiai nurodė, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones negalima dėl to, kad nėra nustatyta privalomoji tokių priemonių taikymo sąlyga – reikalavimo dėl restitucijos tikėtinas pagrįstumas. Tai, kad atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai nėra pakartoti kelis kartus teismo nutartyje, nesudaro pagrindo teigti, kad nutartis iš viso be motyvų. Be to, nutartyje teismas aiškiai pasisakė, kad dėl to, kad tenkinus pareikštą reikalavimą dėl sandorių nuginčijimo, ieškovui nebus kliudoma naudotis banko kreditoriaus teisėmis ir dėl to nėra reikalingos laikinosios apsaugos priemonės.Ngrinėjamu atveju visiška restitucija, kaip sandorių negaliojimo pasekmė, negalima, nes ji prieštarauja imperatyvioms Bankų įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms.Visiškos restitucijos taikymas negalimas ne dėl to, kad nepagrįstas ieškovo ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o dėl to, kad ieškovo prašomos taikyti sandorio negaliojimo pasekmės (visiška restitucija) yra draudžiama kitais teisės aktais. Todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas, tenkindamas atsakovo atskirąjį skundą, iš esmės vertino faktinį ieškinio pagrindą dėl sandorio negaliojimo.Jei teismas patenkintų ieškovo reikalavimą dėl sandorio nugnčijimo, ieškovas būtų laikomas atsakovo kreditoriumi.Laikinosios apsaugos priemonės suteiktų perdėtą pranašumą ieškovui, kaip vienam iš banko kreditorių, ir tuo būtų akivaizdžiai pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra bankrutuojančio banko nenaudai.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas. Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar yra pagrindas nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo BAB Ūkio banko valdyme esančių lėšų 194 721,50 Eur sumoje areštą ir draudimą disponuoti areštuotomis lėšomis.

Ieškovas G. G. pareikštu ieškiniu, vadovaudamasis CK 1.90 straipsniu, prašo pripažinti negaliojančiomis tarp jo ir banko 2009 m. kovo 18 d. sudarytą Kaupiamojo indėlio sutartį Nr. D0211640820 ir 2009 m. kovo 23 d. sudarytą Kaupiamojo indėlio sutartį Nr. D021_l647099, taikyti visišką restituciją, įpareigojant atsakovą grąžinti ieškovui 194 721,50 Eur (672 334,39 Lt).

Pagal CK 1.90 straipsnio 3 dalies nuostatą, jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o, kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Todėl aplinkybė, kad atsakovas įgijo bankrutuojančiojo ūkio subjekto statusą, automatiškai apriboja ieškovo galimybes savo teises ginti alternatyviais teisių gynimo būdais.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad vien jo statusas (jis yra bankrutuojantis) suponuoja draudimą, pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui lėšas, nes tai prieštarautų Įmonių bankroto įstatyme nustatytai atsiskaitymo su bankrutavusios įmonės (banko) kreditoriais tvarkai (ĮBĮ 35 str.; Bankų įstatymo 87 str.). Tokios pačios nuostatos laikomasi ir apeliacinės instancijos teismo bei kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2159/2013; 2013 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1803/2013 ir kt.)

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo reikalavimas taikyti visišką restituciją negali būti laikomas tikėtinai pagrįstu, nes tokią išvadą suponuoja Įmonių bankroto ir Bankų įstatymų teisinis reglamentavimas (juose numatyti draudimai, apribojimai). Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su ieškovu, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, iš anksto nusprendė dėl bylos baigties. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, tenkindamas atsakovo atskirąjį skundą, iš esmės nevertino reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o preliminariai įvertino ieškinio reikalavimą dėl visiškos restitucijos taikymo.

Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo teiginiu, jog teismo nutartis yra nemotyvuota. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad jis sutinka su atsakovo atskirajame skunde išdėstytais argumentais, kad ieškovo reikalavimas taikyti visišką restituciją negali būti laikomas tikėtinai pagrįstu. Taigi, teismas aiškiai nurodė, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo būtent dėl to, kad prašoma taikyti visiška restitucija nėra tikėtinai pagrįsta. Be to, tai, kad atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai nėra pakartoti skundžiamos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje, nesudaro pagrindo teigti, kad nutartis iš viso be motyvų. Todėl nėra pagrindo skundžiamą teismo nutartį naikinti dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

Negalima nesutikti ir su atsakovo teiginiu, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės suteiktų pranašumą vienam iš banko kreditorių – ieškovui, o tai prieštarautų ĮBĮ nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė pats panaikinti 2013 m. rugsėjo 23 d. priimtą nutartį, kuria buvo pritaikytas atsakovo BAB Ūkio banko valdyme esančių lėšų 194 721,50 Eur sumoje areštas ir draudimas disponuoti areštuotomis lėšomis, ir ieškovo G. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui atmesti, nes ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų viešajam interesui, imperatyvioms bankroto procesą reglamentuojančioms teisės normoms. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį nepakeistą.