- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-02-12
- Bylos Nr.
- A-143-209-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Antanas Ablingis, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. V. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 7 – 9), kurį patikslino (b. l. 4 – 6), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė mokėjimo agentūra) 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. BR6-(382)-14618 ,,Dėl Jums priskaičiuotos skolos“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Žemės ūkio ministerija) 2007 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 3IN-V-373/3-50 „Dėl prašymo“.
Pareiškėjas nurodė, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra 2006 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. BR6-(382)-14618 informavo, jog vadovaujantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2655-13/2006 pieno kvota grąžinta Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovei, todėl jam išmokėtos 12 430,75 Lt tiesioginės išmokos už kvotinį pieną turi būti grąžintos Nacionalinei mokėjimo agentūrai iki 2006 m. lapkričio 12 d. Žemės ūkio ministerija 2007 m. sausio 9 d. raštu Nr. 3IN-V-373/3-50 jo skundo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2006 m. lapkričio 2 d. rašto Nr. BR6-(382)-14618 panaikinimo nepatenkino. Pareiškėjas pažymėjo, jog išmokėtos 12 430,75 Lt tiesioginės išmokos už parduotą kvotinį pieną buvo apskaičiuotos nuo 2004 kvotos metų pradžios iki 2004 m. spalio 31 d. Šios tiesioginės išmokos buvo apskaičiuotos ir išmokėtos už jo ūkio parduotą pieną. Išmokų grąžinimas už jo ūkio parduotą pieną sudaro prielaidas Grinaičių žemės ūkio bendrovei neteisėtai praturtėti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 str. 1 d.). Be to, išmokų perdavimas Grinaičių žemės ūkio bendrovei prieštarauja konstituciniams teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, reglamentuotiems CK 1.5 straipsnyje, kadangi jis, pardavęs pieną, netenka teisės į dalį pajamų, kurios jam teisėtai priklauso. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu panaikinęs Nacionalinės mokėjimo agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. BR6-(11.14)-2895 „Dėl pieno gamybos kvotos grąžinimo“, nepasisakė dėl pirminio 2004 m. gruodžio 17 d. jo turėtos pieno gamybos kvotos perdavimo Grinaičių žemės ūkio bendrovei teisėtumo. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 3D-495 patvirtintos Pieno gamybos kvotų sistemos administravimo taisyklės nenumato, kad perduodant pieno gamybos kvotą kartu perduodamos ir tiesioginės išmokos už parduotą kvotinį pieną. Teismas neišaiškino, kam yra grąžinama jo pieno kvota ir kaip yra paskirstomos išmokos už kvotinį pieną bei nuo kada yra laikoma, kad pieno perdirbimo kvota yra perduota Grinaičių žemės ūkio bendrovei, todėl kyla klausimas, ar jis tikrai 2005 m. kovo 31 d. nebeturėjo pieno gamybos kvotos. Pareiškėjas pabrėžė, kad Grinaičių žemės ūkio bendrovė perėmė iš jo visus įsipareigojimus, susijusius su šia kvota, kad tinkamai ją galėtų vykdyti, tačiau jai nesuteikiama teisė perimti dalį turtinių teisių, o būtent teisę į išmokas už realizuotą kvotinį pieną, priklausiusių jam dar iki pieno perdirbimo kvotos perdavimo šiai žemės ūkio bendrovei.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiliepimu į skundą (b. l. 39 – 42) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nacionalinė mokėjimo agentūra nurodė, kad 2006 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. BR6-(1.14)-2906 grąžino pareiškėjui pieno kvotą, kurią jis buvo perdavęs Grinaičių žemės ūkio bendrovei 2004 m. gruodžio 17 d. paraiškos Nr. 18576 pieno gamybos kvotai perimti/perduoti pagrindu. Kadangi grąžinus kvotą nuo 2006 m. kovo 2 d. pieno pardavimo kvotos turėtojas buvo pareiškėjas ir išmokų už parduotą pieną mokėjimo metu jau turėjo pieno pardavimo kvotą, pareiškėjui 2006 m. balandžio 28 d. buvo išmokėtos išmokos už parduotą pieną. Grinaičių žemės ūkio bendrovė Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimą paimti iš jos ir grąžinti pareiškėjui pieno gamybos kvotą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimą grąžinti pareiškėjui pieno gamybos kvotą. Nacionalinė mokėjimo agentūra, vykdydama minėtą teismo sprendimą, 2006 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. BR6-(11.14)-15067 informavo pareiškėją, kad jis neturi pieno pardavimo kvotos ir lieka galioti Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimas pareiškėjo turėtą pieno pardavimo kvotą pagal jo pateiktą paraišką perduoti Grinaičių žemės ūkio bendrovei bei jis privalo grąžinti nepagrįstai gautas išmokas. Teigė, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą.
