Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9796-924/2013 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei E. K. dėl santuokos nutraukimo bei turto padalijimo ir

Aprašomoji dalis

n u statė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas pareiškė Kauno apylinkės teismui ieškinį, kuriuo prašė nutraukti jo ir atsakovės santuoką, po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes, padalinti santuokos metu įgytą turtą – palikti atsakovei transporto priemonę.

Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 26 d. nutartimi, be kitų ieškinio trūkumų, nustatė ieškovui terminą šiems trūkumams pašalinti: aiškiai nurodyti ieškinio dalyką (reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą), nes ieškovas nurodė aplinkybes dėl separacijos (CK 3.73 straipsnis), o formuluodamas reikalavimą prašė santuoką nutraukti (CK 3.60 straipsnis) ir padalinti santuokos metu įgytą turtą, tačiau nepateikė jokių įrodymų (pažymos iš VĮ „Regitra“, VĮ Registrų centras) apie savo bei atsakovės vardu registruotą nekilnojamąjį/kilnojamąjį turtą, be to, ieškinys buvo neapmokėtas žyminiu mokesčiu, taip pat nepateikti įrodymai, jog jam yra suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Ieškovas, pateikdamas patikslintą ieškinį, nurodytų trūkumų nepašalino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gegužės 13 d. ieškovo ieškinį laikė nepaduotu, konstatuodamas, jog teisme gautas ieškovo patikslintas ieškinys, tačiau juo 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje nurodyti trūkumai nėra pašalinti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti 2013 m. gegužės 13 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškinį šiais motyvais:

1. Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 83 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodyta, jog bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami sutuoktiniai – už prašymus nutraukti santuoką bendru sutikimu (Civilinio kodekso 3.51 straipsnis) ir vieno sutuoktinio prašymu (Civilinio kodekso 3.55 straipsnis), todėl apeliantas neturi mokėti žyminio mokesčio.

2. Apeliantas santuoką sudarė tik todėl, jog galėtų gauti su atsakove ilgalaikius pasimatymus, nes atlieką laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Jeigu valstybė uždėjo tokius ribojimus, tai ji pati ir turi nutraukti santuoką, kada šalis paprašo. Be to, šiuo metu apelianto teisės yra suvaržytos, todėl reikiamus dokumentus gali išsireikalauti pats teismas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartyje, kuria buvo nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti, konstatuoti esminiai šio dokumento trūkumai dėl jo turinio, t. y. apelianto nurodytas faktinis ieškinio pagrindas skyrėsi nuo reikalavimo, nes apeliantas kreipėsi bei ieškinyje dėstė santuokos pabaigos pagal CK numatytos separacijos sąlygas, tačiau ieškinio rezoliucinėje dalyje reiškė reikalavimą nutraukti santuoką CK 3 knygos IV skyriaus ketvirtame skirsnyje nustatytais pagrindais, kai santuoka faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (CK 3.60 straipsnis) ir padalinti santuokos metu įgytą turtą. Atitinkamai kilo žyminio mokesčio dydžio klausimas, kurį apeliantas buvo įpareigotas sumokėti už reikalavimą nutraukti santuoką, kaip už neturtinį reikalavimą, kuris šiuo metu sudaro 143 Lt, taip pat, pateikus įrodymų apie dalintino turto vertę, žyminį mokestis už turtinį reikalavimą – padalinti santuokos metu įgytą turtą (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 5 p., 82 str., 2013-01-14 informacinis pranešimas Nr. 3 „Dėl žyminiam mokesčiui ir teismo baudoms indeksuoti taikomo vartotojų kainų indekso“), arba pateikti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą, jog jam yra suteiktas 100 procentų apmokamos antrinės teisinės pagalbos teikimas ir jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Tačiau apeliantas minėtų veiksmų neatliko, todėl skundžiama nutartimi ieškinys buvo laikytas nepaduotu.

