- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-28
- Bylos Nr.
- 2A-87/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytas Milius (pirm.), Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė (pran.)
- Atsakovas
- J. G.
- Ieškovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Dalius Vaitiekūnas, Ana Vaitkevič
- Kategorijos
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės (pranešėja) ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1210-51/2007 pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovui J. G. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl žalos atlyginimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl kainos sumažinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, remdamasis CK 6.71, 6.73 straipsniais, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.16 punktu, pareiškė ieškinį atsakovui J. G. ir, jį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo valstybei 2378340 Lt skolos, 514860,44 Lt palūkanų ir 1596698,43 Lt delspinigių (iš viso 4489898,87 Lt; 1 t., b. l. 2-4, 56-58, 127-128). Nurodė, kad atsakovas 1992 m. spalio 31 d. Vilniaus miesto valdybos žemėtvarkos tarnybos paskelbtame aukcione už 197100 Lt nusipirko 5100 kv. m valstybinės žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Atsakovas iš karto sumokėjo pradinę žemės sklypo kainos įmoką – 39420 Lt, o pagal tos pačios dienos prašymą–pasižadėjimą bei 1993 m. balandžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2 punktą įsipareigojo likusią kainos dalį sumokėti iki 2001 m. lapkričio 1 d., tačiau iki paskutinės įmokos sumokėjimo termino pabaigos už žemės sklypą nesumokėjo. Pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje esančius šio žemės sklypo pirkimo dokumentus atsakovas skolingas valstybei šio sklypo kainos indeksuotą skolos likutį (2378340 Lt) bei nuo jo priskaičiuotas palūkanas ir delspinigius. Pažymėjo, jog skolos už žemės sklypą indeksacija buvo vykdoma pagal Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 24 d. Nr. 45 ir 1994 m. balandžio 22 d. Nr. 382 įsakymus „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medynų tūrio kainos indeksavimo“. Teigė, jog atsakovas sutiko su privatizavimo sutarties sąlyga, kad skolos likutis priklausomai nuo bendrojo kainų indekso būtų perskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, o nesumokėjus eilinio įnašo 30 kalendorinių dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, skolos suma su palūkanomis ir delspinigiais būtų išieškota ne ginčo tvarka.
Atsakovas, remdamasis CK 6.204, 6.223 straipsniais, 6.313 straipsnio 4 dalimi, pareiškė ieškovui priešieškinį ir prašė sumažinti žemės sklypo kainą iki rinkos kainos dydžio, nurodyto Nekilnojamojo turto registro 2005 m. birželio 14 d. išraše – 360000 Lt, o, atsižvelgus į atsakovo sumokėtą sumą, iki 276084 Lt, priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 152-154). Nurodė, kad sužinojęs, jog atsakovo žemės sklypo kainos likutis indeksuojamas taikant koeficientus 16,2 ir 20, jis ne kartą kreipėsi į ieškovą, prašydamas paaiškinti šių indeksacijos koeficientų pagrindus, nurodydamas, kad, juos pritaikius, žemės sklypo kaina išauga neprotingai. Be to, šalys ginčą bandė spręsti ir taikiai. Atsakovas 1999 m. gegužės 3 d. ir 1999 m. gegužės 20 d. raštais atsisakė žemės sklypo bei sumokėtų pinigų valstybės naudai, tačiau žemės sklypo paėmimas į laisvos žemės fondą nebuvo tinkamai įformintas notarine sutartimi, o buvo priimtas administracinis aktas – apskrities viršininko 2001 m. gegužės 7 d. įsakymas Nr. 1443-01 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) paėmimo į laisvos valstybinės žemės fondą“, kuris liko neįgyvendintas ne dėl atsakovo kaltės. Manė, jog, nepaisant šalių susitarimų, atsižvelgiant į tai, jog apie neprotingą kainos padidėjimą atsakovas sužinojo po sutarties pasirašymo, o sutarties sudarymo metu to negalėjo numatyti ir lemti, kaina turi būti sumažinta iki protingumo kriterijus atitinkančios žemės sklypo rinkos kainos, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (CK 6. 