Atsakovas Žemės ūkio ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 86 – 88) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemės ūkio ministerija nurodė, kad skola pareiškėjui apskaičiuota vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2655-13/2006, kuriuo pieno kvota iš pareiškėjo buvo grąžinta Šakių rajono Grinaičių žemės ūkio bendrovei, todėl pareiškėjas tiesiogines išmokas už kvotinį pieną privalo grąžinti Nacionalinei mokėjimo agentūrai (Pieno gamybos kvotų sistemos administravimo taisyklių 56 p.). Pažymėjo, jog pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 3D-50 patvirtintų Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklių 3 punkto reikalavimų, kadangi vadovaujantis paminėtu teismo sprendimu pieno gamybos kvota buvo grąžinta Grinaičių žemės ūkio bendrovei, todėl neturinčiam kvotos asmeniui išmoka už kvotinį pieną negali būti mokama, be to, 2005 m. kovo 31 d. pareiškėjas pieno kvotos negalėjo turėti. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neapskundė paminėto teismo sprendimo, o Nacionalinė mokėjimo agentūra privalėjo įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 14 str. 1 d.) ir pareiškėjui priskaičiuoti skolą. Teigė, jog neturi teisės panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo dėl pareiškėjui priskaičiuotos skolos, kadangi Nacionalinė mokėjimo agentūra yra institucija, teisės aktų nustatyta tvarka priimanti sprendimus dėl paramos skyrimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 4 d. sprendimu (b. l. 128 – 133) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad ginčo dalykas yra tiesioginių išmokų už kvotinį pieną išmokėjimas pieno gamintojui. Pažymėjo, jog Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklių 3 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad išmokos mokamos pieno gamintojams, pateikusiems nustatytos formos paraišką ir 2005 m. kovo 31 d. turėjusiems nustatytą 2004 – 2005 kvotos metų pieno gamybos kvotą, įregistruotą kvotų administravimo informacinėje sistemoje. Šios taisyklės priimtos vadovaujantis 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančio Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001 (toliau – Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1782/2003), bei kitų teisės aktų pagrindu. Pieno gamybos kvotų sistemos įdiegimo ir administravimo taisyklių 39 punktas nustato, kad gamintojui (kvotos perdavėjui) perduodant (perleidžiant, dovanojant, parduodant) ūkį, t. y. pastatus ir/arba žemę, ir/arba melžiamas karves kitam gamintojui (kvotos perėmėjui), gali būti perduodama tik visa perdavėjo turima kvota. Pieno gamybos kvotų sistemos įdiegimo ir administravimo taisyklių 44 punktas taip pat nustato, kad kvotos perėmėjas, perėmęs kvotą, perima ir įsipareigojimus, susijusius su perimtos kvotos realizavimu ir visais finansiniais įsipareigojimais Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2004 m. gruodžio 17 d. paraiškos pieno gamybos kvotai perimti/perduoti (registracijos Nr. 18576) pagrindu Grinaičių žemės ūkio bendrovei perdavė visą priklausančią 799043 kg, 4,04 proc. riebumo pieno pardavimo perdirbti kvotą. Nacionalinė mokėjimo agentūra 2005 m. vasario 10 d. pranešimu gamintojui apie turimą pieno kvotą Nr. 23628 pareiškėją informavo, kad 2004 – 2005 kvotos metams jo turima pieno gamybos kvota yra 0 kg, nes pieno gamybos kvota perduota remiantis pateikta paraiška. Pareiškėjas šio administracinio akto neskundė. Nacionalinė mokėjimo agentūra 2006 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. BR6-(11.14)-2895 bei tos pačios dienos sprendimu Nr. BR6-(11.14)-2906 grąžino pareiškėjui pieno gamybos kvotą, perduotą Grinaičių žemės