Apeliantas atskirajame skunde iš esmės nurodo tik visiškai naują argumentą dėl žyminio mokesčio, teikdamas, jog jis, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog apelianto nurodytoje įstatymo normoje nustatyti atvejai, kuriais sutuoktiniai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. CPK 83 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, jog bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami sutuoktiniai – už prašymus nutraukti santuoką bendru sutikimu (CK 3.51 straipsnis) ir vieno sutuoktinio prašymu (CK 3.55 straipsnis). Skirtingai nuo civilinių bylų dėl santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia, taip pat dėl gyvenimo skyrium (separacija), nagrinėjamų ieškinio teisenos tvarka, bylos dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu ar abiejų sutuoktinių bendru sutikimu nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK 381 str.). Tai reiškia, kad atitinkamos materialinės ir procesinės teisės normos numato tam tikrus atvejus, kuomet santuoka, nesant dviejų ginčo šalių, turinčių priešingus interesus, ir nesant ginčo dėl teisės, gali būti nutraukta ne ginčo teisenos tvarka. Šiuo atveju subjektinė teisė nėra pažeista, o teismas savo sprendimu tik apsaugo teisę ir sudaro reikiamas sąlygas jai įgyvendinti. Šios kategorijos bylose yra reiškiamas tik reikalavimas nutraukti santuoką bei reikalavimas dėl to, kokios sutuoktinių pavardės turi būti po santuokos nutraukimo, t. y. išvestinis reikalavimas, kuris neatsiejamai susijęs su reikalavimu dėl santuokos nutraukimo, o dėl kitų reikalavimų sutuoktiniai turi susitarti ir sudaryti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.) (CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktas) arba turi būti nurodyta, kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams (CK 3.56 straipsnio 2 dalis), t. y. pasiūlytas atitinkamas santuokos nutraukimo teisinių pasekmių variantas.

Tačiau aptariamu atveju apeliantas į teismą kreipėsi ne ypatingosios teisenos tvarka, o ieškinio (ginčo) teisenos tvarka. Žyminį mokestį tokioje santuokos nutraukimo byloje sudaro žyminis mokestis už neturtinį reikalavimą, t. y. reikalavimą nutraukti santuoką, taip pat žyminis mokestis už turtinį reikalavimą – padalinti santuokos metu įgytą turtą (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 5 p., 82 str., 2013-01-14 informacinis pranešimas Nr. 3 „Dėl žyminiam mokesčiui ir teismo baudoms indeksuoti taikomo vartotojų kainų indekso“). Todėl apeliantas, pareiškęs turtinį reikalavimą, privalėjo sumokėti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio žyminį mokestį, atsižvelgiant į dalinamo turto vertę, arba, kaip minėta, pateikti įrodymus, jog nuo jo yra atleistas Lietuvos Respublikos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2000 m. kovo 28 d. įstatyme Nr. VIII-1591 nustatyta tvarka (Įstatymo 111 14 straipsniai) (redakcija nuo 2012-06-30).

Kita vertus, apeliantui buvo nurodyta aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką (reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą), pasirinkti ar jis teikia prašymą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) (CPK 386 straipsnis), ar prašo nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės, tačiau minėto esminio trūkumo apeliantas taip pat nepašalino. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šie du institutai yra iš esmės skirtingi: separacija yra sutuoktinių gyvenimo skyrium patvirtinimas, kuomet baigiasi sutuoktinių bendras gyvenimas, tačiau kitos sutuoktinių teisės ir pareigos išlieka (CK 3.77 straipsnis). Tuo tarpu santuokos nutraukimas yra ne tik sutuoktinių bendro gyvenimo, bet ir sutuoktinių teisių ir pareigų pabaiga (CK 3.67 straipsnis). Šiame kontekste pažymėtina, jog teisė kreiptis į teismą įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia tvarka nustatyta Civilinio proceso kodekse, kurio 135 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai ieškinio formai ir turiniui. Ieškovas, pareiškiantis ieškinį, privalo aiškiai suformuluoti jo dalyką ir pagrindą, t. y. išdėstyti aplinkybes, pagrindžiančias jo reikalavimą, bei nurodyti jas patvirtinančius įrodymus.

Kiti atskirojo skundo argumentai pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įtakos nebeturi, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog naikinti pirmosios instancijos nutarties atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.