- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-15
- Bylos Nr.
- 1A-726-81-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-63-1-00164-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Cemnolonskienė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Arvydas Stankus
- Nuteistasis
- E. J.
- Nukentėjusysis
- K. V.
Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-726-81/2010
Teisėjas R.Juodis Proceso Nr. 1- 63-1-00164-2010-5;
2010 m. gruodžio 15 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam E. J., nuteistojo gynėjai Ingridai Maldeikienei teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. nuteistas už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –LR BK) LR BK 138 str. 1 d. padarymą laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams.
Iš E. J. nukentėjusiojo naudai priteista 1000 lt (vienas tūkstantis litų) neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
E. J. už nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 4 d. apie 17.00 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini), dėl menkavertės priežasties – anksčiau įvykusio žodinio konflikto, sudavė ranka ir spyrė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam K. V. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jam poodinę kraujosruvą kaklo dešinėje, III kaklinio stuburo slankstelio panirimą, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, pilvo ir krūtinės dešinės pusės sumušimus, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. J. apeliaciniu skundu prašo švelninti skirtą bausmę, nesutinka su priteistu ieškiniu, teigia, jog nukentėjusysis su tėvais ieškinio atsisakė. Apeliantas nurodo, jog teismas atsižvelgė tik į sunkinančią atsakomybę aplinkybę, nenurodė atsakomybę švelninančių aplinkybių, ir teismas skyrė realią laisvės atėmimo bausmę tik atsižvelgdamas į praeities nusikaltimus.
Kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, proceso dalyvių nuomones: nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų patenkinti, prokurorės, prašiusios apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas turi būti atmestas.
Nuteistasis prašo skirti švelnesnę bausmę, nes mano, jog teismas atsižvelgė tik į jo praeitį, atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Šis skundo argumentas nepagrįstas , todėl atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone bausmė nuteistajam skirta teisingai.
Bausmės paskirtį įvardija LR BK 41 str., svarbu nustatyti, kokia bausmė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų padarymo, tokiu būdu asmuo bus pakankami nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
Teismas skirdamas ir individualizuodamas bausmę nuteistajam įvertino visas LR BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes - nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, konkrečias nusikalstamos veikos aplinkybes, nuteistojo pavojingumą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Parinkdamas bausmė rūšį nuteistajam teismas atsižvelgė į tai, kad E. J. praeityje teistas šešis kartus ir tai neigiamai charakterizuoja jo asmenybę bei apibūdina didesnį asmens pavojingumą, o į šias aplinkybes teismui privalu atsižvelgti skiriant ir individualizuojant bausmę. Be to, nauja tyčinė smurtinė nusikalstama veika padaryta neišnykus ir nepanaikintam ankstesniam teistumui taip pat už tyčinius nusikaltimus. LR BK 27 straipsnis nustato, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. LR BK 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus tai, kad E. J. anksčiau teistas šešis kartus, naują tyčinį nusikaltimą padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo už tyčinius nusikaltimus, teisėjų kolegijos manymu E. J. pagrįstai skirta reali laisvės atėmimo bausmė, nes šios aplinkybės, o taip pat ir tai, kad E. J. baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai, teisėjų kolegijos manymu neduoda pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant bausmės vykdymą, ir neduoda pagrindo manyti, jog atidėjus bausmės vykdymą būtų galima pasiekti, jog E. J. nedarytų naujų nusikalstamų veikų bei laikytųsi kitų įstatymų.
Nustatydamas paskirtosios bausmės dydį pirmosios instancijos teismas įvertino padarytos veikos pavojingumą, tai, kad veika tyčinė smurtinė, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, padaryta apsvaigus nuo alkoholio, be to, priešingai nei nurodo nuteistasis savo skunde, teismas pagrįstai atsakomybę švelninančia aplinkybe laikė tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teismas taip pat įvertino ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o būtent tai, kad nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. LR BK 61 str. 2d. įtvirtinta nuostata, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas bausmės dydį šių taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino anksčiau aptartų aplinkybių visumą, kiekvienos iš jų reikšmę nustatant bausmės dydį ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę žymiai mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (daugiau nei 1,5m. laisvės atėmimas) ir artimą minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui, kuris yra 3 mėnesiai. Atsižvelgiant į tai, kad net ir esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei bei neigiamai charakterizuojami asmenybei, teismas skyrė bausmę žymiai mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl teisėjų kolegijos manymu pirmosios instancijos teismas nustatydamas bausmės dydį pakankamai atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę skirdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį, ir dar kartą atsižvelgti į ją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nėra teisinio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms skundo argumentas, jog teismas nenurodė ir neatsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, o tik į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nepagrįstas ir turi būti atmetamas.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į padaryto nusikaltimo bei paties nuteistojo pavojingumą, E. J. paskirtoji bausmė yra teisinga ir tinkama realizuoti LR BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.
Šalies argumentai
Nuteistasis skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad nuteistasis turi du mažamečius vaikus, tačiau pažymėtina, jog ši aplinkybė nuteistajam nesutrukdė ir jo nesulaikė nuo nusikalstamos veikos padarymo. Be to, šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats turėdamas nepilnamečių vaikų nuteistasis sumušė nepilnametį nukentėjusįjį dėl menkavertės dingsties. Taip pat teisėjų kolegija mano, jog paskirtoji bausmė ir jos vykdymo metu kylantys apribojimai bei jų trukmė, atitinka proporcingumo reikalavimus siekiant nubausti nuteistąjį ir kartu nepažeisti jo kitų teisėtų interesų ir šie apribojimai savo pobūdžiu ir trukme yra būtini apginti viešąjį interesą. Be to byloje nėra duomenų patvirtinančių šią nuteistojo nurodytą aplinkybę bei nėra duomenų patvirtinančių, kad nuteistasis rūpinosi ir išlaikė savo vaikus, bei duomenų, patvirtinančių, kad dėl šios bausmės paskyrimo nebūtų kam pasirūpinti šiais nepilnamečiais vaikais. Dėl nurodytų motyvų šis nuteistojo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Nuteistasis taip pat nesutinka su priteistu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti, nes teigia, jog ieškinio nukentėjusysis ir jo tėvai atsisakė. Atsakydamas į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nukentėjusysis yra nepilnametis, todėl jo interesus turi teisę ir pareigą atstovauti nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai arba prokuroras. Nors nepilnametis nukentėjusysis ir jo įstatyminiai atstovai civilinio ieškinio ginant nepilnamečio interesus nepareiškė, tačiau byloje LR BPK 117 straipsnio pagrindu civilinį ieškinį gindamas nepilnamečio nukentėjusiojo K. V. interesus ir vykdydamas savo pareigą civilinį ieškinį pareiškė prokuroras. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso /toliau-LR CK/ 6.283 str. 1 d. įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo. Be turtinės, šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.
Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją vadovaudamasis LR CK 6.250 str. 2 d., kuri įtvirtina, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis buvo sumuštas ir jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iš byloje esančios medicinos specialisto išvados matyti, jog smūgiuota į gavos sritį, sužalojimai padaryti įvairiose kūno vietose, padarytas lengvas galvos smegenų sukrėtimas, stuburo slankstelio sumušimas, pilvo ir krūtinės dešinės pusės sumušimas, todėl suprantama, jog nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą bei neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos kompensacijos dydį pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dvasiniai išgyvenimai sukėlė liekamąjį sveikatos pakenkimą, įvertino kitas aplinkybes ir teisėjų kolegijos manymu pagrįstai nustatė priteistiną neturtinę žalą-1000 litų.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.