- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-31
- Bylos Nr.
- A-575-2065-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Lietuvos
- Pareiškėjas
- M. R.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovei Danguolei Kurčikovienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. ir atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (reorganizuota iš Viešosios policijos apsaugos tarnybos, b. l. 47) (toliau – ir Institucija) ir Lietuvos valstybės jo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – 499,22 Lt. Paaiškino, kad dirba Viešosios policijos apsaugos tarnybos Vilniaus skyriaus Reagavimo rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio 1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) neturi savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso), todėl pagal analogiją taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei ir tinkamas atsakovas šioje byloje gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl Institucijos, kaip darbdavio, netinkamo jo darbo užmokesčio apskaičiavimo, todėl Institucija taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 25-27) paaiškino, kad jis, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog valstybės tarnautojo atžvilgiu darbdavio vaidmenį atlieka valstybė. Atkreipė dėmesį, kad Institucijai skirtų asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), kurio pareigos yra susijusios su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 56-57) atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovė prašė taikyti senaties terminą nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. vasario 28 d.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 22-23) pažymėjo, Valstybės tarnybos įstatymas ir Vidaus tarnybos statutas statutiniams valstybės tarnautojams skirtingai nustato priedų ir priemokų dydį. Teigė, kad sprendžiant klausimą dėl darbo apmokėjimo tvarkos atsakovai privalėjo vadovautis Vidaus tarnybos statutu. Todėl pareiškėjas savo skundo teisiniu pagrindu nepagrįstai nurodė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį.
Atsakovas Lietuvos valstybė, kurią atstovavo Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 56-57).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 59-62) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteisė 261,64 Lt, likusioje dalyje skundą atmetė. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui. Teismas įvertino, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo darbuotoją ar tarnautoją sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstatavo, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas M. R. į teismą dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2009 m. kovo 9 d., todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovė teisminio nagrinėjimo metu prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjui priteistinas neišmokėtas darbo užmokestis už trejus metus (Darbo kodekso 298 str.).
III.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 68-70), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Nurodo, kad Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsniu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Paaiškina, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Prieina prie išvados, kad šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuris turi įstatymų nustatytas pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Todėl teismas turėtų išspręsti klausimą ir dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus, kad Institucija turėtų finansinę galimybę sumokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pagal kurį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto.
Pareiškėjas M. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72-74), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės jo darbo užmokesčio nepriemoką – 499,22 Lt. Pažymi, kad pagal Darbo kodekso 298 straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau nei trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra numatytas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2009 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1030/2009 ir kt. Pažymi, kad laikotarpiai, kurias darbuotojui buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, taip pat gali būti sumuojami, pasirenkant finansiškai palankiausius laikotarpius, tačiau bendra susumuota trukmė negali viršyti trejų metų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A759-859/2009. Nurodo, kad pagal Institucijos pateiktą pažymą už 2004-2009 metus ir remiantis DK 298 straipsniu, turėtų būti priteistina darbo užmokesčio dalis, kuri apskaičiuotina taip: 50,43 Lt už 2004 m. vasario mėnesį, + 89,52 Lt už 2005 m. kovo mėnesį + 20,70 Lt už 2006 m. gegužės, gruodžio mėnesius + 97,63 Lt už 2007 m. rugpjūčio mėnesį + 240,94 Lt už 2008 m. birželio mėnesį, viso 499,22 Lt. Mano, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Remiasi CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta generalinio delikto doktrina, kuri reiškia, kad bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jeigu žalą padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė negalima. Pažymi, kad bet kokie Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Todėl Seimo kaltė priimant minėtą įstatymą kvalifikuotina kaip neatsargumas. Be to, CK 6.271 straipsnio 1 dalis numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės. Daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga. Negauta darbo užmokesčio dalis, pareiškėjo manymu, yra patirti nuostoliai, kurių dydis lygus jo negautoms pajamoms. Todėl abu atsakovai turi atsakyti solidariai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 77-78) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad vertinant pareiškėjo skundų reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia buvo būtina išsiaiškinti pareiškėjo dirbto darbo pobūdį, pareigas, kurias pareiškėjas privalėjo atlikti, koks buvo jo darbo ir poilsio režimas. Nesutinka, jog Institucija nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad įstatymas ar kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Analizuodamas Konstitucijos 6, 7 ir 102 straipsnius darė išvadą, kad kol nustatyta tvarka nepripažinta, jog VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, ši nuostata yra teisėta ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Institucija, skaičiuodama ir išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 81-82), kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad Institucijos atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjui priteistinas neišmokėtas darbo užmokestis už trejus metus (DK 298 str.), skaičiuojant atgal nuo skundo padavimo dienos. Atkreipia dėmesį, kad teismas turėtų išspręsti klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką skirti asignavimus darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti. Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti pirmosios instancijos sprendimą prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, nes biudžete turi būti numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai netenkintini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2004-2008 metus pareiškėjui M. R. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, o ne Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Kadangi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atstovė prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 56-57), pareiškėjui priteistinas neišmokėtas darbo užmokestis už trejus metus, skaičiuojant atgal nuo skundo padavimo dienos. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktomis pažymomis apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 6, 28-31), darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.