ūkio bendrovei paraiškos pagrindu, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2655-13/2006 šiuos Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimus panaikino kaip neteisėtus administracinius aktus, priimtus nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo pateikta paraiška pieno gamybos kvotai perimti/perduoti buvo įregistruota nustatyta tvarka Nacionalinėje mokėjimo agentūroje, kuri minėtu Nacionalinės mokėjimo agentūros 2005 m. vasario 10 d. pranešimu gamintojui apie turimą pieno kvotą Nr. 23628 patvirtino pareiškėjui priklausančios pieno pardavimo perdirbti kvotos perdavimą Grinaičių žemės ūkio bendrovei. Teismas nurodė, kad tiek Nacionalinė mokėjimo agentūra 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. BR6-(382)-14618, tiek Žemės ūkio ministerija, kuri 2007 m. sausio 9 d. raštu Nr. 3IN-V-373/3-50 pareiškėjo skundo dėl šio Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimo panaikinimo nepatenkino, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui 2005 m. kovo 31 d. neturint pieno gamybos kvotos jam nepagrįstai išmokėtos papildomos tiesioginės išmokos už kvotinį pieną. Teismas konstatavo, kad šių sprendimų panaikinti nėra pagrindo, nes Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklėse nėra nustatyta, kad pieno gamintojui išmokama papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną dalis už kvotos metais parduotą pieną, jei pieno gamintojas iki 2005 m. kovo 31 d. buvo perleidęs pieno kvotą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 139 – 142) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą ir pateikti prejudicinius klausimus dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003 95 straipsnio 1, 2 dalių ir 2004 m. spalio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1973/2004, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003 nuostatų dėl to reglamento IV ir IV a antraštinėse dalyse numatytų paramos schemų ir atidėtos žemės naudojimo žaliavoms auginti taikymo taisykles (toliau – Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1973/2004), 22 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jam 2005 m. kovo 31 d. neturint pieno gamybos kvotos nepagrįstai išmokėtos papildomos išmokos už kvotinį pieną. Turėtą pieno gamybos kvotą jis perdavė 2004 m. gruodžio 17 d. Šią kvotą turėjo iki 2005 m. vasario 10 d. Iki kvotos perdavimo ja naudojosi, gamino ir pardavė pieną, gavo pajamų. Už parduotą pieną įgijo teisę gauti išmokas (priemokas). Priemokos už pieną išmokėtos už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. spalio 31 d. Jis atitiko Komisijos reglamento (EB) Nr. 1973/2004 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tačiau teismas taikė Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklių 3 punktą, kuris neatitinka paminėtos Komisijos reglamento nuostatos bei Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003 95, 96 straipsnių, kurie turėjo būti taikomi šioje byloje. Pagal juos, pieno gamintojas turi teisę gauti priemoką už pieną, ir ši priemoka siejama su parduotu pienu bei turėta kvota iki kovo 31 d., bet nebūtinai būtent iki kovo 31 d. Valstybės narės negali vidaus teisės aktais keisti reglamentais nustatytų taisyklių, taip pat jų nereikia ir negalima perkelti į nacionalinius teisės aktus. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika patvirtina, kad valstybėms narėms paprastai neleidžiama priimti nacionalinių priemonių Bendrijos reglamentams įgyvendinti.
2. Šioje byloje kyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas, todėl vadovaujantis Teismų įstatymo 40¹ straipsnio 2 dalimi kreiptinasi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais.
