Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-346-245/2016

Teisėja Indrė Petrokienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-66529-2015-9

2016 m. birželio 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Olego Šibkovo ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistojo J. K. gynėjui advokatui Gintautui Malaveckui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., ir nubaustas 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausme. Bausmę paskirta atlikti areštinėje.

Į bausmės laiką įskaitytas J. K. laikino sulaikymo laikas nuo 2015-12-03 iki 2015-12-04.

Kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios R. K., nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2015-12-03, apie 13.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kambaryje kilusio konflikto su sutuoktine R. K. metu, sugriebė jai kaire ranka už kaklo ir pradėjo ją smaugti, dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata, kas pasireiškė kraujosruva dešinio žando srityje, pereinant į kaklo dešinę pusę.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. J. K. neigia sumušęs savo sutuoktinę R. K., todėl prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką, skirdamas J. K. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje.

Teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas J. K. kaltu rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė, išanalizavo ir įvertino įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti ir ar gauti įstatymo nustatyta tvarka. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir šių įrodymų visuma. Aukštesnės instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nenustatė.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas neneigia, kad 2015-12-03, apie 13.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sukonfliktavo su sutuoktine R. K.. J. K. apeliaciniame skunde taip pat pripažįsta, kad buvo patempęs žmonos megztinį ties kaklu, tačiau kontakto su kaklu nebuvo, tikslo sukelti sutuoktinei skausmą jis neturėjo, paraudimai ant R. K. kaklo galėjo susidaryti dėl šiurkščios megztinio medžiagos. Pažymėtina, jog šios versijos pateikimas atsirado tik apeliaciniame skunde, nuteistojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Pirmosios apklausos metu J. K. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, parodydamas, kad įvykio dieną buvo neblaivus ir supykęs dėl dingusio jam priklausančio auksinio žiedo. Dėl to ėjo aiškintis pas žmoną, konflikto metu vartojo necenzūrinius žodžius, buvo sugriebęs sutuoktinei už vilkimo megztinio ties kaklu ir kiek patempęs, bet ranka už kaklo neėmė ir nesmaugė (b. l. 49-50). Antrosios apklausos metu, kurioje dalyvavo ir nuteistojo advokatas, J. K. savo kaltę pripažino visiškai, patikslino, kad konflikto su žmona metu buvo suėmęs šiai už kaklo, todėl galėjo jai sukelti fizinį skausmą (b. l. 54-55). Advokatas jokių papildymų ar pastabų nepateikė. Tai, jog smurtavo prie sutuoktinę, nuteistasis patvirtino ir teismo posėdžio, kuriame buvo sprendžiamas kardomosios priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, metu (b. l. 58). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog bylą kontroliavęs prokuroras nusprendė procesą užbaigti teismo baudžiamuoju įsakymu. Apie tai buvo informuotas J. K., kuris su minėtu sprendimu sutiko, taip pat sutiko su prokuroro siūlymu dėl bausmės rūšies ir dydžio, t. y. 9 mėnesiai laisvės atėmimo, privalant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos (b. l. 64-66, 67-68). Tačiau apylinkės teismas, įvertinęs kaltinamojo asmenybę, nusprendė, kad siūlomos bausmės dydis ir rūšis nėra teisinga, todėl parinko griežtesnę bausmę – 40 parų areštą. Tuomet J. K. pareikalavo surengti bylos nagrinėjimą teisme, tačiau savo prašyme akcentavo tik jam per griežtą paskirtą bausmę. Pažymėtina, jog savo kaltės jis neneigė, atkreipė dėmesį tik į tai, kad niekada nebūtų sutikęs užbaigti proceso teismo baudžiamuoju įsakymu, jeigu jam būtų siūloma arešto bausmė (b. l. 80). Surengus teisiamąjį posėdį, J. K. pateikė versiją, jog buvo suėmęs tik už žmonos megztinio kaklo srityje, pasuko į kairę pusę, kad žmona išklausytų. Nuteistasis teigė supratęs, jog sutuoktinė galėjo jausti skausmą, tačiau to nesiekė. Visi aukščiau aptarti apelianto parodymai, jų prieštaringumas, patvirtina, kad jis naudojo smurtą R. K. atžvilgiu, tačiau tarp to, ką jis laiko smurtu, ir to, kokie veiksmai iš tiesų buvo atlikti, yra neatitikimų.

