Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-287-508-2014

Teisėjas: D. Ročys Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00571-2013-7 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.1.2.1.;

1.2.27.5.; 1.2.27.1., 2.4.7.

2014 m. balandžio 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Evaldui Tarasevičiui, nuteistajam H. S., jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimo 7 (septynių) mėnesių bausme; padaręs nusikaltimą, numatytą BK 286 str. ir nubaustas laisvės atėmimo 5 (penkių) mėnesių bausme; padaręs nusikaltimą, numatytą BK 290 str. ir nubaustas laisvės atėmimo 3 (trijų) mėnesių bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, ir paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 str. 2 d., į bausmę įskaitytas H. S. išbūtas laikas laikinajame sulaikyme nuo 2013-05-08 6 val. 30 min. iki 2013-05-09 13 val. 25 min. (dvi paros).

Civilinio ieškovo UAB „K.“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista solidariai iš R. N. ir H. S. 291,94 Lt (du šimtai devyniasdešimt vienas litas 94 ct) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimui UAB „K.“ naudai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. K., J. V. ir R. N., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. S. pagal BK 178 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 6 d., apie 19.00 val., veikdami kartu su G. N., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, iš UAB „K.“ parduotuvės „E. M.“, esančios A. K. g. 14, Kaune, matant kasininkėms I. N. ir D. M., H. S. pagrobė du 0,7 l butelius viskio „Jack Daniels“, bendros 153,98 Lt vertės, G. N. pagrobė du butelius brendžio „Shanet“, bendros 79,98 Lt vertės, o R. N. pagrobė du 0,7 l talpos butelius degtinės „Stumbro 100-čio“, bendros 57,98 Lt vertės, taip bendrais veiksmais atvirai pagrobė svetimą UAB „K.“ priklausantį 291,94 Lt vertės turtą.

Be to, H. S., M. K. ir J. V. pagal BK 290 str. nuteisti už tai, kad 2013 m. gegužės 8 d., apie 06.20 val. Kaune, Neries krantinėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, sulaikant juos, įtariant padarius viešosios tvarkos pažeidimą, siekdami pažeminti policijos pareigūnų garbę bei orumą, necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais išplūdo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės antrojo būrio vyresnįjį patrulį T. D., patrulius M. M., R. V. ir V. K. ir taip įžeidė savo pareigas atliekančius valstybės tarnautojus – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės antrojo būrio vyresnįjį patrulį T. D., patrulius M. M., R. V. ir V. K..

Be to, H. S. ir J. V. pagal BK 286 str. nuteisti už tai, kad 2013 m. gegužės 8 d. apie 06.20 val. Kaune, Neries krantinėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, sulaikant juos, įtariant padarius viešosios tvarkos pažeidimą nepaklusę teisėtam reikalavimui vykti į policijos komisariatą bei vengdami sulaikymo, pasipriešino valstybės tarnautojams panaudodami fizinį smurtą, t. y. J. V. bandė kumščiu suduoti į veido ir krūtinės sritį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės antrojo būrio patruliui M. M. bei bandė suduoti kumščiu į krūtinės sritį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės antrojo būrio patruliui V. K., o H. S. bandė kumščiu suduoti į veido sritį bei įspirti koja Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės antrojo būrio vyresniajam patruliui T. D., tokiu būdu pasipriešino valstybės tarnautojams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo H. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Nors nuteistasis H. S. nesutinka su kaltinimu dėl BK 286 str. bei teigia, kad jis nesipriešino policijos pareigūnams, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai H. S. pripažino kaltu padarius nusikaltimas veikas, numatytas BK 178 str. 1 d., 286 str. 290 str. bei paskyrė bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimus. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinis skundas nagrinėjamas jo ribose.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinkti ir teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtino, kad H. S. 2013 m. gegužės 8 d., apie 06.20 val., nepaklusdamas teisėtam reikalavimui vykti į policijos komisariatą bei vengdamas sulaikymo, pasipriešino valstybės tarnautojams panaudodamas pareigūnų atžvilgiu fizinį smurtą.

BK 286 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, jei tai susiję su fiziniu smurtu ar grasinimu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du būdus pasipriešinimo veikai padaryti: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, bet kokio keliančio pavojų sveikatai įrankio ar ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Priešingai nei tvirtina nuteistasis, jo kaltę dėl BK 286 str. numatyto nusikaltimo įvykdymo, patvirtina nuoseklūs ir pakankamai išsamūs nukentėjusiaisiais apklaustų policijos pareigūnų parodymai. Nukentėjusieji neabejotinai patvirtino, kad H. S., bandant jį sulaikyti dėl viešosios tvarkos pažeidimo, pasipriešino panaudodamas tyčinius aktyvius veiksmus – jis kumščiu smūgiuodamas bandė suduoti į veido ir įspirti koja į krūtinės sritį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2 - ojo būrio patruliui T. D., kurie tuo metu kaip policijos pareigūnai vykdė viešojo administravimo (viešosios tvarkos saugojimo) funkcijas.

