- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-782-312-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-3-00056-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Artūras Pažarskis, Laureta Ulbienė
- Kaltinamasis
- J. K.
- Advokatai
- Ramūnas Vanagas, Rimantas Jonynas
- Kategorijos
- 1.2.4.8.2Nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.3.6.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-782/2012
Teisėja Aldona Tumelionytė Teisminio proceso Nr. 1-03-3-00056-2011-2
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. spalio 18 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 140 str. 1 d., neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 303 str. 5 d. 2 p.).
Privačios kaltintojos S. P. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. K. buvo kaltinama tuo, kad ji 2011 m. spalio 26 d., apie 12.20 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, namo kieme, mesdama lentos gabalą ir juo pataikydama S. P. į koją, tyčia ją sužalojo, padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Privati kaltintoja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31d. nuosprendį ir J. K. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
Apeliantė kategoriškai nesutinka su teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytu įrodymų įvertinimu. Apeliantės teigimu, teismas vadovavosi prielaidomis, neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, nevertino įrodymų visumos, o išteisinamajame nuosprendyje įrodymų analizę ir vertinimą surašė epizodiškai, nesusiejo vienų įrodymų su kitais, nesiėmė visų priemonių faktinėms įvykio aplinkybėms ištirti. Pirmosios instancijos teismo šališkumas buvo juntamas viso teisminio nagrinėjimo metu.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojų J. K. bei R. K. parodymai vertinami kritiškai, teismo medicinos eksperto išvada pateikta dėl apeliantei padaryto sužalojimo nevertinta visiškai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad teisme J. K. parodymus davė tik po pokalbio su nukentėjusiosios advokate, o rašydama pareiškimą, nukentėjusioji S. P. liudytojo J. K. nenurodžiusi. Bet juk dažnu atveju, atliekant ikiteisminį tyrimą byloje, aiškinantis visas aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo įstaigoje, tiek teisme, atsiranda ne vienas ir ne du liudytojai, galintys patvirtinti ar paneigti kažkokias reikšmingas aplinkybes, nors tyrimo pradžioje apie tuos liudytojus nieko nebuvo žinoma, išsiaiškinami kiti nauji įrodymai ir pan. Tam ir yra ikiteisminis tyrimas, teisminis bylos nagrinėjimas, kad būtų kuo išsamiau, objektyviau išsiaiškintos visos įvykio aplinkybės, išspręsti visi klausimai. Visi liudytojų parodymai, kurie yra gauti teisėtais būdais, duoti laisva valia yra teisingi, teisėti ir vertintini kaip įrodymai, kurie paneigia ar pagrindžia vienokias ar kitokias aplinkybes.
Šalies argumentai
Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai nurodė, kad R. K. nematė paties įvykio, todėl jo parodymai taip pat vertintini kritiškai ir nėra svarbūs byloje. R. K. atvyko iškart po konflikto, apeliantės motina jam paaiškino, kad ją, t. y. S. P., mesdama pagalį, sužalojo J. K., jis matė, kaip buvo persigandusi jos motina, koks vyko šurmulys, kokios emocinės būklės buvo ji pati. R. K. matė tik ką atsiradusį sužalojimą ant jos kojos, analogiškai jį apibūdino kaip ir teismo medicinos ekspertas, 2011 m. spalio 28 d. atlikęs teismo medicininę apžiūrą bei surašęs apie tai specialisto išvadą. Keista, kad teismas atmetė tiek J. K., tiek R. K. parodymus, kurie buvo nuoseklūs, išsamūs, informatyvūs ir nekeliantys jokių abejonių.
Apeliantė sutinka, kad dėl teisinių žinių stokos bei tuo metu patirto streso, ji nenurodė pareiškime liudytojo J. K., taip pat ir dviejų pas J. K. dirbusių statybininkų, kurie tuo metu kai įvyko konfliktas - buvo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir matė, kaip J. K. mėtė į ją pagalius. Be to, J. K. yra J. K. sūnus, todėl jai kilo abejonių, ar jis sutiks paliudyti aplinkybes, susijusias su jo motinos netinkamu elgesiu. Kitus liudininkus parengiamojo posėdžio metu žadėjo pakviesti pati J. K., kuri vėliau savo prašymo nebepalaikė, nes neva liudininkų nesurado. Apeliantės teigimu, tų žmonių, kurie dirbo tuo metu pas J. K., ji nepažinojo ir nežino kur jie gyvena. Todėl tai buvo teismo pareiga ir prievolė, esant abejonėms, nustatyti objektyvią tiesą, tuo tikslu kviesti jos paminėtus liudytojus, juos apklausti ir tik tada vertinti visus byloje esančius įrodymus, tačiau to teismas nepadarė.