3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pieno gamintojui perleidus kvotą kvotos perėmėjui pereina ir išmokos už kvotos perleidėjo iki kvotos perleidimo parduotą pieną. Tokios nuostatos nėra Pieno gamybos kvotų sistemos įdiegimo ir administravimo taisyklėse. Šių taisyklių 44 punktas (2004 m. spalio 4 d. redakcija) nereglamentuoja išmokų už parduotą pieną. Teismas neaiškino šios teisės normos. Ji turi būti suprantama kaip nustatanti pareigą kvotos perėmėjui laikytis finansinių įsipareigojimų vykdant kvotą, nereglamentuoja jokių kvotos perėmėjo teisių. Pieno gamybos kvotų sistemos įdiegimo ir administravimo taisyklių 39 punkte paminėta sąvoka ,,visa turima kvota“, atsižvelgiant į šių taisyklių 2 punktą, turi būti suprantama kaip visas turimas nustatytas pieno kiekis, kurį gamintojas gali parduoti, ir negali būti aiškinama kaip apimanti teisę perimti išmokas už kvotos perleidėjo iki kvotos perleidimo parduotą pieną.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 150 – 153) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nacionalinė mokėjimo agentūra nurodo, kad Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklių 3 punkte įtvirtintas reikalavimas, kad išmokos mokamos pieno gamintojams, pateikusiems nustatytos formos paraišką ir 2005 m. kovo 31 d. turėjusiems nustatytą 2004 – 2005 kvotos metų pieno gamybos kvotą, įregistruotą kvotų administravimo informacinėje sistemoje. Šių taisyklių 39 punktas nustato, kad gamintojui (kvotos perdavėjui) perduodant ūkį, t. y. pastatus ir/arba žemę, ir/arba melžiamas karves kitam gamintojui (kvotos perėmėjui), gali būti perduodama tik visa perdavėjo turima kvota. Taisyklių 44 punktas numato, kad kvotos perėmėjas, perėmęs kvotą, perima ir įsipareigojimus, susijusius su perimtos kvotos realizavimu ir visais finansiniais įsipareigojimais agentūrai. Kadangi pareiškėjas neapskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, jis įsiteisėjo.
Atsakovas Žemės ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 148 – 149) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemės ūkio ministerija nurodo, kad palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą. Pabrėžia, jog atsakovų veiksmai yra teisėti ir pagrįsti siekiant užtikrinti Europos Sąjungos paramos teisingą administravimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Iš bylos matyti, kad: pareiškėjas turėjo 2004-2005 kvotos metų (nuo 2004-04-01 iki 2005-03-31) pieno gamybos kvotą, pagal kurią jam buvo nustatytas 4,04 proc. riebumo pieno pardavimo perdirbti kiekis – 799 043 kg; nurodyta pieno gamybos kvota pagal pareiškėjo 2004 m. gruodžio 17 d. paraišką pieno gamybos kvotai perimti/perduoti Nr. 18576 buvo perduota kitam ūkio subjektui – Grinaičių žemės ūkio bendrovei, ir toks perdavimas/priėmimas buvo įregistruotas kvotų administravimo informacinėje sistemoje, apie tai pareiškėjui ir minėtai bendrovei buvo pranešta Nacionalinės mokėjimo agentūros 2005 m. vasario 10 d. pranešimais Nr. 23628 ir Nr. 23629; Nacionalinės mokėjimo agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimais Nr. BR 6-(1.14)-2905 ir Nr. BR 6-(1.14)-2906 nurodyta kvota administravimo būdu (t. y. ne teismine tvarka) buvo grąžinta pareiškėjui, todėl pareiškėjui už jo parduotą kvotinį pieną 2006 m. balandžio 28 d. buvo išmokėta 12 430,75 Lt dydžio tiesioginė išmoka; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (kuris nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs) minėti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimai buvo panaikinti.
Išvardintas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys atitinkami dokumentai (įrodymai), jos yra šalių neginčijamos (šalys tik skirtingai interpretuoja jų teisines pasekmes), todėl ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu jos laikytinos nustatytomis.
Pareiškėjo skundžiami atsakovų sprendimai buvo priimti Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklių 3 punkto pagrindu. Tai yra nurodyta skundžiamame atsakovo (Žemės ūkio ministerijos) 2007 m. sausio 9 d. sprendime (rašte). Todėl yra būtina pasisakyti dėl šios materialinės teisės normos aiškinimo ir taikymo šioje administracinėje byloje, t. y. nustatyti aukščiau nurodytų aplinkybių reikšmę Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklių 3 punkto taikymo požiūriu.
Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklių 3 punkte nurodyta, kad išmokos mokamos pieno gamintojams, pateikusiems šių taisyklių 1 priede nustatytos formos paraišką ir:
- 2005 m. kovo 31 d. turėjusiems nustatytą 2004-2005 kvotos metų pieno gamybos kvotą, įregistruotą kvotų administravimo informacinėje sistemoje (3.1 p.);
- įsiregistravusiems Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre valdos valdytoju arba partneriu (3.2 p.);
- 2004-2005 kvotos metais pardavusiems pieną patvirtintiems supirkėjams arba tiesiogiai vartoti (pateikusiems Tiesioginių pardavimų 2004-2005 kvotos metų pieno gamybos ir realizavimo metinę deklaraciją) (3.3 p.).