Nukentėjusysis T. D. patvirtino, kad pagal iškvietimą atvyko į pagalbą kitam ekipažui. Buvo pranešta, kad išdaužytas stiklas ir jaunuoliai bando pasišalinti iš įvykio vietos, todėl reikia pagalbos kolegoms. Įtariamieji buvo trys, o kolegos – tik dviese. Atvykus į iškvietimo vietą – už tilto į Neries krantinę – ir bandant sulaikyti vieną jaunuolį, šis bandė suduoti ranka, spyrė kolegai M. M.. O jam galimai trenkė H. S., kai jį sodino į mašiną, nes sodinamas į mašiną jis bandė priešintis. S. atpažino iš kalbos ir sudėjimo. Sulaikymo metu buvo panaudotos dujos, antrankiai ir koviniai veiksmai. Nukentėjusysis nurodė, kad įvykio aplinkybes tiksliau nurodė iškarto po įvykio atliktoje apklausoje. Atitinkamai ikiteisminio tyrimo metu T. D. parodė, kad jis sulaikinėjo H. S.. Šis aktyviais veiksmais priešinosi, bandė suduoti smūgius ranka į veidą bei įspirti į krūtinės sritį, tačiau nukentėjusysis smūgių išvengė. Dėl pasipriešinimo buvo panaudotos spec. priemonės, padedant kurioms sulaikomasis buvo sutramdytas.

Nukentėjusysis M. M. parodė, kad Vizgirda ir S. sulaikomi buvo patys aršiausi, koliojosi, vadino juos „mentais“. Jis sulaikinėjo J. V., o T. D. su R. V. sulaikinėjo didesnius vaikinus. Atitinkamai ikiteisminio tyrimo metu M. M. patvirtino T. D. parodymus, kad būtent šis sulaikinėjo H. S., kuris sodinamas į automobilį bandė įspirti T. D. į krūtinės sritį.

Nukentėjusysis V. K. parodė, kad į įvykio vietą atvyko su R. V., gavę pranešimą iš VPK budėtojų, kad daužomi langai. Jis pamena, kad vaikinai buvo agresyvūs, sulaikymo metu priešinosi, tačiau negalėjo tiksliai nenurodyti kuris, kadangi per dieną būna po kelis tokius įvykius. Prieš sodinant į mašiną vaikinai priešinosi, neleido uždėti antrankių, jį ir kitus pareigūnus vadino necenzūriniais žodžiais. Jis į mašiną sodino V., kuris yra mažiausio ūgio, bet buvo aršiausias – elgėsi agresyviai, nedavė uždėti antrankių. Jeigu sulaikytieji elgiasi ramiai, jiems antrankiai – nėra dedami. Ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais V. K. parodė, kad jis sulaikinėjo J. V. kartu su M. M., o H. S. sulaikinėjo T. D.. Sulaikomas H. S. bandė įspirti pareigūnui.

Nukentėjusysis R. V. teisminio nagrinėjimo metu taip pat patvirtino, kad įvykio datos neprisimena, tačiau prisimena, kad pagal gautą pranešimą apie išdaužtą langą, nuvykus į įvykio vietą ir apvažiavus teritoriją, pastebėjo jaunuolius, kurie atitiko trenerio apibūdinimą. Sulaikytieji buvo konfliktiškai nusiteikę, klausė, tvirtino nieko nepadarę. Paprašius sėsti į automobilį, vaikinai pradėjo stumdytis, pasakė, kad jie nepilnamečiai ir kad jie neturi teisės jų sulaikyti. Jis konkrečiai neatsimena, kurį jaunuolį sulaikinėjo, galėjo būti M. K., tačiau atsimena, kad vienas jaunuolis buvo itin aršus – tai J. V., tačiau ir kitas jį papildė. Vaikinai stumdėsi rankomis, kažkuris bandė įspirti kolegai. Ikiteisminio tyrimo metu R. V. tiksliau nurodė, kad matė, jog H. S. sulaikinėjo T. D., o šis muistėsi, tačiau nematė ar bandė įspirti, kadangi vedė į automobilį M. K..

Taigi, visų nukentėjusiųjų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai yra nekintantys, pakankamai nuoseklūs ir neprieštaraujantys tarpusavyje bei būtent papildantys vieni kitus, atskleidžiantys esmines įvykio detales, todėl apylinkės teismo teisingai įvertinti, kaip pagrindžiančius nuteistųjų, tarp jų ir apelianto, kaltę. Nukentėjusiųjų parodymai patvirtino, jog būtent T. D. sulaikė H. S., kad šis sulaikomas buvo agresyvus, priešinosi, muistėsi, stengdamasis išvengti sulaikymo ir įsodinimo į tarnybinį automobilį. V. K., M. M. patvirtino matę, kad H. S. bandė įspirti T. D., o pats T. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad H. S. bandė jam suduoti ir ranka, tačiau jis nuo smūgio išsisuko. Nukentėjusiųjų parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, nes nėra nustatyta jokio jų suinteresuotumo apkalbėti nuteistąjį. Tai, kad nukentėjusieji negalėjo teisminio nagrinėjimo metu itin tiksliai nurodyti įvykio aplinkybių nerodo, jog jų parodymai keitėsi, nes jie nekėlė ir kitokių įvykio versijų. Nukentėjusiaisiais pripažinti policijos pareigūnai savo parodymų nekeitė, nuosekliai laikėsi ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie atitiko ir jų tarnybiniuose pranešimuose apie 2013-05-08 įvykį išdėstytas aplinkybes. Kad šie parodymai yra išsamesni ir labiau atskleidžia įvykio aplinkybes, nei teisminio nagrinėjimo metu duotieji parodymai, aiškintina tik subjektyviais faktoriais – teismo posėdžiai vyko praėjus keliems mėnesiams nuo įvykio ir, kaip paaiškino nukentėjusieji, jie jau nevisiškai tiksliai galėjo atsiminti įvykio detales, nes tarnyboje itin dažnai susiduria su panašiomis situacijomis, todėl ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybės yra nurodytos daug išsamiau ir teisingiau.

