Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. L., kaip nepadaręs nusikaltimo, išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB ,,duomenys neskelbtini“ (įmonės kodas ,,duomenys neskelbtini“, adresas ,,duomenys neskelbtini“, Šiauliai) direktoriumi, nuo 2004-01-01 iki 2005-09-10 pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str., būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, atskaitomybės pateikimą, apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. įtvirtintą nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais – tai yra apskaitos dokumentais neįformino ir apskaitoje neparodė pardavėjai-vadybininkei N. N. nuo 2004-09-21 iki 2005-08-08 papildomai išmokėto 2435 Lt atlyginimo ir dėl to tyrimo metu iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės turto už 2004 – 2005 metus.

Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d. ir paskirti jam 80 MGL (10000 Lt) baudą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atmetė N. N. parodymus ir daiktinį įrodymą – sąsiuvinį ,,užsakymai“, nesirėmė specialisto išvada, nes būtent minėti įrodymai patvirtina, jog A. L. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį padarė nepagrįstas išvadas, kad liudytojos N. N. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje yra nevienodi, todėl keliantys abejonių. Nurodoma, kad nuosprendyje teismas nepaminėjo tos aplinkybės, kad N. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog gaudavo neoficialų atlyginimą už parduotus baldus nuo 3 iki 10 proc., ir išvardino visas neoficialias sumas nuo 5 iki 50 Lt, o teisme parodė, kad susitarimas, kokį procentą ji gaus už parduotą baldą, buvo apytikslis, ir nurodė, kad su direktoriumi buvo sutarta, kokią sumą pinigų už kurį parduotą baldą ji gaus papildomai, todėl jokių papildomų skaičiavimų nereikėjo. Be to skunde teigiama, kad teismas neteisingai konstatavo, jog N. N. negalėjo nurodyti, kas pliuso ženklu pažymėdavo Užsakymų sąsiuvinyje apie išmokėtą neoficialų atlyginimą, nes ji viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad mokėtiną sumą sąsiuvinyje nurodydavo ji, o išmokėdamas tą sumą pliuso ženklu ant skaičiaus pažymėdavo A. L..

Taip pat skunde nurodoma, kad teismas, konstatuodamas, jog N. N. konfliktavo su A. L., nepagrįstai rėmėsi prieštaringais liudytojos B. S. parodymais teisiamajame posėdyje, nelygino jų su ikiteisminio tyrimo metu jos duotais parodymais, kurie yra iš esmės prieštaringi, keliantys abejonių, nes A. L. yra jos darbdavys. Be to, byloje nenustatyta, kad N. N. už drausmės pažeidimus buvo skiriamos nuobaudos, kad iš jos atlyginimo buvo išskaičiuojamos pinigų sumos už pokalbius telefonu. Priešingai, pats A. L. patvirtino, kad N. N. iš darbo buvo atleista savo noru, dėl atleidimo iš darbo ar neišmokėto atlyginimo po to jokių pretenzijų nereiškė.

Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai vertino vien tą aplinkybę, kad daiktiniame įrodyme – Užsakymų sąsiuvinyje - aštunta grafa nėra niekaip įvardinta ir neišsamiai ištyrė kitus įrašus, negretino jų su kitais bylos duomenimis. Teigiama, kad N. N. nurodyti įrašai (skaičiai, apskritimai, kryželiai) yra nevienodo dydžio, įrašyti grafoje be pavadinimo bei keliose grafose ,,Liko mokėti“ ir ,,Pastabos“, įrašyti pieštuku, o keliose vietose ir rašikliu, ir tai tik patvirtina šių įrašų autentiškumą ir surašymą skirtingu laiku. Taip pat nurodoma, kad pats A. L. teigė, jog tikrindavo tą sąsiuvinį, darydavo jame įrašus, tačiau negalėjo paaiškinti, kam buvo reikalinga grafa be pavadinimo, ir ką reiškia jame surašyti skaičiai, kada jie atsirado, nors nustatyta, kad įrašus sąsiuvinyje darė tik A. L. ir N. N..

Be to, skunde nurodoma, kad neginčijamas faktas tas, jog po to kai N. N. nebepildė sąsiuvinio, po 2005-06-14, jį pildė pats A. L. ir nuo to laiko nebeliko grafos be pavadinimo, kadangi nebereikėjo mokėti pardavėjai papildomų sumų už parduotus baldus.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis A. L. ir jo gynėjas advokatas P. Labanauskas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. Apylinkės teismo išvados sprendžiant jo kaltės klausimą, kolegijos nuomone, yra pagrįstos, atitinkančios bylos aplinkybes.