Apeliantės įsitikinimu, teismas nepagrįstai fotografavimą savavališkų statybų, vykdomų adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vertino kaip erzinantį, provokuojantį jos elgesį J. K. atžvilgiu. Kiemas, kuriame būdama ji fotografavo nelegalias statybas, yra bendroji tiek jos, tiek J. K., tiek ir dar dviejų asmenų nuosavybė, ir nėra nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka. Apeliantės teigimu, ji neatliko nei vieno J. K. įžeidžiančio, žeminančio gesto, neužgauliojo jos, nepasakė jai nei vienos nepagarbios frazės. Joks įstatymas, norminis aktas nedraudžia fotografuoti, būti, sėdėti savo nuosavybėje, ji fotografavo savo namą, stovėdama bendrame kieme, o ne įsibrovusi į J. K. asmeninę nuosavybę. Teismas, nurodydamas kad jos veiksmai galėjo išprovokuoti agresyvų kaltinamosios elgesį, nevertino tos aplinkybės, kad J. K., kaip bendraturtė, elgiasi neteisėtai, jos pateiktame VĮ Registrų centro NTR duomenų banko išraše yra matyti, kad J. K. atžvilgiu yra fiksuojamas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Taigi, ar ne J. K. savo neteisėtasis veiksmais nepaiso bendraturčių interesų ir provokuoja visus namo bendraturčius fiksuoti jos neteisėtą veiką, ir tik todėl, kad ji nepaiso Civilinio kodekso 4.75 str. 4.83 str. reikalavimų, kyla konfliktinės situacijos. Kita vertus, niekas nesuteikė J. K. teisės net ir konfliktinėje situacijoje naudoti prieš apeliantę smurtą.
Apeliantė sutinka, kad galėjo tą pačią dieną, spalio 26 d., kreiptis į teismo medicinos ekspertą dėl sužalojimo užfiksavimo. Tačiau to nepadarė todėl, kad tą dieną po konflikto buvo susinervinusi, kreipėsi į policiją ir tikėjosi, kad policija atliks tyrimą ir nukreips ją pas medikus. Tačiau policijai neatvykus, kitą dieną kreipėsi į medikus pati. Be to, po konflikto ji niekur negalėjo išvykti iš namų ir todėl, kad po įvykio jos motinai buvo nervinis sukrėtimas, ji verkė, sutriko sveikata, turėjo leisti vaistus, negalėjo jos palikti be priežiūros. Spalio 27 d. ji kreipėsi į ekspertą, nes policijos tyrėjai jai patarė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Specialisto išvadoje parašyta, kad ji galėjo būti sužalota minimo konflikto metu lenta (pagaliu), arba atsitrenkiant pačiai į kitą kietą daiktą. Ekspertui nustatyti kokiu konkrečiai daiktu ji buvo sužalota yra sunku, beveik neįmanoma, tačiau ji yra sąmoningas, suaugęs žmogus, todėl negalėtų išsigalvoti tokius konfliktus, pati žalotis (kaip nurodė J. K.), eiti į teismus ir pan. Jos duoti parodymai sutapo su konflikto aplinkybių visuma bei sužalojimais, kurie jai buvo užfiksuoti specialisto išvadoje. Keista yra tai, kad teismas pasirinko tą poziciją, kuri naudinga J. K. ir vadovavosi ta eksperto pasakyta fraze, kad „sužalojimas galėjo būti padarytas atsitrenkiant į kitą daiktą“. Be abejo, R. K. nematavo liniuote sužalojimo ilgio ir pločio, pasakė jį maždaug, o teismas vertino kaip rimtą, motyvuotą aplinkybių neatitikimą. Tačiau jei teismas taip detalizuoja sužalojimo svarbą reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. aiškiai nurodyta - „tas kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo“. Taigi, šiuo atveju, nevertinant jos sužalojimo dydžio, J. K. savo aktyviais veiksmais - mėtydama į apeliantę pagalius, jais kliudžiusi ją, jai sukėlė fizinį skausmą. Šiuo atveju J. K. jai ne tik padarė nežymų kūno sužalojimą, bet sukėlė ir fizinį skausmą, ko teismas nuosprendyje visiškai nevertino.