Aptartos aplinkybės leidžia H. S. poziciją, kad jis nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 286 str., vertinti tik kaip jokiais pakankamais argumentais nepagrįsta gynybinę versiją. Tai, kad apeliantas nurodė, kad jis negalėjo priešintis viena ranka, nes kita ranka buvo lūžusi, taip pat nepaneigia jo kaltės. Nors byloje ir yra išrašas iš medicininių dokumentų (III t. b. l. 133), kad 2013-05-07 H. S. kreipėsi dėl kairės rankos stipinkaulio kaklelio lūžio, tačiau nėra duomenų, kad ranka buvo sugipsuota ir ja jis negalėjo naudotis. Be to, šią aplinkybę jis pateikė tik pirmosios instancijos teisme, jau po jo paties ir nukentėjusiųjų apklausos. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei jo apklausos pirmosios instancijos teisme H. S. nenurodė, kad jam buvo sugipsuota ranka ir dėl to jis negalėjo priešintis. Tokios aplinkybės nenurodė ir nė vienas kitas nuteistasis, taip pat ir nukentėjusieji. Be to, H. S. tik bandė suduoti smūgį, užsimodamas kumštimi, tačiau jo nesudavė dėl pareigūno greitesnės reakcijos. Rankos lūžis nelaikytinas ir pakankama kliūtimi, galėjusia trukdyti spirti koja.

Pritartina, kad H. S. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, kaip pats pripažino apklausiamas posėdžio metu (III t. 84 b. l.), jis suprato, jog privalo vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus, ir kad dėl pasipriešinimo kyla nusikalstamos pasekmės, tačiau vis dėlto jų siekė, taip bandydamas išvengti sulaikymo. Taigi, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 str.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas H. S. skyrė bausmes, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nurodytų BK VIII skyriuje. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę jau kaip atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino, kad dėl dviejų veikų (BK 178 str. 2 d. ir 290 str.) H. S. savo kaltę pripažino ir gailisi, todėl nėra pagrindo šių aplinkybių dar kartą vertinti ir dar labiau švelninti paskirtą bausmę. Tuo labiau įvertinus, kad H. S. padarė tris nusikalstamas veikas – du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimus, visi nusikaltimai tyčiniai ir baigti, anksčiau jau yra teistas tris kartus, jam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, kuris 2010-12-16 nutartimi buvo panaikintas ir jis pasiųstas atlikti 2010-03-30 nuosprendžiu paskirtos 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, tačiau apeliantas išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, toliau pažeidinėja įstatymus ir daro nusikalstamas veikas, taigi anksčiau skirtos bausmės, kurios realiai neapribojo jo laisvės, reikiamo teigiamo poveikio nepadarė. Pastebėtina, kad BK 56 str. 1 d. numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Be to, yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – dvi veikas (BK 286 str. ir 290 str.) padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, o dėl nusikaltimo, numatyto BK 286 str. padarymo, kaltės visiškai nepripažino. Ir netgi esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas H. S. skyrė laisvės atėmimo bausmes, savo dydžiu žymiai mažesnes, nei BK 178 str. 2 d. 286, 290, pagal kurias kvalifikuoti jo padaryti nusikaltimai, sankcijose nustatyti laisvės atėmimo bausmės vidurkiai (BK 61 str. 2 d.).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant bausmių vykdymo atidėjimo klausimus, nepritartina kuomet BK 75 straipsnis taikomas neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą. Įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnį ir tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau irgi yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą, tačiau ši diskrecinė teismo teisė iš esmės suponuoja pareigą papildomai įvertinti kaltininko asmenybę ir šis vertinimas neturi būti atsietas nuo kaltininko ankstesnės nusikalstamos veikos. O šiuo atveju, įvertinus H. S. asmenybę, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bausmės tikslai, be realaus bausmės atlikimo, nebus pasiekti.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį, bausmės subendrintos laikantis bausmių bendrinimo taisyklių, todėl jos keisti nėra pagrindo. Įvertinus aplinkybes konstatuojama, jog apylinkės teismas nagrinėdamas H. S. baudžiamąją bylą ištyrė visas svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, skirdamas bausmę atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, dėl šios priežasties keisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. nuosprendį apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nėra pagrindo, o nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo H. S. apeliacinį skundą atmesti.