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, pateikdamas savitą liudytojos N. N., išteisintojo A. L. parodymų vertinimą, daiktinio įrodymo – Užsakymų sąsiuvinio - analizę ir remdamasis specialisto išvada.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad dėl esminių aplinkybių liudytojos N. N., išteisintojo A. L. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nekito – N. N. teigė, kad A. L. jai mokėjo papildomą atlyginimą, o A. L. tai neigė. Esant tokiai situacijai, būtina atkreipti ypatingą dėmesį į kitus bylos duomenis, į detales, kurios neginčijamai patvirtintų ar paneigtų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės priimant sprendimą.

Apklausiama teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoja N. N. parodė, kad darbo sutarties sudarymo metu ji su direktoriumi A. L. susitarė, jog už kiekvieną parduotą baldą jai bus mokamas neoficialus priedas prie nustatyto atlyginimo ( 1t., b. l. 135; 136-137; 146-148, 2 t., b. l. 97-100). Liudytoja kelis kartus skirtingai nurodė, kaip buvo susitarta apskaičiuoti sumą pinigų, kurią A. L. papildomai mokės. Ikiteisminio tyrimo metu N. N. nurodė, kad prieš pradedant dirbti A. L. nurodė, jog jai papildomai mokės 3-10 procentų nuo parduoto baldo vertės, o teisiamajame posėdyje liudytoja tvirtino, kad buvo nustatytos konkrečios sumos – nuo 5 iki 50 litų, priklausomai nuo parduoto baldo rūšies (t. 2; b. l. 97). Tokiu būdu liudytojos N. N. parodymai apie susitarimo dėl papildomo, įmonės buhalterinėje apskaitoje nefiksuoto atlyginimo mokėjimo esminę aplinkybę - šio papildomo atlyginimo dydį - yra nenuoseklūs, todėl N. N. parodymai turi būti vertinami visumoje su kitais bylos duomenimis.