Nepaisant nenuoseklių nuteistojo parodymų, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo išsamūs ir neprieštaringi, todėl jais abejoti teismas neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog apie galimai nusikalstamos veikos padarymą policijos komisariatui buvo pranešta iš karto po įvykio. R. K. protokolą-pareiškimą priėmusiam asmeniui paaiškino, kad jos atžvilgiu vyras J. K. panaudojo fizinį smurtą, suimdamas kaire ranka jai už gerklės. Dėl to jai pradėjo trūkti oro, labai skaudėjo (b. l. 5). Tą pačią dieną liudytoja apklausta R. K. detalizavo protokole-pareiškime nurodytas aplinkybes. Nukentėjusioji pažymėjo, kad sutuoktinis įvykio metu buvo neblaivus, keikė ją necenzūriniais žodžiais. Ji norėjo visa tai įrašyti į diktofoną, tačiau J. K., priėjęs prie jos, kaire ranka suėmė už gerklės ir suspaudė. Nors tai truko neilgai, tačiau ji juto fizinį skausmą, labai išsigando, išbėgo iš namų į kiemą ir paskambino dukrai, kuri informavo bendrąjį pagalbos centrą (b. l. 18). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji savo poziciją šiek tiek sušvelnino, teigdama, jog smaugimo veiksmo nebuvo ir ji juto daugiau išgąstį nei skausmą, vis dėlto, R. K. pažymėjo, kad sutuoktinis sugriebė ją už megztinio kaklo. Taigi nors nukentėjusioji su sutuoktiniu šiuo metu palaiko gerus santykius, pykčio J. K. nelaiko, tačiau tai nėra pagrindas atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės. Specialisto išvadoje Nr. G3324/2015(02) konstatuota, kad R. K. nustatyta kraujosruva dešinio žando srityje, pereinanti į kaklo dešinę pusę. Sužalojimas galėjo būti padarytas daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir/arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais). Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu, sužalojimas laikomas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas galėjo būti padarytas vieno (ar daugiau) kontakto (-ų). Taigi neteisėtais J. K. veiksmais yra sukelti BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai.

Apeliaciniame skunde J. K. prašo apklausti jo dukrą E. K., kuri įvykio dieną iškvietė policijos pareigūnus ir inicijavo ikiteisminį tyrimą bei ekspertą, pateikusį specialisto išvadą, kadangi šio asmens apklausa galėtų išsklaidyti abejones dėl nukentėjusiosios sužalojimų pobūdžio bei padarymo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių prašymų įgyvendinimui nenustatė pagrindo. Analizuojamo įvykio aplinkybių bei eigos nematė nei vienas pašalinis asmuo. E. K. įvykio metu nebuvo namuose, ji negirdėjo ir nematė motinos atžvilgiu panaudoto smurto aplinkybių. Todėl jos apklausa nepadėtų nei patvirtinti, nei paneigti įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių. Tačiau tai, jog iš karto po motinos skambučio dukrai, ši nedvejodama skambino bendrajam pagalbos centrui ir kvietė policiją, rodo, jog motinos pasakojimas apie patirtą smurtą jai pasirodė realus ir nekeliantis abejonių.

Specialisto išvadą pateikusio teismo medicinos eksperto apklausa taip pat nėra tikslinga, nes jokių duomenų, kad sveikatos sutrikdymą nukentėjusioji galėjo pasidaryti pati, bylos medžiagoje nėra. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje pažymėta, kad kraujosruva yra pereinanti į kaklo dešinę pusę kaklo sukamojo raumens projekciją 7x7 cm plote. Toks sužalojimo pobūdis atitinka byloje užfiksuotas faktines aplinkybes, nes ir pats apeliantas neneigė, jog paėmęs už sutuoktinės megztinio kaklo srityje, nukentėjusiąją pasuko į kairę pusę. Taigi nuteistasis atliko smurtinį veiksmą, nors ir nepripažįsta, kad dėl to galėjo sukelti byloje konstatuotus padarinius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme R. K. pažymėjo, jog turi problemų su skydliauke, važinėja pas gydytojus, tai žino ir jos sutuoktinis. Taigi J. K., suimdamas žmonai už kaklo srities, žinodamas, kad pastaroji turi sveikatos problemų su skydliauke, privalėjo numatyti ir tai, kad toks veiksmas sukels vienokius ar kitokius padarinius. Aplinkybę, kad sužalojimą nukentėjusiajai galėjo sukelti šiurkšti vilkimo megztinio medžiaga, apygardos teismas laiko prielaida ir nuteistojo keliama gynybine versija, kuria vadovautis nėra objektyvaus pagrindo.

Remdamasis išdėstytu, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai aptarė reikšmingas bylai aplinkybes, įvertino visus surinktus įrodymus, neteikdamas kuriam nors vienam iš jų prioriteto, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. K. apeliacinį skundą atmesti.