204 str., 6.313 str. 4 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, o priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo valstybei 2378340 Lt skolos, 514860,44 Lt palūkanų, 50000 Lt delspinigių, 30000 Lt žyminio mokesčio ir 36,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš esmės analogiškoje savo faktinėmis aplinkybėmis byloje yra konstatavęs, kad, šalims pasirašius prašymą–pasižadėjimą ir sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, akivaizdu, jog susitarta dėl dviejų sąlygų: skolos privalomo indeksavimo ir indekso dydžio, o kitokiam sutarties aiškinimui pagrindo nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 10 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-174/2004). Žemės ūkio ministerija 1994 m. sausio 24 d. ir 1994 m. liepos 22 d. įsakymais „Dėl žemės ir miško žemės nominalios kainos ir medyno tūrio kainos indeksavimo“ nustatė, kad įsiskolinimo likutis, perkant žemę išsimokėtinai, kai pasižadėjimas pasirašytas nuo 1992 m. kovo 1 d. iki 1993 m. kovo 31 d., indeksuojamas atitinkamai indeksais 16,2 ir 20, todėl ieškovo reikalavimai dėl skolos skaičiavimo ir dydžio pagrįsti (CK 6.189 str. 1 d., 6.314 str. 5 d.). Teismo nuomone, priešieškinis nepagrįstas, nes privatizavimo procesas vykdomas pagal imperatyvias viešosios teisės normas, kurių laikymasis taip pat yra viešojo intereso objektas, t. y., valstybei privatizuojant turtą, jis gali būti perleidžiamas tik įstatymų nustatytais būdais ir tvarka.
Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad turėtų būti vadovaujamasi jo nurodomomis civilinės teisės normomis dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir žemės sklypas turėtų būti vertinamas Nekilnojamojo turto registre nurodomomis arba kokiomis nors kitomis kainomis, nes tokiu būdu, teismo nuomone, nebūtų pasiekiamas vienas iš privatizavimo tikslų – gauti kuo didesnes pajamas, neturėtų prasmės aukcionų organizavimas ir pan. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas netinkamai bendradarbiavo su atsakovu sprendžiant sklypo kainos klausimus, nes iš bylos medžiagos matyti, kad pats atsakovas, anksčiau siekęs sutarties nutraukimo, to atsisakė. Teismas sumažino priteistinus iš atsakovo delspinigius, nurodydamas, kad ieškovo prašytos netesybos aiškiai per didelės, be to, prievolė iš dalies įvykdyta, o ieškovas pats nepateisinamai ilgai laukė galutinio prievolės įvykdymo, nors galėjo imtis priemonių susigrąžinti skolą anksčiau (CK 6.73 str. 2 d., 6.259 str. 2 d.). Be to, teismas pažymėjo, jog, taip sumažinus netesybas, nėra pagrindo manyti, kad jos taptų mažesnės už ieškovo patirtus nuostolius.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai ir neišsamiai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes (CPK 178, 185 str.), netinkamai pritaikius norminius teisės aktus, proceso ir materialines teisės normas, vadovaujantis išimtinai tik vienos šalies – ieškovo – argumentais ir nenurodant motyvų, dėl kurių atmesti atsakovo įrodymai ir argumentai (CPK 270 str.). Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
Ieškovas neįrodė nei žalos atsiradimo fakto, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos, o teismas, netyręs šių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Ieškovo reikalavimui turėjo būti taikytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Remiantis CK 6.249, 6.258 straipsniais, delspinigiai negalėjo būti įskaičiuoti į žalos sumą, o teismas šios aplinkybės nenagrinėjo. Teismas nevertino ieškovo pateikto žalos dydžio skaičiavimo teisingumo ir atitikties norminiams teisės aktams. Apelianto manymu, ieškovo pateikti žalos dydžio skaičiavimai negalėjo būti tinkami įrodymai, nes ieškinyje ir patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė skirtingas skolos (be palūkanų) sumas, skirtingas skaičiavimo formules, kas vertė abejoti jo skaičiavimo teisingumu. Be to, ieškovas nepatikslino žemės sklypo indeksuotos vertės Nekilnojamojo