Teismas itin kreipė dėmesį į J. K. teiginį, kad dėl neva rankos traumos jai nutrūkę nervai, sausgyslės, ji negalinti tos rankos pakelti, tuo labiau su ta ranka atlikti aktyvių judesių - mesti jokio daikto, nes rankos nepakelia. Apeliantės teigimu, J. K. teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie objektyviai galėtų įrodyti jos fizinę būklę. Kaip kaimynė ji gali pasakyti, kad J. K. iš tikrųjų fiziškai pakankamai stipri ir stipriai metė medinį daiktą. Ir šiuo metu ji puikiausiai dirba darže, ravi ir pan. Net ir ekspertas teismui paaiškino, kad mesti daiktą galima ir nepakeliant rankos, tačiau, galima teigti, kad šio paaiškinimo teismas „neišgirdo“. Apeliantė nurodo, jog ji pati negali nurodyti, kuria tiksliai ranka J. K. į ją metė medinį daiktą. Suprantama, kad mesti kažkokį daiktą galima tiek dešine, tiek kaire ranka, ir tam nereikia aukštai iškelti rankos, todėl šiuo atveju J. K. pasisakymai apie traumuotą ranką išvis negalėjo būti vertinami kaip įrodymas, paneigiantis pastarosios kaltę. Iš fotonuotraukų aiškiai matyti kad J. K. puikiai valdo, kilnoja abi rankas, jos nėra nei traumuotos, nei paralyžiuotos. Tai buvo eilinis melas teismui, kurį išsakė J. K..
Šalies argumentai
Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atskirai neanalizavo nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.) kaltės formos - tyčios ir J. K. kaltės klausimo. Iš nustatytų bylos aplinkybių akivaizdu, jog J. K. jos atžvilgiu padarė nusikalstamą veiką, akivaizdus padarytos veikos tyčinis pobūdis. Smurto veiksmų tiesiogine tyčia atlikimas (pagalio metimas į ją), kai jai buvo sukeltas fizinis skausmas, atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. J. K. teismui davė melagingus parodymus, klaidino teismą tačiau buvo išteisinta kaip nepadariusi nusikalstamos veikos jos atžvilgiu.
Apeliantė skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiamas nuosprendis tiek savo forma, tiek turiniu neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 305 str. reikalavimų. Nuosprendis priimtas remiantis prielaidomis, o ne teismo įvertintais įrodymais. Iš esmės nėra nuosprendžio motyvuojamosios dalies, kuri numatyta BPK 305 str. 1 d. 2 ir 3 p., visiškai neaišku, kuriais įrodymais teismas grindžia savo išvadas, nėra motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, arba tie motyvai niekiniai, nenurodyta, dėl konkrečiai kokių nusikalstamos veikos požymių (kaltės, motyvų ir pan.) trūkumo J. K. yra išteisinta. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, galima teigti, kad bylą išnagrinėjęs teismas nebuvo nešališkas, nes nemotyvuotai priėmė tik J. K. poziciją ir be jokių motyvų atmetė įrodymus, įrodančius jos kaltę.
Teismo posėdyje nukentėjusioji S. P. ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji J. K. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinio skundo motyvų, jame iš esmės nesutinkama su pirmos instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu bei akcentuojami tam tikri Lietuvos Respublikos BPK pažeidimai.
Vis dėlto, apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai jais remdamasis padarė išvadą, kad nenustatyta, jog J. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., todėl pagrįstai ją pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisino.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1d.), taip pat nukentėjusiojo kankinimas (Lietuvos Respubliko BK 140 str. 2 d.) padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam. Tuo tarpu kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs, tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet sąmoningai leisti jiems kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 2K – 558/2006).
Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad S. P. buvo padaryta poodinė kraujosruva dešinėje šlaunyje, distalinės dalies išoriniame paviršiuje galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2011 m. spalio 26 d., paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu. Jos dydis 4x2 cm (b. l. 5). Pažymėtina, kad specialisto duota išvada yra tikimybinė, ja, kaip neginčijamu kaltės įrodymu būtų galima remtis, jeigu ją patvirtintų kiti bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pati nukentėjusioji, nurodydama įvykio aplinkybes, nebuvo nuosekli. Duodama parodymus teisme ji nurodė, kad 2011 m. spalio 26 d. jai buvusi paskutinė išeiginė, nors iš byloje esančio nukentėjusiosios darbo grafiko matyti, kad paskutinė išeiginė diena, pagal minėtą grafiką jai turėjo būti 2011 m. spalio 27 d. (b. l. 33) Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji teigė, kad į ją J. K. metė pagalį, paskui nurodė, jog visgi buvo mesta lenta, nes nemanė, kad pagalys ir lenta kuo nors skiriasi, nes abu yra mediniai. Nors jai skaudėjo koją, bet ji kentėjo, pas ekspertą kreipėsi kitą dieną, t. y. 27 dieną, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos (b. l. 5), nukentėjusioji į ekspertą kreipėsi tik 2011 m. spalio 28 d., t. y. nuo įvykio praėjus dviem dienoms. Į policiją nukentėjusioji taip pat kreipėsi tik sekančią dieną po įvykio (b. l. 8). Be to, nukentėjusioji nurodė, kad nuolatos konfliktuoja su išteisintąja, su J. K. susitaikytų, jei ji sutiktų pasirašyti dėl nelegalių statybų, kurias nukentėjusiajai reikia įteisinti, kad išsidalinti bendrai nuosavybės teise valdomus statinius ir pasidalinti sklypą, tačiau išteisintoji neduodanti sutikimo. Taip pat pažymėtina, kas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek nukentėjusioji, tiek jos atstovė netinkamai elgėsi, trukdė procesui (b. l. 100).
Išteisintoji J. K. tiek taikinamajame, tiek teisiamajame posėdyje neigė nukentėjusiosios S. P. atžvilgiu naudojusi fizinį smurtą. Nurodė, kad yra ligota, niekada negalėtų numesti akmens ar lentos taip toli (apie 6,5 metrus), nes jai labai skauda rankas, pas ją nutraukti raiščiai, nutrauktos venos ir ji negali pakelti dešine ranka, net puoduko. Spalio mėnesį vyko statybos, statė verandą. Prie verandos gulėjo ne akmenys, o plytos. Ji apeliantės nekliudė, net jei norėtų, negalėtų jos kliudyti, nes bijo jos brolių. Nurodė mananti, kad apeliantė pati pasidarė sau kraujosruvą. Konfliktai vyksta nuolat, bet ji niekada nenaudojo smurto S. P. atžvilgiu.
Byloje liudytoju apklausto R. K. parodymai buvo prieštaringi. Minėtas liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti, kokio dydžio buvo poodinė kraujosruva ant nukentėjusiosios šlaunies. Teigė matęs pas savo seserį S. P. ant šlaunies mėlynę, kuri buvo raudonai mėlyna, dydžio kaip vyriškos rankos delnas, kas žymiai skiriasi nuo 2011 m. spalio 28 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotos poodinės kraujosruvos dydžio, kuris tesiekė 4x2 cm. Be to, pats liudytojas įvykio nematė, jo parodymai yra tik nukentėjusiosios motinos neva matyto įvykio atpasakojimas. Pažymėtina, kad teisme liudytoja nukentėjusiosios motina apklausta nebuvo, taigi jos parodymais priimant nuosprendį remtis ar juos vertinti nebuvo teisinio pagrindo, o paties įvykio aplinkybių nemačiusio liudytojo parodymai, kurie taip pat buvo prieštaringi, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinti kritiškai.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino ir išteisintosios sūnaus J. K. duotus parodymus. Liudytojas nurodė, kad J. K. samdyti darbininkai įvykio dieną statė pavėsinę, jis buvo prie darbininkų, su jais kalbėjosi. Matė, kad S. P. buvo išėjusi su fotoaparatu, o J. K. metė į ją lentą, kuria pataikė jai į koją, sužalojo dešinę koją virš kelio, paskui su akmenimi ją vijosi, tačiau ji spėjo pabėgti. Matęs konfliktą iš 2-3 m atstumo. Kalbėjęs su motina ir S. P.. Joms pasakęs, kad matė įvykį. S. P. pakvietė važiuoti pas advokatę, pas kurią buvo nuvažiavęs ir advokatė paprašė jo atvykti į teismą. Nesutiktina su apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, neva pirmosios instancijos teismas liudytojo parodymais nesirėmė be pagrindo. Nors S. P. ir neprivalėjo nurodyti minėto liudytojo iš karto besikreipdama dėl privataus kaltinimo bylos proceso pradėjimo, tačiau liudytojo parodymų patikimumu verčia abejoti ta aplinkybė, kad parodymus teisme jis sutiko duoti tik po to, kai apsilankė pas nukentėjusiosios advokatę. Tą pirmosios instancijos teisme patvirtino pats liudytojas. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas, be visa ko, nurodė, kad yra susipykęs su J. K. (b. l. 103), kas leidžia pagrįstai kritiškai vertinti minėto liudytojo parodymus.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas specialistas V. K. kategoriškų paaiškinimų nedavė. Jis nurodė, kad kraujosruvos pradžioje būna rausvos spalvos, vėliau rausvai violetinės arba tik melsvos arba rausvai melsvos. Violetinės spalvos kraujosruvos gali atsirasti po kelių minučių ar po kelių valandų, tai priklauso nuo įvairių dalykų: amžiaus, smūgio jėgos, sužalojimo vietos, nuo kraujosruvos dydžio ir gali laikytis iki dviejų parų. Nurodė, kad kuo toliau nuo kontakto, tuo rausvumas mažėja, vyrauja melsvumas. Jam apžiūrint S. P., ant jos kojos buvo melsvai violetinė poodinė kraujosruva. Nurodė, kad šlaunies distalinė dalis yra išorinė šlaunies dalis, arčiau kelio. Parodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti daiktu, kurio kontaktinis paviršius ne didesnis nei nurodytas kraujosruvos dydis, t. y. 4x2cm. Galėjo kontaktuoti su briauna arčiau kampo ir nepalikti juostinio sužalojimo. Specialistas nurodė, kad kraujosruva galėjo atsirasti ir atsitrenkiant į stalą, nes stalo briauna niekuo nesiskiria nuo lentos. Taip pat specialistas pažymėjo, kad kontaktuojanti medžiaga nėra svarbi, o svarbus tik kontaktinis paviršius. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu specialistas nurodė, kad metant iš 3 - 4 metrų, galima padaryti specialisto išvadoje fiksuotą sužalojimą. Tokios galimybės neatmeta, bet patvirtinti negali.
Pažymėtina, kad byloje esančios J. K. nuotraukos taip pat nėra laikytinos pakankamu pagrindu teigti, kad išteisintoji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes jose neužfiksuotas pats nusikalstamos veikos įvykdymo momentas, o tik aplinkybė, kad išteisintoji rankose laiko medinį pagalį, labiau panašų į malką, o ne į lentą. Remiantis minėtomis fotografijomis negalima nustatyti, ar jose yra užfiksuotas nusikaltimo įrankis, negalima daryti neabejotinos išvados, kad išteisintoji, būtent po to, kai rankoje laikė minėtą lentą – malką, ja užsimojo, metė į nukentėjusiąją ir pataikė.
Įvertinęs minėtas aplinkybes bei teisminio nagrinėjimo metu duotus prieštaringus liudytojų bei pačios nukentėjusiosios parodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuotina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, nebuvo nustatyta kitų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima neabejotinai teigti, jog specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės yra patvirtintos ir, kad nusikalstamą veiką padarė būtent išteisintoji. Akcentuotina, kad teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 str. 1 d. asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šioje konstitucinėje nuostatoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nekaltumo prezumpcija taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 str. 6 d. Taigi, iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-P-221/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain. 6 December 1988, § 77, Series A no. 146)). Dėl byloje esančių abejonių, kad būtent J. K. padarė S. P. nežymų sveikatos sutrikdymą, šis nusikaltimas J. K. negali būti inkriminuotas, kadangi neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Šiuo atveju aplinkybės, susijusios su išteisintosios J. K. sveikatos būkle, pačios nukentėjusiosios erzinančiu elgesiu fotografuojant išteisintąją nelaikytinos esminėmis, jas pakankamai išsamiai išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir su jo paradytomis išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Taigi, dėl to apeliacinės instancijos teismas dar kartą nepasisakys.
Kaip teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde, pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei skunde teigia apeliantė, skundą nagrinėjančios kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog nėra įrodyta, kad padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dalyvavo J. K.. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu. Nors apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas viso proceso metu buvo šališkas, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, ji nei karto nepasinaudojo savo teise pareikšti nušalinimą teismui. Šiuo atveju apeliantės lūkesčių neatitinkantis pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat nėra laikytinas teismo šališkumo įrodymu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nukentėjusiosios S. P. apeliacinį skundą atmesti.