Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Sigito Dobiliausko apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla D. M., kaltinamo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, nutraukta Lietuvos Respublikos BK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto (BK 28 str. 2 d.) pagrindu.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys dėl 1398,81 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2012-01-23 laikotarpiu nuo 4.00 val. iki 4.50 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė peiliu ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam T. D. į nugaros sritį, taip padarydamas nugaros kiaurinę durtinę-pjautinę žaizdą ir tokiu būdu padarė T. D. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras Sigitas Dobiliauskas prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla D. M., kaltinamo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, nutraukta Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto (BK 28 str. 2 d.) pagrindu ir priimti naują sprendimą – D. M. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 3 dalimi, iš dalies pridėti prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliktos bausmės dalį (6 mėnesius) pagal 2012-04-06 nuosprendį ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 2 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš D. M. 1398,81 Lt turtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis nutraukti baudžiamąją bylą D. M. atžvilgiu neteisėta, nepagrįsta ir naikintina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo ir teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms. Prokuroras, grįsdamas savo apeliacinio skundo reikalavimą, nurodo, jo nuomone, nustatytas aplinkybes – nukentėjusysis T. D. į butą, kur įvyko konfliktas, atėjo gelbėti savo draugės J. S., nes jos bute kaltinamasis su draugu kėlė triukšmą ir be policijos nesutiko išeiti iš buto, t. y vykdė įstatymo uždraustą veiką. T. D. skambino į buto duris, tačiau buto durų kurį laiką niekas nedarė. Norėjo tik pasikalbėti su tais nepažįstamais vaikinas, kad jie išeitų, apie fizinės jėgos naudojimą iš anksto nebuvo tartasi. Buto duris atidarė nepažįstamas vaikinas, jį matė pirmą kartą, jo nepažinojo. T. D. paklausus: „Ką čia veiki?“ kaltinamasis D. M. neišėjo iš J. S. buto, liko neteisėtos būsenos, tyčia nepasitraukdamas iš buto ir taip pats įsitraukdamas į konfliktinę situaciją. Konfliktas vyko labai greitai, buvo tamsu, T. D. įėjo ir susimušė, kas pirmas sudavė smūgius, jis neatsimena. T. D. ginklo ar peilio neturėjo ir nenaudojo prieš kaltinamąjį D. M., kad kaltinamasis D. M. naudos prieš jį ginklą, t. y. būtent peilį, jo neperspėjo, tik pasibaigus muštynėms jis pajuto, kad D. M. peiliu jam sudavęs smūgį į nugarą ir padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą. Mano, kad šioje byloje būtinosios ginties ribų peržengimo aplinkybės nustatytos akivaizdžiai: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo – nes nukentėjusysis T. D. suduodamas smūgius kaltinamajam D. M. atliko teisėtus veiksmus, t. y. gelbėjo savo draugę J. Š. nuo neteisėtų kaltinamojo veiksmų, nes pastarieji nenorėjo išeiti iš jos būto, kėlė triukšmą, t. y atliko neteisėtus veiksmus; 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata – T. D. sunkiai sutrikdyta sveikta – smūgiuojant peiliu į nugarą, pavojingą gyvybės vietą – pasibaigus konfliktui. Kaltinamajam padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas; 3) tai padaryta tiesiogine tyčia – D. M. pasirinkdamas ir paimdamas peilį, stovint prieš nukentėjusįjį T. D., ir peiliu gindamasis besikėsinančiojo nukentėjusiojo T. D. negąsdino balsu, kad ginsis peiliu, nedarė kokių nors įpjovimų ar ne tokių pavojingų durtinių sužalojimų, tačiau neatsižvelgdamas į kėsinimosi pobūdį, peiliu sudavė stiprų, vieną tiesioginį smūgį į T. D. nugarą, praduriant striukę, lūžtant peilio rankenai, tai įrodo, kad D. M. tyčia sudavė smūgį peiliu, taip suvokdamas savo veikos pavojingumą numatydamas šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekdamas. Įvertinęs šias aplinkybes prokuroras teigia, kad yra nustatytos visos trys būtinos sąlygos ir daro išvada, kad D. M. akivaizdžiai peržengė būtinosios ginties ribas, tiesiogine tyčia sunkiai sutrikdydamas T. D. sveikatą, kadangi, apelianto manymu, gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, o būtent padarytos žalos T. D. dydis akivaizdžiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Dėl to, kas paminėta, mano, kad teismas, priimdamas nutartį nutraukti baudžiamąją bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nutartyje išdėstė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta ir jo gynėja prašė prokuratūros skundą atmesti.

Prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.

Prokuroras apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – prokuroras nesutinka su apylinkės teismo išvadomis ir teigia, kad D. M. akivaizdžiai peržengė būtinosios ginties ribas, kadangi jo gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad prokuroras savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės rodo, kad prokuroras tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, ir padarė teisingas išvadas dėl jų, dėl to pagrįstai konstatavo, jog asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta – D. M., veikė būtinosios ginties sąlygomis, jo gynyba atitiko kėsinimosi pavojingumą ir jo pobūdį, o būtinosios ginties ribos peržengtos nebuvo.

Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, o būtent kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams ir gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Kaip matyti iš teismo priimto sprendimo turinio ir byloje esančių duomenų, teismas ištyrė visas būtinosios ginties konstatavimui būtinas aplinkybes, to neginčija ir pats apeliantas. Esminis šios bylos klausimas, yra tas, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Byloje nustatyta, jog 2012-01-23, laikotarpiu nuo 4.00 val. iki 4.50 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), D. M. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė peiliu ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam T. D. į nugaros sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam nugaros kiaurinę durtinę-pjautinę žaizdą, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Tačiau kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, priešingai apelianto tvirtinimams, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuos veiksmus D. M. atliko esant būtinosios ginties sąlygoms, neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Tokią išvadą dėl D. M. veiksmų apimties ir jų juridinio vertinimo kolegija daro įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus. D. M. nusikalstamų veiksmų apimtis, jų pasekmės ir juridinis įvertinimas, nustatytas liudytojų J. Š. (2 t., 75 b. l.), E. B. (2 t., 75–76 b. l.), L. N. (2 t., 76–77 b. l.), A. G. (2 t., 77 b. l.), paties nukentėjusiojo T. D. (2 t., 74–75 b. l.) parodymais, specialistų išvadomis (1 t., 22, 124 b. l.), kitais byloje esančiais duomenimis. Pirma, tiek nukentėjusiojo, tiek kartu su juo įvykio metu buvusio ir kartu su nukentėjusiuoju D. M. atžvilgiu smurtą naudojusio liudytojo L. N. parodymais, nustatyta, kad D. M. tik atidarius duris, į jį pasipylė šių asmenų intensyvūs ir nuolatiniai smūgiai tiek rankomis, tiek kojomis į įvairias kūno vietas ir nutrūko tik tuo metu, kai liudytojas L. N. pasakė T. D., kad jam nugaroje yra peilis. Antra, tai, kad D. M. buvo padaryti daugybiniai sužalojimai, sukėlę jam nežymų sveikatos sutrikdymą, patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, kuri kartu parodo ir D. M. grėsusio kėsinimosi pavojingumą. Trečia, pati įvykio situacija – nakties metas, tamsa, vidinė D. M. būsena – dar neblaivus pažadintas iš miego durų skambučio, staigi, tik D. M. atidarius duris „pasipylusi“ smūgių lavina, puolančiųjų asmenų skaičius – du jam nežinomi ir nepažįstami asmenys, šių asmenų fizinis pajėgumas – vizualiai stambesni ir stipresni – sudaro pagrindą išvadai dėl D. M. savo teisės, numatytos baudžiamojo įstatymo 28 straipsnyje, panaudojimo teisėtumo, t. y. jo teisės suduoti atkirtį pavojingam tiesiogiai gresiančiam jo sveikatai ar net gyvybei kėsinimuisi.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad būtinosios ginties ribos peržengtos nebuvo. Nenustatyta, jog gynybos pobūdis ir priemonės būtų akivaizdžiai neproporcingos gresiančiam pavojui. Puolimas buvo tikrai pavojingas, apie jį pasisakyta anksčiau. Ir nors D. M. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o T. D. – sunkus, tačiau pažymėtina tai, kad įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. D. kėsinosi į D. M. sveikatą ir, jei šis pavojingas kėsinimasis nebūtų buvęs D. M. nutrauktas, gal net į jo gyvybę, todėl D. M. pasirinkta gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Taigi, kolegijai nustačius, kad aptariamo įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, kėsinimasis buvo pavojingas ir nepasibaigęs, o gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, darytina bendra išvada, kad buvusioje situacijoje D. M. turėjo teisę gintis, o kadangi buvo susidariusi stresinė situacija dėl didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas nukentėjusiojo kėsinimasis, todėl D. M. gynybai panaudodamas peilį ir juo suduodamas nukentėjusiajam į nugarą, būtinosios ginties ribų neperžengė.

Pastebėtina, jog prokuratūros apeliaciniame skunde pateikiamos atskiros liudytojų parodymų frazės neatspindi visų jų parodymų turinio, o apelianto pateikiamas byloje nustatytų aplinkybių interpretavimas neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl toks apelianto argumentacijos būdas niekaip nepatvirtina apeliacinio skundo reikalavimo, susijusio su priimto sprendimo neteisėtumu ir nepagrįstumu. Be to, priešingai prokuroro tvirtinimams, byloje nėra jokių duomenų, kad D. M. būtų atlikęs kokius nors teisei priešingus veiksmus, kad nukentėjusysis T. D. būtų turėjęs teisę ar bent objektyvų pagrindą vartoti fizinį smurtą jo atžvilgiu.

Tad, įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. birželio 22 d. nutartį, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti prokuratūros apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių Šiaulių miesto apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistu, o Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Sigito Dobiliausko apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Sigito Dobiliausko apeliacinį skundą atmesti.