turto registre nuo 1993 m. gruodžio 9 d., nors pagal Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybinės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ 2.6.1 punkte buvo numatyta tokia ieškovo pareiga. Teigia, jog ieškovas nepateikė žemės sklypo indeksuotos kainos paskaičiavimo, o ieškovo darbuotoja teismo posėdžio metu nurodė, kad ji nedirbusi indeksavimo laikotarpiu, o perėmusi kito darbuotojo atliktus paskaičiavimus ir jų keisti negalinti. Nurodo, kad žemės sklypo kaina negalėjo būti indeksuota nuo 1994 m. vasario 1 d., nes Žemės ūkio ministro 1994 m. vasario 24 d. įsakymas Nr. 45 įsigaliojo nuo 1994 m. vasario 28 d., be to, pagal Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 909 2.6.1 punktą indeksuota kaina taikoma nuo kiekvienų metų vasario 1 d. ir rugpjūčio 1 d. Taip pat ieškovas nepateikė ir delspinigių paskaičiavimo formulių. Be to, apelianto nuomone, pritaikytas kainos indeksavimas konkrečiu atveju prieštarauja indeksavimo tikslui, nes tuo metu vartotojų kainų indeksas buvo padidėjęs nežymiai. Taip pat ieškovo nurodytas kaip indeksavimo pagrindas Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimas neteko galios nuo 1999 m. kovo ė d., o atsakovo įsipareigojimai turėjo būti įvykdyti 2001 m. lapkričio 1 d. Teismas neanalizavo aplinkybės, kodėl ieškovas nesirėmė po nurodyto nutarimo įsigaliojusio 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 nuostatomis ir netaikė 1,6 indeksavimo koeficiento. Teismas neanalizavo sutarties esmės, nesiaiškino jos sudarymo tikslo, šalių valios ir tikrųjų ketinimų, pažeisdamas CK 6.193 straipsnio nuostatas, netyrė teisėtų šalių lūkesčių, neatsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Apeliantas tikėjosi gauti lygiavertę ekonominę naudą, o valstybė – gauti artimą rinkos kainai pardavimo kainą, tačiau, pritaikius indeksavimo koeficientus (16,2 ir 20), žemės sklypo kaina tapo neprotinga ir neatitinkanti rinkos kainos. Teismas neanalizavo teisėtų atsakovo lūkesčių, nors pagal Konstitucinio Teismo praktiką tai vienas iš esminių teisinės valstybės elementų. Laiko, jog indeksavus žemės sklypo kainą, ieškovas įgijo ekonominį pranašumą ir siekia nepagrįstai praturtėti, tuo pažeisdamas lygiateisiškumo civiliniuose teisiniuose santykiuose principą.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo ieškovo apeliacinį skundą ir 2007 m. spalio 24 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą.
Atsakovas Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį apskundė kasacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas, išnagrinėjęs atsakovo kasacinį skundą, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas pažymėjo, kad nagrinėdami bylą, teismai privalo vadovautis CPK 3 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.5 straipsnio 4 d. įtvirtintomis nuostatomis. Taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje, taikant teisę ginčo santykiams reglamentuoti, būtina nustatyti realią ginčo žemės sklypo rinkos kainą, bei kitas teismo laikytinas svarbiomis aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str. 1 d.), o taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje išdėstytus nurodymus.
Šioje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl viešame aukcione išsimokėtinai įgyto žemės sklypo nesumokėtos kainos likučio perskaičiavimo (indeksavimo).
Atsakovas J. G. 1992 m. spalio 31 d. vykusiame aukcione išsimokėtinai nusipirko iš valstybės 51 a žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) už 19710000 talonų (197100 Lt). Iš karto įmokėjo pradinę įmoką – 3942000 talonų (39420 Lt). Likusią sumą atsakovas įsipareigojo sumokėti dalimis iki 2001 m. lapkričio 1 d. Pagal prašymo-pasižadėjimo 2 p. (b. l. 19-20, t. 1) ir 1993 m. balandžio 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkto b papunktį (b. l. 28, t. 1) atsakovas sutiko, kad įsiskolinimo likutis priklausomai nuo bendrojo kainų indekso būtų perskaičiuojamas Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta tvarka.