Aptariamų taisyklių 4 punkte nurodyta, kad išmokos mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų Kaimo rėmimo programai už 2004-2005 kvotos metais gamintojų parduotą pieno kiekį neviršijant jiems nustatytų kvotų ribų, o turintiems pardavimo perdirbti kvotą - išlygintą pagal turimos kvotos nustatytąjį pieno riebumą; išmokos dydis - 48 Lt už toną. Pažymėtina, kad nurodytų išmokų mokėjimo už kvotinio pieno toną principas yra nustatytas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 8 d. nutarime Nr. 1391 (1.4 p.), kurio pagrindu buvo patvirtintos Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklės; tokiu principu buvo vadovaujamasi apskaičiuojant pareiškėjui išmokėtos išmokos dydį (12 430,75 Lt) už jo faktiškai parduotą kvotinį pieną.
Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklių 3 punkte išvardintos aplinkybės yra sąlygos, kurioms esant turi būti mokamos (išmokėtos) minėtos išmokos. Tai reiškia, kad vienos iš šių sąlygų nebuvimas laikytinas pakankamu pagrindu nemokėti papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną.
Kolegija pažymi, kad (kaip matyti iš skundžiamų sprendimų) atsakovai nekėlė klausimo dėl pareiškėjo neatitikimo svarstomų taisyklių 3.2 ir 3.3 punktuose nurodytoms sąlygoms. Skundžiami sprendimai buvo priimti taikant šių taisyklių 3.1 punktą. Todėl šiai administracinei bylai yra reikšminga nustatyti, ar pareiškėjas atitiko šiame taisyklių punkte nurodytą sąlygą. Tačiau laiko aspektu tai yra būtina nustatyti minėtos išmokos sumokėjimo laiku (2006-04-28), nes būtent šios išmokos pagrįstumas sudaro nagrinėjamo administracinio ginčo esmę.
Kolegija taip pat pažymi, kad nurodytas išmokos mokėjimas buvo atliktas po to, kai minėtais Nacionalinės mokėjimo agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimais pareiškėjui buvo sugrąžinta jo turėta 2004-2005 pieno gamybos kvota. Pats šios išmokos sumokėjimo faktas reiškia, kad pagal tuomet buvusią situaciją, Nacionalinės mokėjimo agentūros manymu, pareiškėjas atitiko būtinas šios išmokos gavimo sąlygas, tarp jų ir Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklių 3.1 punkte nustatytąją. Pažymėtina, kad išmoka buvo išmokėta už pareiškėjo faktiškai parduotą kvotinį pieną, t. y. ne už visą minėtoje kvotoje nurodytą pieną, o tik už jo dalį. Kolegija neturi teisinio pagrindu šioje administracinėje byloje kvestionuoti šios Nacionalinės mokėjimo agentūros nuostatos. Kaip pažymėta aukščiau, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu minėti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2006 m. kovo 2 d. sprendimai buvo panaikinti. Tačiau šis faktas savaime nereiškia, kad pareiškėjo 2005 m. kovo 31 d. turėtas pieno gamybos kvotos turėtojo statusas buvo panaikintas šiuo teismo sprendimu. Tai taip pat nereiškia, kad pareiškėjo iki 2004 m. gruodžio 17 d. parduotas pienas nebuvo kvotiniu Papildomų tiesioginių išmokų už kvotinį pieną mokėjimo 2005 m. taisyklių taikymo prasme. Todėl nagrinėjamuoju atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui 2006 m. balandžio 28 d. išmoka buvo sumokėta nepagrįstai. Dėl šios priežasties atsakovų priimti (pareiškėjo skundžiami) sprendimai turi būti pripažinti nepagrįstais ir naikintini.
Pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė (laike) materialinės teisės normą. Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo skundas tenkintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p., 143 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti.
Panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. BR6-(382)-14618 ir atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2007 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 3IN-V-373/3-50.
Sprendimas neskundžiamas.