Liudytoja N. N. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad jos ir direktoriaus iniciatyva buvo vedamas užsakymų sąsiuvinis, kur ji žymėdavo sumas pinigų – nuo 5 iki 50 litų, kurias vėliau jai sumokėdavo direktorius A. L.. Liudytoja nurodė, kad sąsiuvinį vesdavo ji, t. y. braižydavo grafas, darydavo įrašus visose grafose išskyrus aštuntoje, nes joje įrašus darydavo ir A. L.. N. N. teigimu, užsakymų sąsiuvinio lapuose, aštuntoje, neįvardintoje, grafoje ji skaičiais nuo 5 iki 50 žymėdavo sumas pinigų, kurias, pagal susitarimą, A. L. jai turėdavo išmokėti. Pasak N. N., A. L., išmokėjęs priedą už parduotą baldą, aštuntoje grafoje nurodytą skaičių užbraukdavo kryželiu. A. L. neneigė žinojęs apie tokio sąsiuvinio egzistavimą ir nurodė, kad tokį sąsiuvinį savo pačios patogumui užsivedė ir vėliau vedė N. N. savo iniciatyva, kad jis taip pat darydavo jame įrašus, tačiau ką reiškia nurodyti skaičiai apibraukti apskritimu ir pažymėti pliuso ženklu, paaiškinti negalėjo. Ikiteisminio tyrimo metu N. N. taip pat tvirtino, kad sąsiuvinį užsivedė savo iniciatyva ir vedė savo patogumui (t. 1; b. l. 135), todėl yra logiškas A. L. paaiškinimas, kad jis nežinojo, ką reiškia pieštuku įrašyti skaičiai grafoje be pavadinimo. Tai, kad nuo 2005-06-14, kuomet sąsiuvinį pradėjo pildyti pats A. L., nebeliko grafos be pavadinimo ir pieštuku pažymėtų, perbrauktų skaičių joje, nepatvirtina to fakto, kad nuo tada N. N. nebereikėjo mokėti papildomų pinigų ir todėl tai nebuvo žymima. Kaip buvo minėta, N. N. pati braižė grafas ir savo patogumui darė įrašus sąsiuvinyje, todėl logiška, kad pradėjus tą patį sąsiuvinį, kaip pagalbinę priemonę, naudoti kitam asmeniui, tas asmuo jį pildo savaip – darydamas jam reikalingus įrašus.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir aptartų liudytojos N. N. parodymų neginčijamai nepatvirtina ir sąsiuvinyje (priedas Nr. 1) padaryti įrašai. N. N. teigimu, būtent, aštuntoje grafoje ,,be pavadinimo” ji įrašydavo sumas pinigų, kurias pagal susitarimą jai kaip priedą neoficialiai mokėjo A. L., tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad kai kuriuose sąsiuvinio lapuose tokios grafos visai nėra (pvz. 6; 18-20; 25-29 lapuose), o pieštuku įrašyti skaičiai, kurie apibraukti apskritimu ir pažymėti pliuso ženklu įrašyti kitose grafose – ,,Liko mokėti” ar ,,Pastabos”. Kai kuriuose lapuose pieštuku pažymėtame apskritime nėra įrašyta jokio skaičiaus, apskritimas tik pažymėtas pliuso ženklu (pvz. 24-26 lapuose), kas paneigia N. N. teiginį, kad sąsiuvinyje A. L. pliuso ženklu pažymėdavo jai išmokėto papildomo atlyginimo sumas. Be to, sąsiuvinyje padaryti įrašai neginčijamai nepatvirtina liudytojos N. N. teiginio, kad sąsiuvinyje pažymėti, apibraukti skaičiai reiškia pinigų sumas litais, nes prie skaičių tai nenurodyta, o kai kuriuose lapuose prie nurodyto, apskritimu apibraukto ir pliuso ženklu pažymėto skaičiaus nurodytas ženklas ,,w” (pvz. 25-28 lapuose), kas iš esmės neatitinka nustatyto Lietuvos Respublikos piniginio vieneto žymėjimo.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, t. y., į tai, kad liudytojos N. N. parodymai dėl esminių aplinkybių bylos tyrimo eigoje nebuvo nuoseklūs, ką reiškia Užsakymų sąsiuvinyje neįvardintoje grafoje įrašyti skaičiai, galima spręsti tik iš N. N. parodymų, sąsiuvinyje įrašus apie, anot N. N., jai mokėtą papildomą atlyginimą darė pati N. N., skaičiai įrašyti pieštuku, kai kurie iš jų taisyti, ir nesant kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių N. N. parodymus, šios liudytojos parodymai negali būti laikomi patikimais, dėl ko daroma išvada, jog vien liudytojos N. N. parodymai ir jos padaryti įrašai Užsakymų sąsiuvinyje neginčijamai nepatvirtina, jog A. L. mokėjo N. N. papildomą įmonės buhalterinėje apskaitoje nefiksuotą atlyginimą.

Kolegija pažymi, kad specialisto išvada(t. 1, b. l. 29-56), į kurią apeliuoja prokuroras, yra surašyta remiantis liudytojos N. N. parodymais ir tyrimui pateikto anksčiau aptarto sąsiuvinio duomenimis. Tai patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta specialistė N. S., teigdama, kad tik remiantis N. N. apklausa ir pateikto sąsiuvinio įrašais, įmonėje negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, o nevertinant sąsiuvinyje esančių įrašų, N. N. atlyginimas buvo apskaičiuotas teisingai, buhalterinė apskaita įmonėje buvo tvarkoma tvarkingai, ir buvo galima nustatyti bendrovės turtą (t. 2; b. l. 111-112). Tokiu būdu, nesant pagrindo Užsakymų sąsiuvinyje esančių įrašų ir liudytojos N. N. parodymų vertinti kaip patikimų ir neabejotinai patvirtinančių A. L. kaltę, negalima remtis ir specialisto išvada, nes jos rezultatai pateikti abejonių keliančių informacijos šaltinių pagrindu.

Tokiu būdu, nesant byloje patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog A. L. pardavėjai-vadybininkei N. N. nuo 2004-09-21 iki 2005-08-08 papildomai išmokėjo 2435 Lt atlyginimo ir to neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagal LR BK 222 str. 1 d. A. L. išteisino pagrįstai.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad N. N. konfliktavo su A. L.. Kolegija mano, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, patvirtinančių tokią aplinkybę, tačiau konkrečiu atveju, nesant duomenų neabejotinai patvirtinančių A. L. kaltę, konflikto tarp N. N. ir A. L. fakto nustatymas neįtakoja teismo sprendimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio atmesti.