Įsiskolinimo sumą atsakovas įsipareigojo mokėti kas pusmetį po 876000 talonus (8760 Lt) ir nustatytas palūkanas. Iki skolos likučio perskaičiavimo (indeksavimo) atsakovas mokėjo kas pusmetį ir viso sumokėjo 75117,0 Lt (tame tarpe – 65700,5 Lt už žemę ir 9417 Lt palūkanų ir delspinigių). Po 1994 m. gegužės 16 d. įmokos atsakovo įsiskolinimas už žemę sudarė 131400 Lt. Atlikus skolos likučio perskaičiavimą (indeksavimą) pagal Žemės ūkio ministerijos įsakymus 1994 m. sausio 24 d. Nr. 45 ir 1994 m. liepos 22 d. Nr. 382 ir pritaikius koeficientus 16,2 ir 20, skolos likutis padidėjo iki 2378340 Lt, o pusmečio mokėjimai iki 158556 Lt ir palūkanos.
Nurodytas skolos likučio perskaičiavimas (indeksavimas) buvo atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 bei 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909, Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 45 ir 1994 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 382, o taip pat atsakovu prašyme-pasižadėjime ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytu sutikimu taikyti skolos likučio perskaičiavimą atsižvelgiant į bendrąjį kainų indeksą.
Tačiau atsakovas negalėjo nei prašyme-pasižadėjime, nei žemės pirkimo - pardavimo sutartyje nenurodyti, jog skolos likutis turi būti perskaičiuojamas, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintą Žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai aukcionų nuostatų 21 p. 2 d., aukciono dalyviui pareiškus norą pirkti žemės sklypą išsimokėtinai, prašymas-pasižadėjimas pildomas pagal šių nuostatų 5 priedą, nurodant skolos likučio perskaičiavimą. Minėto Vyriausybės nutarimo 7.3 p. 3 d. nustato, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis laikoma negaliojančia (išskyrus 9.2 p. numatytą atvejį), jeigu joje nenurodoma, jog įsiskolinimo likutis priklausomai nuo nustatytąja tvarka skelbiamo bendrojo kainų indekso gali būti perskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi, atsakovas norėdamas nusipirkti žemės sklypą išsimokėtinai, neturėjo kito pasirinkimo, o tik sutikti su įsiskolinimo likučio indeksavimu nustatyta tvarka, nes jam nesutikus su indeksavimu, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negaliotų.
Be to, atsakovas, pasirašydamas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, negalėjo žinoti koeficientų dydžio, kurie bus taikomi perskaičiuojant įsiskolinimo likutį. Nors kai parduodamas valstybės turtas, sutarties šalys yra saistomos teisės normų nustatytos kainos apskaičiavimo ir turtas gali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais būdais ir tvarka (ŽRĮ 8 str. 3 d.), tačiau taikant teisės aktus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vadovaujamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 str. 1 d., CK 1.5 str. 4 d.).
Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad atsakovas, sužinojęs indeksuotą įsiskolinimo likutį už pirktą žemės sklypą toliau nebemokėjo skolos ir kreipėsi į ieškovą, nurodydamas, kad indeksuota žemės sklypo kaina yra neprotingai didelė, dėl to atsakovas atsisako pirkti žemės sklypą (t. 1, b. l. 6, 10, 12, 15, 18 22). Ieškovas iš esmės neprieštaravo paimti į laisvos valstybinės žemės fondą atsakovo pirktą žemės sklypą, bet nebuvo sutvarkyti visi dokumentai (t. 1, b. l. 5, 17). Ieškovui pareiškus ieškinį dėl įsiskolinimo likučio priteisimo, atsakovas, nesutikdamas su likusia mokėti indeksuota skola nurodė, kad apskaičiuota indeksuojant skolos likutį teisės aktų nustatyta tvarka, žemės kaina yra neprotingai didelė, jį nepateisina atsakovo teisėtų lūkesčių, pažeidžia lygiateisiškumo principus, bei suteikia valstybei nepagrįstai didelį ekonominį pranašumą. Dėl to atsakovas prašė sumažinti mokėtiną kainos likutį, vadovaujantis žemės sklypo rinkos verte, kuri Registro centro duomenimis – 360000 Lt.
