- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-18
- Bylos Nr.
- A-3071-624/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00855-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. vasario 2 d. Marijampolės PN buvo patalpintas į karantino patalpas, kuriose nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti ploto norma, patalpos blogai vėdinamos. Nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2017 m. spalio 23 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. buvo apgyvendintas 14 būrio 1 sekcijos patalpose su kitais 20 ir daugiau nuteistųjų. 14 būrio patalpose yra 2 gyvenamieji kambariai, kurių kvadratūra yra maža ir kur gyvena 40 ir daugiau nuteistųjų, plotą mažino įrengti baldai. 14 būrio patalpose įrengti 2 sanitariniai mazgai, kuriais naudojosi 40 nuteistųjų, iš kurių vienas iki 2017 m. spalio 23 d. buvo tupimas ir juo sudėtinga naudotis, jei skauda kelius, trūko sanitarinių įrenginių. Tarp dušų neįrengtos pertvaros, ant grindų nebuvo guminių kilimėlių ar medinių grotelių, silpnas apšvietimas bei ventiliacija, bendro dušo patalpa seniai neremontuota. 14 būrio patalpose neįrengtos rūbų ir avalynės džiovyklos, neveikė mechaninė ventiliacija, nuolat tvyrojo drėgmė. 14 būrio patalpose neįrengta priešgaisrinė gesinimo sistema, dūmų jutikliai, avariniai išėjimai. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, nes jais naudojasi kelių būrių nuteistieji, nesudarytos sąlygos užsiimti boksu, imtynėmis, karatė. Ilgalaikio pasimatymo patalpose buvo 6 kambariai, bendras tualetas, dušas ir virtuvėlė, kambarių durys nesandarios, nebuvo pasivaikščiojimo kiemelio, reikėjo laukti eilėse prie dušo. Dėl kalinimo sąlygų patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, jautė nuolatinę depresiją, buvo sutrikęs miegas. Dėl netinkamo dantų gydymo patyrė 385 Eur turtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2016 m. sausio 28 d. ir karantino patalpoje buvo laikomas iki 2016 m. vasario 1 d., o 2016 m. vasario 1 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-39 buvo pervestas į 141 brigadą (14 būrys). Iki 2016 m. vasario 1 d. karantino patalpoje buvo laikomi 4 asmenys. Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Būriuose esančiose patalpose miegamųjų vietų skaičius įrengiamas taip, kad kiekvienam nuteistajam tektų 3,1 kv. m., o nuteistųjų skaičius priklauso nuo miegamųjų vietų įrengimo skaičiaus. Marijampolės PN tinkamai laikosi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo teiginys dėl per mažo ploto yra nepagrįstas, todėl atmestinas. 14 būryje yra 2 pisuarai ir 2 sėdimi klozetai, 8 būryje yra 3 tualetai bei 3 pisuarai. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, todėl pareiškėjo skundas dėl per mažo sanitariniame mazge esančių įrenginių skaičiaus nepagrįstas. Sienelės, skiriančios kietuosius įrenginius, taip pat užtraukiamos užuolaidos užtikrino pareiškėjo privatumą. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų užtikrinti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normoms. Marijampolės PN Ūkio skyriaus darbuotojai nuolat stebi ir tikrina Marijampolės PN patalpas, esant poreikiui atlieka einamuosius remonto darbus. Dušo persirengimo patalpoje prie kiekvienos sėdimos vietos yra medinės grotelės, atlikus periodinį patikrinimą, pažeidimų dėl dušo patalpų neatitikimo teisės aktų reikalavimams nenustatyta. 14 būrio nuteistieji turi drabužių džiovyklą, taip pat sudaryta galimybė drabužius džiovinti lauke. Marijampolės PN veikia nuteistųjų skalbykla, kurioje skalbiami nuteistųjų rūbai, patalynė. Marijampolės PN gesintuvai ir kitas gaisrinis inventorius yra laikomi kontroliniuose postuose ir direktoriaus budinčiojo padėjėjo patalpoje. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu yra paskirti asmenys, atsakingi už priešgaisrinę saugą, nuolatos yra atnaujinami visų pastatų patalpų evakavimo planai. Marijampolės PN patalpose, būriuose, koridoriuose, laiptinėse yra iškabinti nurodomieji ženklai, priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba įstaigoje atlieka priešgaisrinį techninį patikrinimą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 74 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nenumato kiemelių ploto. 14 būrio kiemo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai nenumato pareigos įrengti pasivaikščiojimo kiemelį būnant su artimaisiais ilgalaikio pasimatymo metu, taip pat teisės aktai nenumato ilgalaikio pasimatymo gyvenamųjų patalpų plotų. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą. Nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos)), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis Marijampolės PN buvo pažeista; reikalavimą dėl 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą; pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų sukeltos turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.
