Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-07 · Administracinė byla Nr. I-3890-505/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-07
Bylos Nr.
I-3890-505/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01394-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
G. K., Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-3890-505/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01394-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 7 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui G. K. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas G. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 50000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. balandžio 5 d. buvo laikomas Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) karantino kameroje netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad minėta patalpa buvo 18 kv.m. ploto, joje stovėjo 4 dvigulės lovos, stalas ir du suolai, 3 spintelės ir atitvertas tualetas. Šioje patalpoje pareiškėjas gyveno su 2-3 nuteistaisiais, todėl jam gyvenamojo ploto teko tik 0,5 kv.m. Gyvenant tokiomis sąlygomis, pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, išskyrus tai, kad 1 valandą per parą buvo vedamas į lauką pasivaikščioti. Karantino kameroje apšvietimas buvo tik 120-300 lx, nors pagal higienos normas turi būti 200 lx. Minėtose patalpose nebuvo mechaninės ventiliavimo sistemos, todėl buvo drėgna ir matėsi pelėsis. 2011 m. balandžio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrį 112 sekciją, kurioje be pareiškėjo gyveno dar 3 žmonės, o gyvenamosios patalpos plotas 12,95 kv.m. Gyvenamojoje patalpoje dar yra 2 dvigulės lovos, stalas, spintelės, batų dėžė, todėl gyvenamojo ploto tenka mažiau nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma. Taip pat blogas apšvietimas, nėra mechaninės ventiliavimo sistemos, į pirtį, dušą veda vieną kartą per savaitę, į prausyklą netiekiamas šiltas vanduo, tualetuose nėra sėdimų klozetų. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė žalą – pažeminimą, psichikos sutrikimą. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas atsiliepime (b.l. 8-11) nurodė, kad su reiškėjo skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Kybartų PN atvyko 2011 m. balandžio 5 d. ir iki 2011 m. balandžio 11 d. buvo laikomas karantino sąlygomis kameroje Nr. 7, kurios plotas 15,81 kv.m., todėl vienam nuteistajam teko 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto. 2011 m. balandžio 11 d. Kybartų PN direktoriaus įsakymu pareiškėjas paskirtas gyventi į 1 būrį 105 kambarį, kurio plotas 35,82 kv.m., jame yra 12 miegamųjų vietų. 2012 m. sausio 17 d. pareiškėjas perkeltas į 1 būrį 112 kambarį, kurio plotas 12,95 kv.m., įrengtos 4 miegamosios vietos. Pareiškėjui gyvenant 105 kambaryje iki teisės aktais nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos trūko 0,12 kv.m. Tačiau ploto trūkumais atskirais laikotarpiais buvo iš dalies kompensuojamas didesniu gyvenamuoju plotu, kadangi ne visada miegsmosios vietos būna užimtos, nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi, be to,

pareiškėjas apie atsiradusias neigiamas pasekmes pateikė tik nemotyvuotus deklaratyvius teiginius, kurių nepatvirtina jokie įrodymai. Pareiškėjui gyvenant kambaryje Nr. 112, gyvenamojo ploto teko 3,2 kv.m., t. y. atitiko teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą.

Kybartų PN pradėti eksploatuoti 2006 metais, laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų. Pastatai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Tai suteikia pagrindą išvadai, kad įstaigoje esančių patalpų apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimus ir neprieštarauja svaikatai saugiai gyvenamajai aplinkai. Patalpos apšviečiamos natūraliu būdu – pro langus ir dirbtiniu būdu (liuminescencinių ar kaitrinių lempų pagalba). Kybartų PN langai pritaikyti vėdinti natūraliu būdu per langus, todėl atitinka higienos normų reikalavimus.

Kadangi dušo sietelių kiekis yra numatytas 1 sietelis 15 asmenų, konstatuojama, kad jis yra pakankamas. Nuteistiesiems yra sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę naudotis dušu pagal patvirtintą grafiką.

Kybartų PN esančių tualetų patalpos įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, todėl konstatuotina, kad tualetų patalpos įrengtos tinkamai.

Pataisos įstaigoje numatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku.

Pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui. Savo reikalavimą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad pažeidžiant nustatytus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kur nebuvo užtikrintos higieninės ir sanitarinės sąlygos.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv.m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kybartų PN nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2011 m. balandžio 11 d. buvo patalpintas į karantino kamerą Nr. 7, kurios plotas 14,43 kv.m., joje buvo laikomi 4 nuteistieji asmenys, todėl vienam asmeniui teko 3,6 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 13).

Kybartų PN direktoriaus 2011 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 6-16/41 „Dėl nuteistųjų priskyrimo paprastajai grupei ir suskirstymo į būrius bei kambarius“ pareiškėjas G. K. paskirtas į 1 būrį, gyvenamąjį kambarį Nr. 105 (b.l. 16). 1 būrio kambario Nr. 105 plotas yra 35,82 kv. m., joje įrengta 12 miegamųjų vietų (b.l. 28), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (t. y. 35,82/12), vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,9 kv.m.

Kybartų PN direktoriaus 2012 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 6-16/7 „Dėl nuteistųjų priskyrimo paprastajai grupei ir suskirstymo į būrius bei kambarius“ pareiškėjas G. K. perkeltas į 1 būrį, gyvenamąjį kambarį Nr. 112 (b.l. 18-19). 1 būrio kambario Nr. 112 plotas yra 12,95 kv. m., joje įrengta 4 miegamosios vietos (b.l. 11, 28), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (t. y. 12,95/4), vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,2 kv.m.

Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2012 m. sausio 17 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,12 kv. m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, t. y. buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog Kybartų PN namų kameroje buvo nepakankamas apšvietimas, neveikė ventiliacijos sitema, į dušą vedė tik vieną kartą per savaitę, tualete nėra sėdimų kozetų.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir

teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pagal minėtos Higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog Kybartų PN langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu per langus (b.l. 26), todėl atmestinas pareiškėjo teiginys dėl netinkamos ventiliacijos.

Atsakovo į bylą pateikti įrodymai, t. y. pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktai, ūkio skyriaus tarnybinis pranešimas (b.l. 20-25, 26-27) patvirtina, kad Kybartų PN pradėti eksploatuoti 2006 metais laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų. Pastatai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. gruodžio 15 d. „Pripažinimo tinkamais naudoti aktu“ ir 2006 m. birželio 14 d. „Pripažinimo tinkamais naudoti aktu“ Nr. AS4-52. Atsakovo teigimu nuo pataisos namų eksploatacijos pradžios santykinė oro drėgmė, oro ventiliacija patalpose nepakito.

Taip pat pareiškėjas neturtinę žalą siejo su netinkamu Kybartų PN kamerų apšvietimu. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad natūralus apšvietimas susijęs su pastato rekonstrukcija, todėl Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikytini. Patalpos apšviečiamos natūraliu būdu – pro langus ir dirbtiniu būdu (liuminescencinių ar kaitrinių lempų pagalba).

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Kybartų PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, drėgmės, dušų ir tualetų netinkamo įrengimo. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, drėgmės, dušų ir tualetų netinkamo įrengimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, drėgmės, dušų ir tualetų netinkamo įrengimo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat sieja su aplinkybe, jog pataisos namuose suteikiama galimybė tik vieną kartą per savaitę praustis duše po šiltu vandeniu.

Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baudos ar drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 222 punktas taip pat numato, jog nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti. Higienos normos HN 76:2010 68 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Taigi, minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę (vieną valandą kasdien) ir nuteistųjų teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis kūną po dušu, įtvirtina Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas bei poįstatyminiai aktai.

Pareiškėjas neneigia ir pats pripažįsta, kad jam buvo užtikrinama teisė kasdien ne mažiau nei po 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore ir ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis po šiltu dušu, todėl, konstatuotina, kad Kybartų pataisos namų administracijos veiksmai, užtikrinant galimybę pareiškėjui vieną valandą pasivaikščioti gryname ore ir vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Minėtas ribojimas negali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis žmogaus orumą ar viršijantis sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė jo pažeminimu, sutrikusia psichika. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo bausmės atlikimo sąlygų Kybartų PN vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, o tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kybartų PN nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2012 m. sausio 17 d. neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismo vertinimu, pareiškėjas tam tikrą laikotarpį buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, be to, ploto trūkumas buvo labai nežymus (0,12 kv.m.). Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis į bylą nepateikta. Taigi, teismas įvertinęs paminėtas aplinkybes sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85- 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. K. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo G. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė