Kauno apylinkės teismo sprendimas

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei N. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Z. Š., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjos atstovas pagal įgaliojimą R. A. ir advokatė N. Ž. teismo posėdyje palaikė pareiškėjos išdėstytus argumentus, prašė tenkinti atstovaujamosios pareiškimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - (duomenys neskelbtini) straipsnis).

Civilinės bylos ir nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenimis nustatyta, kad J. Š. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė du žemės (duomenys neskelbtini): 0,0455 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 0,0440 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Po J. Š. mirties liko du vaikai – K. Š. (P ) (gimusi (duomenys neskelbtini) m.) ir A. Š. (gimęs (duomenys neskelbtini) m.). Pareiškėja A. J. yra J. Š. anūkė, t. y. K. Š. (P ) yra J. Š. dukra ir pareiškėjos A. J. motina. Byloje nustatyta, kad pareiškėja tuometinei Kauno miesto valdybai (dabartinė teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba, toliau – NŽT) 1992 m. kovo 30 d. buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J. Š. valdytą žemę, nuosavybę patvirtinančius dokumentus pateikė 1992 m. lapkričio 30 d. Iš 1996 m. balandžio 30 d. archyvo pažymėjimo Nr. Š-50 matyti, kad Kauno miesto savivaldybės finansų skyriaus archyviniame fonde yra nekilnojamojo turto, priklaususio Š. J., įkainavimo byla. Byloje yra 1931 m. liepos 30 d. Kauno apygardos teismo vyresniojo notaro pranešimas Kauno miesto burmistrui, kuriame nurodyta, kad „patvirtintuoju 1931 m. liepos 29 d. pirkimo aktu S. F. nejudamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) ir susidedantis iš žemės sklypo 455 m² didumo perėjo J. Š. nuosavybėn“. Tame pačiame archyviniame fonde 1939-1941 metų nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų knygoje įrašytas Š. J., (duomenys neskelbtini) mokesčių mokėtojas. Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 21 d. sausio 21 d. sprendimu Nr. 1183 A. Š. (turtinių teisių perėmėjai) atkurtos nuosavybės teisės į J. Š. nuosavybės teise valdytą 0,0455 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyko, buvo atkuriama nusavinta nuosavybė pretendentams į J. Š. nuosavybės teise valdytą turtą, kur jis turėjo du sklypus skirtingose vietose. Tačiau Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo sudarytos komisijos vykusiame 2018 m. rugsėjo 7 d. posėdyje nutarta pripažinti, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje į J. Š. žemę valdytą iki nacionalizacijos nepakanka duomenų nustatyti, kas buvo 1940 m. liepos 22 d. nacionalizuotos žemės savininkas ir siūlyta piliečiams kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Apie minėtą sprendimą pareiškėja informuota 2018 m. rugsėjo 18 d. raštu. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje reikia nustatyti kokie asmenys ir kokio dydžio žemės sklypus nuosavybės teise valdė po J. Š. mirties.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punkte nustatyta, kad, jeigu piliečiai yra pateikę tik dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407, juos nagrinėja žemėtvarkos skyriai Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Teismas civiliniame procese nagrinėdamas byloje pateiktus dokumentus (kurių žemėtvarkos skyriui nepakako atkurti nuosavybės teisių), daro išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001).

Nuosavybės atkūrimo byloje esantys išlikę archyviniai dokumentai, kurie pateikti į bylą: 1956 m. lapkričio 12 d. nutartis; (duomenys neskelbtini). santuokos liudijimas, (duomenys neskelbtini) mirties liudijimas, (duomenys neskelbtini) mirties liudijimas, 1992 m. lapkričio 27 d. pažyma, (duomenys neskelbtini) d. mirties liudijimas, 1992 m. lapkričio 27 d. pažymos Nr. 3044 ir Nr. 3042, 1944 m. gruodžio 15 d. patvirtina, kad J. Š. nuosavybės teise priklausiusi žemė iki nacionalizacijos buvo valdoma jo įpėdinių. Byloje pateikti Kauno notarinio archyvo Kauno miesto 1931 metams pripažinimo aktų knygos išrašas; 1996 m. balandžio 30 d. Kauno apygardos archyvo pažymėjimas Nr. Š-50; Kauno valstybinio archyvo 1992 m. birželio 3 d. pažyma Nr. Š-140 patvirtina, kad du žemės (duomenys neskelbtini): 0,0455 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 0,0440 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) priklausė J. Š., apie žemės perleidimą kitiems asmenims archyve saugomuose fonduose duomenų nerasta. Komisijos 2018 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokolu Nr. 8PRT20-(14.8.6.), buvo nutarta pripažinti, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje iš J. Š. žemę valdytą iki nacionalizacijos nepakanka dokumentų, nustatyti kas buvo 1940 m. liepos 22 d. nacionalizuotos žemės savininkas.

Aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Aukščiau paminėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad J. Š. iki savo mirties (duomenys neskelbtini)., nuosavybės teise 0,0455 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 0,0440 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini), palikimo atsiradimo momentu galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, todėl kas po J. Š. mirties paveldėjo jo turtą, turi būti nustatoma pagal šių Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsnius.

Civilinių įstatymų sąvado 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais. Civilinių įstatymų 1127 straipsnis nustatė, kad „artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams“. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad po J. Š. mirties liko pirmos eilės įpėdiniai, jo vaikai K. Š. (Paulauskienė) ir A. Š.. Atsižvelgiant į tai, šie vaikai buvo J. Š. pirmos eilės įpėdiniai. Taigi teisėti (santuokoje gimę) vaikai (susiję kraujo giminystės ryšiu, kaip tai numatė Sąvado X tomo 1 dalies 1105 straipsnis) buvo pirmosios eilės J. Š. įpėdiniai, kurie paveldėjo jo turėtą 0,0455 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 0,0440 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnyje nustatyta, kad palikimas buvo įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis: „palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo savo asmens pelnui“. Tai reiškia, kad palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. J. Š. testamento nebuvo sudaręs, palikimo priėmimas nebuvo įformintas nustatyta tvarka, duomenų, kad nepilnamečių vaikų vardu ar jau jiems suaugus jų pačių būtų atsisakyta priimti palikimą, byloje nėra. Visi įpėdiniai liko gyventi gimtojoje vietoje, naudojosi žeme, šią aplinkybę patvirtino pareiškėja, minėtos aplinkybės nepaneigė ir suinteresuotas asmuo Z. Š.. Taigi, byloje esantys dokumentai leidžia teismui spręsti, kad K. Š. (P ) ir A. Š. palikimą priėmė faktiškai pradėdami jį valdyti, įpėdiniai ir toliau gyveno ūkyje, jį tvarkė ir prižiūrėjo iki pat žemės nacionalizavimo. Todėl, įvertinus byloje surinktą medžiagą, galima spręsti, kad K. Š. (P ) ir A. Š. palikimą priėmė faktiškai pradėdami jį valdyti. Pagal Sąvado X tomo 1 dalies 1128 straipsnį visas vaikams tenkantis palikimas buvo dalijamas tarp jų po lygiai. Kadangi visi mirusiojo J. Š. vaikai palikimą priėmė kartu, jiems tenkantis palikimas dalintinas po lygiai, po 1/ dalį kiekvienam. Prašymas tenkintinas, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, jog po J. Š. mirties ((duomenys neskelbtini).) iki pat nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. jo dukra K. Š. (P ) nuosavybės teise valdė ½ dalį 0,0440 ha žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį 0,0455 ha žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) straipsnis, 448 straipsnio 1 dalis).