6. Teismas, akcentuodamas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, nurodė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. vasario 2 d., nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2017 m. spalio 23 d., nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. gegužės 2 d.
7. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentų dėl neužtikrintos ploto normos 14 būrio gyvenamosiose patalpose pagrįstumą, atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2016 m. sausio 28 d. ir karantino patalpoje buvo laikomas iki 2016 m. vasario 1 d., o 2016 m. vasario 1 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-39 buvo pervestas į 141 brigadą (14 būrys).
8. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktu, pagal kurį pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktu, pagal kurį kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m, pažymėjo, kad
Žemesnės instancijos teismas
skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Teismas nurodė, kad karantino patalpa, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, labiau atitinka kamerų tipo patalpa, todėl tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,6 kv. m.
Atsiliepimas
9. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus paaiškinimus apie nuteistųjų paskyrimą į karantino patalpas, pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, į kokią karantino patalpą pareiškėjas buvo patalpintas ir apie konkretų pareiškėjo buvimo tam tikroje karantino patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą teismas skaičiavo konkrečios karantino patalpos plotą padalinant iš konkrečios kameros miegamųjų vietų skaičiaus.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas, nustatė, kad karantino patalpos Nr. 1, schemoje pažymėtos (1-8), plotas yra 27,87 kv. m, joje įrengtos 7 miegamos vietos, karantino patalpos Nr. 2, schemoje pažymėtos (1-13), plotas yra 35.85 kv. m, joje įrengtos 9 miegamos vietos, todėl esant užpildytoms visoms vietoms, ginčo laikotarpiu vienam asmeniui karantino patalpose Nr. 1 ir Nr. 2 teko 3,98 kv. m ploto, dėl ko pareiškėjo argumentus dėl neužtikrintos gyvenamojo ploto normos karantino patalpoje teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Atsiliepimas
11. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad karantino patalpose ginčo laikotarpiu buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodyta atsakovo atsiliepime ar kad patalpose buvo laikoma daugiau asmenų nei įrengta miegamų vietų, ar kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos. Pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o pareiškėjo argumentai dėl karantino patalpų plotų ir nuteistųjų skaičiaus iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas, vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-07-39, bausmę atliko 14 būryje nuo 2016 m. vasario 1 d. Nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. spalio 23 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. atliko bausmę 14 būryje, jam buvo paskirta gyvenamoji patalpa Nr. 2, jos plotas 77,25 kv. m., joje gyveno iki 24 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko 3,21 kv. m. gyvenamojo ploto.
13. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė savo teiginius, jog jis buvo paskirtas į 14 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 1, t. y. 141 brigadą, o ne į gyvenamąją patalpą Nr. 2, patvirtinančių bei atsakovo atstovo pateiktus rašytinius įrodymus paneigiančių įrodymų.
14. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo paaiškinimus, kad nuteistųjų skirstymas į brigadas neturi jokio ryšio su nuteistiesiems paskiriamomis gyvenamosiomis ir miegamomis vietomis, skirtingų brigadų nuteistieji gali gyventi ir miegoti toje pačioje patalpoje, pažymėjo, kad Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. gegužės 30 d. pažyma patvirtina atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo apgyvendinimo vietos ir jam tekusio gyvenamojo ploto, todėl vertino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 14 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui teko 3,21 kv. m. gyvenamojo ploto, t. y. pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo, dėl ko nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymui.
15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentų, kad gyvenamojoje patalpoje gultai (lovos) buvo dviejų aukštų, sustumtos ir padarytos dvigulės lovos, pagrįstumą, nurodė, kad galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimų kamerų lovų konstrukcijoms ir inventoriaus patalpose išdėstymui.
16. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, kad karantino patalpose yra langai ir vėdinimas per juos buvo galimas, nenustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 17 punkto pažeidimo. Teismas pareiškėjo argumentus dėl lango nebuvimo karantino patalpoje vertino kaip deklaratyvius. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, be to, į bylą nepateikti pareiškėjo skundai, prašymai dėl ventiliacijos jam keliamų nepatogumų, todėl, nesant tokių duomenų, pareiškėjo argumentus dėl lango nebuvimo karantino patalpoje, netinkamos ventiliacijos teismas atmetė kaip nepagrįstus.
17. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentų pagrįstumą dėl per mažo sanitarinių įrenginių skaičiaus 14 būrio sanitariniame mazge, netinkamai įrengtų sanitarinių įrenginių, vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos), pagal kurias tualete turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiomis Aprūpinimo normomis – 1 klozetas arba pisuaras 15 nuteistųjų, bylos duomenimis nustatė, kad 14 būrio sanitariniame mazge yra 2 sėdimi klozetai ir 2 pisuarai, 14 būryje laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo nuo 32 iki 40 nuteistųjų, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. buvo nuo 39 iki 42 nuteistųjų. Teismas, atlikęs aritmetinius skaičiavimus, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas sanitariniais įrenginiais ir toks pažeidimas galėjo pareiškėjui sukelti papildomus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei bausmę atliktų teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. 14 būrio sanitarinio mazgo įrenginių skaičius atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą.
18. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų nustatė, kad sanitariniai mazgai atitverti sienelėmis. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, jog nebuvo užtikrintas privatumas, vertino kaip deklaratyvius. Pažymėjo, kad pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl sienelių aukščio ir kad sanitariniai įrenginiai nebuvo atskirti durimis.
19. Teismas pažymėjo, kad 14 būrio sanitariniame mazge sanitariniai įrenginiai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) paprastai konstatuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Teismas sprendė, kad pareiškėjui 14 būryje naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.
20. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl tualetų konstrukcijos pagrįstumą, pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7. punktas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje) 3.4. punktas, Aprūpinimo normos bei Dabartinės lietuvių kalbos žodyno tualeto ir unitazo apibrėžtis nenustato, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Teismas sprendė, kad teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai.
21. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš EŽTT praktikos matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu teismas pabrėžė ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinamos kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
22. Teismas, vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, higienos normos HN 134:2015 12 punktu, nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl kilimėlių duše nebuvimo, nes teisės aktai numato dušuose kilimėlius tik prie sėdimos vietos. Teismas, įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Marijampolės departamento patikrinimo akto ir atsakovo atstovo pateiktų fotografijų turinį bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas, naudodamasis dušu, dėl slidžių grindų būtų patyręs traumų, sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas naudodavosi dušais, kurie neatitiko higienos normų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik konstatavo pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.
23. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktu, Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-206 patvirtintu sportinių užsiėmimų, vykstančių sporto aikštyne grafiku, Socialinės reabilitacijos programų vykdymo grafiku, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, nesudarytų sąlygų užsiimti boksu, imtynėmis, karatė.
24. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 papunkčiu, higienos normos 134:2015 40 punktu, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo paaiškinimus, kad 14 būrio nuteistieji turi drabužių džiovyklą, taip pat sudaryta galimybė rūbus džiovinti lauke, veikia nuteistųjų skalbykla, kurioje skalbiami nuteistųjų rūbai, patalynė, į tai, kad patalynė ir drabužiai skalbiami, priimami ir atiduodami išskalbti nustatytu ir patvirtintu Marijampolės PN direktoriaus grafiku bei į tai, kad NVSC nekonstatavo, kad skalbyklos patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, pareiškėjo argumentus dėl nesančių džiovyklų atmetė kaip nepagrįstus.
25. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą dėl 14 būrio patalpose neįrengtos priešgaisrinės gesinimo sistemos, dūmų jutiklių, avarinių išėjimų, vadovavosi Marijampolės PN Ūkio skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. pažymos Nr. 14/07-2197 duomenimis ir pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.
26. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktu, 28–35 punktais, 31 punktu, pareiškėjo skundo argumentus dėl ilgalaikio pasimatymo patalpų įrengimo, kambarių durų nesandarumo, pasivaikščiojimo kiemelio nebuvimo, laukimo eilėse prie dušo atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo nurodytų aplinkybių, kada pažeidimai buvo padaryti, nesiejo pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui kėlė pretenzijas, o šis nesiėmė jokių veiksmų pažeidimų šalinimui, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į NVSC specialistus ar kitas kompetentingas institucijas. Teismas sprendė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.
27. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą dėl jam padarytos neturtinės žalos, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie kalinimo sąlygų įtaką jo sveikatai. 2018 m. gegužės 4 d. Medicininiame pažymėjime nurodoma, kad į Sveikatos priežiūros tarnybos medicinos darbuotojus dėl sutrikusio miego, pablogėjusio regėjimo pareiškėjas nesikreipė. Dėl galvos skausmo, bėrimo pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, tačiau nėra duomenų, jog tai būtų susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl dvasinių ar emocinių išgyvenimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Teismas vertino, kad pareiškėjo patirti negalavimai, nepatogumai pasireiškia ir laisvėje gyvenantiems žmonėms, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad jo sveikata ar emocinė būklė itin pablogėjo ar pablogėjo išimtinai dėl gyvenimo sąlygų Marijampolės PN.
28. Teismas, nenustatęs, kad dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams (nebuvo užtikrintas sanitarinių įrenginių skaičius) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustatęs, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darė išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant taip, kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti, skundžiamo sprendimo dalį dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų sukeltos turtinės žalos atlyginimo palikti nepakeistą, patenkinti skundą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei išreikalauti į bylą dokumentus, kurių pareiškėjo prašymu neišreikalavo pirmosios instancijos teismas.
30. Pareiškėjas nurodo, kad teismas priėmė vienašališką ir atsakovui palankų sprendimą, patikėdamas atsakovo atstovo įrodymais nepagrįstais paaiškinimais dėl karantino patalpos vėdinimo per langą.
31. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovo pateiktais duomenimis į patalpų plotą yra įskaičiuotas baldų užimamas plotas. Taip pat teismas, remdamasis melagingais atsakovo atstovo paaiškinimais, nesvarstė pareiškėjo argumentų dėl pareiškėjo apgyvendinimo ir asmenų skaičiaus 14 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 pagrįstumo. Teismas neatsižvelgė į atsakovo atstovo pažymą Nr. 14/07-788, iš kurios matyti, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 2 d. buvo paskirtas į 14 būrį 1 sekciją, t. y. 141 brigadą. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad 14 būrio 1 sekcija visą laiką buvo perpildyta. Iš atsakovo atstovo pateiktos 14 būrio 1 sekcijos nuotraukos matyti, kad dauguma lovų yra dviaukštės ir sustatytos viena prie kitos. Tokiu būdu yra pažeidžiamas žmogaus privatumas. Nuteistieji didžiąją laiko dalį yra uždaryti gyvenamosiose patalpose, t. y. uždaromi nuo 17.00 val. iki 6.30 val., kas sudaro 13.50 val. per parą. Atsakovo atstovui įrodymais nepaneigus pareiškėjo aplinkybių, vertintina, kad jis su pareiškėjo teiginiais sutinka.
32. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino jo nurodytos aplinkybės dėl pasimatymų kambario durų sandarumo. Pateiktoje atsakovo nuotraukoje nesimato plyšio tarp grindų ir durų, nes nuotrauka daryta iš viršaus. Tokiu būdų atsakovas bando nuslėpti pažeidimus ir nutyli, kad durys yra nesandarios.
33. Pareiškėjo teigimu, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovo atstovo paaiškinimai dėl priešgaisrinio inventoriaus įrengimo yra nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl negali būti vertinami kaip atitinkantis tikrovę. Teismas šiuo atveju vadovavosi išimtinai atsakovo atstovo paaiškinimais. Taip pat teismas nepatikrino teiginių apie būrių avarinių išėjimų ir kitų priešgaisrinių sistemų planų nebuvimo pagrįstumą.
34. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo skunde prašomus išreikalauti įrodymus dėl bendro dušo apšvietimo, patalpos kapitalinio remonto, ventiliacijos.
Šalies argumentai
35. Pareiškėjas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, įsigaliojusiose nuo 2017 m. liepos 8 d., numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Šiuo teisės aktu buvo pakeista higienos norma HN 76:2010, kuri nustatė daug griežtesnius reikalavimus, kad 1 tualetas turi būti skirtas 10 asmenų. Teismas, vadovaudamasis protingumo principu, turėjo atsižvelgti į tai, kad klozetas ir pisuaras nėra tas pats, nes jų naudojimo funkcijos yra skirtingos.