Nors įsiskolinimo likučio kainos perskaičiavimas buvo atliktas pagal tuo metu galiojusius norminius aktus, tačiau CK normos dėl sutarties sąlygos – kainos pakeitimo gali būti taikomos atsižvelgiant į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus (CK 6.204 str., 6.313 str. 4 d.).
Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą kasacine tvarka taip pat nurodė, kad negalima visiškai sutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad pagal aptartus teisės aktus nustatytas nesumokėtos ginčo žemės sklypo kainos likutis atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nerodo valstybės ekonomiško pranašumo prieš valstybinės žemės sklypo pirkėją (atsakovą). CK normos dėl sutarties sąlygos – kainos pakeitimo galėtų būti taikomos nustačius, jog skolos dydis konkrečiu atveju suteikia ekonominį pranašumą valstybei.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, perskaičiavus įsiskolinimo likutį ir pritaikius koeficientus 16,2 bei 20, atsakovo aukcione nupirkto žemės sklypo kaina išaugo virš 12 kartų. Į bylą yra pateikta keletas turto (žemės sklypo) vertės nustatymo pažymų, nustatančių rinkos kainą skirtingais laikotarpiais. Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi buvo paskirta turto rinkos vertės nustatymo ekspertizė ir pavesta ją atlikti UAB ,,Ober-Haus“, todėl nagrinėjant šią bylą teisėjų kolegija vadovaujasi UAB ,,Ober-Haus“ atliktu turto vertės nustatymu. Iš UAB ,,Ober-Haus“ pateiktos turto vertės nustatymo pažymos matyti, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2006 m. sausio 1 d. buvo 770000 Lt. 2008 m. rugsėjo 2 d. – 690000 Lt. Aukciono metu 1992 m. spalio 31 d. ginčo žemės sklypas buvo nupirktas už 197100 Lt.
Įvertinant žemės kainų svyravimus ir kitimus, bei ginčo sklypo rinkos vertes konkrečiais laikotarpiais, perskaičiuota už išsimokėtinai pirktą žemės sklypą įsiskolinimo suma – 2378340 Lt yra neprotingai didelė, ji neatitinka realios rinkos vertės bei suteikia ekonominį pranašumą valstybei prieš pirkėją, taip iškreipiama šalių interesų pusiausvyra. Todėl vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija laiko tikslingu taikyti CK normas, dėl sutarties sąlygos – kainos pakeitimo (CK 6.204 str., 6.313 str. 4 d., CK 15 str. 4 d., CPK 3 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypą atsakovas išsimokėtinai nusipirko 1992 m., pilnai už jį turėjo sumokėti iki 2001 m. lapkričio 1d., įsiskolinimo likutis buvo perskaičiuotas 1994 m. ir atsakovas nemokėjo perskaičiuoto įsiskolinimo. Iki ieškinio pareiškimo (2006 m. vasario 28 d.) atsakovas nesiėmė pakankamų priemonių pakeisti žemės sklypo sutartį arba ją nutraukti. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad tikslinga žemės sklypo rinkos vertę parinkti artimą ieškinio pareiškimo dienai, t. y. 2006 m. sausio 12 d., kuri pagal UAB ,,Ober-Haus“ turto vertės nustatymo pažymą Nr. 2385V:08AS yra 770000 Lt. Iš šios vertės minusuotina atsakovo sumokėta už ginčo žemės sklypą suma – 65700 Lt (t. 1, b. l. 13) ir iš atsakovo ieškovui priteistina suma sudarytų 704300 Lt (770000-65700 =704300 Lt).
Ieškovo reikalavimas dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo netenkintinas, nes jie paskaičiuoti nuo nerealios vertės.
Dėl nurodyto, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, sumažinant priteistą sumą iki 704300 Lt, žyminį mokestį iki 11043 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir išdėstyti taip:
Ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš J. G. į valstybės biudžetą 704300 Lt už 1992 m. spalio 31 d. aukcione įsigytą žemės sklypą, 11043 Lt žyminio mokesčio ir 37,0 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Likusias ieškinio ir priešieškinio dalis atmesti.