Dėl prašymo užskaitymo

Pareiškėja yra J. Š. anūkė, kuri siekia atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris iki nacionalizacijos nuosavybės teise buvo valdytas jos motinos ir motinos brolio, t. y. J. Š. teisėtų vaikų – K. Š. (Paulauskienės) ir A. Š.. Pareiškėja dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi įstatymo nustatytu terminu. Pateiktame prašyme nurodė, kad prašo atkurti nuosavybę į senelio J. Š. valdytą žemę. Pareiškėja kartu su prašymu nuosavybės teises atkuriančiai institucijai pateikė J. Š. mirties liudijimą bei jo įpėdinių K. Š. (P ) ir A. Š. gimimo ir mirties liudijimus. Kaip nuosavybę patvirtinantis dokumentas, buvo pateikta 1992 m. birželio 3 d. archyvinė pažyma, kurioje teigiama, jog Kauno miesto savivaldybės finansų ir statybos skyriuj ir Kauno miesto mokesčių inspekcijos archyvinių fondų dokumentuose yra žinių, kad J. Š. iki 1940 metų (duomenys neskelbtini), turėjo 440 m² žemės sklypą, valdomą nuosavybės teisėmis (1931 m. balandžio 29 d. pirkimo aktu). Už šį nekilnojamąjį turtą 1939-1941 metais mokesčius mokėjo J. Š.. Nuosavybės teises atkuriančios institucijos anksčiau nelaikė, kad pareiškėjos prašyme neteisingai nurodytas nacionalizuotos žemės savininkas, nereikalavo, kad pareiškėja jį ištaisytų, o pradėjo ir vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Todėl valstybinės institucijos suteikė teisėtų lūkesčių pareiškėjai, kad jai bus atkurtos nuosavybės teisės į J. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Atsižvelgiant į nurodytą, prašymas užskaitytinas kaip pateiktas į tinkamo savininko K. Š. (P ) nacionalizacijos metu valdytą žemę.

Dėl terminų atnaujinimo

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja A. J. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J. Š. žemę 1992 m. kovo 30 d. Institucija, priėmusi pareiškėjos prašymą, trūkumų dokumentams nenustatė, pradėjo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą. Į uošvio J. Š. nuosavybės teise valdytą 0,0455 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės 1998 m. sausio 21 d. sprendimu buvo atkurtos A. Š. turtinių teisių perėmėjams. Pareiškėjos teigimu, tokia valstybinių institucijų pozicija jai, kaip pretendentei į nuosavybės teisių atkūrimą, suteikė pagrįstus lūkesčius, kad šis procesas vyksta be jokių kliūčių ir nėra problemų dėl galutinio nuosavybės teisių atkūrimo klausimo išsprendimo. Teismas iš esmės sutinka su tokia pareiškėjos pozicija, kad esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėja galėjo pagrįstai tikėtis, jog pateiktų nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pakanka, nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta ir, kad nuosavybės teisės į J. Š. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdytą žemę bus atkurtos. Darytina išvada, kad pareiškėjos argumentai, jog ji praleido įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus dėl ne nuo jos valios priklausančių priežasčių, o dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų, kurie aiškiai bei pagrįstai leido tikėtis, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta ir kad nuosavybės teisės bus atkurtos.

Aplinkybė, kad turimų dokumentų nuosavybės teisėms į buvusio žemės savininko iki nacionalizacijos turėtą žemę atkurti nepakanka, buvo nustatyta tik 2018 m. rugsėjo 7d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus komisijos posėdyje, kuriame buvo nustatyta, kad byloje nepakanka dokumentų nustatyti, kas buvo 1940 m. liepos 22 d. nacionalizuotos žemės savininkas. 2018 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 8SD-4694-(14.8.94) informavo pareiškėją, kad turimų dokumentų nuosavybės teisėms į buvusio žemės savininko iki nacionalizacijos turėtą žemę atkurti nepakanka ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo ir termino dokumentams bei prašymams pateikti atnaujinimo. Tai leidžia konstatuoti, kad pareiškėja, dėl objektyvių priežasčių, negalėjo pateikti papildomų dokumentų iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t.y. 2003 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad pareiškėja terminą pateikti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus atkurti nuosavybės teises į J. Š. įpėdinės K. Š. (Paulauskienės) nacionalizacijos metu valdytą žemę praleido dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, todėl terminas atnaujintinas (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Valstybė turėjo 3,72 Eur išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą. Išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei nepriteistinos, kadangi neviršija 5,00 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 270 straipsniais, 442 - 448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, jog po J. Š. mirties ((duomenys neskelbtini).) iki pat nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. jo dukra K. Š. (P ) nuosavybės teise valdė ½ dalį 0,0440 ha žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį 0,0455 ha žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjos A. J. prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, pateiktą Kauno miesto valdybai atitinkamai 1992 m. kovo 30 d., užskaityti kaip pateiktą dėl tinkamo žemės savininko – K. Š. (P ) – nacionalizacijos metu valdytos žemės.

Atnaujinti pareiškėjos A. J. praleistą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui terminą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.