Žemesnės instancijos teismas
36. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skundžiamas teismo sprendimas surašytas su informacinio pobūdžio klaidomis, iš ko galima spręsti, kad teismas skundą nagrinėjo neatidžiai bei priėmė neobjektyvų, vienašališką sprendimą atsakovo naudai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1 R-139 (galiojusiose iki 2017-01-01), buvo nurodyta, jog tualete turi būti po klozetą arba unitazą 12 asmenų, pisuarą 12 asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje normų redakcijoje numatytas 1 klozetas arba pisuaras 15 nuteistųjų.
37. Pareiškėjas, vadovaudamasis higienos normos 134:2015 40 punktu, pažymi, kad atsakovo atstovo teiginiai, kad veikia nuteistųjų skalbykla, kurioje skalbiami nuteistųjų rūbai patalynė bei patalynė ir drabužiai skalbiami, priimami ir atiduodami išskalbti nustatytu ir patvirtintu Marijampolės PN direktoriaus grafiku, neatitinka tikrovės, nes avalynės ir drabužiu taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarką nustato Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. 4/07-15, kuriuo 2 punktas nustato, kad skalbykloje skalbiama tik patalynė (rankšluosčiai, paklodės, pagalviu užvalkalai, antklodžių užvalkalas) ir apatiniai drabužiai (marškinėliai, glaudės), o pagal 11 punktą, esant būtinybei ir būrio viršininkui pasikreipus į Ūkio skyrių, gali būti skalbiami ir nuteistojo viršutiniai drabužiai. Tai patvirtina, kad jokių rūbų skalbykloje skalbti negalima. Teismas šioje skundo dalyje vadovavosi išimtinai atsakovo atstovo pozicija, neatsižvelgė į tai, kad kiekviename būryje turi būti įrengtos rūbų ir avalynės džiovyklos.
38. Pareiškėjas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš EŽTT praktikos (2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą) matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Šalies argumentai
39. Pareiškėjo teigimu, teismas rėmėsi išskirtinai ta pozicija, kuri sumenkina pareiškėjo teiginius, neįvertindamas aplinkybės, kad nuteistojo socialinis statusas trukdo gauti informaciją, pataisos namų administracijos pateikiama informacija dažnai nesutampa su realia padėtimi, bandoma maskuoti pažeidimus įvairiomis pažymomis. Nesant duše medinių grindų kilimėlių, iškyla didelė grėsmė užsikrėsti kojų nagų grybeliu.
40. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad po jo skundo ir kitų nuteistųjų kreipimosi su skundais į teismą, atsakovas bendrame duše įrengė pertvaras, suremontavo ventiliacija, įrengė papildomą apšvietimą.
Šalies argumentai
41. Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus. Turėdamas ribotas galimybes judėti, buvo priverstas 13.30 val. per parą kentėti perpildytose patalpose, kurios neatitiko higienos ir ploto normų reikalavimų. Dėl patalpų perpildymo kyla socialinė įtampa, ribojamas privatumas, kas sukėlė kančią, sunkumus, baimę ir nevisavertiškumo jausmą. Dėl to tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.
42. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo tokio pobūdžio bylose Marijampolės PN tenka pareiga paneigti skundo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau ši institucija nepakankamai argumentavo ir nepateikė skundo argumentus paneigiančių įrodymų. Pareiškėjo įsitikinimų, jis turi teisę į teisės aktais reglamentuotą ir teismų praktikoje išaiškintą neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
43. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
44. Atsakovo atstovas nurodo, kad pateikė atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakė į visus pirmosios instancijos teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikė visus teismui reikalingus įrodymus. Teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją, todėl teikti kitus duomenys yra netikslinga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
45. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 7 000 Eur neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo kalinimo sąlygomis Marijampolės PN, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
46. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Marijampolės PN neteisėtus veiksmus (neveikimą), susijusius su tinkamų kalinio sąlygų neužtikrinimu, 2018 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d., neužtikrinus teisė aktais nustatyto sanitarinių įrenginių skaičiaus, buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atmetė; pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų sukeltos turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą.
47. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame ginčija teismo išvadų, kuriais atmesti kaip nepagrįsti ir / ar neįrodyti jo teiginiai dėl karantino patalpos vėdinimo, patalpų ploto, pasimatymų kambario durų sandarumo, priešgaisrinio inventoriaus, avarinių išėjimų ir kitų priešgaisrinių sistemų planų, sanitarinių įrenginių trūkumo, rūbų ir avalynės džiovyklos nebuvimo, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo, medinių grindų kilimėlių duše nebuvimo, pagrįstumą. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl netinkamų kalinio sąlygų, todėl pažeidimai laikytini nustatytais ir jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo prašymu neišreikalavo bylai išspręsti reikšmingus įrodymus.
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
49. Pažymėtina, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo dalis dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų sukeltos turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta, pareiškėjas nenurodo nesutikimo su šia pirmosios teismo sprendimo dalimi argumentų ir, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo dalyko, neprašo šios sprendimo dalies naikinti.
50. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, nesutinka su dalimi pirmosios instancijos teismo išvadų.
51. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad patalpų plotą mažino baldų užimamas plotas, teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros (gyvenamosios patalpos) ploto turėtų būti atimtas tik sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros (gyvenamosios patalpos) plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, kad apskaičiuojant jam tekusį plotą gyvenamojoje patalpoje, būtina išskaičiuoti baldų užimamą plotą, atmeta kaip nepagrįstą.
52. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Marijampolės PN teismui pateiktais melagingais paaiškinimais dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos. Nurodoma, kad teismas nevertino skundo argumentų dėl pareiškėjo nuo 2018 m. vasario 2 d. paskyrimo į 14 būrio 1 sekciją, t. y. 141 brigadą, ir neatsižvelgė į šią aplinkybę patvirtinančią atsakovo atstovo pažymą Nr. 14/07-788. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka: pirmosios instancijos teismo įvertintu Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 7/07-39, kuris buvo parengtas atsižvelgiant į nuteistųjų skirstymo komisijos protokolą (pareiškėjo įvardyta kaip pažyma) Nr. 14/07-788, pareiškėjas buvo paskirtas į 141 brigadą. Šis įsakymas nenustato, kurioje 14 būrio gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas skiriamas gyventi. Tuo tarpu Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. gegužės 30 d. pažymoje detalizuota, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. spalio 23 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. bausmę atliko 14 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 77,25 kv. m. Atsakovo atstovas nurodė, kad šioje gyvenamojoje patalpoje buvo apgyvendinta iki 24 nuteistųjų. Aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti šių duomenų objektyvumu, pareiškėjas nenurodė. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui taip pat buvo nurodyta, kad nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. spalio 23 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. pareiškėjas buvo laikomas su kitais dvidešimt ir daugiau nuteistųjų.
53. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma 14 būrio gyvenamojoje patalpoje ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeista (77,25 kv. m / 24 asmenys), nes pareiškėjui teko 3,21 kv. m.
54. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, įsigaliojusiu 2017 m. birželio 7 d., patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi norma, be kita ko, nustato, kad laisvės atėmimo vietos tualeto patalpoje turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) – 1 vnt. ne daugiau 15 nuteistųjų. Pažymėtina, kad ši norma negali būti aiškinama kaip įpareigojanti užtikrinti, kad ne daugiau kaip 15 nuteistųjų turi būti sudaroma galimybė naudotis klozetu arba pisuaru: nurodyti sanitariniai prietaisai funkciškai nėra analogiškos paskirties, t. y. pisuaras negali pakeisti klozeto, todėl ši teisės norma nustato, kad tualeto patalpose, kurių skaičius čia nėra reglamentuotas, turi būti klozetas arba pisuaras, kurių (klozetų ir pisuarų) norma – 1 vienetas ne daugiau kaip 15 nuteistųjų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įvertinus 14 būrio sanitarinio mazgo prietaisų kiekį (2 sėdimi klozetai ir 2 pisuarai) ir nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. šiame būryje buvusių nuteistųjų skaičių (nuo 39 iki 42), nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. 14 būrio sanitarinio mazgo įrenginių skaičius atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, nėra pagrįsta.
55. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, susijusiais su teismo išvados dėl karantino patalpos tinkamo ventiliavimo, nepagrįstumo: pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad karantino patalpos yra mažos, blogai ventiliuojamos; atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad yra dvi karantino patalpos, pažymėtos plane indeksais 1-13 ir 1-8, kurios abi vėdinamos per langus, kurie yra abejose patalpose. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl per mažo ploto, tekusio jam karantino patalpoje, lango nebuvimo ir netinkamos ventiliacijos, kadangi karantino patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, vėdinimas per langus atitiko higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas paneigė pareiškėjo teiginius dėl karantino patalpos netinkamo vėdinimo: pareiškėjo teigimu, karantino patalpoje, kurios pažymėjimo plane jis nenurodė, lango nebuvo. Atsakovo atstovo teigimu (b. l. 25), pareiškėjas buvo karantino patalpoje, plane pažymėtoje indeksu 1-8. Kadangi pateiktame plane (b. l. 76) nėra pažymėta, kad karantino patalpoje, plane pažymėtoje indeksu 1-8, yra langas, atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad buvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis karantino patalpos, kurioje nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. vasario 1 d. buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimas.
56. Taip pat teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, susijusiais su teismo išvados, kuria atmesti jo teiginiai dėl rūbų ir avalynės džiovyklos nebuvimo, nepagrįstumo: pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad 14 būrio patalpose nėra įrengtos džiovyklos, atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad galiojantys teisės aktai nenustato pareigos įrengti atskiros būryje patalpos rūbų džiovinimui, taip pat, kad 14 būrio nuteistieji turi drabužių džiovyklą, be to, yra sudaryta galimybė rūbus džiovinti lauke, veikia nuteistųjų skalbykla, kurioje skalbiami nuteistųjų rūbai, patalynė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos atsakovo atstovo pateiktus duomenis, taip pat, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo akte nėra konstatuota, jog skalbyklos patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, pareiškėjo argumentus dėl nesančių džiovyklų atmetė kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada nėra pagrįsta: higienos normos HN 134:2015 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laivės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių II skyriaus „Nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengimas“ dalyje „Pataisos įstaigų nuteistųjų gyvenamųjų korpusų patalpos“ 5 punktas nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos 5.1–5.10 punktuose numatytos patalpos, iš jų – ir 5.9 punkte numatyta drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui), o 6 punktas – kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti šių taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Taigi, priešingai nei teigia atsakovo atstovas, drabužių ir avalynės džiovykla turi būti įrengta kiekvienam būriui arba, esant aptartų kliūčių ir kai nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, tokia patalpa gali būti įrengiama dviem būriams; kur yra 14 būrio nuteistųjų drabužių džiovykla, jis nenurodė, iš pateikto 14 būrio patalpų plano nėra galima spręsti, kad tokios patalpos čia esama; nors Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 4107-15 patvirtintos Avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarkos 11 punktas nustato, kad esant būtinybei ir būrio viršininkui kreipusis į Ūkio skyrių, gali būti skalbiami nuteistojo viršutiniai drabužiai, atsakovas iš esmės nei teigė, nei pateikė įrodymus, kad realiai nuteistojo viršutiniai drabužiai skalbykloje yra skalbiami. Kita vertus, pažymėtina, kad pats pareiškėjas, kuris Marijampolės PN praleido pakankamai ilgą laiko tarpą, neteigė, kad viršutinių rūbų jis neskalbė, ir nenurodė, kur visgi jis džiovino savo rūbus, avalynę.
57. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su, pasak jo, netinkamu dušo patalpos įrengimu, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų teiginių, sijusių su dušu, nenuoseklumą: skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas, grįsdamas savo teiginį dėl šios patalpos, kuri seniai remontuota, neatitikimo teisės aktų reikalavimams, teigė, kad čia nėra įrengtos pertvaros privatumui užtikrinti, plytelių grindys yra slidžios, nėra kilimėlių ar medinių grotelių, silpnas apšvietimas ir ventiliacija; paaiškinimuose teismui dėl atsakovo pateikto atsiliepimo („dublike“) akcentavo privatumo duše neužtikrinimą, kad iš pateiktos nuotraukos nematyti, ar po kiekvienu čiaupų yra kilimėliai, taip pat kad nepateikti duomenys apie apšvietimą ir ventiliaciją; apeliaciniame skunde jau nurodo, kad „<...> skundžiamu atveju esmė ne pertvarose, o tame, kad nesant pačiame duše medinių grindų kilimėlių, iškylą didelė grėsmė <...> užsikrėsti tokia liga kaip nagų grybeliu. Iš to ir kyla prievolė kreiptis į teismą ginant savo teises. <...>“. Įvertinusi aplinkybę, jog nėra duomenų, kad iki kreipdamasis į teismą pareiškėjas reiškė nepasitenkinimą dušo patalpos įrengimu, aptartus pareiškėjo teiginius procesiniuose dokumentuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo teiginys, jog jis patyrė nepatogumus dėl pertvarų dušo patalpose nebuvimo, yra išgalvotas, teiginys dėl grindų slidumo paneigtas atsakovo pateiktais įrodymais, o kiti teiginiai dėl šios patalpos trūkumų – jo subjektyvus situacijos vertinimas: teisės aktai nenumato medinių grindų kilimėlių įrengimo duše (ligų kontrolė užtikrinama pagal higienos normos HN 134:2015 28.2 punkto nuostatas dušo patalpas valant ir dezinfekuojant), kokybiniai reikalavimai tokių patalpų apšvietimui ir vėdinimui nėra nustatyti. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pats pareiškėjas nenurodė, kokius, be jau pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo akto, įrodymus, apibūdinančius vėdinimą ir apšvietimą dušo patalpoje, atsakovo atstovas dar galėtų pateikti.
58. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl pasimatymų kambarių durų nesandarumo, priešgaisrinio inventoriaus ir planų nebuvimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, minėtais klausimais teikia iš esmės abstrakčius nesutikimo motyvus. Be to, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl avarinių (evakuacijos) išėjimų ir priešgaisrinių sistemų planų (instrukcijų). Kadangi pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų nėra pateikta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo ir jų iš naujo nekartoja. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
59. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su įrodinėjimo naštos paskirstymu, įrodymų išreikalavimu, pažymėtina, jog turint omenyje tai, kad pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, jog ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į pataisos namų administraciją ar kitas institucijas ir pareigūnus, atsakingus už tam tikrų sričių priežiūrą (pavyzdžiui, Nacionalinį visuomenės sveiktos priežiūros centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ir pan.), išsamiai nenurodė su jo minimais pažeidimais susijusių aplinkybių, pirmosios instancijos teismo procesiniai sprendimai, susiję su įrodinėjimo naštos paskirstymu nagrinėjamoje byloje, prašymų dėl papildomų įrodymu išreikalavimo nevertintini kaip neteisėti. Pareiškėjo teiginiai dėl pasimatymų kambarių durų sandarumo, priešgaisrinio inventoriaus, avarinių išėjimų ir priešgaisrinių sistemų planų ir pan. yra abstraktūs, nėra nurodoma, kodėl dėl tokio pobūdžio pažeidimų jis patyrė išgyvenimus ir pan., juo labiau – jeigu tokio pobūdžio patalpų įrengimo trūkumai jam kelia nerimą, kodėl nesiėmė priemonių, kad tokios galimos žalos būtų išvengta, t. y. nesikreipė su skundais, pareiškimais ir pan. Akcentuotina, kad pagal CK 6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi netgi vertinant, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, negalima teigti, kad dėl nustatytų pažeidimų valstybei kyla civilinė atsakomybė, kadangi nenustatytos kitos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, t. y. priežastinis ryšis ir neturtinė žala. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių priežasčių nagrinėjamu atveju nėra.
60. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
61. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
62. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija bei yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad greta pirmosios instancijos teismo nustatyto pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams yra nustatyti ir kiti pažeidimai, sprendžia, kad pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl neturtinė žala turi būti atlyginta pinigais.
63. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
64. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).
65. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (tinkamo karantino patalpų vėdinimo neužtikrinimas, sanitarinių įrenginių trūkumas, drabužių ir avalynės džiovyklos patalpos nebuvimas), pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nesant duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai ir apie pareiškėjo kreipimąsi į Marijampolės PN administraciją dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistinas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kuris yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
66. Teisėjų kolegija pažymi, jog priteisti pareiškėjo prašomą 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nėra faktinio ir teisinio pagrindo, nes nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.
67. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 500 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui M. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.